Ar kada pagalvojote, kodėl neretai visuomenė genijus, šiuos talentingiausius, ryškiausius savo narius, ne tik atstumia, bet ir paniekina, prilygina bepročiams, atstumtiesiems, nusikaltėliams? Kaip dažnai, deja, negailestinga filosofinė ar mokslinė analizė sunaikina vieną po kitos šviesias, optimistines iliuzijas, kuriomis save apgauna ir išaukština žmogus. Taip neišvengiamai meilė, įstabus, tik žmogui būdingas jausmas, paskelbiamas esąs iš esmės niekas daugiau kaip seksualinė trauka, giminės pratęsimo instinktas, toks pat banalus kaip ir sraigių poravimosi ritualas, o mintis – primityvus cheminis procesas, smegenų molekulių judėjimo padarinys. Net ir genialumas, vienintelė suvereni galia, paklūstanti mirtingajam, prieš kurią galima drąsiai nusilenkti be grėsmės prarasti savo orumą, daugelio psichiatrų jau senokai priskiriamas prie to paties lygio psichikos nukrypimų kaip ir polinkis nusikalsti, smurtauti, nesugebėjimas socializuotis. Genialumas šiuolaikinėje psichiatrijoje tėra viena iš teratogeninių žmogaus psichikos formų, viena iš beprotybės rūšių.

Dar filosofijos patriarchas Aristotelis sakė, jog kraujo trūkumas ar perteklius smegenyse žmogų gali paversti poetu, pranašu ar aiškiaregiu, ir kad Markas iš Sirakūzų rašė labai neblogas eiles, kol buvo maniakas, bet pasveikęs visiškai prarado poeto talentą ir daugiau nebeparašė nei vienos prasmingos eilutės. Kitame savo traktate Aristotelis taip pat teigia, jog pastebėta, kad garsūs poetai, politikai ir dailininkai dažniausiai būdavo melancholikai bei bepročiai, o kartais – mizantropai, kaip Belerofontas. Tą patį galima pasakyti ir apie Sokratą, Empedoklį, Platoną ir kitus, o daugiausia – apie poetus. Žmonės, kurių kraujas šaltas ir lėtas, būna nedrąsūs, kuklūs ir vidutiniški, o žmonės, kurių kraujas karštas ir greitas – sumanūs, šmaikštūs ir iškalbingi, sakė Aristotelis. Tuo tarpu Platonas teigė, kad kliedesiai nėra ligos požymis, o atvirkščiai – didžiausia palaima, dievų dovana, nes transo būsenoje Delfų aiškiaregės daug kartų padėjo Graikijos žmonėms, kai tuo tarpu kasdieniame gyvenime jos buvo visiškai nenaudingos. Štai ypatingos rūšies kliedesys, kurį sukelia mūzos, suteikia žmogaus sielai sugebėjimą poetine forma nuostabiai išreikšti didvyrių žygdarbius, o tai naudinga ateities kartų lavinimui. Demokritas atvirai sakė, kad sveiko proto žmogus negali būti tikru poetu.

Tokie pasisakymai nulėmė savotišką senovės tautų požiūrį į bepročius. Jie buvo labai gerbiami ir laikomi dievų įkvėptaisiais. Tą patvirtina ne tik istoriniai faktai, bet ir tai, jog žodžiai „meshuga“ ir „navi“ (hebrajų kalba) bei „mania“ (graikų kalba) tuo pat metu reiškia ir beprotybę, ir pranašystės talentą. Šveicarų psichologas Felixas Plateris atkreipė dėmesį, jog pažinojo nemažai žmonių, kurie turėjo įstabių talentų įvairiose meno srityse, bet tuo pačiu buvo bepročiai: jų beprotybė pasireikšdavo hipertrofuotu pomėgiu girtis bei keistais, nepadoriais, asocialiais poelgiais. Tarp kitko, Plateris pažinojo skulptorių, architektą ir muzikantą, kuriuos vertino netgi pats karalius, tačiau kurie akivaizdžiai buvo visiški bepročiai. Pascalis nuolat kartojo, jog didingiausias genialumas visada artimai sąveikauja su kraštutine beprotybe, ką vėliau ir įrodė savo paties pavyzdžiu.

Kaip paradoksaliai ar net žiauriai beskambėtų tokie teiginiai, tačiau moksliškai toks požiūris yra visiškai priimtinas ir pagrįstas, nors iš pirmo žvilgsnio kasdieniam protui gali atrodyti kaip visiškas absurdas. Daugelis didžiųjų mąstytojų lyg bepročiai sirgo konvulsijomis, kentėjo nuo tikų ir nevalingų raumenų judesių sindromo. Apie Nikolausą Lenau ir Montesquieu pasakota, jog po jų darbo stalais ant grindų buvo galima aiškiai matyti įbrėžimus nuo nepertraukiamo kojų trūkčiojimo. Napoleonas kentėjo nuo nuolatinio nevalingo dešiniojo peties ir lūpų trūkčiojimo, o imperatoriui susinervinus, jam trūkčiojo ir kojos. Caras Petras Didysis sirgo veido raumenų konvulsijomis, kurios siaubingai iškreipdavo jo veidą.

Žymus italų antropologas ir teismo psichiatras Cesare Lombroso, remdamasis materijos ir energijos pusiausvyros dėsniu, kuris, anot mokslininko, valdo visą gyvų būtybių pasaulį, sukūrė teoriją, pateikusią keletą tikrai stebinančių analogijų: pavyzdžiui, ankstyvas plaukų pražilimas ir nuplikimas, liguistas kūno liesumas, o taip pat silpnas raumenų tonusas bei silpnas arba visai neišreikštas lytinis potraukis (impotencija), kurie būdingi visiems bepročiams, taip pat būdingi ir didiesiems mąstytojams, menininkams, poetams. Apie genialius žmones, lygiai kaip ir apie bepročius, galima pasakyti, teigė Lombroso, jog jie yra pasmerkti visą gyvenimą likti vienišais, šaltais, abejingais šeimai ir visuomenei. Mikelandželas visą laiką kartojo, kad jo menas puikiai pakeičia jam žmoną. Goethe, Heine, Baironas, Cellini, Napoleonas, Newtonas ir kiti, nors to atvirai nesakė, bet savo poelgiais įrodė, kad jiems toks požiūris nebuvo svetimas: moterys – apskritai šeimos institucija – jų gyvenime užėmė nereikšmingą vietą, o ir užsimezgę santykiai buvo epizodiški, paviršutiniški ir padriki.

Neretai dėl tų pačių priežasčių, kurios sukelia silpnaprotystę, t. y. dėl galvos ligų ir traumų, patys paprasčiausi žmonės tampa genijais. Giambattista Vico vaikystėje nukrito nuo aukštų laiptų ir susilaužė kaukolę smilkinio srityje. Heine, keli mėnesiai iki ligos paūmėjimo, taip rašė apie save: „Mano protinis susijaudinimas yra greičiau ligos požymis, o ne genialumo pasireiškimas, nes aš rašiau eiles tam, kad bent kiek numalšinčiau baisius galvos skausmus. Šiomis siaubingomis naktimis skausmas mane varo iš proto. Aš blaškausi lovoje tarsi beprotis ir staugiu lyg žvėris. Mano kančios tiesiog neįmanoma aprašyti.“

Tokią genialumo priklausomybę nuo patologinių pakitimų smegenyse iš dalies galima paaiškinti įdomiu genialumo ir talento skirtumu: genialumas yra kažkas tarsi nepriklausantis sąmoningumo plotmei ir pasireiškia visiškai netikėtai. Genialumo neįmanoma valdyti, priešingai – genialumas tarsi valdo genijų ir pasireiškia per jį. Genialumas yra tarytum koks apsėdimas, dažnai genialus žmogus tampa savo paties genialumo vergu. Jürgenas Meyeris sakė, kad talentingas žmogus elgiasi visiškai apgalvotai ir sąmoningai, jis žino, kaip ir kodėl kažką padarė ar sukūrė. Tuo tarpu genijus visiškai to nesuvokia ir dažnai negali paaiškinti nei savo veiksmų, nei tikslų, nes jo kūrybinė veikla nėra sąmoninga – ji glūdi už sąmonės ribų ir nepasiduoda įprastai psichologinei analizei.

Kai kurie save pačius stebėję ir analizavę genijai pasakodavo, jog apimti įkvėpimo nugrimzta į neapsakomai malonią psichinės įtampos, savotiško transo būseną, kai mintys nevalingai, bet nepertraukiamu srautu gimsta galvoje ir kibirkščiuoja į aplinką tarsi liepsnojančios laužo žiežirbos. Jokia kita gyvenimiška patirtis negali sukelti tokio pojūčio. Nei alkoholis, nei narkotikai, nei kraštutinės seksualinės patirtys nesukelia nieko panašaus – ši kūrybinė ekstazė ateina iš vidaus ir visiškai užvaldo ją patiriantįjį. Nėra jokios abejonės, jog tarp genijaus, kurį paveikė įkvėpimas kūrybos procese, ir bepročio egzistuoja aiškus panašumas. Lotyniškas posakis byloja: Aut insanit homo, aut versus fecit („Arba beprotis, arba poetas“).

Tokiu būdu didingos idėjos nesąmoningai ir nevalingai gimsta mąstytojų galvoje lygiai taip pat kaip absurdiškos fantazijos subręsta liguistoje bepročio vaizduotėje nepriklausomai nuo jo valios. Nesąmoningumu taip pat galima paaiškinti fanatišką iškaltų dogmų gynimą, tolerancijos stoką (arba visišką nebuvimą), daugybę fobijų, nuo kurių kentėjo genialūs žmonės. Pasaulio užkariautojai, imperijų valdovai, didieji rašytojai kentėjo nuo įvairiausių baimių. Pavyzdžiui, Napoleonas turėjo daug fobijų, tarp jų – panišką kačių ir vorų baimę.

Tačiau genijus, kaip dažnai ir beprotis po ūmaus beprotybės priepuolio, pasibaigus įkvėpimo ekstazės akimirkai, pavirsta paprastu žmogumi, kasdienybėje niekuo neišsiskiriančiu iš aplinkinių. Kartais genialumo priepuolius ir pakylėtą nuotaiką keičia depresija bei dvasinis nuopuolis; psichinio stabilumo, pusiausvyros stoka taip pat yra vienas iš genialios asmenybės požymių. Čia ne pro šalį būtų paminėti, kad daugelis talentingų ir ypač genialių žmonių piktnaudžiavo alkoholiu arba vartojo narkotikus. Net Sokratas, Seneka ir Katonas buvo žinomi girtuokliai, o Handelis ir Gluckas, garsėję kaip alkoholikai, prisigėrę dar tapdavo ir nepaprastai agresyvūs. Melancholija, liūdesys, patologiškas drovumas, savanaudiškumas ir hipertrofuota arogancija – štai bausmė už nepaprastas protines galias, kurias genijai dažniausiai švaisto, nugrimzdami į kūniškų malonumų sūkurį, o tai sukelia ne tik sunkias fizines, bet ir protines negalias.

Dabar pagaliau iškelkime svarbiausią klausimą: kuo gi fiziologiškai skiriasi genijus nuo paprasto žmogaus (jeigu manome, kad toks skirtumas apskritai egzistuoja)? Ar yra kažkoks vienas požymis, pagal kurį galima atskirti genialų žmogų iš vidutiniokų minios, jam dar nespėjus pasireikšti jokioje srityje? Nors tai būtų tikrai sudėtinga, tačiau autobiografijos ir praktiniai stebėjimai įrodė, jog visiems genialiems žmonėms buvo būdingas hipertrofuotas, subtilus ir net liguistas jautrumas bei pasaulio suvokimo išskirtinumas. Genijai pasaulį mato kitaip nei paprasti žmonės, jų pasaulio suvokimas ne tiek kiekybiškai, kiek kokybiškai skiriasi nuo riboto ir paviršutiniško miestiečio suvokimo, nesugebančio pakilti aukščiau kasdienybės plotmės (vėlgi paralelė su bepročiais, kurie gyvena savo sukurtame fantazijų pasaulyje, todėl ir realiame pasaulyje „mato“ savo fantazijų projekcijas). Arthuras Schopenhaueris sakė: „Tarp genijaus ir bepročio bendra tai, kad abu gyvena visiškai kitokiame pasaulyje nei visi likusieji žmonės.“

Laukiniai arba idiotai yra mažiau jautrūs skausmui, fizinei kančiai. Jų emocijos yra paprastos ir primityvios, apimančios vien tik paprastus kasdienio gyvenimo reiškinius bei išgyvenimus. Emocinis „paprastų“ žmonių pasaulis yra apribotas išgyvenimo būtinybe: bet kokia emocija yra apspręsta individo siekio išlaikyti fizinę egzistenciją ir pratęsti giminę. Žmogaus protui tobulėjant, tobulėja ir pasaulio suvokimas, jautresnė siela turi stipresnį sąryšį su pasauliu, bet tuo pat metu tampa labiau pažeidžiama jo akivaizdoje. Genijaus protas pakyla iš drumzlinų kasdienybės vandenų į atviras mąstymo ir fantazijos erdves. Tačiau tokia jautri siela esti ir nepaprastai pažeidžiama. Ypač pažeidžiami yra genijai, jų jautrumas pasauliui jiems paties tampa ne tik jų šlovės, bet ir neapsakomos kančios šaltiniu, neretai – viso gyvenimo tragedijos priežastimi. Išrinktieji ne tik yra jautresni patirčiai, nei paprasti mirtingieji, jų patyrimas yra gilus, ilgai išlieka atmintyje ir gimdo kūrybos poreikį bei įkvėpimą. Smulkmenos, atsitiktiniai įvykiai, detalės, nepastebimos paprastų žmonių, jiems giliai įsminga į atmintį, kur persipina ir susimaišo, tapdami pagrindu tam, ką įprasta vadinti kūryba ir menu. Viena ryškiausių ir žinomiausių genijaus tragedijų yra didžiojo vokiečių mąstytojo Friedricho Nietzsche’s genialumo ir beprotybės istorija. Tai nepaprasto kūrybinio pakilimo ir baisaus žmogiškojo nuopuolio istorija.

