Minime René Descartes’o 418-ąjį gimtadienį. Praėjusią savaitę Kaune, renginyje „Frankofonijos mėnuo“, Tomas Sodeika pristatė paskaitą apie šį garsųjį prancūzų filosofą ir mokslininką bei svarstė, kad paskaitą iš tiesų būtų idealu papasakoti kovo 31 dieną, minint, autoriaus žodžiais, Descartes’o „gimkę“. Suteikiame jam tokią galimybę – pateikiame paskaitos garso įrašą. Pradėdamas savo kalbą, Sodeika prisipažino, kad ilgai laužė galvą, apie ką reikėtų šnekėti šiemetiniame renginyje; bandė ieškoti tinkamos kurio nors mąstytojo gimimo ar mirties jubiliejinės datos su mažiausiai dviem nuliais, bet nesėkmingai; galop kaip skęstantis griebėsi šiaudo ir tas šiaudas, kalbant apie prancūzų filosofiją, buvo Descartes. Čia mes sustojame. Toliau jau pats autorius atveria mums savo pasakojimo lauką: „Netrukus pabandysiu išsamiau papasakoti.“

Ėmiau galvoti, nejaugi aš dabar, kalbėdamas apie Descartes’ą, pradėsiu šnekėti tas banalybes, kurias žino ne tiktai prancūzai ir ne tik frankofonai, bet apskritai, turbūt, visi. Tada sugalvojau, kaip man atrodė, gudriai padaryti: pristatyti Descartes’ą tokiu gal kiek neįprastu kampu, nors, manau, ir nevisiškai neįprastu. Pagalvojau, kad būtų visai įdomu prisiminti Descartes’o gyvenamą epochą, tą laikmetį, kada jisai gyveno, tai, kas tuo metu dėjosi pasaulyje ir pirmiausia Europoje. Iš esmės Descartes’o sąmoningas gyvenimas daugmaž sutampa su tuo, ką istorikai vadina Trisdešimtmečiu karu. Tai buvo ne pasaulinis karas, bet kažkas panašaus į jį; karas, kuris įtraukė į savo sūkurį daugybę Europos valstybių, iš dalies buvo persikėlęs ir į užatlantę. Descartes (nepaisant to, kad mes jį pirmiausia žinome kaip filosofą, o antru numeriu – kaip įvairių specialiųjų mokslų, pirmiausia matematikos, atstovą) dalyvavo šitame kare. Dar daugiau, pagalvojau, kad čia būtų galima įžvelgti paralelę su vienu kiekvienam iš jaunystės žinomu literatūros kūriniu – turiu omenyje Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“. Be abejo, sakyti, kad Descartes ir D’Artanjanas yra dvyniai, būtų pernelyg drąsu iš mano pusės, bet šiokių tokių sąsajų čia būtų galima įžvelgti.

Kitas momentas, kuris man pasirodė neblogai tinkantis tokiam nevisiškai standartiniam Descartes’o pristatymui, yra tokia keistoka istorija, kurią žinome iš Descartes’o pirmojo biografo parašytos Descartes’o gyvenimo istorijos, – tai yra trys sapnai, kuriuos jis susapnavo dar pakankamai jaunas būdamas ir kurie, sprendžiant iš jo paties prisipažinimų ar jį pažinojusių žmonių komentarų, jam padarė nepaprastai stiprų įspūdį; tokį stiprų, kad po šitų trijų sapnų, per vieną naktį susapnuotų, serijos jis davė įžadą nuvykti į Švč. Panelės Marijos šventovę Loreto mieste, kaip piligrimas, ir galiausiai tą piligrimystę atliko. Šitas faktas man pasirodė įdomus tuo, kad šiaip jau Descartes, kuris laikomas racionalizmo pradininku, menkai dera su tokiais faktoriais kaip sapnai ir turėtų keistokai atrodyti jo paties požiūris į šitą sapninę patirtį (tokią, kurioje, sprendžiant iš visko, jis atrado tai, kas vėliau jau į filosofijos istorijos vadovėlius ar kursus pateko kaip racionalistinės filosofijos pradžia). Manau, sutiksit su tuo, kad sapnas ir racionalumas yra sunkiai suderinami dalykai, greičiau, turbūt, būtume linkę laikyti juos priešybėmis. Nepaisant to, Descartes’o atveju visa tai sutampa. Tai būtų antroji mano paskaitos dalis, o trečioje dalyje aš vis dėlto norėčiau šiek tiek paliesti dalykus, kurie dažniausiai siejami su Descartes’o vardu (šiek tiek atsižvelgdamas į šituos du pirmuosius ką tik mano minėtus jo gyvenimo aspektus), pakalbėti ir apie jo filosofines pažiūras. Tiesą sakant, dar turėjau tokią mintį: pridurti ketvirtą aspektą, pristatant Descartes’ą kaip mokslininką, pirmiausia kaip matematiką, bet paskui pagalvojau, kad trys yra geriau negu keturi, ir šitaip pagalvojęs nusprendžiau paaukoti tą ketvirtą dalį, nors man ji iki šiol atrodo pakankamai intriguojanti, ir ypač intriga mano galvoje tampa patraukli, jeigu bandome ją pristatyti tokiame neįprastame iš dalies Europos istorijos, iš dalies paties Descartes’o patirčių kontekste. Nežinau, deja ar laimei šitos ketvirtosios dalies atsisakiau…

Dabar, pereidamas prie pagrindinės kalbėjimo dalies, norėčiau dar stabtelti ties posakiais… Jeigu dabar pabandytume atlikti gatvėje atsitiktinai sutiktų praeivių apklausą, su jais atliktume savotišką asociacinį testą ir paklaustume, kokias asociacijas jiems kelia Descartes’o vardas, manau, kad visi – bent dauguma iš tų, kurie apskritai nors kažkiek žino apie René Descartes’ą – čia prisimins būtent šitą keistoką ir toli gražu nevienareikšmę, pirmiausia su Descartes’o vardu siejamą, formulę „Cogito ergo sum“ (pranc. „Je pense, donc je suis“). Bet ar iš tikrųjų šitaip elgdamiesi mes elgiamės teisingai? Ar iš tikrųjų būtent šita frazė geriausiai išreiškia Descartes’o poziciją? Prisipažinsiu, ilgai vargau, naršydamas internete, kol galiausiai suradau šitą graviūrą, kuri man buvo reikalinga. Čia Descartes’o portretas, tapytas Franso Halso, reprodukuotas graviūros technika.

