Platono ola ir kinas

pagal | 2018 09 15

Platonas savo olos alegorijoje („Valstybė“, 360 m. pr. Kr.) stulbinamai vizualiai aiškina apie pažinimo ir tikėjimo skirtumą, pateikdamas mums tai, ką galime laikyti ankstyviausiu judančių paveikslų teatro aprašymu.

Ši trumpa ištrauka yra viena žymiausių filosofijoje1. Filosofiškai neišsilavinę žmonės yra pristatomi kaip kaliniai, nuo gimimo prikaustyti požemio oloje ir negalintys matyti nieko, išskyrus judančius šešėlius, krentančius ant priešpriešinės sienos. Šiuos šešėlius jie laiko tikrovės visuma. Vis dėlto filosofas nebus tuo patenkintas. Jis nusimes savo grandines ir gręšis šviesos link, pradėdamas pavojingą kelionę iš olos į išorinį pasaulį. Iš pradžių jis bus apakintas, bet galiausiai pradės regėti aiškiai ir pamatys, jog tai, ką laikė tikrove, yra ne kas kita kaip šešėliai ir iliuzija. Tiktai tuomet jis įgis tikrą pažinimą ir filosofinį išsilavinimą. Tuomet filosofas, anot Platono, privalo grįžti į olą ir pranešti savo buvusiems bendramaniams apie jų apgaulingą būklę. Visgi jo pastangos nebus sutiktos džiugiai: iš tikrųjų argi jie nenužudytų jo, jeigu tik galėtų sučiupti?2 Čia Platonas, be abejonės, užsimena apie savo draugo ir mokytojo Sokrato, kurį Atėnų teismas nuteisė mirti dėl dievų negerbimo ir jaunimo tvirkinimo, gyvenimą (ir mirtį).

Olos alegorija

Eleanor Taylor – Cicadaq. Olos alegorija (Allegory of the Cave)

Platono ola gali priblokšti dideliu panašumu į modernųjį kiną: mes sėdime tamsoje, žiūrėdami suprojektuotus vaizdus, kurie ekrane virsta drama. Prisiminkime Maksimo Gorkio pamąstymus apsilankius Lumière’ų kinematografe 1896-aisiais:

„Praėjusį vakarą buvau Šešėlių karalystėje. Jeigu tik žinotumėte, kaip keista yra ten būti. Tai pasaulis be garso, be spalvos. Čia viskas – žemė, medžiai, žmonės, vanduo ir oras – yra panirę monotoniškoje pilkumoje. Pilki saulės spinduliai pilkame danguje, pilkos akys pilkuose veiduose, ir medžių lapai pilki kaip pelenai. Tai ne gyvenimas, ne judėjimas, o jo begarsis vaiduoklis.“

Vis dėlto esama labai svarbaus skirtumo tarp kalinių oloje ir moderniojo kino lankytojų. Platono kaliniai nenujaučia, kad tai, ką mato, yra tik šešėliai ir iliuzija – jiems tai tikrovė. Kita vertus, mes, nepaisant techninių pasiekimų kine, pajėgiame atskirti tai, ką matome ekrane, nuo „tikrojo pasaulio“ anapus kino teatro.

Platono olos alegorija atsispindi daugybėje filmų – klasikiniame Bertoluccio „Konformiste“ (Il Conformista, 1970), Tornatore’s „Naujajame Paradiso kino teatre“ (Nuovo Cinema Paradiso, 1989), Kubricko „Prisukame apelsine“ (A Clockwork Orange, 1971); vienuose jos įtaka didesnė, kituose mažesnė.

Vienas aspektas, kurį atskleidžia olos alegorija, susijęs su pačios filosofijos prigimtimi. Kitaip tariant, filosofija verčia klausti, permąstyti tą, ką manome žinantys užtikrintai. Bertando Russello tvirtinimu,

„Tik pradėję filosofuoti … mes suvokiame … kad netgi patys kasdieniškiausi dalykai veda prie klausimų, į kuriuos gali būti pateikti tik labai riboti atsakymai.“

Dabar filosofai filosofuoja apie viską pasaulyje, ir kinas tėra viena iš jų temų. Dar daugiau, kinas neįtikėtinai išplito, visur prasiskverbė ir nėra jau toks paprastas dalykas po saule. Šalia mokslo filosofijos, minties filosofijos ar religijos filosofijos esama ir kino filosofijos.

Filosofavimas apie kiną prasidėjo anksti, XX amžiaus pradžioje, kai pradėta klausinėti, ar kinas turėtų ir galėtų būti laikomas meno forma. Jau pats klausimas „Ar kinas gali būti menu?“ yra filosofinis. Filosofai įdėjo daug mąstymo pastangų, bandydami atsakyti į klausimus, kas gi yra kinas, koks jo ryšys su tikrove ir kodėl mus emociškai veikia filme vaizduojami pramanyti veikėjai ir įvykiai. Filmai, tapę filosofinio diskurso dalykais, pastaraisiais metais patys vis labiau stengiasi atvaizduoti filosofines pažiūras, argumentus, mąstymo eksperimentų veikseną. Kai kuriuos filmus galima laikyti instrumentais, padedančiais nagrinėti ankstyvąsias filosofines idėjas, – tai galima pavadinti filosofijos pažinimu per kiną. Galbūt pats žymiausias pavyzdys, pradėjęs šią praktiką, yra kino juosta „Matrica“ (The Matrix), kuri dažnai pasitelkiama, norint iliustruoti XVII a. filosofo René Descartes’o argumentus. Laimei, yra žymiai daugiau filmų, kuriais galima pasiremti, siekiant pažinti filosofiją, kuri savo ruožtu atsilygina, suteikdama gilesnį filmo žiūrėjimo suvokimą ir malonumą.

Pabaigai galima pridurti, jog esama prieštaringų nuomonių, kad kai kurie filmai, užuot iliustravę seniau išreikštas idėjas ar argumentus, patys gali būti laikomi kuriančiais filosofiją – tai vadinamoji filosofija kaip filmas (filmosofija). Taigi tokių kino režisierių kaip Kieślowskis, Kubrickas ar Haneke filmus galima nagrinėti kaip jų originalius filosofinius traktatus, kuriuose pateikiami apmąstymai ir įžvalgos apie mus supantį pasaulį (tai primena Platono naudotą olos alegorijos prieigą). Tik skirtingai nei Platono kaliniai, kurie šešėlius klaidingai laiko pačia tikrove, mes iš tikrųjų galime remtis filmais, kad geriau suprastume pasaulį anapus kino ekrano.

 

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Versta iš: James Mooney, Plato’s Cave and The Cinema

 

  1. Animacinę olos alegorijos versiją sukūrė režisierius Samas Weissas – „Ola: parabolė, papasakota Orsono Welleso“ (The Cave: a parable told by Orson Welles, 1973).
  2. „O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kaliniais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios – o tam prireiktų nemažai laiko, – ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis sugadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?“ // Platonas, „Valstybė“, Vilnius: Pradai, 2000, p. 268; iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *