Dekadentinės Charles’io Baudelaire’o vizijos stumtelėjo Viktorijos epochos grožio kultą modernizmo link, niaurios Henry’io Millerio epopėjos anuometinį modernizmą pastūmėjo link anarchistinės bytnikų kūrybos, o Georges’as Bataille ir siurrealistai iš jo redaguoto žurnalo Documents[1] nemažai įtakojo mūsų dabartinį kultūrinį periodą, vadinamąją postmodernybę.

Apsėstas kančių, pornografijos, siaubo ir kūno skysčių vaizdinių, prancūzų rašytojas ir filosofas George’as Bataille (1897–1962) „troško priartinti meną prie pirminio kitų fizinių fenomenų lygio“, sako siurrealizmo tyrinėtoja Dawn Ades[2]. Jei kitos transgresyvios praeities asmenybės buvo daugiau ar mažiau sutramdytos, tai Bataille tebelieka pakankamai pavojingas. Jo mintis, kuria pradedamas dokumentinis filmas À perte de vue („Kiek akis užmato“, rež. André S. Labarthe, 1997), nėra lengvai įsisavinama; užkadrinis Jeano-Claude’o Dauphin’o balsas sako: „Pasaulyje galima gyventi tik tada, kai jame nėra nieko gerbtino.“ Tai, skelbiama filme, yra Bataille filosofija, kurią jis pats kartą pavadino „jausmų dirginimu siekiant sutrikdymo“.

Georges Bataille

Georges’o Bataille atvaizdas Chaoso buveinėje (Demeure du Chaos, šiuolaikinio meno muziejus Prancūzijoje)

Bataille, ketinęs tapti kunigu, vėliau pabuvęs bibliotekininku, 1929 m. įsteigė pagrindinį siurrealistų leidinį Documents, publikavo penkiolika žurnalo numerių, o tuomet kitus trisdešimt metų paskyrė romanų, eilėraščių ir esė rašymui. Taip susiklostė, kad žymiausiu Bataille kūriniu tapo pati pirmoji jo knyga „Akies istorija“ (L’histoire de l’œil, 1928), pasirašyta Lordo Aucho slapyvardžiu. Net ir šiandien šį tekstą galima vadinti, pasak romanisto Johno Wray, „socialine juodlige“ (social anthrax)[3], kai tuo tarpu ankstesnių tabu laužiusių kūrinių, pavyzdžiui, Joyce’o „Uliso“, taip jau nebepavadinsi. Tai vykęs palyginimas, paremtas ne literatūriniu pagrindu, o tuo, kad aistringas abiejų rašytojų katalikiškumas virto aistringu jo atmetimu. Markas Hudsonas The Guardian rašo: „Jis tikėjo savo transgresyvia filosofija kvazireligine prasme“; kaip ir Joyce’o atveju, „jo mąstyme esama galingo dualizmo, giliaus religinio impulso“[4]. Skirtingai nei Joyce’o (ar buvusių Bataille bendražygių siurrealistų, kurie „ekskomunikavo“ jį iš judėjimo) tekstuose, „jo kūryboje vis dar esti daugybė dalykų, kuriuos būtų sunku priimti, ir vargu ar vyraujanti dauguma išvis ją kada nors supras“[5].

Žemiau pateikiame kelis tekstus iš aplinkkeliai.lt, tekstai.lt ir Supervert el. bibliotekos: „Vidinė patirtis“, „Literatūra ir blogis“ (pokalbis), „Dangaus žydrynė“, The Story of the Eye („Akies istorija“), The Use Value of D.A.F. de Sade („D. A. F. de Sado naudojimosi vertybė“), The Big Toe („Kojos nykštys“) ir The Cruel Practice of Art („Žiaurioji meno praktika“). Bataille filosofiją, rašo Supervert, „tikriausiai nulėmė asmeninė patirtis – iš dalies jo vaikystė, praleista su savižudybėn linkusia motina bei tėvu, aklu sifilitiku“[6]. Šitoks psichologinis apibendrinimas gali pasirodyti kiek perdėtas, jeigu ne paties Bataille prisistatymas pirmomis filmo À perte de vue minutėmis; girdime jį sakant, kad jis yra „liūdnos vietos“ išdava.

Asmeniškumus palikus nuošalyje, galima pridurti, kad Bataille filosofija sulaukė didelio atgarsio ir „pramynė kelią šiuolaikinei kritikos teorijai“[7]. Priimdamas visa, ko bijota, kas atmesta bei paniekinta, jis sugrąžino kasdienius žmogaus egzistencijos dalykus – tuos, kuriuos išreiškiame arba siekiame užgniaužti – į literatūrą, filosofiją, o šiandien – ir į internetą. Tai gera priežastis pamiršti išankstinius nusistatymus ar nuogirdas ir pasižiūrėti dokumentinį filmą apie šį prancūzų rašytoją-filosofą bei perskaityti keletą jo tekstų.

 

 

POST SCRIPTUM KANČIAI (ARBA NAUJA TEOLOGINĖ MISTIKA)
(ištrauka iš knygos „Vidinė patirtis“)

LITERATŪRA IR BLOGIS
(pokalbis)

DANGAUS ŽYDRYNĖ
(romano ištrauka)

THE STORY OF THE EYE

THE USE VALUE OF D.A.F. DE SADE

THE BIG TOE

THE CRUEL PRACTICE OF ART

 

Parengė ir vertė Linas J. Jankauskas

Parengta pagal: openculture.com ir monoskop.org

 

  1. [1]Documents: doctrines, archéologie, beaux-arts, ethnographie („Dokumentai: doktrinos, archeologija, dailieji menai, etnografija“) buvo siurrealistų meno žurnalas, redaguotas Georges’o Bataille. Leistas Paryžiuje nuo 1929 m. balandžio iki 1931 m. sausio; publikuota penkiolika numerių, kurių turinį sudarė originalūs tekstai ir fotografijos. Žurnalas, kurį redagavo rašytojas-filosofas Georges’as Bataille, kreipė dėmesį į daugybę kultūrinių tradicijų, apimdamas poeziją, sociologiją, fotografiją, skulptūrą, muziką, archeologiją ir tapybą. Ilgainiui Bataille, numeris po numerio, leidiniui ėmė daryti vis didesnę įtaką. Pirmiausia jis šio žurnalo puslapiuose aršiai metė iššūkį André Bretono palaikomiems siurrealizmo principams, pateikdamas alternatyvų modelį, pagal kurį žmonės sugeba priimti tai, kas beformiška, pasibjaurėtina, nereikalinga, apleista. Grįsdamas savo idėją, jis pradėjo publikuoti straipsnius ir atvaizdus, kurių temos varijavo nuo skerdyklų iki čiabuvių meno. Kiekviename numeryje taipogi skirta vietos žodyno tipo straipsniams, kuriuose su moksliniu tikslumu buvo tyrinėjami nepalyginami, dažnai kasdieniai, objektai ir koncepcijos.
  2. [2]Cituota iš: Mark Hudson, Try to see it my way…, theguardian.com
  3. [3]John Wray, There Are Books a Young Man Should Read, theparisreview.org
  4. [4]Mark Hudson, Try to see it my way…, theguardian.com
  5. [5]Mark Hudson, Try to see it my way…, theguardian.com
  6. [6]Supervert, Georges Bataille Electronic Library, supervert.com
  7. [7]Supervert, Georges Bataille Electronic Library, supervert.com
Tagged with: BataillefilmasJoycekūrybaliteratūrasiurrealizmastekstastransgresija
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.