Atkreipkite dėmesį į užrašą apačioje: čia lanku pavaizduota, kas jis toks, o apačioje graveris įrašė Descartes’o lozungą „Bene qui latuit, bene vixit“. Tai citata, kurią Descartes pasiskolino iš romėnų poeto Ovidijaus, o Ovidijus savo ruožtu, kaip žinia, buvo Epikūro mokyklos absolventas. Ir šitokiu būdu atsekdami tos frazės genezę, mes galiausiai atsiduriame toje vietoje, kur iš nedaug išlikusių Epikūro ištarų aptinkame tokią formulę, kuri šiuolaikiniam žmogui ganėtinai nedviprasmiškai turėtų nuskambėti: tai yra tokia pamatinė epikūrietiška maksima, kuri graikiškai skamba „Lathe biosas“ (Λάθε βιώσας). „Gyvenk nepastebimai“ – taip, turbūt, lietuviškai galėtume išversti tą frazę. Ovidijus viename iš savo poetinių kūrinių lotyniškai šitai persakė truputį išsamiau – „Bene qui latuit, bene vixit“. „Gerai gyveno tas, kas gerai slėpėsi“ – taip lietuviškai būtų galima išversti šitą Ovidijaus ištarą. Grįžtant prie Descartes’o, sakyčiau, kad jo, kaip mąstytojo, poziciją šita Ovidijaus, o iš tikrųjų Epikūro, maksima išreiškia žymiai tiksliau negu formulė, kuri paprastai siejama su jo vardu, – „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“. Ką aš turiu omenyje, šitai sakydamas? Pirmieji du mano įvardinti paskaitos punktai – Trisdešimtmečio karo siaubiama Europa ir oneirinė (sapninė) paties Descartes’o patirtis – čia gana neblogai šitokią poziciją pagrindžia. Jeigu dabar pabandytume įsivaizduoti (duok Dieve, tik įsivaizduoti) atsidūrę situacijoje, kurioje vyksta karas, tai, turbūt, tas nepastebimo gyvenimo momentas iš tikrųjų tampa pageidautinu. Lygiai panašiai ir su sapnais. Šiaip jau šiuolaikinis žmogus į sapnus žiūri ganėtinai nevienareikšmiškai. Jeigu oneiro kritikos istoriją truputį pasklaidytume, pastebėtume, kad senovėje buvo truputį kitaip: vis dėlto senovės žmonės žymiai daugiau reikšmės teikė sapninei patirčiai, kartais ta reikšmė netgi būdavo didesnė negu dalykai, kuriuos žmogus patiria būdraudamas. Buvo laikoma, kad sapne žmogui atsiskleidžia dalykai, kurie jo gyvenime yra nepalyginamai svarbesni negu tai, ką mes atsibudę patiriame gyvendami vadinamojoje tikroje tikrovėje.

Kaip ten yra, galima ginčytis, yra įvairios mokyklos, įvairios koncepcijos šituo klausimu. Aš, atvirumo akimirką užkluptas ir atvėręs širdį, prisipažinčiau jums, kad iš tiesų tai, ką sapnuojame, mūsų gyvenime yra nepalyginamai svarbiau negu tai, ką išgyvename būdraudami. Ir atrodo, kad čia Descartes man pritartų, nepaisant to, kad visgi jis paprastai pristatomas kaip racionalistinės filosofijos pradininkas, vienas iš reikšmingiausių atstovų. Sapninė patirtis yra slapta ir netgi pats sapnuotojas atsibudęs toli gražu ne visuomet gali prisiminti tai, ką sapnavo, o jeigu ir prisimena, tai ne visuomet gali sau paaiškinti, kas tai buvo. Be abejo, nuo XIX a. pabaigos, kuomet Sigmundas Freudas pradėjo savo veiklą ir sapnams buvo grąžinta jų ankstesnė reikšmė žmogaus gyvenime, atsiranda įvairios sapnų aiškinimo praktikos, mažai ką bendra turinčios su tradiciniais sapnininkais, tokiais kaip Artemidoro ar karalienės Mikaldos. Bet šiuolaikinis žmogus, kitaip negu Descartes, dažniausiai linkęs sapną nuvertinti kaip nelabai reikšmingą dalyką (bent jau kai iškyla klausimas, kur yra tiesa – sapne ar budrios sąmonės būsenoje, – jis greičiau pasirenka antrąjį variantą). Kai dėl Descartes’o, tai čia situacija kur kas nevienareikšmiškesnė, ir kaip tik tame aš bandau įžvelgti tą mano minėtą intrigą…

Tomas Sodeika

 

Paskaitos garso įrašas → „René Descartes: muškietininkas, sapnuotojas, filosofas“

Paskaitoje minimas iliustracijas galite peržiūrėti segtuve ↓

Tagged with: Descartesfilosofaskarasmokslassapnas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.