Kaip ir buvo galima numanyti, jau ne pirmus metus viešojoje erdvėje vykstantys debatai apie Lietuvos švietimo krizę paskutiniu metu įgauna aiškesnes kritines formas. Tuo galima buvo įsitikinti kad ir šią vasarą vykusioje kasmetinėje „Santaros-Šviesos“ visuomenininkų sueigoje[1], lygiai kaip ir vis dažniau viešojoje erdvėje pasirodančiuose analitiniuose svarstymuose rašto medijos pavidalu.

Akademinių mundurų nešiotojai niekada nebuvo tikrasis avangardas, viename iš savo dokumentinių filmų mums primena Jonas Mekas. Revoliucijose, socialiniuose maištuose, idėjų mūšiuose kovojantys tik antrosiose linijose ir dažniausiai vėliau tik pasisavinantys iškovotų pergalių vaisius, plunksnagraužiai savo knygomis, kritiniais straipsniais, recenzijomis ar konferencijų pranešimais visada vėluoja pateikti tikslias visuomenės problemų diagnozes. Ir šį kartą galima pagrįstai abejoti, ar visuomet vėluojančių akademikų balsai nėra tik bergždžias šauksmas tyruose. Vis dėlto netgi ir tuomet, kai socialinių ligų diagnozės dažnai vargiai begali prikelti socialinio vėžio metastazių čiulpiamą bendruomeninę gyvastį, siekis suprasti savo padėtį laike ir erdvėje išlieka neatšaukiama mąstančio individo būtinybe.

Šiuolaikinės švietimo sistemos kritikai primena, jog žmogaus ugdymas visada buvo ilgo nuotolio bėgimas. Nuo pat universitetų atsiradimo viduramžiais, ištisus šimtmečius pedagogai, mąstytojai, tyrinėtojai net nematydavo savo pasiekimų; žmogus, pasirinkęs švietimo ir mokslo kelią, dažnai netgi nesitikėjo gyvas būdamas sulaukti savo darbo vaisių. Kokybišką produktą dažniausiai išskiria tam tikras laikas – lėtas laikas. Priešingai negu versle, lėtumas moksluose visada buvo kokybės ženklas. Šiandieninėse gyvenimo realijose mokslininkas, nesulaukiantis savo veiklos rezultatų, bus laikomas nesėkmingu. Korporacinė logika visiškai persmelkė akademinę kultūrą, todėl pagrįstai galima kelti klausimus apie pačios universitetinės tradicijos eroziją. Prognozės, tampančiomis akivaizdžiomis realijomis, – niūrios. Dabartiniai universitetai tampa nebe akademinėmis, o gamybinėmis institucijomis. Universitetų prasmė matuojama reitingais ir moksline produkcija, todėl jie nustoja būti vietomis, kur verta ieškoti gyvenimo prasmės; studentai ir dėstytojai tampa nieko bendra tarpusavyje neturinčiais darbininkais. Universitetai yra atiduoti ekonominio mąstymo diktatūrai ir suvokiami kaip įstaigos, kuriose mokomasi pirmiausia ekonominio supratimo. Ekonomika, visiems pristatoma kaip laisvės simbolis ir garantas, tapo lemiamu veiksniu, į kurį orientuojamas šiandieninis akademinis gyvenimas. Aukštasis mokslas nebetenka gyvybinės erdvės organiškam ir nuolat kintančiam žinojimui su visomis jį lydinčiomis abejonėmis ir klystkeliais, neišvengiamais novatoriškuose atradimuose[2]. Universitetai, savo egzistenciją turintys pateisinti išimtinai komerciniais rodikliais, iškreipė pačią akademinės kultūros prigimtį. Žinių siekimas yra pakeistas tariamo disponavimo tam tikrų žinių kiekiu, įgūdžių lavinimu, produkto kūrimu, kurį neva universitetai parduoda. Pirmenybės teikimą pažinimui, kurį lydi kritiškas skepticizmas ir uždavinių sprendimas, reikalaujantis ilgo ir kantraus darbo, pakeitė orientacija į ekonominę naudą.

Naujoji barbarybė reiškiasi pačiomis fantasmagoriškiausiomis formomis ir vyksta protu sunkiai suvokiami dalykai: nei lankantys paskaitas, nei savarankiškai dirbantys studentai gali apskųsti kritiškai jų žinias vertinantį dėstytoją. Nauju akademiniu žanru tampa švietimo sistemos darbuotojų pasiteisinimo laiškai. Dėl to vyksta klasikinio mokytojo/mokinio santykio išardymas, ir šis procesas nuolat gilėja. Šiandieniniuose universitetuose, kuriuose reikalinga greita sėkmė, nebelieka ir nebegali vystytis jokios minties mokyklos ir jų tradicijų perėmimas.

Šios tendencijos rodo, kad universitetai liaujasi būti autonomiškomis intelektualinėmis bendruomenėmis, nepriklausomais minties bei kritikos centrais ir tampa nacionalizuotomis industrijomis. Milžiniškos pinigų sumos, ordos žmonių ir beveik visos vyriausybės yra susibūrusios šiam tikslui įgyvendinti. Jei jis bus pasiektas – klasikinę universiteto struktūrą ištiks galutinė mirtis.

Įtampas, kylančias iš visuotinio švietimo politikos, klasikinės pedagogikos ir naujųjų laikų dvasios prasilenkimo, apmąstė daugybė teoretikų dar praeitame šimtmetyje, todėl mūsuose tik šiuo metu atsiveriančios švietimo sistemos žaizdos neturėtų būti itin šokiruojančios. Ilgus šimtmečius svarbiausios ir neatsiejamos universiteto funkcijos buvo trys: teikti profesinį išsilavinimą, užtikrinti visapusišką bendrąjį ugdymą ir vykdyti mokslinius tyrimus. Tai buvo laikoma svarbiausia institucija, kuri tenkina bendruomeninį žmogaus poreikį žinoti ir siekti tiesos. Moderniųjų laikų eksperimentinio mokslo raida, prasidėjusi XVI a. ir įgavusi vis didėjantį pagreitį, nulėmė specializacijos įsigalėjimą absoliučiai visose srityse. Specializacija, tapusi esminiu mokslo progreso varikliu, iškėlė aibę ligi tol nebuvusių bėdų. Mokslo tyrinėjimų sritys atitrūko viena nuo kitos, jų objektų nagrinėjimo būdai tapo labai skirtingi. Išsibarsčiusių disciplinų įvairovę pradėjo sieti tik universitetų organizacija ir praktinis vienareikšmis tikslingumas, bet pats mokslų įsišaknijimas į jų esmingąjį pradą išnyko[3]. Tendencijos, išryškėjusios jau XIX a. ir turėjusios rimtų pasekmių Europos visuomenėms, pasireiškė tuo, kad fragmentiškas, visuomeniškumo stokojantis lavinimas sukūrė naujo civilizuoto barbaro (tiek specialisto, tiek mokslininko) tipą. Savo siaurame „hermetiškame“ ribotų specializacijos akiračių pasaulyje užsidarę moderniojo pasaulio akademikai galiausiai pradėjo kvestionuoti netgi pačių humanitarinių universitetinių disciplinų reikšme. Kitaip tariant, skaidymosi į specializacijos sritis veikiamas modernusis universitetas suformavo fragmentiško ir vienpusiško mąstymo individą, kuris natūraliai baigėsi aukštosios humanitarinės kultūros reikšmės devalvacija ir jos nustūmimu į periferiją.

Šiandien modernusis smulkiaburžuazinis tikėjimas mokykla, išreikštas skambiu lozungu „Žinojimas – jėga“, jau yra akivaizdžiai žlugęs ir tikėti juo gali tik visiškai naivus ir beviltiškai laiko pulso nejaučiantis protas. Bet jeigu Apšvietos epochos idealai ir prasilenkia su laiko dvasia, švietimo politikos adaptacija laisvosios rinkos dėsniams atskleidė savo negatyviąją pusę, kuri svarbiausiuose šioms problemoms skirtuose teoriniuose veikaluose įvardijama aiškiai ir tvirtai: „Dabartinių mokyklų mokymo planai yra ugdymo sistemos parodija“[4], nes „šių laikų mokymo sistemoje nei tie, kurie moko, nei tie, kurie studijuoja, neturi konkrečios pažinimo idėjos“[5]. Klasikinei pedagogikai virstant edukacijos procesu, įvyko esminiai lūžiai pačiame akademiniame gyvenime. Šiandien „[p]rofesoriai iš tiesų nėra ‘išpažinėjai’, o tik negyvenimiškų tiesų treneriai“[6], todėl „universitetuose ir mokyklose vyksta šizoidiniai spektakliai, kur be noro mokytis ir neturintis perspektyvų inteligentiškas jaunuolis mokosi bendrųjų švietimo beprasmybės standartų“[7]. Todėl „[u]niversitete pasikeitimas (žinojimo, kultūros) ženklais tarp ‘mokytojų’ ir ‘mokomųjų’ jau kurį laiką tėra tam tikras susitarimas, kurį lydi abejingumo kartėlis“[8]. Universitetais nebetikima, diplomai virsta beverčiais, iš esmės žinant, kad jie „[t]ėra zona, kurioje laikinai priglaudžiama ir akylai prižiūrima ištisa tam tikro amžiaus sulaukusiųjų klasė“[9]. Laisvosios rinkos ekonominėmis sąlygomis sistemiškai planuojama studento iniciacija į gyvenimą tapo visiškai neprognozuojama.

Nors ir vėluojanti, ilgai tvirtas liberaliąsias vertybes deklaravusiųjų Lietuvos akademikų kritika laisvosios rinkos atžvilgiu negali nestebinti, kad ir netiesiogiai įvardijant, jog dabartinės švietimo sistemos krizė yra ne kas kita kaip natūralus antrosios Lietuvos Respublikos ilgalaikės politikos padarinys. Tikrosios kairiosios politikos vakuumas valstybėje buvo jaučiamas visus nepriklausomybę atgavusios valstybės dešimtmečius, bet panašu, kad pastaruoju metu atsiskleidžia tikroji jos nebuvimo kaina. Apie laisvosios rinkos nešamas savanoriškos vergovės grandines mūsų valstybėje, kaip ir daugelyje kitų postkolonijinių Rytų Europos kraštų, pradėta garsiau kalbėti palyginti visai neseniai, tik dabar pradedant suvokti oficialiai nevaržomo globalaus kapitalizmo triumfo padarinius. Tapo akivaizdu, kad visa ko suprekinimo ir suišteklinimo procesas, pasitelkiant represinius šoko terapijos metodus, neaplenkė ir akademinės kultūros, taip siekiant pašalinti paskutines kliūtis globaliosios rinkos ekonomikos sistemos įsitvirtinimui.

Tikrosios kairiosios politikos nebuvimo padariniai katastrofiški: socialinio solidarumo smukimas, katastrofiškas gyventojų mažėjimas, visų pirma pasitraukiant jauniems žmonėms, didžiulių kontrastų visuomenės atsiradimas. Valstybė virto terpe, labai patrauklia svetimam kapitalui ir žmonėms, matantiems gražią dykvietę su civilizacijos žymėmis, pirmiausia dėl pigios darbo jėgos. Visa tai sudarė sąlygas ir vietinės akademinės baudžiavos įsigalėjimui, kai valstybinio universiteto žemiausios grandies akademinį darbą dirbantysis gauna minimalų užmokestį.

Pereinamojo laikotarpio iš sovietinio socializmo į laisvosios rinkos fundamentalizmą metu, švietimo reformos Lietuvoje vyko kone stalinistinių penkmečio planų tempu, bet jų rezultatai nepateisino lūkesčių. Nesugebėjimas pasipriešinti švietimo sistemos komercializacijos procesui – akivaizdus akademinės bendruomenės pralaimėjimas; tai vienybės stokos ir nesugebėjimo organizuotis netgi akivaizdžios grėsmės akivaizdoje pasekmė. Panašu, kad tarpusavyje susiskaldžiusios akademinės klikos vaidų ir grumtynių dėl vietos prie europinių fondų lėšų realijose pralaimėjo didžiausią turtą – savivaldą ir iš jos kylančią veikimo laisvę.

T. Vėželis

 

  1. [1]Žr.: „Santaros-Šviesos“ konferencija (2016): http://www.filosofija.info/?s=santara-%C5%A1viesa
  2. [2]Žr.: Alvydas Jokubaitis, „Universitetas tapo dvasios Aušvicu“: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/a-jokubaitis-universitetas-tapo-dvasios-ausvicu/200381
  3. [3]Žr.: Martin Heidegger, „Rinktiniai raštai“, Vilnius: Mintis, 1992 p.113 („Kas yra metafizika“).
  4. [4]Peter Sloterdijk, „Ciniškojo proto kritika“, Vilnius: Alma littera, 1999, p.115.
  5. [5]Peter Sloterdijk, „Ciniškojo proto kritika“, Vilnius: Alma littera, 1999, p.115.
  6. [6]Peter Sloterdijk, „Ciniškojo proto kritika“, Vilnius: Alma littera, 1999, p.115.
  7. [7]Peter Sloterdijk, „Ciniškojo proto kritika“, Vilnius: Alma littera, 1999, p.116.
  8. [8]Jean Baudrillard, „Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p.178 („Lavonas spirale“).
  9. [9]Jean Baudrillard, „Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p.171 („Lavonas spirale“).
Tagged with: BaudrillardlaisvėmokslasSloterdijkšvietimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.