Paulius Lileikis. Kelias (1990)
Moderniosios lietuvių tautos, mininčios savos valstybės atkūrimo šimtmetį, atsiradimui lemtingą vaidmenį suvaidinusio mėnraščio „Aušra“ numerio preambulėje vieno iš tautos patriarchų laikomo Jono Basanavičiaus parinkta romėnų sentencija – Homines historiarum ignari semper sunt pueri („Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikais“) – vėl aštriai primena egzistenciškai sopų individo santykio su savo atmintimi, praeitimi, dabartimi ir ateitimi klausimą, kuris kartu atveria sudėtingą paties rašytinio paveldo skaitymo, jo interpretavimo ir tapatybės klausimo problemas. Jas dar labiau aitrina dalies teoretikų tvirtinimai, kad gyvename nebe kultūros aušros, o civilizacijos senatvės sąlygomis; net jeigu nepasiduosime kasdieninės globalios negatyvios informacijos srautui, kad jau, girdi, gyvename be minutės vidurnaktyje, atrasti savo vietą po saule ne tik fizine, bet ir metafizine prasme – svarbus dalykas iš naujo savo valstybinę tradiciją sukūrusiai tautai, kuri save priskiria Europos civilizacijai, išpažįsta jos vertybines nuostatas bei jomis matuoja savo brandą. Tai klausimas, karts nuo karto apsvarstomas viešojoje erdvėje.
Štai čia akivaizdžiai iškyla didžiosios individų radimosi, jų grupės, tautos ir galiausiai valstybės egzistavimo šiame pasaulyje mįslės, kaskart verčiančios nepaliaujamai svarstyti ir ginčytis dėl vertinimo kriterijų – aplinkos ir vertybių, daikto ir žodžio, idėjos ir materijos, organikos ir mechanikos, religiškumo ir pasaulietiškumo vaidmens individo tapatybės, jo egzistencinių orientyrų horizonto formavimui. Galiausiai, kaip vertinti praeities įvykių svarbą, turint mintyje dvi pamatines Vakarų kultūros ontologines dimensijas – erdvę ir laiką, – kurių supratimo problematika iškyla visuose didžiuosiuose filosofiniuose tekstuose? Aristotelio „Fizikos“, Augustino „Išpažinimų“, Kanto „Grynojo proto kritikos“ ar Heideggerio „Būties ir laiko“ kontekstuose šitai atsiveria skirtingais profiliais, kurie neleidžia prisirišti prie vieno griežto požiūrio kampo.
Kartu tai yra „istorijos filosofijos“ keliami klausimai, kurie nuo pat šio termino kūrėjo Voltaire’o laikų laikoma kritiniu ir nepriklausomu mąstymu apie praeities įvykius, pozityvizmo klestėjimo amžiuje virtusiu pretenzijomis į atskirą mokslą, pretenduojančią rasti besikartojančius istorijos dėsnius, kurie per praeities supratimą gebėtų atverti kelią į dabarties prasmę ir ateities tikslą. Turint galvoje praėjusio vėlesnio, bet neseniai išgyvento meto politinių totalitarinių režimų patirtį, tampa suvokiamas tokių pretenzijų nepagrįstumas ir pavojingumas, skatinantis iš naujo domėtis individo pasaulio supratimo galimybėmis.
Keliant istoriosofinius klausimus, dažnai pastebima, kad nuo Antikos tradicijos tęsiasi tvirtinimas, jog pasaulio istoriją lemia didieji herojai, ir ši tradicija tęsiasi iki pat Naujųjų laikų, Napoleono užkariavimų. Savo ruožtu istoriko tikslas yra surasti tų didžiųjų vyrų – imperatorių ir karvedžių – veiklos motyvus bei rezultatus. Ir tik su visuomenės demokratėjimu atsiranda kitos tendencijos: kultūros istorija (pvz., Burckhardto renesanso ar Huizingos viduramžių studijos), kasdienybės studijos (moterų, valstiečių ar elgetų buities istorijos), atskirų žmogaus veiklos sričių tyrinėjimai (sporto ar pramogų srities). Bet akivaizdu, kad sudėtingas praeities įvykių interpretavimas lieka lėkštas ir paviršutiniškas, jeigu nėra siejamas su konkrečiam kultūriniam periodui būdingu mentaliteto ar sąmoningumo suvokimu, kuris reikalauja atidesnio įsigilinimo į didžiuosius praeities tekstus.
Antikinio paveldo aiškintojai pastebi, jog graikų žodis historia savyje slepia šaknį hist, reiškiančią liudytoją, t. y. tą, kuris liudija tai, ką yra matęs savo akimis, todėl pati istorijos samprata susieta labiau su erdve, o ne laiku. Metafiziškai orientuotiems graikams rūpėjo ne praeities ar ateities, o dabarties laiko dimensija, todėl istorija pirmiausia buvo suvokiama kaip tai, kas tiesiogiai atsiveria patirtyje, regima savo akimis. Tikima dar ir tais, kurie gali paliudyti iš antrų, geriausiu atveju trečių lūpų, jei tai gyvi, pasitikėjimą įgiję asmenys. Graikai netikėtų istorijomis, pateiktomis šaltiniuose iš dešimtų ar dvidešimtų rankų. Tikima tik tuo, kas atsiveria šimto, geriausiu atveju šimto penkiasdešimties metų perspektyvoje. Žvelgiant į pirmųjų praeities įvykių aprašinėtojų – Herodoto, Tukidido ar Polibijaus – veikalus (nepaisant tam tikrų pasirodančių pretenzijų į nešališką tyrinėjimą), jų pasakojimai esti pusiau istoriniai, pusiau geografiniai. Kosmoso tvarka ir grožis, nuolatinis periodiškas gamtinių procesų atsikartojimas čia yra pirminis vaizdinys, kartu atveriantis galimybes istorijos tėkmei suprasti. Galutinio tikslo neįprasminti istorijos įvykiai nėra beprasmiai, bet giliosios atminties neturėjimas iškelia pirmiausia physis ir iš jos pusės ateinančio Likimo reikšmę, kurie nesudaro sąlygų Naujaisiais amžiais atsiradusio istorinio determinizmo iškilimui. Egocentriškai ir narciziškai orientuotiems helėnams daug svarbesnė – tiesiogiai su Likimu siejama proga (kairos), o ne faktas, todėl daugelio šių dienų istorikų praeities aiškinimas ir pretenzijos į objektyvią Tiesą atrodytų kvazimetafiziškos. Polifoniško arba daugialaikio laiko išgyvenime daug svarbiau suvokti pasaulio atveriamas galimybes ir agono reikšmę – neišvengiamų varžybų visose žmogaus veiklos srityse, taip pat mąstymo ir kalbėjimo lauke. Tiesiogiai mintį į ontologinę physis plotmę kreipiantis išlikęs Herakleito fragmentas („karas yra visų daiktų tėvas“) kartu rodo graikų kultūrai būdingus Tiesos supratimo bruožus, kuriame dominuoja priešybių kovos ir vienybės įtampa bei daug svarbesni dinamika ar procesualumas, bet ne statika ir objektyvumas.
Judaistinio mesianizmo įtakoje gimusios krikščionybės, ir pirmiausia Aurelijaus Augustino laiko problemos sureikšminimas, esmingai pakeičia santykį tarp praeities ir ateities, iškeliant tiek žmonijos prasidėjimo nuo Adomo sukūrimo ir jo išvarymo iš Rojaus svarbą, tiek galutinio Atpirkimo laukimo tikslą. Krikščionybė pakeičia santykį tarp praeities, dabarties ir ateities. Praeitis čia svarbi: istorija prasideda nuo Adomo sukūrimo ir jo išvarymo iš Rojaus, o ateitis turi tikslą – galutinį Atpirkimą. Dabartis, tampanti tik akimirkos tašku, per kurį ateitis virsta praeitimi, atveria istorinio laiko išgyvenimo perspektyvą, kuri keičia ciklinio laiko suvokimą, o kartu bent iš dalies užveria antikinio ciklinio, polifoniško ar kosminio laiko suvokimo ir jo santykio su gyvenamąja erdve teikiamas galimybes. Belaikės arba užlaikinės amžinybės ir laike tveriančio pasaulio perskyroje atsiranda sąlygos praeities kulto ir istorinio mesianizmo, būdingo visoms moderniosioms Vakarų kultūros tautoms, iškilimui. Istorinio mesianizmo, kuriam būdingas savosios tautos išskirtinumo ir istorinės misijos skleidimo pasaulyje sureikšminimas, iki šiol kelia ginčus dėl tinkamo patriotiškumo, tautiškumo, pilietiškumo, tikrosios ir tariamosios laisvės skirtumų supratimo. Sunku būtų įsivaizduoti, kad be praeities kulto ir viltingo savo laisvės, kaip galimybės nepriklausomam egzistavimui, tikėjimo būtų įmanomas moderniosios lietuvių valstybės atsiradimas, kuris pagrįstai laikomas istoriniu stebuklu ir negali būti iki galo gerai suvoktas, apsvarstytas ir įprasmintas, kol sudėtingi tiesiogiai susiję istoriosofiniai klausimai išlieka atviri ir aiškiai neapsvarstyti.
Tautvydas Vėželis