Simon. Nietzsche (portreto fragmentas, 2008)

Kyla klausimas, ar iš visko, ką paminėjome aukščiau, galima daryti išvadą, jog pats genialumas, kaip proto savybė, yra niekas kitas kaip neurozės rūšis, beprotybės atmaina, kaip nuokrypis nuo „normalaus proto“ būklės? Ne, tokia išvada būtų skubota ir akivaizdžiai klaidinga. Tiesa, dėl savo audringo ir neretai chaotiško gyvenimo būdo genijai kartais supanašėdavo su bepročiais savo hipertrofuotu jautrumu, egzaltacija, kraštutine depresija, kūrybiniu nesąmoningumu, agresyvumu, išsiblaškymu ir pagaliau stipriu polinkiu į savižudybę. Kaip atskleidžia istorija, genialūs žmonės buvo labiau linkę į savižudybę nei dauguma pripažintų psichopatų. Iš gyvenimo savo noru pasitraukė Urielis Acosta, Gilles’is Deleuze’as, Viktoras Meyeris, Ludwigas Boltzmannas, Nicolas Leblancas, Paulis Celanas, Vladimiras Majakovskis, Marina Cvetajeva ir daugelis kitų. Žinoma, negalime neigti, jog tarp genialių žmonių buvo tikrų bepročių, tačiau iš to toli gražu negalime daryti išvados, kad visi genialūs žmonės be išimties turi būti išprotėję. Tokią išvadą paneigia ir faktas, jog silpnaprotystė dažniau nei kitos ligos yra paveldima ir sustiprėja iš kartos į kartą, tuo tarpu genialumas paveldimas nepaprastai retai ir dažniausiai numiršta kartu su pačiu genijumi; genialių žmonių vaikai dažniausiai ne tik nepasižymi kokiais nors ypatingais talentais ar sugebėjimais, bet ir būna kvailesni bei silpnesni nei „paprastų“ žmonių vaikai.

Reziumuojant galima pasakyti, jog fiziologiniu požiūriu tarp normalios genialaus žmogaus būsenos ir patologinės bepročio būsenos egzistuoja nemažai panašumų. Tarp genialių žmonių galima sutikti bepročių, o tarp bepročių pasitaiko genijų. Tačiau buvo ir yra daugybė genialių žmonių, kurių elgesyje nerasime nė menkiausio beprotybės ženklo, tik skaidrų tobulo proto švytėjimą, apšviečiantį kasdienybę ir keičiantį pasaulį.

Jolanta Michalovskaja

 

Tagged with: beprotybėgenialumaskūrybaNietzsche
 

152 Responses to Genialumas ar beprotybė? Takoskyra tarp genijaus ir bepročio

  1. borg675.273 parašė:

    Didesnės nesąmonės nesu skaitęs…

  2. Linas lj parašė:

    Aš į Jolantos tekstą žiūriu kaip į trumpą genialumo ir beprotybės problemos apžvelgimą, pamąstymą apie tai. Šią įdomią temą neabejotinai galima išplėsti ir parašyti išsamų straipsnį.

  3. borg675.273 parašė:

    Kaip galima „analizuoti“ genijų, pačiam juo nebūnant??? Tai, kaip pasakytų F. Nietzsche, „analizė“ iš varlės perspektyvos.

  4. T. parašė:

    O tai kodėl negalima analizuoti genialumo? Kodėl mes
    darome fetišą iš šios paprastos lotyniškos sąvokos, kuri
    įvardija dvasią?

    • borg675.273 parašė:

      Aš čia kalbu ne apie „leidimą“ arba „draudimą“, bet apie sugebėjimą. Nes žmogus, kuris genijų laiko nenormaliu, pats yra nenormalus. Ir viskas. „Normali vidutinybė“ nėra tinkamas vertinimo matas. Nietzsche „išprotėjo“ ne todėl, kad buvo genialus, bet todėl, kad paveldėjo genetinį defektą. Nesuprantu, kokia prasmė dėl to piktintis arba džiaugtis, kad „pasitaiko ir normalių genijų“.

  5. T. parašė:

    Iš geno taip pat nereikėtų daryti fetišo.
    Iki moderniųjų laikų genų iš viso nebuvo.
    Ką dar žmonės „atras“ ateityje – biesas težino.
    Todėl Nietzsche’s išprotėjimas taip pat lieka
    paslaptimi. Gal taip nutiko paprasčiausiai todėl,
    kad jam atsivėrė netgi ne antroji, o trečioji ir
    ketvirtoji perspektyvos.

  6. norbertas andrijauskas parašė:

    Kaip genialus žmogus, galiu pasakyti, kad čia kiek paviršutiniškai pažiūrėta vietom, bet ačiū už dėmesį.

    O iš kur ta info, kad tipo seneka gėrė? prašau nurodyti šaltinius arba paduosiu į teismą už žmogaus šmeižtą

  7. T. parašė:

    Klasikus paprastai teisia Transcendencija, o ne žmogėnų teismai.Bet vienas dalykas, vis dėlto, gana akivaizdus. Kaip nesutikti su akivaizdžia tiesa, kad retas iš žmogėnų nėra šiknius.

  8. norbertas andrijauskas parašė:

    Ne. Nesąmonė. Nepatikrinta. Sokratas – girtuoklis? LEEEEEEEEEEEEEMPA. Taip, jam tas pat, ar gerti, ar negerti, bet nepasigerdavo niekad. Koks čia girtuoklis? Na, atsiprašau. Ieškota sensacijos. Ne ten. Kodėl apie Sokrato panirimą į pravienį nieko nerašoma? Tik apie tariamą girtumą.
    Esu kritiškai nusiteikęs. Net genialumą pamečiau.
    Tiesiog nepatikima info straipsnyje. Nupilta iš kokio tai interneto, rodytųs.

  9. T. parašė:

    Sokratas – kandus, gražbylys, begėdis, įžulus, apsukrus suktagalvis, pasak Aristofano, burtininkas, žodžiais pakeriantis sielą, ištveriantis speigą ir alkį, bebaimis, vienodai pakeliantis tiek vyno gausą, tiek jo stoką, pasak Alkibiado, kurį perpasakoja Platonas. Transcenderą varo jo vidiniai demonai, o ne moralė, etika ar kiti pernelyg žmogiški dalykai, kaip sename įdomiame poakalbyje kalbėjo vienas Nobelio premijos laureatas:) http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7107-gyvenimui-geris-ir-blogis-nerupi?catid=737%3A2012-m-nr-12-gruodis-

    • Pravienis parašė:

      Na ir kas?

      • T. parašė:

        O tas, kad Eroto (kuris anot Platono nei turtingas, nei vargšas) varomas transcenderas, kad ir kaip jo veikimas pasireikštų, niekada neištirpsta pravienyje, lygiai kaip jo nestabdo ir visuotinai priimtos, todėl gyvybiškai nusidevėjusios formalios etinės/moralinės normos, kurias jis priverstas dėl savojo vidinio daimono „transcenduoti“, suplėšyti tą iš Didžiojo Anonimo sferų užmestą ir bet kokį individualumą varžančią maršką, tuo pačiu savo transcendavimo judesiu įleidžiant šviežio oro gūsį į gyvenamajį savo laikmečio pasaulį. Būtent taip suprantu Platono „Sokrato apologijos“ pagrindinę skleidžiamą mintį, todėl diskusijos apie gėrį ir blogį, transcenduojančiųjų girtumą ar blaivumą tėra ontinio/psichologinio, bet ne filosofinio/ontologinio pobūdžio problema. Anapus gėrio ir blogio kategorijų mąstęs Nietzsche tai gražiai savo unikalia mąstymo kelione patvirtina, o kad transcenderai paprastai baigia labai panašiai, tai čia jau bendra žmogaus buvimo pasaulyje problema. Visi fiziškai baigiame savo kelią šiapusybėje vienodai.

  10. Okey dokey parašė:

    Tai ką? Ar tas Platonas čia toks labai svarbus? Kas tas Sokratas? Gal jo visai nebuvo? Kaip Platonas pasakys, taip ir bus gerai.

  11. T. parašė:

    Tai matyt, kad buvo, jeigu apie jį mini amžininkai, ir Aristofanas, ir Ksenofontas, ir Platonas, ir Aristotelis, kuris buvo Platono mokinys, ir kiti, mažiau išsilavinę r ne tokį ryškų pėdsaką istorijoje palikę jo liudininkai – Mnesilochas, Kalijas, liudijantys, jog Sokratas padėdavęs dramatrgui Euripidui, ir Favorinas, savo istorijose teigiantis, kad Sokratas su mokiniu Aischinu pirmieji mokę graikus retorikos, ir kiti…Kitaip tariant, niekas negali paskayti, kaip buvo iš tikrųjų, lygiai taip pat, kaip nustatyti, kas yra tiesa (su kokia ironija vis dėlto galima žiūrėti į pozityvistiškai nusiteikusių istorikų bukumą, siekiančių įrodyti neginčijamą tiesą).Nežinia, galų gale, kas buvo, o kas pražuvo ir todėl tik tikėtina, kad buvo…Bet, vis dėlto, jeigu mes turime papirusinius įrašus, originalių šaltinių tyrinėtojų aiškinimus, kurių darbui oksfordai, harvardai ir kembridžai kasmet išleidžia milijonus, matys kažkas ten tokio žmogėnams be galo reikšmingo buvo..:)

  12. norbertas andrijauskas parašė:

    Hm…. Argi Sokratas nėra racionalizmo tėvas? O ponas (ponia?) T. jį pateikia kaip kokį iracionalizmo adeptą? O ar Sokratas mirė ne tuo motyvuodamas, kad Atėnų įstatymui renkasi paklusti? Tai kaip jis būtų anapus moralės?
    Kaip? Ar Nyčė Sokrato nesuprato? Ar mes? Ar mes Nyčės nesupratome? O gal nenorime? Gal nereikia gal?

  13. T. parašė:

    Pirmiausia, nemanau, kad pateikiu Sokratą kaip iracionalumo adeptą. Paklusimas įstatymui ir savo įsitikinimams man nereiškia paklusimo visuotinybės primestoms normoms, priešingai, jis šiuo individualumo judesiu ir steigia savo žvilgsnio blaivumą, negatyviu judesiu išjuokdamas visus to meto religinius kliedesiu, prietarus ir niekuo nepagrįstus praktinius įsitikinimus, nuimdamas nuo savo pašnekovų visus ideologinius antsnukius ir tepalikdamas po savęs „zinau,kad nieko nezinau“ suvokimą. Jaunajam pašnekovui siūlau nepasiduoti jokių „izmų“ traukai,nes tokiu atveju virtama nebe individualiu žinojimo siekiančiu mąstytoju, o paprasčiausia ideologine kaliause. Kiekvenas šiuolaikinis filosofas (sutinku, kad pernelyg skambus zodis ivardinti šio skurdziojo laiko žmogu, kuris uzsiima kontempliacija)turi surasti savo santykį su praeities individualais, kalbejo Burckhardtas, ir as jam čia pritarčiau. Tokį santykį rado ir Nietzsche, bet šiuo atveju jo Sokrato palikimo traktavimas beveik visur man nėra priimtinas. Esu Tautvydas, o pasirašinėju pirmąja vardo raide šiaip sau, tiesiog man ji atrodo graži, turinti stiprų istorijos simbolinį krūvį, nors esu absoliučiai neprietaringas:)

  14. Jaunasis pašnekovas parašė:

    Man atrodo, kad ponas T. yra pasidavęs Šliogerizmo traukai.

  15. T. parašė:

    Tai vėl tie „izmai“? O kodėl turėčiau mokytis mąstyti iš antrarūšių/trečiarūšių, kurie kalba apie kalbėjimą, ir iš esmės užsiiminėja filosofijos/humanistikos filologija, jeigu klausiausi filosofo, kuris netgi iki šiol sprogdina ir literatūriniu talentu? Ar dėl eurų, byrančių į sąskaitėlę? Ne kiekvieno temperamentas, ir galiausiai fatumas tai leidžia, sutinku. Filosofuojančias heteras aš mėgstu, bet filosofą virtusį kekšiumi – aš sunkiai įsivaizduoju.

  16. norbertas andrijauskas parašė:

    „negatyviu judesiu išjuokdamas visus to meto religinius kliedesius“

    „Sokratas pasimeldė saulei ir praleidęs įprastai dieną nuėjo miegoti“ (Citata iš Platono „Puotos“)

  17. T. parašė:

    Tai ar melstis saulei nereiškia juoktis iš savo meto
    antopomorfinių dievų? Žinoma, krikščionies iki krikščionybės
    jo taip pat nereikėtų daryti, kaip dažnai mėgstama, intelektualiai iškastruotas jis, akivaizdu, tikrai nebuvo.

  18. norbertas andrijauskas parašė:

    Sakytau, jis tiesiog pasimeldė kaip įprasta atėniečiui. Iš kur tokia fantazija pas gerbiamąjį? Be bajerio pasimeldė. Ir nieko nesityčiojo. Netgi ir mirties patale, kaip rašoma, paskutinį žodį tarė prašydamas dievui gaidį paaukoti, Platonas tai liudija. Na

  19. T. parašė:

    Reikėtų skirti filosofų dievą nuo judėju, krikščionių ar musulmonų dievo. Graikų filosofai jį vadino įvairiai – logosu, būtimi, demiurgu, nejudančiu judintoju, bet aišku viena – jie klūpodami jam tikrai nesimeldė. Filosofija skleidžiasi horizontaliame santykyje, o ne iš apačios žvelgiant į viršų. Jeigu nesuprantame Sokrato nežinojimo prezumpcijos, jo radikalios ironijos, skepsio ir humoro, į ką atkreipė dėmesį dar Kierkegaardas, vargu ar jį suprantame iš viso.

  20. norbertas andrijauskas parašė:

    šeip tai Logosas ir yra krikščionių Dievas, Jono Evangelijoj rašoma, kad jis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų

    įdomu, nežinau, ar graikai (ne tik jų filosofai) melsdavosi klūpom ar stačiai, bet malda yra malda, ji į dangų, į viršų eina

    o horizontalus santykis tik lovoj būna, ir tai kažkas viršuj, kažkas apačioj … 🙂

  21. norbertas andrijauskas parašė:

    post skriptum
    Kirkegoras atrodo tai jau tikrai kad su krikščioniškumu kažką bendro turėjo 🙂

    žodžiu, nėra kito Dievo tiktai Dievas, la ilaha illa Allah

  22. T. parašė:

    Dievas yra Niekas, kalbėjo vienas įžvalgiausių krikščionių
    mistikų Eckhartas, kuris už tai, kad jo pažiūros neatitiko
    oficialiosios doktrinos, buvo tos pačios bažnyčios nulinčiuotas. Gyvų individų gali atsirasti bet kokioje tradicijoje, bet kovojant su visuotinybe, natūralu, jis
    paprastai pasmerktas pralaimėti. Jaunasis Kierkegaardas, atskleidęs sokrato ironijos galią, tikrai dar turėjo potencijos, natūralu, kad vėliau ji pradėjo slobti.Jis pradėjo virsti beveik eiline ideologine kaliause.Santykis lovoje būna įvairus, tuo įsitikinti netgi nebūtina praktiškai,užtenka pastudijuoti ilgametę indų tradiciją:)Kūno ir sielos dualizmo priešpriešos neišgyvenantys Rytai neabejotinai turi daugiau ką pasakyti apie Eroto galią už tuos pačius vakariečius.

  23. norbertas andrijauskas parašė:

    Man atrodo, kad tamstos pažiūros neatitinka Eckharto doktrinos ir būsite nulinčiuotas jo vėlės 🙂 Jis krikščionybės tikrai neniekino ir nuo Bažnyčios tikrai neatsiskyrė; kėlė įtarimų jis, bet racionaliai apsigynė ir toliau kiek slapčiau skaitė paskaitas norintiems klausytis. Kiek pamenu.
    Ir kam taip apie Kirkegorą. Su amžium kaip tik išmintis ateina 🙂
    Toj ilgametėj indų tradicijoj rasim ne mažiau įdomybių, nei vakaruose, kalbant apie visokius „žiaurumus“, manau

  24. T. parašė:

    Taip, gyvenimas žiaurus, – karas visa ko tėvas, –
    perspėjo dar Herakleitas, todėl už drąsą žvelgti į
    pasaulį savo individualiomis akimis dažniausia tenka
    brangiai mokėti. Ideologinius antsnukius mums visiems
    visada mėgina užmaukšlinti bet kokios kolektyvinės
    struktūros, kurios inicialus mes nešiojame. Bet filosofas
    tuo ir išskirtinis, kad jis nebijo kalbėti tai, ką mato,
    apart aukšto intelekto, jis dar privalo būti drąsus. Bailios
    sielos žmogus negali užsiiminėti filosofija, kalbėjo dar Platonas. Tai, kad su senatve ateina išmintis reiškia ne ką kita,o tai, kad pernelyg apsiprantama su savaisiais antpečiais, o kūrybinės jėgos jau išsekusios. Tuomet sakoma,
    kad sieki ne žinojimo, o išminties. Bet filosofas nėra išminčius,jis tik siekia išminties, kuria pasiekus paprasčiausiai beliktų laukti greito galo.

  25. norbertas andrijauskas parašė:

    O kaip Jėzus? Argi jo meilė mūsų negydo?

  26. T. parašė:

    Į Kristų, jeigu toks buvo, žvelgčiau panašiai kaip Bulgakovas romane „Meistras ir Margarita“. Kaip į kvanktelėjusį filosofą,ir šiuo atveju palaikyčiau racionalų ir šaltą antikinį Poncijas Piloto racionalumą. Jeigu Kristus iš tikrųjų buvo, turėjo būti be galo charizmatiška asmenybė, maištininkas, revoliucionierius, gyvenimo menininkas. Netiesinis Kristus iš tikrųjų gana simpatiškas, bet jo skelbiama visuotinės meilės idėja man absurdiška. Aš negaliu mylėti viso pasaulio žmonių, kai kurių turiu saugotis, jų netoleruoti, nes priešingu atveju susinaikinčiau. Mėgstu tikrus individualus, bet pranašų kraštutinumas man visuomet atrodė svetimas, mėginu laikytis Aristotelio aukso vidurio taisyklės.

  27. Bulgakovas parašė:

    Kaip čia, vis dėlto, nyku…

  28. T. parašė:

    Gruodžiai Lietuvoje man visuomet atrodo nykūs.
    Ta tamsa ir drėgmė tiesiog žudo…Gal todėl tiesiog nepernešu kalėdų…Bet to nepasakyčiau apie lapkričius, vien kokia krentančių lapų spalvų paletė!

  29. norbertas andrijauskas parašė:

    Kokia visuotinės meilės idėja? Kristus atnešė kalaviją. Na, ir Kalėdas 🙂

  30. T. parašė:

    Mylėk savo artimą kaip save patį, sako Kristus (aš jį traktuoju kaip Bulgakovo „Ha-Nocrį“), ir gavės smūgį į fizionomiją, atsuk jam kią žandą…Kažkas čia man esmiškai yra svetima, tiesiog visa esme priesinasi graikiškai arete dorybės sampratai. Aš lieku Poncijaus Piloto pusėje. Žmonės, ypač neparagavę filosofijos, baisiai linkę pasiduoti religiniems, astrologiniems, sektantiškiems marazmams….

  31. norbertas andrijauskas parašė:

    Ar ponas T. girdėjęs apie religinių ištarų interpretaciją? Nuo kada Kristaus kalba ir kasdienė kalba taip pat suprastina, atseit pažodžiui? Ar studijavę filosofijos nestudijavo kalbos filosofijos?
    Jūsų teiginiuose randu daug knygos fetišizmo; kaip suprantu, garbinate kažkokią man negirdėtą „Meistrą ir Margaritą“.

  32. T. parašė:

    Faktų nėra, tik interpratacijos, prisimenu Nietzsche’ę, kalbėjusi apie Tiesos paieškas. Ne kvailus protus, kažkodėl, jaučiame ir per žemiškojo laiko distanciją.Garbinti aš nieko negarbinu, išmokė mane tai Kierkekaardo iš Šliogerio interpretacijos/reinterpretacijos apie Sokrato figūros vaidmenį kritinio mąstymo brandoje. Bulgakovas, tiesa, fantastiškas, reikia turėti unikalų talentą taip įtikinamai įeiti į Poncijaus Piloto ir Ha-Nocrio dialogą ir atkurti tą antikinę įtampą, tą senojo ir naujojo pasaulio susidūrimą. Kuris labiau patinka, tai jau stiliaus (antikne prasme) reikalas.

  33. T. parašė:

    Negirdėjote apie Bulgakovą? Labai ne kas. Jeigu būčiau teologijos dėstytojas seminaruose, duočiau šią knygą pasiskaityti pašaukimą savyje atradusiems jaunuoliams pasitikrinti, ar jie tikrai nori eiti savo pasirinktuoju keliu.

  34. nepažįstamas filologas parašė:

    Tai kad minėtoje Bulgakovo knygoje tą istoriją apie Kristų pasakoja velnias (Volandas)…

  35. T. parašė:

    O tai ką? Gal Volandas ir yra pats didžiausias filosofas?
    Būsime infantilai ir skurdadūšiai, jeigu nepriimsime domėn blogio kaip sudedamojo pasaulio dalies…Angelas išmestas iš rojaus turėjo turėti labai daug nepritarimo nustatytai tvarkai…Bet ar nėra taip, kad taip ir steigiasi individuualumas?

  36. Skurdadūšis parašė:

    Angelas išmestas iš rojaus? Ar čia kartais ne klišė?

  37. norbertas andrijauskas parašė:

    Na, čia jau satanizmas. Kaip sakė Liuteris, šėtonas nori, kad tu būtum liūdnas. O Kristus yra džiaugsmas, ir Dievas su mumis, Emanuelis, ir jis išgelbėja kiekvieną, kuris juo tiki. Pasimelskim už T.

  38. T. parašė:

    Melskitės už mirusiuosius, o ne už gyvuosius. Kažkodėl prisimenu stiprią lietuvių klasiko Nykos-Niliūno sentenciją, – Palaiminti romieji ir nuolankieji, nes jie pateks į dangų, kuris bus amžinas jų nuobodulio pratęsimas:) Ir iš viso, galvoju, dvasininkams reikėtų kuo mažiau taukšti internetuose ir uoliau dirbti pastoracinį darbą.

  39. ein zwei drei parašė:

    Šiais laikais internetas – visagalis, geriausia vieta ieškotis klientūros.

  40. ein zwei drei parašė:

    O čia dar tokie „Aplinkkeliai“… Tikrai dvelkia satanizmu. Man labai patinka.

  41. T. parašė:

    Na geriau pagalvojus, graikų daimonas nebuvo blogas personažas, tą aptinkame ir Herakleito, Platono raštuose. Tik vėliau jį krikščionys degeneravo iki blogio dvasios…Pasmerkė viską, kas buvo gyva…Gyvasis gamtos pasaulis krikščionims, bent jau ankstyviesiems, taip pat buvo šėtono kurinys.

  42. norbertas andrijauskas parašė:

    Gyvasis pasaulis krikščionims niekad nebuvo šėtono kūrinys. Iš kur tą traukėt? Šiaip čia gnostikų, katarų pažiūros, kurias krikščionybė atmetė kaip eretiškas.
    Palaiminti romieji – jie paveldės žemę.
    Palaiminti gailestingieji – jie susilauks gailestingumo.
    Palaiminti tyraširdžiai – jie regės Dievą.
    Palaiminti taikdariai – jie bus vadinami Dievo vaikais.

    Ir šiaip. Ar čia tokios prastos žinios ar polinkis bet ką sujungti su bet kuo? Žodis „demonas“ ir „daimonas“ iš tiesų yra tik kiti to paties žodžio variantai, bet apie šėtoną kalba tikrai ne dėl to, kad būtų galima iškraipyti senųjų graikų religingumą. Paprastai tariant, tie žodžiai visai ką kita reiškia.
    Be to, graikų religingumas visai derėjo su vergija, su vyrų ir moterų prostitucija, be to, jie nuolat vienas kitą žudė nesibaigiančiuose karuose tarp polių. Tai ką siūlote?

    Beje, parašyta: palikite mirusiems laidoti savo mirusius, aš gyvųjų, ne mirusiųjų Dievas.

  43. norbertas andrijauskas parašė:

    Ar ne Islame sakoma – „išgelbėjai žmogų, išgelbėjai žmoniją“?

  44. norbertas andrijauskas parašė:

    Apie krikščionybę ir kūną, pvz., čia:
    https://www.youtube.com/watch?v=yXMrl0yRENI

    🙂

  45. T. parašė:

    Ideaologijos – siaubingas dalykas. Kai žodis tampa svarbiau nei daiktas, nei kūnas, tuomet tampa labai lengva pradėti
    diegti politiką „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Visos ideologijos turi tą pačią šaknį, nes iškelia žodį aukščiau
    daiktų ir pradeda jį garbinti. Šią prasme sunku nesutikti, kad
    tss pats bolševizmas yra krikščionybės anūkas. Apie žiaurumus po bažnyčios vėliava net neverta aušinti burnos, visi žinome inkvizicijos istoriją, antikos kultūrinius lobius Aleksandrijoje sudegino taip pat religijų fanatikai,- tiek krikščionių, tiek musulmonų. Turėkite savo tikėjimą, bet jo piršti kitiems ir moralizuoti, pagonis vadinti nekrikštais satanistais nereikėtų skubėti, nes tarp jų aristokratiškumo, kilnumo, grožio ir tikrosios dorybės (arete – šaunumo) aptiktume greičiausiai daug daugiau nei tarp sektantų po vienintelės teisingosios religijos vėliavomis:)

  46. norbertas andrijauskas parašė:

    Tai kad viduramžiais, kai atsirado krikščionybė, kaip tik papročiai ėmė darytis labiau civilizuoti.

    Krikščionių vienuoliai šiaip saugojo raštus ir juos perrašinėjo, iš čia vėliau net kilo Karolingų renesansas prie Karolio Didžiojo. Islamas, užgrobęs krikščionių žemes, knygų nedegino, o kaip tik panaudojo mokslo plėtrai, vėliau krikščionys per juos daug knygų atgavo, kurių vienuoliai nebuvo perrašę ir pan.
    Ir šiaip Aleksandrija buvo krikščionių intelektualinis centras, kam jiems ją deginti? Aišku, visada buvo visokių riaušių ir t.t., panašiai kaip prie futbolo stadionų, tarkim. Bet ne tai sudaro krikščionybė, islamo ar pan. esmes. Šiaip jau Romą tai apskritai nusikaltėliai įkūrė, pjovėsi ir skerdėsi jie ten smagiai. Ir jų dievai tam pritarė. Krikščionybė naują tiesą atnešė.
    Nejaugi nepriimate švč. Trejybės?

  47. T. parašė:

    Nepriimu jokių Trejybių ir kitų kalbos kliedesių.
    Pasitikiu tik natūraliais dalykais, viskuo, kas atsiveria mogaus penkioms juslėms ir teikia smagumą, o ideologijos
    man kelia pasibaisėjimą. Nesvarbu, ar krikščioniškoji, ar
    bolševikinė, ar fašistinė, ar feministinė, ar dar kokia nors kitokia.
    Filosofija skleidžiasi dialoge, jos stichija yra kelionė
    nesusitapatinant su jokiomis dogmomis, o ten kur hierarchija,
    jos tikrosios, antikinės dvasios jau nebėra nė kvapo. Krikščionių žiaurumo pavyzdžių apstu istorijoje, ką vien tik išdarinėjo konkistadorai, vienuolių ordinai baltų žemėse ir kitur, todėl visiems šventeivoms, kurie to nemato ir vaizduoja tobuluosius man knieti tik įspirti į užpakalį:)

  48. T. parašė:

    Apie religinių fanatikų idiotizmą deginant
    kultūros lobius rašė, visai nemoralizuojant, ir antikistas Gasparovas:
    https://www.facebook.com/notes/aplinkkeliai/aleksandrijos-biblioteka/1108059642539003

  49. norbertas andrijauskas parašė:

    Kažkas prisiklausęs marksistinės propagandos. Kai Roma tapo krikščioniška, pagoniškos šventyklos, savaime suprantama, buvo uždarytos ar panaikintos. Netoli stovėjo ir Aleksandrijos biblioteka, t.y. jos pastatas; bet net neaišku, kiek ten tuo metu knygų buvo ir tuo labiau ar ten buvo kažkokių vienetinių egzempliorių. Čia apie 390 metus.
    Be to, tam p. Gasparovo tekste nieko apie religinius fanatikus. Pabaigoje pora žodžių apie tai, kad tas tada sudegė ar pan. ir tai pagardinta žodžiais „siaubiant“ ir t.t. Kur kontekstas? Galima pagalvoti, kad krikščionių vienuoliai nieko neveikė, kaip tik degino visas knygas ir tam egzistavo. Tai paprasčiausia nesąmonė, net nesąmonė to nepavadinsi, koks tai šlamštas 🙂
    Mokslo, filosofijos būta tiek antikoj, tiek krikščionijoj, tiek islame. Būta gal įvairių epizodų istorijoj, bet… Kalbant apie kalbas ir legendas, tai sakyta, kad Platonas Demokrito raštus deginęs, tai kaip, anot tamstos, Platonas, irgi fanatikas? Ar visų Aleksandrijos turtų pagrindas?:)

  50. norbertas andrijauskas parašė:

    Konkistadorai? Na, tie laukiniai Pietų Amerikoj, kai kas sako, vis tiek kariaudavo tarpusavy ir dar net valgė/ėdė žmogieną karts nuo karto. Ne tiek ten jau smurto konkistadorai įnešė, jei atvirai. Na taip, vakariečiai visada veržlūs, linkę į tolius, bet gal tam yra priežastis? Nesakau, kad džiunglėse nėra smagu sėdėti anakondos prieglobsty 🙂

  51. norbertas andrijauskas parašė:

    O apie baltus, tai ar Vytautas Didysis dėl smagumo nepjudė žmonių meškom? Ar ne lietuviai užmušė taikų vienuolį šv. Brunoną, trenkė per galvą ir tai dar džiaugsmingai mini po 1000 metų? Kita vertus, pats Vytautas, matyt, Lietuvą apkrikštijo ne be reikalo, matydamas aukštesnę civilizaciją. Dėl to jis teisus buvo.

  52. T. parašė:

    Taikūs vienuoliai? Juokaujate? Krikščionybė buvo nešama prievarta, deginant pagonių šventąsias giraites, ir niekaip nesutiksiu, kad tai buvo aukštesnė civilizacija. Tai netikęs europocentrinis požiūris į kitus. Žinoma, kad graikai pirmieji pradėjo žvelgti į kitus kaip barbarus, bet pažvelgę į to meto Kinijos, Artimųjų Rytų, Pietų Amerikos civilizacijų pasiekimus pamatysime, kad krikščioniškoji Europa buvo tamsi tiek dvasinėje, tike technologinėje srityje. Esame barbarai, nusiprausę kitų civilizacijų muilu, tvirtina Braque’as, ir jam čia pritarčiau.

  53. T. parašė:

    Štai pokalbis, vertas pasiskaitymo, kurį pats studijų laikais ir verčiau.Krikščionybė nėra vienintelė teisinga religija, bent jau teorinį kritinį mąstymą turinčiam žmogui ji tokia neturėtų atrodyti.
    http://aplinkkeliai.lt/dialogai-polilogai/geltonosios-skruzdeles-fundamentalistai-ir-kaubojai/

  54. norbertas andrijauskas parašė:

    Daug civilizacijų kažką atrado, įvedė, bet tik vakaruose visa tai buvo perimta ir išvystyta tokiu mastu.
    Ką jau kalbėti, kad visur reikalauta visokių ten gyvulių aukų, ką jau kalbėti, kad žmones kartais aukodavo. Krikščionys tokių nesąmonių nedarė ir nedaro. O Afrikoj ir dabar žmones valgo, Indijoj augina vaiką statinėj, kad jam išmaldą mokėtų, Kinijoj šunis valgo ir visokiais niekais užsiima, Pietų Amerikoj nuolat šaudosi, mafijos baisiausios.
    Be to, krikščionybė pažįsta Dievą kaip asmenį, o ne kaip abstrakčią jėgą, į kurią neva reikia panirti, pabėgti nuo savęs. Krikščionys pažįsta Dievo esmę kaip protingą, kaip Logos, kaip turinčią savyje protingą skirtumą, kodėl jis yra Trejybė. Švč. Trejybė net visos Hegelio filosofijos pagrindas.
    Dar kartą – iki krikščionybės lietuviai pjudė žmones meškom, kankino priešus išimdami žarnas, degino jaunas mergaites ir gyveno turėjo vos vieną kitą mūrinį pastatą. Ar tai galima priešpastatyti civilizuotai Europai? Taip, jie kariavo, bet kariai ieškojo šv. Gralio, gelbėjo Kristaus kapą, pažino riterio idealą, ne tik žudė ir prievartavo (kas gal visai smagu), o lietuviai tai tik aplink paplėšikauti sugebėdavo ir t.t.
    Musulmonai, žydai ir dabar baisiai dėmesį kreipia, kad ne tokio maisto nesuvalgytų, baisaus čia daikto. Krikščionys žino, kad dvasia, vidus svarbu, o ne visoks košerinis maistas. O ką kalbėt apie visuos tuos rytus, kurie mechaninės vergų civilizacijos, kad ir koks įdomus būtų vietoj Laozi ar Konfucijus ir t.t. Bet Konfucijaus visa išmintis susiveda į griežtą hierarchinę Kinijos valstybės struktūrą ir dalyvavimą joje. Tai juokinga, palyginti su ta tiesa, kurią apreiškė Kristus. Na, tai net ir su Roma ir Graikija lyginant juokinga.
    Bet Roma, Graikija darė abortus, išmetinėjo gimusius vaikus ir t.t. Jau nekalbant apie visų vergų, įskaitant ir vaikų, dulkinimą kada panorėjus Romoj.
    Tai, kas mums nusikaltimas, jiems buvo norma.
    Islame ir dabar gali papjauti, užmėtyti akmenimis pagal paprotinę teisę. Tai ką čia dar diskutuoti.

  55. norbertas andrijauskas parašė:

    Prašau apsišviesti apie vienuolius 🙂
    https://en.wikipedia.org/wiki/Benedict_of_Nursia

  56. norbertas andrijauskas parašė:

    Kad yra daug religijų teisingų, tai čia masonai tai skelbti mėgsta.

  57. T. parašė:

    Man visi, krentantys kryžiumi dėl religinių pasitalų, yra
    arba apsukrūs melagiai ir dvasiniai niekšai, siekiantys politinių tisklų, arba įtikėję kalba, žodžio stabu, todėl paprasčiausi kvailiai. Pasilieku prie savo požiūrio. Filosofas yra individas, suprantantis ideologinės kalbos rėžimo klastą, jo taip lengvai neapmulkinsi. Drauge jis supranta, kad nėra nieko sveikiau žmogui už saiką. Laikykis graikų aukso pjūvio taisykės ir išliksi šiame pasaulyje žmogumi, galiausiai atplauksi kaip Odisėjas į savo ramybės uostą, ir nereikės jokių atpirkimų, angelų, dangaus vietininkų žemėje ir kitų kalbos kliedesių įtvirtintų nesąmonių. Jeigu kuo ir tikėti šiame pasualyje, tai tik pamatiniais, pačiais švariausiais, dar ideologinės kalbos pertekliaus nesuterštais dalykais.

  58. T. parašė:

    Man visi, krentantys kryžiumi dėl religinių pasitalų, yra
    arba apsukrūs melagiai ir dvasiniai niekšai, siekiantys politinių tisklų, arba įtikėję kalba, žodžio stabu, todėl paprasčiausi kvailiai. Pasilieku prie savo požiūrio. Filosofas yra individas, suprantantis ideologinės kalbos rėžimo klastą, jo taip lengvai neapmulkinsi. Drauge jis supranta, kad nėra nieko sveikiau žmogui už saiką. Laikykis graikų aukso pjūvio taisykės ir išliksi šiame pasaulyje žmogumi, galiausiai atplauksi kaip Odisėjas į savo ramybės uostą, ir nereikės jokių atpirkimų, angelų, dangaus vietininkų žemėje ir kitų kalbos kliedesių įtvirtintų nesąmonių. Jeigu kuo ir tikėti šiame pasualyje, tai tik pamatiniais, pačiais švariausiais, dar ideologinės kalbos pertekliaus nesuterštais dalykais. Stipraus intelekto ir kritinio mąstymo vyrui neleistina sentimentaliai seilėtis. Kalsikinio tipo vyras turėtų ginti savo žemę, moterį ir vaikus, o ne seilėjantis aukštinti kažkokią anapusinę neregimybę, kurios nei galėjo regėti. Prisiminsiu pabaigai indėnas – aš pasakiau hau:)

  59. T. parašė:

    Man visi, krentantys kryžiumi dėl religinių pasitalų, yra
    arba apsukrūs melagiai ir dvasiniai niekšai, siekiantys politinių tisklų, arba įtikėję kalba, žodžio stabu, todėl paprasčiausi kvailiai. Pasilieku prie savo požiūrio. Filosofas yra individas, suprantantis ideologinės kalbos rėžimo klastą – jo taip lengvai neapmulkinsi. Drauge jis supranta, kad nėra nieko sveikiau žmogui už saiką. Laikykis graikų aukso pjūvio taisykės ir išliksi šiame pasaulyje žmogumi, galiausiai atplauksi kaip Odisėjas į savo ramybės uostą, ir nereikės jokių atpirkimų, angelų, dangaus vietininkų žemėje ir kitų kalbos kliedesių įtvirtintų nesąmonių. Jeigu kuo ir tikėti šiame pasaulyje, tai tik pamatiniais, pačiais švariausiais, dar ideologinės kalbos pertekliaus nesuterštais dalykais. Stipraus intelekto ir kritinio mąstymo vyrui neleistina sentimentaliai seilėtis. Klasikinio tipo vyras turėtų ginti savo žemę, moterį ir vaikus, o ne seilėjantis aukštinti kažkokią anapusinę neregimybę, kurios nei matė, nei galėjo regėti.
    Prisiminsiu pabaigai indėnus – aš pasakiau hau:)

  60. norbertas andrijauskas parašė:

    Kaip suprasti „sukurtas kalbos“? Kalba tik pasako, kas yra arba ko nėra. Ji atveria tikrovę. Kalbėkim apie tiesą. Tai vyriška.

  61. T. parašė:

    Poncijaus Piloto klausimas „kas yra tiesa?“ filosofijoje išlieka aktualus iki šiol. Ji negali pasitenkinti tokiais atsakymas, kaip pvz. krikščionybės siūlomu „tiesa yra tikėjimas, viltis ir meilė“. Filosofijoje skleidžiasi klausimo stichijoje. O tiesos samprata istorijoje patyrė įvairias metamorfozes. Yra koherentinė jos samprata, yra pragmatinė, egzistencialistinė, tiesos kaip nepaslėpties (aletheia) samprata, kurią išplėtojo Heideggeris, yra Nietzsche’s filosofijoje pagrįstas požiūris, kad nėra jokios objektyvios tiesos iš viso, nėra faktų, tik interpretacijos. Tai su ta tiesa nėra taip jau labai paprasta, kad štai aš skelbiu savo kalbos kliedesiais paremtą tiesą ir visi privalo jos laikytis, o jeigu ne, mes juos, velnio išperas, priversime jos laikytis. Tai, kad baltai nudobė tą Brunoną, aš absoliučiai pateisinu, nes jie gynė savo žemę, papročius, teisę gyventi savo galva.

  62. norbertas andrijauskas parašė:

    Apie tų papročių puikumą jau viską pakalbėjom.
    Tamstai, panašu, labiau rūpi ne tiesa, o tik teigti, kad štai yra įvairių tiesos sampratų, vadinasi, tas, kuris laikosi tiesos yra „kalbos kliedesiai“. Vis dar nesupratau, kuo čia dėta ta kalba.
    O Pilotas buvo paprastas valdininkėlis. Jis žinomas tik todėl šiandien, kad minimas tikėjimo išpažinime ir, žinoma, Evangelijoje. Jį iškelti aukščiau, nei Kristų, daug labiau absurdiška, nei laukinius barbarus, aukojančius žmones, iškelti aukščiau už kankinį misionierių. Tik labiausiai pamišusioj fantazijoj Pilotas yra didis išminčius, o kankinys vienuolis į misiją keliauja žemės…
    Diskutuoti reikia atsakingai. O su tiesa tikrai nėra taip paprasta. Reikia jos laikytis.

  63. T. parašė:

    Matau, kad jūs, savo natūra, ne į filosofinį, aristokratišką dialogą linkęs,o labiau į tarno vaidmenį. Tai nėra labai blogai. Paauglystėje vienas mano mėgstamiausių romanų šalia Stevensono „Lobių salos“ buvo Hermanno Hesse’ės „Stiklo karoliukų žaidimas“. Štai jautada man šovė mintis, kad ne viskas yra taip, kaip gyvenime yra piešiama. Kad man tas piratas yra individualesnis ir charizmatiškesnis už Kastilijos karalystės abstrakcijų gyventoją, atsiribojusį nuo pasaulio.
    Reikia šviestis ne tik teologiniuose dalykuose, reikia plačiau pažvelgti į pasaulį, neskubėki, žmogau, klauptis, pažaisk, juk kaifas ir gyvybė žaidime, o ne nuolankiuose maldų kartojimuose. Gerus rašytojus, jų gyvą literatūrą vertinu šimtą kartą labiau už teologinių traktatų sunkiasvorius kompendiumus:)

  64. norbertas andrijauskas parašė:

    Mielasis, kas Dievui netarnauja, tam tik puikybė lieka. Kas tarnauja Dievui, tas laisvas, o kas tariasi laisvas ir žaidžia, tas tik kamuojamas. Rašytojai rašytojais, bet jeigu nuo fantazijų atsitraukiame ir pereiname į tikrą gyvenimą, tai pasidaro akivaizdus jo sunkumas, kuris visada yra kvietimas suvokti tai, kas giliau ir aukščiau. Nesuprantu, kodėl Dievo teikiamą džiaugsmą turėčiau pakeisti lengvais žaidimėliais. Kodėl Jūs kažkokią Hesse siūlote vietoj evangelijos? Ar ne per daug prisiskaitėte apie stiklo karolių žaidimėlius ir gyvenate žaidimo fantazijoje? Bėgate nuo tiesos?

  65. T. parašė:

    Joks mirtingasis neturėtų savęs laikyti Dievo vietininku
    Žemėje, nes nieks neturi simetrinio santykio su transcendencija. Čia, iš esmės, sutikčiau su rašytojo mintimis,antidavatkiško kalbėjimo apie metafizinius dalykus Lietuvoje tikrai trūksta. https://www.facebook.com/notes/aplinkkeliai/dievo-ie%C5%A1kojimas-atveda-%C4%AF-save/1121939287817705
    Vyriškumą suprantu klasiškai, kaip
    drąsų stovėjimą baigtinumo akistatoje, įveikiant baimę
    ir drebėjimą. Žaidimą taip pat traktuoju labai rimtai, pritariu Cortasaro mintims, kad homo ludens – galbūt aukščiausia sąmoningumo forma, skirianti žmogų nuo kitų gyvių. Jo romanas „Žaidžiame klases“ man atrodo tikras šedevras, kuriame rasi visko – jazzo,bliuzo,erotikos, – to vyno, apie kurį rašo Omaras Chajamas ir kiti arabų poetai.Žaisti pagal taisykles, jų laikytis, nemeluoti sau – tai ne taip jau labai paprasta.

  66. norbertas andrijauskas parašė:

    Padainuok man, mieloji, tą dainą,
    Kurią mėgo Chajamas kadais,
    Pakelėm skleidžias rožių žiedai…

    Šiais laikais šiaip labai populiaru apie visokias „erotikas“ kalbėti, bet seniausiais laikais, tie, kurie išmanė slaptuosius meilės menus, žinojo, kad jais gali užsiimti tik mažuma, o kitus tai tiesiog sužlugdys. Na, o meilė, kuri žlugdo, anokia čia erotika… Štai ir mano aukščiau pacituotam Jeseninui galėjo ir geriau baigtis.

    Tamstos pasisakyme pasigirdo tam tikrų metafizinės lygiavos gaidelių, o atsivertus nuorodą į S. Parulskio interviu nuojauta tik pasitvirtino. Skundžiamasi, kad kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus, atseit tai labai blogai. Įdomu, kiek tų besiskundžiančių kiek rimčiau studijavo teologiją, o taipogi ir tai, kaip skirtingos teologijos priartina ar atitolina žmogų nuo Dievo. Iliuzija, kad užteks pažaisti, ar paklausyti negrų erotikos melodijų, kurios visos apie tą patį džiazą.
    Beje, o Parulskis ir Cortasaras čia vietoj kunigų, kad į juos kaip autoritetus nuorodos? Man atrodo, aš dar jokiu autoritetu nepasirėmiau, o pats jau gavau aibę išminčių pavardžių.
    Taigi Tamsta teigi, kad esi visai laisvas, bet pasiremi begale autoritetų, o aš teigiu, kad autoritetas labai svarbus, bet pateikiu savo samprotavimus. Panašu, kad abu papuolėm į prieštaravimus, ir abu nesuprantam, ką šnekam.
    Gal kas nors iš pašalės galėtų tai išspręsti?

  67. T. parašė:

    Nemanau, kad iš pašalės tai kas nors galės išspręsti. Lavonai
    išmestinesni už mėšlus, kalbėjo vienas iš nedaugelio mano autoritetų Herakleitas, bet lietuvaičiai dabar rūpinasi žvakutėmis, kurias neš ant mirusiųjų kapų ir susiėmę už rankučių išgyvens savotišką dvasinį orgazmą, o po to grįžę namo vėl sėdės prie mišrainių, kitų gęrybių ir aptarinės kaimyno kapo priežiūrą:) Bet elitizmas dvasiniuose dalykuose man taip pat nepatinka. Turime istorijoje daugybę labai aukšto lygio menininkų, kurių darbai liudija apie tranzą, kur bebveik įeinama į lygiavertį santykį su transcendencija, nors socialiniame gyvenime jie buvo absoliutūs latrai, žvelgiant iš etinės perspektyvos. Problema daug įmantresnė, nei susėdęs teologų sinodas nuspręstų, pasiūlydami dar viena kalbos stabą. Vis dėlto autentiškasis transcendencijos ieškojimo kelias man įdomesnis ir patrauklesnis, nei instituciškasis, kuris nors ir garantuoja šiokį tokį saugumą, bet dėl to ir neatrodo tikras.

  68. norbertas andrijauskas parašė:

    Sakyčiau, gan naivu manyti, kad „sinodo“ sprendimai nesvarbūs. Nuo to, kokia priimama teologija, priklauso ir tai, kaip bus valdoma, organizuojama visuomenė, t.y. kaip bus struktūruojama joje patirtis, o tai reiškia – bus ar nebus, ir kokiu būdu bus ar nebus atveriama transcendencija. Medijos yra tam tikra teologija, o aplinkkeliai.lt – tik klusnūs tos teologijos adeptai, garbinantys ją taip, kaip egiptiečiai dievą Ra.
    Na taip, mirusiųjų ir žvakučių šitos religijos ar sektos atstovams nebereikia, bet juk medijų lemputės amžinai gyvos, tekstai niekada nesibaigia, niekada neparašomi, tik rašomi, tai nemirgumo forma… Tiesa, tai tik nemirtingumo iliuzija. Tai liudija ir tai, kad santykis su mirusiais nesvarbus. „Lavonai“ gal ir išmestini, bet žvakutės ne lavonams degamos. Ir kaži, ar tie, kurie kapuose nesilanko per Vėlines, patys nėra lavonai.

  69. borg675.273 parašė:

    nu va kaip gražiai du prikrauti vežimai savo turtais dalijasi 🙂 pradėjo nuo bandymo suprasti „išprotėjusį genijų“ (kaip gerai, kad yra ir neišprotėjusių) ir baigia (tokia viltis) aiškinimusi „kaip teisingai pragyventi gyvenimą“, kad neužbaigtum kaip Nietzsche…galiu pasiūlyti schemą, kaip aiškintis tokius reikalus – gyventi kažkaip reikia todėl, kad 1) tokia yra tikrovė arba todėl, kad 2) toks yra žmogus. Prie ko „teisingas“ žmogus turi prisiderinti, prie savęs ar prie realybės? Ką turi realizuoti? Save ar pasaulį? Kas esu aš ir kas yra pasaulis? Ką siunčiam toliau, save ar kitus?

  70. norbertas andrijauskas parašė:

    Subjektas yra objektas (objektas yra subjektas). Tiesa, rašytinis žodis jau savaime atveria objektyvaciją, todėl ir pats subjektas tampa objektu. Painu.

  71. T. parašė:

    Siūlau pašnekovui teologui prisiminti viduramžių realistų ir nominalistų ginčus. Aš vis dėlto laikyčiausi požiūrio, kad tarp žodžio ir daikto nėra jokio aiškiai apčiuopiamo ryšio.

  72. borg675.273 parašė:

    Išprotėjėlis Nietzsche, manau, dėl Tiesos buvo teisiausias: Tiesa = Iliuzija + Galia. Tad manau, besiginčijantys ponai gali pradėti rinkti savo kariuomenes… :)Kito Tiesos klausimo sprendimo nėra, net jeigu „daiktas“ būtų kovariacinė realybė.

  73. T. parašė:

    borg675.273 tikriausiai teisus. Kiek istorijoje turime pavyzdžių, kai buvo liejamas kraujas dėl vienintelės Tiesos
    įtvirtinimo. Hominido kvailumui nėra ribų. Visi tie homoiusininkų ir homousininkų karai, katalikų ir protestantų skerdynės…Visa bažnyčios istorija persmelkta naikinimu, kurio tarsi ir nereikėtų. Vertinu čia ir dabar akimirką, kuometgaliu kontempliuoti visatą per krentančio lapo spalvų paletę, bet žodžiais, kalba pasitikėti nebesinori.

  74. norbertas andrijauskas parašė:

    Na, jeigu žodis nepagauna daikto esmės, tai daikto esmės išvis nėra. Todėl ją galima perkurti kaip tik nori, sutinkamai su kalbiniais kliedesiais. Tad nominalizmas kaip tik yra tas pat, kas tie kalbiniai kliedesiai, kurie buvo kritikuoti. Protestantizmas (kuriam, beje, simpatizuoja Parulskio kalbintojas) ir jo masiniai kitatikių naikinimai atsirado su tuo pačiu nominalizmu. Nes jam esmė ne daiktas, o jis pats. Visa kita neesminga.

    Dėl homoousios ir homoiousios, tai ne karas vyko, o diskusija, aptarimas, nukreiptas į TIESĄ, o ne į galią. Tiesa, tarp vienų ir kitų palaikytojų kilo nemenkos riaušės ir net baisiau, bet tai kitas reikalas. Ir juos nieko neišsiskyrė nuo kitų tais laikais vykusių riaušių.
    Juk jeigu sakome, kad homoiousios, vadinasi, žmogaus esmė ir šis pasaulis neišganytas, netikras, todėl belieka griebtis pagedusių rytietiškų praktikų ir panirti į vienį, bėgant nuo šios tikrovės; kas naujos tiesos šviesoj prilygsta tiesiog narkomanijai ir kliedesiams. O jeigu priimam homoousios, t.y. kad Kritus ir visiškai Dievas, ir visiškai žmogus, tai yra žmogaus esmė ir pasaulis, kuriame gyvena, jau išganytas, nepasaint nuodėmės, tada nebereikia visų tų laukinių papročių, kurie anksčiau atrodė šventi, bet dabar tiesiog kvailystė ar net nuodėmė, pamišimas.
    Ir gana tų iliuzijų, kad galima kažkokia „nekaltybė“, kai nėra jokios „kalbos“; visada jau pasaulis vienaip ar kitaip mums atvertas. O tos nekaltybės mitas atsiranda kartu su tuo pačių protestantizmu ir to metu kilnių laukinių įvaizdžiais, kurie nieko bendro su tikrove neturi.

  75. norbertas andrijauskas parašė:

    Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir žus.

  76. borg675.273 parašė:

    Šioje vietoje nesusikalbėjimas įvyko todėl, kad skirtingai pamatėme kalbos paskirtį – ji ne atveria esmę, ne ją kuria, bet paverčia informacija. Kalba yra būdas, kuris nekilnojamą turtą gali padaryti kilnojamu, jį sudvejindamas. Arba, kitaip sakant, ji ne „faktai, bet tik faktų išraiškos priemonė“. „Esmė“ atsiranda kitose galvos vietose, kurios yra tik akių informacijos semantiniai fantomai.

    Kalba tėra oro birbinimas arba braižymas ant molinių lentelių, kurias galima kaupti, dauginti, vežioti po pasaulį ir kitaip naudoti kaip informaciją.

    Karai kyla ne dėl esmių įvairovės, nes kaip kas nori, taip tas ir „kuria“, bet dėl puikybės ir susireikšminimo, kad kažkieno informacija arba pamatymo kampas „svarbesnis“. Puikybė dažnai susijusi su kalbos paskirties nesupratimu arba jos tyčiniu iškraipymu.

  77. borg675.273 parašė:

    Todėl švietimo sistemoje bendros programos ir naudojamos. Ne todėl, kad tiesa viena, bet tam, kad suvienodintų galvas ir esmes… 🙂

  78. T. parašė:

    Šūdo vertos tos švietimo programos, jeigu nėra degančių akių,
    nėra dvasinio emocinio kontakto su pašnekovu. Esu pedagogas, žinau ką šneku. Ten kur programa – ten jau visuotinybė, jos diktatas, tikras santykis steigiasi tik sokratiškajame dialoge, poliloge.

  79. norbertas andrijauskas parašė:

    Nekilnojamą turtą paversti kilnojamu – tai moderniosios pinigų ekonomikos ir vėliau iš jos išsirutuliosios informacinės visuomenės esmė. Pati pinigų ekonomika ir informacinė visuomenė randasi nuskriaudžiant bendrybės/kūniškumo polių individualizmo/virtualumo polio naudai.
    Tai, ką vadina borg kalba, yra tik vienos kalbos sampratos išraiška. Tai, ką vadinu kalba aš, yra pati įvairių kalbos, sykiu ir tikrovės, sampratų galimybė ir tuomet faktiškai viena galima (bet ne „vienodos vertės“) tikrovė.
    Nieko keisto, jog borg kalba apie kalbą kaip informaciją (virtualumą) ir sykiu karus kildina iš puikybės (t.y. radikaliai individualistinio prado). Šiais dviem principais jis turi paaiškinti visą tikrovę, kadangi tai iš tiesų yra vienas ir tas pats individualumo/virtualumo principas.
    Šis principas savo ruožtu įgalinamas tik gimus radikaliai dvasiniam – universalistiniam/individualistiniam – pradui, kurį pirmiausia išnešioja Europoje krikščionybė, kaip dvasios, o ne gamtos – t.y. laukinių ir žmogėdrų, tarp kitų įdomybių – religija.
    Šis dvasios prado suradikalinimas galimas tik dvasios religio terpėje – o tokia religija būtinai turi būti teologija, t.y. tikrovė dabar atsiverti turi ne per tiesiog mitą, bet per racionalią teologiją. Ir konkrečiai pats suradikalinimas yra tik vienos iš tų teologijų – t.y. protestantizmo, ypač kalvinizmo – apraiška. Samprata, kurios laikosi borg, kaip ir visa modernioji virtuali pinigų informacinė ekonomika, atsiranda iš protestantizmo dvasios, tokių autorių kaip Alexander Pope, John Milton ir daugybė kitų, pirmiausia britų ir ypač jų empiristų filosofų (nominalizmo įpėdinių) mąstyme – teologijoj. Pats nominalizmas, berods, britiškuose viduramžių universitetuose randasi.
    Nežinau, bet gal Šliogeris tai kildintų iš kelto-germaniškos kultūros…

  80. borg675.273 parašė:

    Nenorėčiau sutikti su interpretacija „kas iš ko randasi“. Informacinė kalbos samprata atsirado ne iš pinigų ekonomikos, bet pinigų ekonomika atsirado iš kalbos. Pirmas etapas buvo šnekamoji kalba, antras – rašto ir knygos sukūrimas. Piniginį banknotą arba čekį galima laikyti maža, dviejų puslapių „knygele“, kurioje užrašyta tam tikra informacija. Pinigai atsiranda iš kalbos – ne atvirkščiai. Įsigalint šiai ekonominių santykių formai, įtaka jaučiama visur, pačiose įvairiausiose sampratose…

    Aš irgi laikausi nuomonės, kad kalba turi savo branduolį, iš kurio gali kilti įvairios interpretacijų galimybės, tačiau nemanau, kad yra žmonių, kurie turi išskirtinę padėtį šį branduolį suprasti. Visi juda jo interpretacijos rėmuose, o pats branduolys, kaip bendras vardiklis, lieka X. Tvirtinantys, kad turi galimybę išskirtinėmis sąlygomis su šiuo X susilieti ir išskaityti kažkokią universalią esmę, dažniausiai būna nesąžiningi arba nesupranta savo individualios iliuzijos. Įvairovės galimybių suvokimas, nėra samprata, o galimybė nėra tikrovė. Tik X.

    Virtualus informacinis pasaulis kyla ne iš kokios nors istorinės sąmonės formos, bet iš tų proto prielaidų, kurios yra kiekviename žmoguje kaip įvairių galimybių Šaknis. Krikščionybė ir virtualybė – tai 2 iš vienos šaknies išaugę kamienai, o ne vienas kamienas išaugęs iš kito arba iš kamieno išaugusi šaka; sąmonė turi tokią sritį, kuri gali generuoti įvairių rūšių virtualybę – tai šaknis; krikščionybė ir virtuali informacinė visuomenė du kamienai iš šios šaknies. „Laukiniai“ šią sritį irgi naudojo, tik jie nemąstė tokiomis globalistinėmis abstrakcijomis kaip krikščionių teologai. Buvo gamta, žvėrys, stichijos, dievai ir pan. Bet iki-krikščioniškos mitologijos, tokios pat virtualios dvasine prasme.

    Galų gale, oponento argumentuose aliuzija į marksizmą, kad gamybiniai santykiai formuoja sampratas. Gal ir galėjo atrodyti, kad kalbu iš šiuolaikinės kapitalistinės sistemos ideologijos perspektyvos, bet negi turėčiau mąstyti tomis formomis, kuriomis buvo mąstoma vergovinėje santvarkoje arba feodalinėje baudžiavoje. Be to išeitų, kad jeigu įmanoma tobula kalbos samprata, tai ji gali išsivystyti tik tobuloje visuomenės santvarkoje, o tokios manau niekas kol kas nėra girdėjęs. Vadinasi nėra ir išskirtinės kalbos sampratos.

  81. norbertas andrijauskas parašė:

    „Informacinė kalbos samprata atsirado ne iš pinigų ekonomikos, bet pinigų ekonomika atsirado iš kalbos.“

    Nenorėjau pasakyti pirmojo ir dėl tos pačios priežasties nesutinku su antruoju. Norėjau pasakyti, kad abi šios sampratos randasi sykiu ir iš tiesų yra viena ir ta pati samprata.

    Kalbant apie laukinius, jų mitologijos ar tuo labiau animizmai negali būti vadinami dvasiniais-virtualiais, bet čia neprasminga kalbėti apie patį skirtumą tarp dvasios ir kūno ir pan. (Tik) su dvasia, su protavimu (graikų filosofija) atsiranda ir paties skirtumo sąmonė, ir savaime tas skirtumas jau suprantamas kaip esantis pačioj teorijoj (forma ir materija). Plotinas tą skirtumą protingoj tikrovės esmėj pamąsto išsamiau, o krikščionybė jau turi pilną trejybės sampratą. Anot Hegelio, vis dėlto čia ji dar išsakyta jusliniais vaizdiniais, o Hegelis Trejybės sampratą išjuslina ir Trejybę pamąsto kaip tezę, antitezė, sintezę.

    Bet šitaip radikaliai intelektualizuojant aktualizuojama galimybė tikrovę suvesti į subjektą ir ją radikaliai virtualizuoti. Nesakau, kad tai yra tikrasis Hegelio filosofijos turinys ir kad jis kaltas dėl to, bet šiaip ar taip po Hegelio gamtamokslis pagaliau atsisako materialistinių įvaizdžių ir pasuka gryno virtualumo, grynosios informacijos ar lygties linkme (tiek kvantinėj f., tiek reliatyvistinėj).

    Dabar skirtumas pasirodo jau ne dvasioje, ne sąvokoje, bet radikaliai – informacijoje. Esmė ta, kad šis skirtumas netikroviškas: kitaip sakant, jis niekad nesugrįžtą į vienį.
    Kalbant konkrečiau, šis skirtumas pasirodo kaip nesutaikomas stabilumo ir procesualumo skirtumas (jį atitinka atitinkamai dalelės/paketo ir bangos įvaizdžiai), nors galiausiai šie du skirtingi poliai susilieja, bet vis dėlto tai nėra sugrįžimas į vienį, t.y. pats šis susiliejimas yra virtualus, netikroviškas.

    Analogišką dalyką matome kasdienybės virtualinime, t.y. medijose. „Dalelės“ polį atitinka McLuhano karštos medijos, o „bangos“ – šaltos medijos. Jos tarpusavyje susilieja ir taip, kad tik dar labiau įtraukia į virtualumą.

    Savotiškai, šis virtualumas pasirodo kaip vienintelė tikrovė, kurioje vėlgi nelieka jokio dualumo. Todėl „grįžtama“ į laukinio nesuskaidytą sąmonę (McLuhano gentiniai virtualybės būgnai).

    Aišku, teologija skirtumą turi ir supranta, todėl ji tikroviškesnė, nei virtualybė.
    Teologija leidžia teozę, t.y. transcendenciją, neprarandant protingumo ir nepuolant į nesuskaidytą laukinio sąmonę. O virtualybė siūlo kvazilaukinį informacinį narkotiką ir savitą „sugyvulėjimo“ formą.

  82. norbertas andrijauskas parašė:

    Kapinės yra medija. Gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo terpė. Medija yra pranešimas.

    Trejybės hipostazės yra medijos, t.y. taip, kaip vienis (Dievas) atsiveria.

  83. norbertas andrijauskas parašė:

    Grįžtant prie modernybės dėmesio beprotybei ir postmodernybės polinkio į pamišimą: tai Dievo nostalgijos formos. Nesakau „transcendencijos“, nes tai per daug neutralu. Transcendencija yra informacija. Dievas gali gąsdinti. Ypač virtualą, kuriam Dievą pakeičia medijų stabas.

  84. borg675.273 parašė:

    Iš atsakymo supratau, kad turiu paaiškinti kaip aš suprantu virtualumą – pirmiausiai subjektyvų virtualumą galvoje, o tada objektyvuotą virtualumą, kuris į išorę projektuojamas tam, kad vėl būtų suvartotas.

    Bet viską nuo pradžių. Kaip kūnas turi anatominę sandarą, kuri nesikeičia šimtus tūkstančių, gal ir milijonus metų, taip ją turi ir žmogaus psichika (nepainioti su šiuolaikiniu psichologijos mokslu, nes psichiką suprantame, kaip visumą to, kas vyksta žmogaus vidiniame pasaulyje). Tai reiškia, kad daroma prielaida, jog šiuolaikiniai civilizuoti ir istoriniai laukiniai žmonės turi tą patį psichikos skeletą, net jeigu skirtingais istoriniais tarpsniais „mentalitetas“ buvo skirtingas.

    Anatomija yra tokia. Visi turi/turėjo sensoriumą, kognityviumą ir jų junginį, kurį galima vadinti senso-kognityvine sinteze (vos ne kaip trejybė). Sensoriumas yra juslumas, kognityviumas – mentalumas, o senso-kognityvinė sintezė yra pasaulio supratimas. Nemanau, kad šias vietas galima interpretuoti kaip raidos trajektorijas, neva sensoriume gyveno „laukiniai“ ir t.t. Visų epochų žmonės gyveno toje pačioje vietoje, kurioje atsiranda supratimas (senso-kognityvinė sintezė kaip kanalas, per kurį į pasaulį sąmonėje teka proto konstrukcijos).

    Tekėjimas vyksta abiem kryptimis ir turi tokius komponentus: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Stimuliuojamas tam tikras segmentas, tada pagal šį segmentą surenkami abstraktai, jie koreliuojami senso-kognityvinėje sintezėje, kuri yra ne kas kita kaip proto (mind) mintis. Virtualumas yra viskas, kas yra šioje sintezėje, kuri net nebūtinai priklauso nuo kalbos (gali būti įvairūs vaizdiniai ir schemos). Tai aš ir vadinu virtualumu.

    Net jeigu pats turinys ir formos buvo kitokios nei „civilizuoto“ žmogaus, laukiniai net prieš 100 tūkst. metų gyveno tokioje pat virtualioje senso-kognityvinėje sintezėje, kokioje vis dar gyvename ir mes. Todėl ir sakau, kad „laukiniai“ buvo tokie pat virtualai, kaip ir mes šiais laikais. Negana to, jie savo toteminį virtualumą objektyvuodavo ir vartodavo taip, kaip krikščionis savo Knygą, mokslininkas Formulę, fxf karta – kompiuterinį žaidimą ir t.t.

  85. norbertas andrijauskas parašė:

    O kas projektuoja projektavimą? Kas objektyvuoja objektyvumą? Ar „subjektyvus virtualumas galvoje“ nėra objektyvacija, taigi ar subjektas nėra objektas?
    Bet jei nelieka subjekto, nelieka ir objekto. Ar tada lieka tik subjektas ar tik objektas?

  86. borg675.273 parašė:

    Čia priklauso nuo to, iš kurios perspektyvos pažiūrėsi – pažiūrėjus iš žmogaus perspektyvos, lieka tik subjekto sukurta kovariacinė forma, kurią žmogus iš įpročio laiko „objektu“… 🙂

  87. norbertas andrijauskas parašė:

    O iš kitos perspektyvos?
    Šiaip perspektyva atsiranda moderno pradžioje, kartu su spausdintu žodžiu.

  88. borg675.273 parašė:

    Atsiranda ne perspektyva, bet perspektyvos reflektuotas suvokimas. 🙂 Kaip ir Plutonas atsirado ne tada, kai buvo atrastas teleskopu, bet tada, kai susikūrė Saulės sistema. 🙂 Ar Saulės sistema irgi tik moderno išradimas?

  89. norbertas andrijauskas parašė:

    Turėjau omeny perspektyvos atradimą dailėje, su kuria kartu atsiranda ir dekartiška filosofija.

    Saulės sistema nėra moderno išradimas. Tai, matyt, dar Pitagoro mokyklos išradimas (vienas iš jų pasiūlytų modelių).

    Vat jeigu sujungtume perspektyvos atradimą dailėje, subjektyvizmą kartu su keista ultraracionalizmo ir alchemjos sinteze ir su neopitagorietišku visatos modeliu, tada jau panašiau būtų į moderną.

    O teleskopas – jau virtualumas. Jis „struktūruoja patirtį“ panašiai kaip ekranas.

  90. borg675.273 parašė:

    Na, teleskopas man viso labo yra papildoma akis.

    Perspektyva man sutampa su subjektu ir subjektyvumu. O kad kada nors subjekto ir subjektyvumo nebuvo ir tai kažkieno „išradimas“ – netikiu. Nes bet kokia individuali teorija yra subjektyvumas, o jos egzistuoja nuo neatmenamų laikų, tik skirtingomis epochomis buvo skirtinga tekstų tvarkymo kultūra.

