Tekstas yra (turėtų būti) nesivaržantis subjektas, kuris rodo užpakalį Tėtušiui Politikai.

Roland Barthes [1] //

Skaitant prancūzų teoretikų darbus, pagauni save galvojant, kad mūsų viešojoje erdvėje vykstančios aštrios batalijos ir vieši „raganų persekiojimai“, pavyzdžiui, dėl teisingo istorinių faktų interpretavimo, yra akivaizdus profesinio kretinizmo pavyzdys. Apkaltinti trumparegyste sovietmečio epochos sužalotą tūlą pilietį, negebantį suprasti teorinės minties, teksto aforizmo ar metaforos, dar galima; dėl laikmečio stagnacijos ir vėlesnių jo pervartų jis iš tikrųjų greičiausiai net neturėjo galimybių įgyti paprasčiausių humanitarinės kultūros pagrindų. Bet kaip paaiškinti visai gerai iš įvairiausių valstybinių fondų dotacijų gyvenančių intelektualų ir visuomenininkų rengiamas viešojo pasmerkimo akcijas, paremtas demonstruojamais pasipiktinusiųjų „šviesuolių“ parašų sąrašais? Ar tokie viešosios erdvės stagnacijos metodai nėra to paties sovietinio mąstymo reliktai, pasiekiantys mus ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimt šešerių metų?

„Ieškok priešo, jis greta tavęs“, – tokius viešuosius lozungus liudija istorinė dokumentika, atkeliaujanti iš stalinizmo epochos. Taip ginamos visuotinės vertybės ir tautos orumas? Bet tada turime pripažinti, kad didžiosios moderniosios epochos įtampos, kurias Europa išgyveno dar praeitame šimtmetyje, mūsų kraštą aplenkė kaip beviltiškai provincialią dykrą, nes po Fiodoro Dostojevskio, Friedricho Nietzsche’s, Alberto Camus ir kitų nihilizmo diagnostikų nebegalima tvirtinti, jog yra objektyvios ir amžinos vertybės. Lygiai kaip nėra vienos akivaizdžios ir neginčijamos Tiesos, kuri nebūtų paremta tik interpretacija. Viešojo lauko diskusijų erdvės ardymas, stigmatizuojant pašnekovą ar netgi paskelbiant jį tautos priešu, yra pats akivaizdžiausias tikrojo pilietiško orumo naikinimas, nes vakarietiškosios viešosios erdvės samprata pirmiausia grindžiama piliečio teise laisvai kelti ir ginti savo idėjas, remiantis ne stigmatizacijos metodais ar jėga, o savo protu ir retorikos galia.

Atrodo, kad struktūralistų/postruktūralistų teorijos apie pačią kalbą ir Tekstą, pradėtos plėtoti XX a. viduryje, mūsų akademinėje ir viešojoje kultūroje vis dar išlieka pats šviežiausias avangardas. Objektyvios Tiesos paranojos neatsikratantieji turėtų suprasti, kad Istorijas rašo žmonės, o ne Dievas, todėl čia pats svarbiausias dalykas yra paties teksto gebėjimas įsiskverbti į literatūrinius, estetinius, meninius, tapybinius aptariamo laikmečio kodus, simbolius ar ženklus. Tekstas, būdamas reikšmių indas, pirmiausia yra „intertekstas“, kurį rašant ar skaitant sutelkiama gausybė kitų savo idėjas ir energetiką skleidžiančių, netgi savo kilmę praradusių tekstų, kurių neįmanoma vertinti tiksliųjų mokslų kriterijais. Dar iš hermeneutinės tradicijos atėjęs suvokimas, kad nuo autoriaus atitrūkęs tekstas gali gyvuoti skirtingose laiko erdvės dimensijose tokiais suvokimo registrais, kurių net pats autorius negalėjo numatyti, būtų pirmas žingsnis objektyvumo prietarų atsikratymo link. Autonomiškas tekstas keliauja per įvairių kultūrų geografiją, istoriją bei politiką, nuolatos įgaudamas vis naujas prasmes, kurių įvairovės pažinimas yra rašytojo ir skaitytojo sąmonėjimo procesas.

Skaitant istorinius rašinius – monografijas, straipsnius ar esė, – pirmiausia veikia teksto malonumas; jeigu tai vertimas – teksto vertimo meistrystės pasiekimai. Taip tekstas iš karto atskiriamas nuo vienintelės ir teisingos Tiesos, kurios paprasčiausiai nėra. Edwardo Gibbono, Jules’io Michelet ar Adolfo Šapokos istorijų vertė kyla iš paties teksto erotikos, kuri turi galią patenkinti skaitytoją, netgi sukelti jam euforiją. Pasak Rolando Barthes’o,

malonus tekstas yra toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių, išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus, išprovokuoja jo santykių su kalba krizę [2].

Štai todėl, o ne dėl istorinės Tiesos teisingo paliudijimo, istoriniai tekstai skaitytojų sąmonėje gyvena ir gyvens savo gyvenimą.

Teigimas emocijas kelia vieši pareiškimai, kad istoriniai tyrimai reikalingi dėl sveikimo proceso, mėginant atverti kolektyvinės sąmonės žaizdas, parodant, jog dėl savo tamsumo daugelis „mūsiškių“ tapo savo visuomenės piliečių naikintojais, lygiai kaip ir tai, kad, herojizuodami sovietmetį, nejučia mėginame pabėgti nuo savo sielų užkaboriuose glūdinčio ir keliaklupsčiaujančio homo sovieticus. Gebėjimas kelti aštrius klausimus, nebijant valstietiško baudžiavinio mąstymo reliktų neatsikračiusių ir vienintelės „tikros“ Tiesos nekaltybės saugotojų užsipuolimų, gali kelti tik sveiką pavydą ir pasigėrėjimą. Istorijos interpretacijų konfliktai yra sveikintinas reiškinys, rodantis pačios visuomenės sąmoningumo ir viešosios erdvės gyvybingumo laipsnį. Gebėjimas tuos konfliktus spręsti atskleidžia paties interpretatoriaus bendro kultūrinio išsilavinimo lygį. Kaip vis dėlto sunku pabėgti nuo savo sovietinio mentaliteto įpročių ir nesusitapatinti su akademinių antpečių privilegijomis…

T. Vėželis

 

  1. [1]Roland Barthes, „Teksto malonumas“, sudarytoja, įvado ir paaiškinimų autorė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Vaga, 1991, p.306.
  2. [2]Roland Barthes, „Teksto malonumas“, sudarytoja, įvado ir paaiškinimų autorė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Vaga, 1991, p.278.
Tagged with: Barthesdienoraštisistorijakritikalaisvėtekstastiesa
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.