Viena iš graikų sąvokos ethos reikšmių yra „gyventi“. Žymioji Herakleito ištarmė Ethos anthropos daimon lietuviškai verčiama „Būdas yra žmogaus dievybė“.

Skaitant antikos klasikus, pajunti, kad graikų kalbos grožis ir filosofavimo savo natūralia gimtąja kalba unikalumas glūdi tame, jog, užuot griežtai apibrėžus sąvokas, ji linkusi palikti vietos tam, kas gali iškilti ir pasirodyti netikėtai. Ši vieta gali užsipildyti reikšmei judant įvairiais skirtingais keliais. Bet paties aforizmo galia, kuri atsiveria sąmonei visai netikėtomis suvokimo tonacijomis, kartu yra tikrojo metafizinio įvykio, ištikusio graikų filosofus, išskirtinumo įrodymas. Esama daugybės šio aforizmo vertimų, užtenka tik pažvelgti į pateikiamus anglosaksiškos kultūros plotmėje: The soul is destiny („Siela yra likimas“), Character is destiny („Būdas yra likimas“), The impulse is fated („Impulsas yra nulemtas“), The deed is fated („Poelgis yra nulemtas“), The deed must observe fate („Poelgis privalo sekti lemtį“).

Pasirodo, fragmento žodžiai ethos ir daimon kelia nemenkų keblumų, kai mėgini apibrėžti jų reikšmę. Kitaip tariant, kaip nesyk nutinka Herakleito filosofijoje, žodžių reikšmė tarsi įgyja dvigubą perspektyvą: viena vertus, atsiveria ankstyvesnė, ikifilosofinė vartosena, antra vertus, regime vėlesnio, filosofinio krūvio prisodrintą reikšmę, kurią filosofinė vartosena išrutuliojo. Tačiau kurioje šios perspektyvos vietoje stovi pats Herakleitas, tiksliai pasakyti negalime, kadangi nežinia, kokiu mastu jis vartoja paveldėtą reikšmę ir kaip jo paties vartosena lėmė naujos žodžių reikšmės susidarymą.

Šis Herakleito aforizmas yra puikiausias pavyzdys, patvirtinantis, kad vėlesnės fragmento interpretacijos liudija pačių interpretatorių sąmonės ir jų gyvenamosios aplinkos niuansus bei suformuotas vertybines nuostatas. Vieni klasikinių graikų paveldo vertintojai pabrėžia, kad graikų žmogaus samprata buvo įsišaknijusi amžinybės ir žemiškojo gyvenimo disproporcijoje, nukreipta į išorinę pilnatvę, o ne į stoką, kuri turi būti peržengta tam, kad mirtingasis išgrynintų savo esmę ir išpildytų idealųjį save. Tai vaizdinys, kurį jaučiame visos brandžiosios graikų klasikos palikime. Tai galime drąsiai vadinti antikiniu daimoniškumu, ką aiškiai išreiškia ir pasirinktoji Heraikleito ištarmė. Kiti iškelia kitus prasminius aforizmo vertybinius sluoksnius, kitaip skambančiu vertimu išryškindami sau artimesnį koloritą.

Martinas Heideggeris savo rašinio „Laiškas apie humanizmą“ pabaigoje primena iš antikos laikų mus pasiekusį anekdotą apie būrį smalsuolių, užsukusių pas graikų filosofą į svečius ir radusių jį besišildantį prie krosnies. Matydamas nusivylimą svetimšalių akyse, Herakleitas paguodžia juos, kviesdamas prisėsti, nes esą ir čia gyvena dievai[1]. Heideggerio įsitikinimu, vienas iš įprastinių fragmento vertimų „Žmogaus būdas yra jo demonas“ mąsto moderniškai, o ne graikiškai, nes ethos pirmiausia reiškia prieglobstį, gyvenimo vietą. Pats žodis įvardija atvirą apylinkę, kurioje gyvena mirtingasis, o pats prieglobsčio atvirumas leidžia pasirodyti tam, kas artinasi prie žmogaus esmės ir laikosi, priartėdamas arti jo. Žmogaus prieglobstis saugo ir puoselėja tai, kam žmogus savo prigimtimi priklauso. Tai ir yra tikroji daimon, arba dievybės, esmė. Pats posakis pirmiausia sako, kad mirtingasis, kol yra mirtingasis, gyvena dieviškumo artume.

Heideggerio mintijimas leidžia suprasti, kad tradicinė vertybių etika, pradėjusi skaičiuoti savo dienas jau po antikinių graikų ir besiskleidžianti krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje, nepastebi vieno itin svarbaus dalyko: mirtingojo gyvenimas skleidžiasi vidutiniškoje kasdienybėje, o ne orientuojant savo egzistencijos tikslą į užpasaulinę belaikę amžinybę. Anekdotas apie Herakleito pokalbį su jį aplankiusiais smalsuoliais man pirmiausia liudija, kad tikrąjį graikišką ethos sudaro mąstymas mirtingojo egzistencijos sunkumo akistatoje.

T. Vėželis

 

  1. [1]„ … Smalsuoliai randa Heraklitą prie krosnies. O tai yra tokia kasdieniška ir nežymi vieta. Žinoma, čia kepama duona. Tačiau Heraklitas prie krosnies net nekepa. Jis čia stovi, kad pasišildytų. Taip šita kasdieniška jo laikysena išduoda visą jo gyvenimo vargingumą. Sužvarbusio mąstytojo išvaizdoje nėra nieko įdomaus. Regėdami tokį nuviliantį vaizdą, lankytojai tuojau pat praranda norą prieiti arčiau. Ką jiems čia veikti? Tokį kasdienišką ir nuobodų įvykį, kai kas nors žvarbsta ir stovi prie krosnies, kiekvienas gali bet kada pamatyti savo namuose. Kam jiems dar ieškoti mąstytojo? Lankytojai rengiasi išeiti. Jų veiduose Heraklitas perskaito nuviltą smalsumą. Jis žino, jog miniai pakanka nerasti geidžiamos sensacijos, kad tik ką įėjusi ji apsisuktų ir išeitų. Todėl jis ją padrąsina. Jis ragina ją įeiti tardamas žodžius: eιναι γαρ χαι ενταυθα θεους (‘Ir čia gyvena dievai’).“ // Martin Heidegger, „Laiškas apie humanizmą“; vertė Arvydas Šliogeris (knygoje „Gėrio kontūrai“, leidykla „Mintis“, 1989 m., p. 253).
Tagged with: DievasHeideggerHerakleitaskalba
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.