    Pitagoras buvo subjektas, Platonas, Aristotelis, vadinasi buvo ir jų „perspektyvos“. Buvo mito perspektyva, kulto, religijos ir pan.

  91. norbertas andrijauskas parašė:

    Gerai, jeigu jau kalbam apie kalbą ir jos reikšmę, tai dabar gal galima, mielas borg, tą patį pakartoti be lotyniškų žodžių? O jei dar ir be graikiškų!

  92. norbertas andrijauskas parašė:

    Palengvinsiu prašymą. Reikia įrašyti čia lietuvišku žodžius:
    Na, teleskopas man viso labo yra papildoma akis.

    ________ man sutampa su ________ ir ________. O kad kada nors ________ ir _________ nebuvo ir tai kažkieno „išradimas“ – netikiu. Nes bet kokia ________ _________ yra ____________ , o jos egzistuoja nuo neatmenamų laikų, tik skirtingomis ___________ buvo skirtinga tekstų tvarkymo __________.

    Pitagoras buvo ____________, Platonas, Aristotelis, vadinasi buvo ir jų „___________“. Buvo _______ _______, ________, _______ ir pan.

    Griežtokai čia. Iš bėdos galima palikti gal kelis žodžius 🙂

  93. borg675.273 parašė:

    Išpildžiau pageidavimą, nors į idealų tikslumą nepretenduoju. Rašau paskubomis ir apytiksliai.

    Perspektyva – požiūris
    Subjektas – pamatas
    Subjektyvumas – pamatiškumas
    Individualus – nedalus
    Egzistuoja – esti
    Epocha – tarpsnis
    Tekstas – sampyna
    Kultūra – ?
    Mitas – padavimas, pasaka
    Kultas – garbinimas
    Religija – ryšys

  94. borg675.273 parašė:

    pilną repliką parašysiu gal vėliau.

  95. borg675.273 parašė:

    Nesutinku su prielaida, kad meta-analizė būtinai turi naudoti tokias pat sąvokas, kaip analizuojamas dalykas. Čia būtų tas pats kaip ne-proto-bokšto mąstymą būtų galima analizuoti tik jo žodžiais. Iš tikrųjų, analizuoti žmones, kurių žodynas 5 kartus mažesnis yra sudėtinga, bet nemanau, kad turi būti draudžiama trūkstamas koncepcijas papildyti savo pranašesniu žodynu. Žodžių kūrimas ir įvedimas į kalbą gana paprastas procesas, o užsiima ne neo-logistinių garsų kombinavimu, bet skolinimusi tik todėl, kad taip lengviau. Šitaip ne tik išplečiama kalba, bet ir supainiojama su svetimos kalbos struktūromis. Tokia pavyzdžiui yra anglų kalba, kurioje senosios kalbos žodžių yra gal tik 10 proc., visi kiti pirmiausiai prancūziški/normaniški, o dar iš anksčiau – lotyniški. Kitaip sakant, didžioji dalis žodyno skolinta, tik tai įvyko labai seniai prieš 1500-1000 metų. Nesutinku, kad idiotą teisingai gali suprasti tik idiotas… 🙂

  96. norbertas andrijauskas parašė:

    Tu arba labai jaunas, arba amžinai jaunas. Bet kuriuo atveju – užuojauta 🙂

  97. norbertas andrijauskas parašė:

    Biškį dar dabartinę anglų kalbą ir jos žodyną pasendinai… Jauniems, matyt, taip gaunasi.

  98. borg675.273 parašė:

    nepasendinau poneli, nes baigęs anglų filologiją ir ką žinau, tai jau žinau. ir kalbu ne apie dabartinę, bet apie visą anglų k.

  99. norbertas andrijauskas parašė:

    Kaip pažiūrėsi. Kai paklaida 500 metų, galima įvairiai suprasti. 🙂
    O tos pastraipos su lotyniškais/graikiškais žodžiais į lt išverstais niekaip minties nesuprantu.
    Anglų filologija? Vajė, maniau, kokia informatika ar fizika. Na, nūnai nelabai ir skiriasi gal… Poneli.

  100. borg675.273 parašė:

    Sakiau, kad tiesos klausimas toks, kad be kariuomenės neapsieisi… 🙂

    O dėl „paklaidos“, tai šita sąvoka buvo išrasta tik 19 amžiuje. 🙂

  101. norbertas andrijauskas parašė:

    500 metų užtat anksčiau buvo išrasti.

  102. borg675.273 parašė:

    Tiktai klausimas kas ir kaip juos skaičiuodavo. Kaip buvo sudarinėjamos ir klastojamos chronologijos vienuolynuose.

  103. norbertas andrijauskas parašė:

    Dabar tas „karteziškasis“ abejojimas visur paplitęs labai tarp postkomunistinės „liaudies“. Viskuo reikia abejoti, nes yra absoliučiai tikra, kad visi viską, o ypač Bažnyčia, klastojo ir visas pasaulis yra vienas didelis sąmokslas. O už visko stovi reptilijos, ką patvirtina ne vienas klipas youtube.com.
    Patys skaičiai yra klastotė, nes juk žinom, kad laiko išvis nėra. Tai tik šv. Augustinas išrado laiką, kad mus apgautų. Ir pavergtų. Ypač borg. Nes mes gyvenam matrijoj. O aš tik mašina, kuri rašo šį tekstą.
    Štai prie ko privedė genialumo klausimas.

  104. norbertas andrijauskas parašė:

    *matricoj

  105. borg675.273 parašė:

    Man kaip „konspirologui“ iš tikro įdomus posūkis. Net galima naują genialumo apibrėžimą išrasti: genialumas yra gebėjimas pamatyti tiesą iliuzijoj, kuri yra matrica, o matricoj vienintelė tiesa yra ta, kad viskas melas. Iš pradžių melas dekonstruojamas, o tada atsiranda paprastas supratimas, kad tiesa ir tikrovė yra tas pasaulis, kurį aplink save susikuri pats. Šio pasaulio variklis yra toks kokį įdedi, tai gali būti agape arba valia viešpatauti ir kas tik nori. Tai yra Nietzsches „matricos“ supratimas. Kiekvieną pasaulį kuria kokia nors kalba, technologinį – skaitmeninis kodas, filologinį – kalba, fenomenologinį – matematika ir t.t. Naivus fenomenologizmas mato tik išorinę šio reikalo pusę, bet visa tikrovė yra fenomenas + mechanizmas, o tai tik dar vienas matricos apibrėžimas. Dekartas buvo teisus, jeigu ir įmanoma kuo nors tikėti ir plėsti šio tikėjimo lauką, tai pradžia sau visada yra tik pats žmogus.

  106. borg675.273 parašė:

    Pagal borgų filosofiją žmogus sudarytas iš dviejų ekranų – sensorinio ir kognityvinio. Šie du ekranai yra rodomoji sąmonė. Jeigu ekranų visas plotas, t. y., 100 proc. nupieštas matricos ir jeigu kaupiamojoje sąmonėj nėra kitokios matricos pėdsakų, tai atskirti kur tikras pasaulis, o kur iliuzija – neįmanoma. Todėl pagal patį naujausią mitą viskas yra/gali būti technologinė iliuzija. Neužilgo net ir šis pasaulis bus užvaldytas borgų su virtualios realybės prietaisais, kurie masinėje prekyboje pasirodys 2016 metais. Šie metai yra borgų eros pradžia… 🙂

  107. T. parašė:

    Ir stos Matricos epocha, kurią pavaizdavo savo filme broliai Wachowskiai, savitai interpretavę Jeaną Baudrillard’ą. Generuosime savo psichinę ęnergiją į virtualiąją tikrovę, fiziškai prijungti prie technologijų. Simuliakrai galutinai užklos gamtinius daiktus ir išsipildys ilgai laukta techninę pažangą dievinančių kvailių svajonė – tapsime nebe žmonėmis, o technokiborgais:)
    Man vis dėlto žmogus nėra tik sensorinio ir kognityvinio ekranų hibridas. Sielos mįslę įminti pasiūlius dar vieną formulę neįmanoma. Graikai, tiek daug mąstę apie sielą tai puikiai suprato. Ir vėl prisimenu tą nepralenkiamą Herakleitas…Eidamas sielos ribų neatrastum – kad ir kokiu keliu trauktum, tokia yra jos žosmė (logos)…Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką…Nedrea elgtis ir kalbėti it miegantiems…Sako, kad jis žmogiškus vaizdinius laikė vaikų žaislais:)

    • Antropologas R. M. parašė:

      Technokiborgai – tai ateities žmonių viena iš padėčių. Šiandieninė viena iš padėčių tokia: nors jaunąją kartą kai kas vadina raidžių pavadinimais – tai Z, tai Y karta, – bet, reaguojant į kolegos T. mintis, dabartinę jaunuolių kartą galima pavadinti technokebabais: mano ilgalaikiai antropologiniai stebėjimai rodo, kad jaunajai kartai labai patinka technologijos ir kebabai. Tipiškas vaizdas prie kebabų kiosko: stovi pakumpęs pabalęs jaunuolis su išmaniuoju telefonu vienoje rankoje ir kebabu kitoje, žvilgsnis prikaustytas prie ekrano, ranka mechaniškai randa burną… Iki technokiborgo netoli, bet dar reikia pasistūmėti nusižmoginimo procese.

  108. borg675.273 parašė:

    Nu čia jau, kaip pasakytų Nietzsche, toks žiūrėjimas į jaunuolio gyvenimą labai jau užpakalžiūriškas, per antrą galą. Juk ir patį galima rasti gyvenime įvairiomis pozomis: palinkusį, susirietusį, susiraičiusį, kam nors sulindus į vieną vietą ir t. t. Žiūrėk geriausiomis akimirkomis !

  109. norbertas andrijauskas parašė:

    Nyčė dar sakė: Kas kovoja su siaubūnu, tegu saugosi, kad pats juo netaptų. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė taip pat žiūri į tave.

  110. T. parašė:

    Iš tiesų reikia stengtis žiūrėti į pasaulį kuo blaiviau.
    Filosofija siekia aiškumo, o aiškumo valanda – vidudienio valanda,kai saulė pasiekia savo zenitą ir daiktai nebetenka jokio šėšėlio. Šėšėlis – tamsos, fantazijos, vaizduotės, bet todėl ir kalbos kliedesių sritis, toji Nietzsche’ės įvardinta bedugnė, kuri, kas žino, galbūt prarijo ir šį unikalų kalbos virtuozą. Ir kodėl tokie ypatingi Nietzsche ir Herakleitas? Jie akivaizdžiai savo aforizmais niekina kalbos stabus, nepasitiki pačia šia komunikacijos medija, todėl supranta mirtingojo ribotumą bei proto menkumą, jeigu jis šiems kalbos stabams neatsispiria. Kokie apgailėtini visi tie kalbos stabų fanatikai, vieni kitus skerdę besiaukoję po vienintelės Tiesos, kurios nėra, vėliava.
    Nuostabi ir ši Herakleito frazė – Vienas man dešimt tūkstančių, jeigu jis geriausias:)

  111. Jaunasis pašnekovas parašė:

    Na, ponelis T. suvisai tik lozungus kažin kokius čia rašinėja. Kiti pašnekovai irgi neatsilieka. Jūs čia kalbatės tarpusavyje, ar kiekvienas atskirai su savo dievais?

  112. norbertas andrijauskas parašė:

    Aš mėginu parodyti, kad Jėzus Kristus yra tiesa. Vidudienis.
    Saulė ir mėnuo.

  113. norbertas andrijauskas parašė:

    Ne, juk Kristus yra karalius. O demokratija – grynas virtualumas.

  114. borg675.273 parašė:

    Popierinio ekrano karalius. Šiais laikais tokių daug.

  115. T. parašė:

    Seniai pastebėjau, kad bendrauti su kai kuriais mirusiaisiais daug įdomiau nei su bukagalviais gyvaisiais.

  116. Okey dokey parašė:

    Mirusieji negali apsiginti.

  117. T. parašė:

    Šito man priminti nereikia. Bet aforizmai tuo ir nuostabūs, kad juose atsiskleidžia ironija bei skepsis pačios kalbos atžvilgiu, nepasitikėjimas ja. O kai kurie iš žodžio padaro stabą…Ir eina pjauti kitų, kurie to stabo nepripažįsta. Nematau esminio skirtumo tarp totemo garbinimo ir garbinimo krikščioniško simbolio. Blaivus protas turėtų išlikti skeptiškas bet kokių jam primetamų kalbos nesąmonių atžvilgiu.

  118. norbertas andrijauskas parašė:

    Kažkas garbina stabą, kuris vadinasi „visi garbina stabą, kalbą ir eina pjauti kitų“. 🙂 Nors neaišku, kas čia ką pjauna ar papjovė, aš?:) Kol kas ne. 🙂
    O Kristus yra ne simbolis, o Dievo Sūnus, kuris tapo žmogum, gyveno tarp mūsų prieš 2000 metų. Pats sakei, kad su Pilotu kalbėjo. 🙂
    Dabar žmogus verčiau patikės, kad jis yra matrica, negu tuo paprastu istoriniu faktu ir kartu atnešta Evangelija.

    Beje, šiuolaikinė visuomenė suformuota nemaža dalimi visokių astrologų, kabalų, t.y. tų, kurie patarinėdami žlungančios Romos imperatoriams pirmaisiais amžiais skatino krikščionių žudymą.
    Dabar vėl ryški neapykanta krikščionims, kartais net panėšėti ima į pirmuosius amžius. Kas matyti ir iš šitų žinučių.

  119. norbertas andrijauskas parašė:

    P.S. Kristus mirė, bet ir prisikėlė. Labas rytas, nežinojot? Jis ne mirusiųjų, o gyvųjų gyvas Dievas.

  120. T. parašė:

    Man kažkaip vistiek imponuoja graikų racionalumas ir blaivumas. todėl ir šis tinklapis kažkaip natūraliai sukasi, norint pasitikrinti kas yra kas; tuos pačius Platoną ir Aristotelį krikščionys „recepavo“, aišku viską gadindami (kitaip neišvengiama), o patys netgi kastravosi, nesugebėdami suderinti savo tikėjimo aistrų perviršio su Logosu. Aristotelio Nikomacho etiką, kurią mėgstu dėstyti ir studentams, galiu pasitikėti, bet šitų fanatikų „asidavimais“ – niekada.

  121. T. parašė:

    Ir šiaip, teologui, kuris, panašu, pastoraciniui darbui nelinkęs, užuot pliurpus niekus, siūlau ką nors nuveikti intelektualaus, pvz, išversti dialogą su tikrai gerbiamu žmogaumi ir bažnytininkų tarpe. Pageidautina – Aplinkkeliams. Tai – Eugene Nida, žymus vertėjas ir vertimo teorijos specialistas. Siunčiu nuorodą, būtų tikrai įrodymas, kad verta su jumis aušinti burnas. O ir tema – apie prasmės perteikimo subtilybes – būtų labai į šio polilogo temą. Galų gale įsitikintume, kad jūs nesate bukas. http://www.christianitytoday.com/ct/2002/october7/2.46.html

  122. norbertas andrijauskas parašė:

    Kastravosi kai kurie krikščionys (turbūt turimas minty Tertulianas, nors ir tai, berods, dar nėra visai tikra, gal tai tik paskalos…), bet visokie panašūs ekscesai visada būdavo pripažįstami eretiškais. O visi tie ekscesai – vėlgi dėl tų pačių gnostinių įtakų.

    Būtų įdomu sužinoti, ką iš Platono ir Aristotelio paėmę krikščionys iškraipė? Apreiškimo tiesas jie išreiškė ir proto kalba, t.y. graikų filosofijos kalba, bet kur ten kažkas iškraipyta, tai neaišku. Veikiau išpildyta tai, kas ten būta geriausio. Trejybės nuojautų būta visur, tad nieko keisto, kad ir filosofija galėjo pasitarnauti. Ir tikrai krikščionybėje perimtas graikiškasis ribos principas, bet graikų ribotumai įveikiami, nes riba ir beribiškumas čia vienyje. Tobulai perimta viskas, kas geriausia rytuose ir vakaruose.

  123. norbertas andrijauskas parašė:

    Tiksliau, apie Origeną taip sakoma…

  124. norbertas andrijauskas parašė:

    Kas tas „bažnytininkų tarpas“?

  125. T. parašė:

    Visa kas geriausia būna pradžioje, o po to tik kartotės,
    tik simuliakrai. Ką mes vertiame labiau, – originalą, ar kopiją? Su Platonu ar Aristoteliu negali lygintis jokie jų raštus gromulavę ir daug kur gadinę krikščionys. Vėlyvoji antika – sektų laikmetis, o pati didžiausioji iš jų, įgijusi ir politinę galią, yra bažnytininkai. Bet tiems, kurie nemėgsta gyvenime klauptis, šis kelias nėra patrauklus.

  126. T. parašė:

    Nanos gigantium humeris insidentes…Esame tik nykštukai ant milžinų pečių, – berods Eriugenai priklausantis posakis, kurį tie patys jo krikščioniškieji bendrai greičiausiai dėl politinių tikslų ir nužudė. Ten kur trys – jau minia, jau atsiranda politiniai santykiai…Tikėjimas – individualus, o ne kuopinis dalykas.

  127. norbertas andrijauskas parašė:

    „Tikėjimas individualus“ – tai krikščioniškas, ir ypač protestantiškas principas. Apskritai, nei graikams apskritai, nei Aristoteliui, nei Platonui nebūtų suprantami tamstos „samprotavimai“. Gal tamsta tam tikra protestantizmo, o gal masonų, liberalų ar kitų krikščioniškų erezijų versija, tik to net nežinai?
    Tamsta absoliučiai neišmano nei istorijos, nei filosofijos, nei teologijos, bet aklai įsikalęs, kad jo „individualus“, graikiškai – idiotiškas, pasaulėlis, surėdytas iš kelių priešininkų – kažkokių „bažnytininkų“ – ir kelių simuliakrų – atseit graikų filosofų, kurių tamsta neaišku kiek skaitęs ar studijavęs, bet geriau išmanai už visus kitus istorijoj, kurie juos skaitė. Gal geriau eik paaukok gaidį. Ir saugokis, kad nenužudytų bažnytininkai.

  128. T. parašė:

    Jeigu taip domina mano pažiūros religinių dalykų atžvilgiu, tai esu agnostikas. Man labiausiai priimtinas sofisto Protagoro požiūris – nežinau, ar dievai yra, ar jų nėra, gyvenimas trumpas, o klausimas labai sudėtingas…Labai išmintingi žodžiai, primenantys, kad mirtingajam reikia mažiau pliurpti apie transcendentinisu dalykus ir prisiminti, kad yra ribotas. Tada bus išvengta visokių ekscesų, kurie atveda netgi iki išsikastravimo. Niekas neturi simetrinio santykio su Transcendencija, todėl visi „Dievo žodžio“ nešėjai man labai įtartini. Tiesa, vienas mano bičiulis primygtinai tvirtina, kad jis tokį santykį turi, bet aš kažkodėl labai abejoju ir visada šelniai jį „pratraukiu per dantį“.

  129. T. parašė:

    Ir dar: protestantas nelygus protestantui, kaip ir masonas – masonui, katalikas – katalikui, musulmonas – musulmonui ir t.t. Dar kartą galiu įsitikinti ir pakartoti, kad įdomu ir unukalu tik individas, o ne visuotinybė, ne dogmos, ne taisyklių režimas…Ne gyvybė, o mirtis ateina iš visuotinybės ousės. Bet kokios konfesijos krikščionis tėra kvailys, jeigu to nesupranta. Man vis dėlto patrauklus kilnaus indėno mitas, ypač regint, kiek daug aplink kvailų krikščionių.

  130. norbertas andrijauskas parašė:

    O man tas individas kaip toks nelabai įdomus. Man įdomi civilizacija, polis. Žmogus, kad gyventų vienas, turi būti arba gyvulys, arba dievas. Arba indėnas 🙂 Ir graikas Aristotelis „individo“ šaunumą matė dorybėj, o tai jau viešas, polio reikalas. Nėra idiotiškos dorybės. Tiesa, yra dar filosofo dieviškas gyvenimas, bet ten jau santykis su transcendencija, kontempliacija, tad tektų patraukti per dantį.

  131. T. parašė:

    Aš su jumis irgi beveik sutinku. Yra vita activa, kur turėtų uoliai darbuotis visi religijų išpažinėjai (sakykime mūsų diskurse tai būtų pastoracinis darbas), ir yra vita contemplativa – tobuliausias ir smagiausias dalykas (beveik kaip seksas, kas užginčys kad tai reikalauja ypatingo susikaupimo). Vadinasi, išėjimas į visuotinybę irgi turi net labai didelių privalumų.

  132. norbertas andrijauskas parašė:

    Ties tais žodžiais Aristofanas nusižagsėjo.

  133. T. parašė:

    Gerai, sustokime. Bet jūs šioje internetinėje terpėje tik svečias, todėl kol nieko prie jos gyvavimo neprisidėjote – užsičiaupkite. Jeigu taip ir neprisidėsite pasakysiu dar paprasčiau – atsikniskite, – čia vidaujai laisvų žmonių portalas.

  134. norbertas andrijauskas parašė:

    O aš išoriškai laisvas noriu būti. Tuo mes ir skiriamės.

  135. T. parašė:

    Išoriškai laisvu būti šiuolaikiniame pasaulyje nebeįmanoma.
    Išoriškai laisvi buvo tik senovės graikai, tai gražiai parodė savo esė „Kas yra laisvė?“ Hannah Arendt. Reikėtų šviestis plačiau ir nesitenkinti tik teologinių traktatų marazmais.

  136. norbertas andrijauskas parašė:

    Fatalizmas – tai jau ne erezija, o visa apostazė… Aršus konformizmas.

  137. T. parašė:

    Aršus konformizmas? Kas tai per oksimoronas?

  138. norbertas andrijauskas parašė:

    Žr. į veidrodį.

  139. T. parašė:

    Kažkaip prisiminiau Baudrillard’ą…Kalbėjimas apie Dievą tik įrodo, kad jo egzistavimas išnyko…Vadinasi greičiausiai kalbėjimas apie laisvę taip pat rodo, kad laisvė išnyko…

  140. norbertas andrijauskas parašė:

    Dievas mirė, – pasakė Nyčė.

    Nyčė mirė, – pasakė Dievas.

    🙂

    Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti. O apie ką reikia tylėti, apie tai reikia ir kalbėti.

  141. Rimvydas parašė:

    Radau gerą straipsnį apie pagonybę, krikščionybę, neopagonybę
    http://www.propatria.lt/2014/07/gintaras-sungaila-apie-naujuosius.html

    • Linas lj parašė:

      Taigi apie aukščiau pateiktą nuorodą. Štai kelios ištraukos iš ekspertai.eu pateikto Stanislovo Tomo teksto:

      „Pasidariau DNR tyrimą. Iš pradžių mane domino vien protėvių tautybė, bet, pasirodo, genetiniai tyrimai matuoja ir intelektą. […] Po to aš padariau savo pirmąjį Eizenko (Eysenck) intelekto koeficiento (IQ) testą. Rezultatas buvo 151. Vėliau dariausi kitus IQ testus – rezultatas stabilizavosi lygmenyje nuo 154 iki 156. Po šito testo nugriuvo mano pagarbos vadovybei ir daugumos nuomonei likučiai. Aš visada atsiliepdavau apie savo priešus kaip apie beždžiones, o dabar jų biologinis atsilikimas yra ir moksliškai įrodytas faktas. […] Dar keleri metai, ir savo DNR duomenų įrašymas į CV taps kasdienybe. […] kam slėpti genetiškai nulemtą velniškai aukštą intelektą? […] Jei būčiau turėjęs informacijos apie savo DNR anksčiau, būčiau buvęs ryžtingesnis – dar labiau negerbčiau priešininkų ir pasiekčiau dar daugiau fantastiškų rezultatų. […] DNR struktūra suteikia prigimtinę pareigą negerbti. […]“

      Man tai nepanašu į ironiją ar humorą. Kalbama rimtu veidu, apeliuojama į Nobelio premijos laureatą biologą ir genetiką Jamesą Watsoną, vieną iš DNR struktūros atradėjų, genų inžinerijos šalininką (S. Tomas: „Kaip aiškina Dž. Votsonas, genų inžinerija gali padėti 10 proc. kvailiausių žmonių. Milijonams žmonių pavyks pašalinti nusikaltėlių genus. Nobelio premijos laureatas vadina tai genetiniu teisingumu.“); J. Watsonas, pavyzdžiui, tvirtina, kad geną, įtakojantį grožį, galima sukonstruoti: „Žmonės stebisi, kaipgi čia bus, jeigu mes visas merginas padarysime gražias. Mano galva, tai būtų šaunu.“ (https://www.newscientist.com/article/dn3451-stupidity-should-be-cured-says-dna-discoverer/)

      Tai, kas parašyta ir tvirtinama S. Tomo tekste, labai kvepia eugenika ir „rasine higiena“ (Rassenhygiene) (šiuo atveju, suprask, „protine higiena“).

      Ar vis dar reikia priminti, kiek blogio sukūrė eugenika/rasinė higiena (arijų idėja) ir socialinė inžinerija (homo sovieticus)?

      O štai šiandien žavimasi transhumanizmu (patobulinto žmogaus, mirties įveikimo idėjos), kuris žmogų vis labiau tolina nuo žmogiškumo.

      Kodėl gi vis iškyla tas naikinantis noras rasti kokį nors pranašumą, tariamai iškeliantį virš kitų žmonių?

      P. s.: prieš kelis metus Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis pasakė: „Manau, kad po visų tų katastrofų, kurios ištiko Rusiją XX a., pradedant Pirmuoju pasauliniu karu ir baigiant perestroika, tas faktas, kad Rusija išliko ir vystosi, reiškia, kad mūsų tauta turi vieną papildomą chromosomą.“ (http://www.bbc.com/russian/rolling_news/2013/01/130121_rn_medinsky_usa_interview)

      Nežinau, kaip ten dėl tos papildomos „rusiškos chromosomos“ (šiaip jau medicinoje papildomos chromosomos turėjimas reiškia genetinį sutrikimą), bet, matyt, turėtas galvoje paslaptingasis „rusiškas genas“, mat Kremlius visiems nuolatos bruka mintį apie rusų tautos ypatingumą ir prigimtinę teisę skleisti pasaulyje rusiškąją pasaulėžiūrą. Šios skaidos padarinius jau skaudžiai patyrė Gruzija, Ukraina ir Sirija…

  142. T parašė:

    Man rodos marozus kuria pirmiausia aplinka, chromosomos čia nėra svarbiausias dalykas.
    Puikus Bareikio kūrinėlis šia tema:
    https://www.youtube.com/watch?v=_mrRBFhGYz4

  143. xxx parašė:

    Jei žalingi įpročiai iš žmogaus padaro „genijų“, tai kur jų tie genialūs nepakartojami darbai? Visuomenėje nestinga priklausomybių turinčių žmonių, ar jie dėl to patapo genijais?

  144. susidomejes:))))) parašė:

    Stanislovas Tomas toliau apie genialumą 🙂 https://youtu.be/LtB_F67L1Lk

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.