Nėra aiškaus ir visiems priimtino metafizikos apibrėžimo, sutarimo dėl jos uždavinių, turinio ir dalių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, geriausia yra tiesiog nurodyti, kurie filosofai, aptariant metafiziką, yra verti dėmesio.
Pavadinimas. Metafizika – tai disciplina, sietina su Aristoteliu, tačiau „metafizikos“ sąvokos kiltis sietina su Aristotelio raštų leidėju [Androniku Rodiečiu – V.G.], gyvenusiu I a. pr. Kr. Galutinai tvarkant Aristotelio raštus, juos papildė keturiolika bendresnio ir esmingesnio pobūdžio traktatų, kurie buvo sudėti į bendrą rinkinį, ir tai tapo aplinkybe, apsprendusia pavadinimo atsiradimą. Minėti traktatai siejosi su fizikos (ta physika) veikalais. Dėl tos priežasties, kad buvo sudėti po fizikos traktatų, jie įgavo pavadinimą „(knygos) einančios po (knygų apie) gamtos(ą)“ – ta meta ta physika. Vėliau šis terminas, naudojant „meta“ dviprasmybę, įgijo konotaciją to, kas yra už juntamos gamtos. Aristotelio teigimu, šiose knygose jis išsamiai aptarė „išmintį“, „pirmąją filosofiją“ ir „teologiją“.
Uždaviniai. Aristotelis pateikė tris skirtingus, aiškiai ne vienodos svarbos pirmosios filosofijos uždavinius. Α knygoje filosofija yra mokslas apie pirmines priežastis ir principus, Γ knygoje – mokslas apie būtį kaip tokią, o Ε knygoje jis teigė, kad tai yra teologija. Metafizikos traktatai užsiima visomis trimis užduotimis: identifikuoja pačius bendriausius mąstymo dėsnius ir pagrindines priežasčių rūšis, kalba apie buvinius apskritai, apie jų svarbiausias rūšis ir savybes, o knygoje Λ diskutuojama apie dieviškumą. Žinoma, svarstomi ir kiti dalykai, pvz., kritikuojama Aristotelio pirmtako Platono formų teorija. Scholastika ir Modernybė šiuos metmenis priėmė, bet kartu su aštriu nesibaigiančiu nesutarimu kėlė klausimą, apie ką iš tikrųjų juose mąstoma. Pirmas savarankiškas metafizinis traktakas, o ne Aristotelio komentaras, – Suárezo 1597 metų Disputationes Metaphysicae. išplitęs dėmesys pažinimui, kurį pradėjo Descartes’as ir empiristai, metafizinius teiginius apie pirmųjų dalykų pažinimą darė vis labiau ir labiau abejotinais, kol Hume’as reziumavo, kad „metafizinės studijos“ neturi nieko kito išskyrus „sofistiką ir iliuziją“. Kantas bandė išgelbėti metafiziką apribodamas ją tuo, kas pažinu. Hume’o kritiką visiškai priėmė XIX ir XX amžiaus pozityvistai; loginiai pozityvistai teigė, kad verifikacijos principas parodo, jog metafiziniai teiginiai yra tik kalbinės reikšmės. Tokia nuostata buvo realizuota, kai loginių pozityvistų teiginiai ir moksliniai dėsniai įtvirtino racionalią paradigmą, kuri nebeturi sąsajos su savo buvusia ašimi, ir tuomet metafizika iš naujo kyla jau analitinėje filosofijoje, priklausydama nuo logikos ir kalbos. Tris pradinius metafizikos uždavinius perkūrė logikos filosofai: pirminiai principai, kurie atranda ir pagrindžia, – mokslas ir pažinimas; tuo metu teologija (racionalioji) yra perstumta į kitą tam tikros metafizikos vietą; o po šio judesio būties savaime studijos išimtinai įgijo ontologijos pavadinimą.
Turinys. Aristotelio metafizikoje buviniai yra jos objektai, bet tik tuo aspektu, kuriuo jie esti kaip tokie. Tačiau savo laiku Dunsas Scotus atliko subtilų išplėtimą, į metafiziką įtraukdamas, šalia aktualiai esančių buvinių, ir galimus buvinius. Christianas Wolffas (1679–1754) esinius apibrėžė kaip „tai, kas savyje neturi prieštaravimo“, o ontologija, kartojant Aristotelį pažodžiui, bet ne pagal esmę, jam yra mokslas apie esybes kaip tokias. Sekantis metafizikos turinio išsiplėtimas tapo galimas įvykdant Reido pranašystę, kai Meinongas išvystė savo objektų teoriją, į kurią įtraukė ne tik aktualius ir galimus, bet ir negalimus buvinius, pavyzdžiui, saviprieštaringus objektus – apvalų kvadratą. Diskusija, ar prasminga aiškinti „ontologinį statusą“ tuo, kas galimai neegzistuoja arba tuo, kas negali egzistuoti, yra moderniosios metafizikos dalis ir dalykas.
Dalys. Aristotelio suformuoti trys uždaviniai iškelia tris metafizikos dalis, kurias Akvinietis padalino taip: sapientia yra metafizika (būtis kaip tokia), prima philosophia (pirmieji principai) ir theologia. Ši schema nepakito iki ankstyvos Modernybės. Ją pakeitė Christianas Wolffas, kai metafiziką padalino į bendrąją ir specialiąją; bendrają metafiziką, t. y. mokslą apie būtį kaip tokią, jis pavadino „ontologija“ (šį terminą 1613 metais sukūrė Rudolfas Goclenius). Tuo metu specialioji metafizika buvo padalinta į tris šakas – racionaliąją teologiją, racionaliąją psichologiją ir racionaliąją kosmologiją, kurios atitinkamai įvardija mokslus (racionalius) apie Dievą, sielą ir kūną, faktiškai atitinkantys aristoteliškos filosofijos antrąją dalį. Kanto „natūralioji metafizika“ yra subordinuota epistemologijai ir padalinta panašiai – į bendrąją dalį, ontologiją, ir jai priešingą, psichologinį, pagrindą, o pastarasis padalintas dar į dvi „transcendentalias“ dalis (racionalioji teologija ir racionalioji kosmologija) ir dvi „imanentines“ dalis (racionalioji psichologija ir racionalioji fizika). Husserlis disciplinai apie būtį suteikė ontologijos pavadinimą, bet padalino ją į formaliąją ontologiją ir keletą kitų dalių, t. y. sritinių ontologijų. Formalioji ontologija nagrinėja formalias ontologines sąvokas, kurios bendrai siejasi su objektais, išskirtais formalių loginių sąvokų dėka, o pastarosios susijusios su tiesa ir loginėmis išvadomis. Sritinės ontologijos tiria pagrindinių būties dalių bendriausias sąvokas ir principus, įskaitant fizikinę gamtą, sąmonę, matematiką ir dievybę. Husserlis daug laiko skyrė metodologinėms problemoms, todėl sritines ontologijas svarstė tik metmenų lygmenyje. Husserlio studentas Ingardenas ontologiją padalino į egzistencinę, formaliąją ir materialiąją. Egzistencinė ontologija siejama su egzistencijos momentais, kuriuos, remdamiesi priklausomumo, modalumo ir laikiškumo formomis, mes galime vadinti kaip besijungiančius į būties rūšis. Formalioji ontologija tiria skirtingus objektus pagal jų formas (daiktas, savybė, įvykis, procesas, ryšys, dalyko padėtis, sistema), o materialioji ontologija – pagal dalykų rūšis (erdvinė-laikinė, psichologinė, dieviška). Ingardenui „metafizika“, tarp visų galimų ontologijų, nurodo aktualiai esančią ontologiją. Šiuolaikinė filosofija iš esmės nebedalina ontologijos, išskyrus Williamsą, kuris išskaidė analitinę ontologiją (nagrinėjančią bruožus, būtinus tam, kad kas nors apskritai būtų) ir spekuliatyvią kosmologiją (kokios rūšies daiktai yra?), tačiau dieviškumo šiame dalijime nebėra. Apriorines dalis, kurias Husserlis laikė prastai verifikuojamomis arba abejotino buvimo, dabar metafizika praktikuoja, iš vienos pusės, su bendrąja ontologija arba objektų teorija ir, iš kitos pusės, su mažiau ar daugiau tradiciniu metafizinių diskusijų rinkiniu tokių temų kaip laisva valia, Dievas, universalijos, erdvė ir laikas bei asmuo. Ontologija yra saistoma su semantiniais ir filosofinės logikos klausimais, tokiais kaip kiekybiškumas arba logikos apspręstas ontologinis įvykdymas, modalumas, tapatybė ir t. t., taip pat su tokiomis mokslo filosofijos nagrinėjamomis problemomis kaip realityvumas, kvantų teorija ar evoliucija.
Bibliografija
Aristotle: Metaphysica ed. W. Jaeger (Oxford: Clarendon Press, 1975).
Ingarden, R.: Time and Modes of Being (Springfield, IL: Thomas, 1964).
Meinong, A.: Über Gegenstandstheorie, Alexius Meinong Gesamtausgabe vol. 2 (Graz: Akademische Druck- u. Verlagsanstalt, 1971), 481 – 530.
Williams, D. C.: The elements of being, in his Principles of Empirical Realism (Springfield, IL: Thomas, 1966), 74 – 109.
Wolff, C.: Philosophia prima sive ontologia (Frankfurt: 1729; Hildesheim: Olms, 1962).
Vertė Virginijus Gustas
Redagavo Linas Jankauskas
A Companion to Metaphysics (edited by Jaegwon Kim and Ernest Sosa), Oxford: Blackwell Publishers, 1995, P. 310–312
Atgalinis pranešimas: Kvantinė (meta)fizika | Ingress Resistance