Ar Lietuvoje dar įmanoma filosofija?

pagal | 2013 04 17

Anądien, balandžio 5-ąją, peržvelgęs internetinę spaudą, pamačiau kvietimą apsilankyti VU Filosofijos fakultete rengiamame tęstiniame seminare, skirtame, kaip skelbta anotacijoje, šiuolaikinėms filosofijos problemoms. Už lango žliaugė baisi šlapdriba ir pavasario vis dar nebuvo nė kvapo, todėl nuotaika buvo ne pati smagiausia. Bet kadangi taip jau gyvenime nutiko, kad laisvo laiko gausa nesiskundžiu, nusprendžiau prasiblaškyti, tad, apsivilkęs lietpaltį ir pasiėmęs lietsargį, susiruošiau jame apsilankyti.

Kaip tyčia buvau užmiršęs įsimesti krepšin kokią popieriaus skiautę bei paišelį, o prašinėti kitų nemėgstu, todėl dienoraštin šį tą, ką išgirdau, užsirašiau, kaip sakoma, iš atminties.

Prelegentas, jaunosios kartos humanitarinių mokslų mokslininkas bei dėstytojas Mintautas Gutauskas, pasirodo, nebėra priverstas sukiotis tik vietinės akademinės faunos intrigose, dar pagal viduramžių cechų principus gyvenančių mokslininkų sudarytą dienotvarkę. Susidurta ir su įvairių filosofinių mokyklų atstovais iš Vakarų pasaulio, o tai, akivaizdu, tikrai nekenkia. Pranešimas pristatytas sklandžia ir svinguojančia kalba, nors iškeltos problemos palieka ir daugybę klaustukų, į kuriuos, matyt, ne taip lengva rasti aiškius bei efektyvius atsakymus. Kaip bebūtų, grįžęs, ir kaip visuomet panašiais atvejais susimąstęs, ko ten ėjau, ką ten pamačiau bei ką išgirdau, nutariau užrašyti.

Jau pranešimo metu konstatuota tai, kas nėra naujiena ir jau ne kartą girdėta. Vis dar gyvename postsovietinėje erdvėje, kurią visą pankiasdešimtmetį trypė okupanto batas, savaime suprantama, laisvą mintį slopinęs bei pririšęs prie tvirto ideologinio pavadžio. Todėl iš esmės suprantama ir negalima stebėtis, jog tokioje erdvėje vyrauja idėjų vakuumas, todėl stokojame išpuoselėtos savarankiško mąstymo filosofinės tradicijos. Tokios žalos žaizdos kraujuoja iki šiol. Pasirodo, ilgus dešimtmečius vyksta aštrūs debatai filosofijos istorijos sąvokų aiškinimosi laukuose, buvo mėginta kurti netgi virtualųjį lietuviškų atitikmenų terminijos žodyną, kuris, kaip paprastai nutinka mūsų sociobarokinėje kultūroje, kažkodėl užstrigo ir nusėdo stalčiuose bei projektų (ar ne europinių fondų?) popierynuose…

Kita vertus, kas pasirodė labai įdomu, iš Vakarų mūsų kraštan importuojami svetimų mąstymo mokyklų filosofinės kultūros dalykai kelia ne mažiau dvejonių. Ir iš tiesų, jeigu peržvelksime paskutinio dešimtmečio mūsų visų universitetų siūlomas filosofijos studijų programas, atrasime visą vakarietiškosios minties paletę. Kokių tik spalvų mes čia nesutiksime! Lietuva mažas kraštas, tad suprantama, jog tenka gyventi draugiškai. Čia prie vieno stalo užtenka vietos tiek analitikams, tiek fenomenologams, tiek semiotikams/hermeneutams, tiek marksistams/anarchistams… Ar nebus taip, jog ir mūsų „dešinieji“, ir „kairieji“ globalinių idėjų rinkoje valgo iš tos pačios „nematomos rankos“ maitinamo delno…

Bet keisčiausia ne tai. Kažkada, dar pirmajame II-osios Lietuvos nepriklausomos respublikos gyvavimo dešimtmetyje, humanitarinės pakraipos intelektualai vakarop žvelgė panašiai kaip pokario nepriklausomybės gynėjai, partizanai. Kad tuo įsitikintum, užtenka pavartyti to meto kultūrinę spaudą. Kiek ten patoso, kiek ten liaupsių savasties ištakoms, atstovaujamajai demokratijai ir tariamai laisvei!

Todėl iš pranešimo mentoriaus nuskambėjusi mintis, jog kalbėjimasis su skirtingų tradicijų, skirtingų mąstymo mokyklų europiečių humanitarais dažnai baigiasi visišku fiasko – verčia labai susimąstyti. Nesugeba susikalbėti ne tik europietiškosios tradicijos skirtingų valstybių savųjų mąstymo tradicijų atstovai, nesusišneka netgi tos pačios tautos mokyklos. Heidegerininkai neberanda problemos svarstymo taškų su hėgelininkais, ką jau kalbėti apie bendrą pokalbį su neokantininkais. Ką gi, tenka vėl prisiminti, jog Žemėje visais laikais, o ypač dabar, laimi ne idėjinis mąstymas, nukreiptas į visuotinybę ir tolimąją ateitį, o simbolinis kapitalas, kuris linkęs virsti materialiniu kapitalu bei individualia gerove. Pripažinimas – pats didžiausias žmogaus poreikis, – sako Kojève’as. Todėl žmogų, valdo netgi ne poreikiai, o Erotas, arba geismas, – tą galime išskaityti Platono raštuose. Pripažink mane, kitaip esu niekas, tvirtina netgi negatyvumą mąstę Lietuvos mąstytojai.

Seminare apžvelgtas matomų bei nematomų problemų minų laukas maždaug aiškus. Mus, tiek dėl istorinių, tiek geografinių aplinkybių veikia išcentrinės ir įcentrinės jėgos. Dėl išcentrinių jėgų pavojaus, kaip pripažįsta pats docentas, netiesiogiai perspėja patys garbingųjų vakarietiškųjų mąstyklų atstovai: „Neturite išminkyto filosofinio sąvokyno? Kaip jums gerai! Jūs dar galite susikalbėti…“ Pateiktas ir taiklus buitinis pavyzdys, jog išcentrinės jėgos, deja, veikia ir mūsų anksčiau garbintą Europą. Nuvykus, pavyzdžiui, prie Todtnaubergo garsiosios trobelės, pamatytume, jog ilgieji takai, kur vaikščiojo įvairiai vertinamas minties maestro Heideggeris, nužymėti rodyklėmis. Sukurta visa turizmo infrastruktūra. Kaip į tai galima žiūrėti? – Nematoma kapitalizmo ranka pasiekia viską? O gal mūsų epochoje filosofija, atsisakanti flirtuoti su turizmu bei infantilizmu, nemokanti savęs pateikti bei parduoti, pasmerkta sunykimui ir užmarščiai? Išcentrinių bei įcentrinių mąstymo įtakų sankirta vykusiai apčiuopta. Viena vertus, iš tikrųjų galima virsti savastį išsaugojusiais, tačiau civilizacijos nepaliestais ariergardais, antra vertus, visai tikėtina egzotiškų rezervatų krašto, pristatytų greitojo maisto restoranų bei kazino (kaip dabar Amerikoje) lemtis. Tačiau kažin, ar čia keliami šaukštai jau ne po pietų… Globalizacijos malūnas jau sutrynęs netgi tolimiausius planetos užkampius, ką jau kalbėti apie mūsų gintarinę šalį…

Tad ar nebus taip, jog norėdami atsispirti išcentrinėms jėgoms, sklindančioms iš taip kažkada idealizuotų Vakarų pusės, norėdami išsaugoti tikrąją filosofiją, organišką bei neskaidomą, individualų mąstymą, turėsime vėl atsigręžti į savąją kalbą, jaukintis ją, mokytis kalbėtis su jos tamsiuoju branduoliu. Kaip kitaip galima vėl apčiuopti įcentrinę, substancinę, savastį maitinančią galią. Sunku ginčytis, jog lietuvių filosofinė tradicija skurdi, ir mažai pas mus būta tikrai individualių, mąstančiai matančių ir matančiai mąstančių filosofų ar kultūros mąstytojų. Mes, ieškantys filosofinio mąstymo šerdies, turime pripažinti, jog nežinia, ar dar kada iš mūsų šiuolaikinių filosofijos mokslininkų išgirsime, pavyzdžiui, pritarimą kultūrkritiko Maceinos žodžiams: „Filosofija tuo ir nuostabi, jog savyje išnešiojusi visus mokslus, pati nėra mokslas.“ (Cituota iš atminties ir netiksliai)

T., arba Vėžys, gamtos sanitaras

 

8 komentarai

  1. Audrius

    Gal gerb. gamtos sanitaras galėtų paaiškinti būdvardį „sociobarokinė”? 🙂

    Atsakyti
  2. T.

    Žinoma galėčiau. Socio – nurodo į žmogišką, pernelyg žmogišką plotmę. O barokas – jau meninis terminas. Bet kas mums draudžia išnaudoti kalbos teikiamas džiazo ar bliuzo galimybes?

    Atsakyti
  3. rolandas

    o kas yra kalbos tamsusis branduolys, savasti maitinantis, nes skamba kaip juodoji skyle? Ar per ja mes turim galimybe susisiekt su paciom bendrazmogisiausiom savastim ir archetipais?

    Atsakyti
  4. T.

    Smagu, kad klausiate. Ar galiu pasakyti „nežinau”?Tikriausiai tamsa turi teisę į savąją autonomiją…

    Atsakyti
  5. ne filosofas

    Ar vis dar yra „prasminga” kalbėti apie filosofijos kaip tokios likimą? Ar „neprasmingiau” būtų „atsimerkti”? „Atsimerkti”, ne tik, jūsų minimo, „matančiai mąstančio” mąstymo prasme, nes, dar, yra didelis klimas ar/kaip tokia „juslė”/ percepcija yra galima, ne poetikos diskurse… „Atsimerkus” ir apsižvalgius peršasi išvados kokia yra situacija de facto, aišku šiuos faktus galima kvestionuoti iš daugelio perspektyvų, tik kur tai veda?… Ar tik ne į poetiką?.. Tiems, kurie negrįžta į poteką, ar, bent jau, ne vien joje esti kyla klausimai. Klausimai, kurie pranoksta filosofijos galimybes, tad, priešingai išsakomai minčiai, kad šiuolaikiniai filosofijos mokslininkai daugiau neišsakys pritarimo Maceinos teiginiui, drįsčiau teigti, kad jei tokie ir gyvuos (šiuolaikinės filosofijos mokslininkai), tai jie, greičiausiai ne tai, kad pritars, o radikalizuos šią mintį ir į klausimus atsakinės, tikėtina, ne, tik, iš gilinimosi į kalbą (gimtąją kalbą), tačiau, remdamiesi „gerąja XXa. pabaigos kontinentinės filosofijos patirtimi”, kaip pvz. prancūzų mąstytojas Badiou, stengsis filosofijos pasiekimus „kryžminti” su kitų mokslo šakų pasiekimais, nes, matyt, tiek poetikos, tiek mąstymo, tiek jų abiejų neužtenka išsaugoti patį mąstymą. Kitas klausimas yra ar mąstymas gali būti individualus, kaip jūs konstatuojate, dėl jo persipynimo su likusia realybe/tikrove?…

    Atsakyti
  6. T.

    Galvočiau, jog bent jau klasikinio stiliaus mąstymas,kurio šaknys Graikijoje, visuomet nukreiptas į gamtoje skaitomą individualumą. Būtent todėl tai yra filosofija, o ne teologija ar dar kažkoks gamtamokslis. Bet jeigu jau viską kryžminam, tai kokiu pagrindu tokį hibridą dar galime vadinti filosofija?

    Atsakyti
  7. T.

    Žmonės ateina ir išeina, o filosofija, bent iki šiol, likdavo. Bet jei jos nebelieka, tai taip aukštojo mokslo oficiozams reikėtų ir sakyti, o ne užsiiminėti sociobaroku,arba simuliacija. Tuomet reikėtų kviesti būsimus studentus į „kultūros kritikos” ar kaip kitaip vadinamas programas, bet ne į filosofiją. Kitaip sakant, nereikėtų praktikuoti dvasinės pornografijos. Argi ne taip?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *