Rašytojas Julesas Evansas penkerius metus susitikinėjo su įvairiais žmonėmis – psichoterapeutais, kariais, policininkais, gangsteriais, politikais, anarchistais, astronautais, – ir išgirdo, kaip senovės filosofija jiems padėjo ištverti krizes, įveikti nelaimes ir susikurti geresnį gyvenimą. Taip atsirado pirmoji Evanso knyga „Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams“: joje kviečiama užsukti į svajonių mokyklą, kurioje dėsto iškiliausi senovės mąstytojai (Sokratas, Platonas, Aristotelis, Herakleitas, Plutarchas, Epiktetas, Diogenas, Seneka, Epikūras, Pitagoras ir kiti), galintys patarti, kaip valdyti emocijas, pažinti save ir gyventi visavertį gyvenimą.

Žemiau pateiktame tekste rašytojas mus supažindina su vienu iš svajonių mokyklos dėstytojų – Herakleitu – ir jo filosofija.

 

Jules Evans

Herakleitas ir antropinis principas astrofizikoje

 

Rafaelio Atėnų mokykla (1509–1510)

Rafaelio freska „Atėnų mokykla“ (1509-1510). Herakleitas pavaizduotas pirmame plane, sėdi pasirėmęs galvą.

Kas buvo Herakleitas?

Herakleitas buvo filosofas, kuris gyveno Graikijoje maždaug nuo 535 m. pr. Kr. iki 475 m. pr. Kr. Manoma, kad jis kilo iš aristokratiškos šeimos, kuri valdė Efeso miestą-valstybę. Vis dėlto jis apleido politiką, kad galėtų užsiimti filosofija. Jisai yra vienas pirmųjų filosofų, akademikų priskiriamas ikisokratikams arba Jonijos mokyklai, nes šie daugiausia gyveno Jonijos pusiasalyje, kuris šiandien priklauso Turkijai.

Kokia buvo Herakleito filosofija?

Visa, kas liko iš jo darbo, yra jo parašytos didelės knygos, pavadintos „Apie gamtą“, fragmentai. Jį patį pravardžiavo „tamsiuoju“, nes tie fragmentai yra gana keisti ir mįslingi. Tai daugiau poezija nei proza. Todėl filosofai dar iki jo mirties ginčijosi, ką jis tiksliai turėjo omenyje. Nepaisant to, mes galime pamėginti nustatyti kai kurias jo pagrindines idėjas.

Tuomet pradėkime.

Gerai. Ikisokratikai žavėjosi tikrovės prigimtimi. Visi jie mėgino nustatyti vieną pastovų ir tvirtą elementą, iš kurio padaryta visa kita. Kai kurie jį tapatino su oru, arba vandeniu, arba su žeme ir vandeniu. Kai Herakleitas žvelgė į gamtą, jis matė ne tvirtumą ar pastovumą, o priešingai – nesiliaujamą tėkmę ir kaitą.

Pati žymiausia jo ištarmė gali būti verčiama taip: „Negali įžengti į tą pačią upę du kartus, nes visada teka kiti vandenys.“ Gamtoje nieko nėra savaime ir iš savęs, daiktai greičiau atsiranda dėl kitų daiktų priešybės: diena egzistuoja dėl priešybės nakčiai, gyvenimas – dėl priešybės mirčiai. Šios priešybės egzistuoja ne kaip aiškios ribos, o veikiau šitaip: diena virsta naktimi ir vėl sugrįžta, gyvenimas virsta mirtimi ir vėl sugrįžta.

Kaip In ir Jang?

Taip, čia esama panašumų su daoizmu. Bet, kaip ir daoizme, Herakleitas tikėjo, kad egzistuoja kosminis dėsnis, sudarantis visa, kas teka ir kinta, kurį jisai vadino Logos, arba Žosmė. Pateiksiu jūsų dėmesiui vieną miglotą Herakleito fragmentą:

Štai šitos Žosmės esančios amžinai nesupranta žmonės nei prieš išgirsdami, nei kartą išgirdę. Mat viskam randantis pagal šią Žosmę, jie panašūs į [jos] nepatyrusius, nors patiria ir tokius kalbesius, ir tokius darbus, kaip aš dėstau, kiekvieną pagal prigimtį atskirdamas ir išklodamas, kaip yra. O kitiems žmonėms lieka paslėpta tai, ką jie veikia ovyje, lygiai kaip ir tai, ką maršai atiduoda miegodami.[1]

Įdomu… ką, po galais, tai reiškia?

Herakleitas buvo linkęs tikėti, kad visus gamtinius reiškinius valdo dieviškasis dėsnis – Logos, kuris veda visus daiktus, ir šis Logos yra sukurtas iš tam tikros šventosios ugnies. Taigi jis buvo providencializmo šalininkas, tikintis dieviškąja apvaizda, ir kartu – materialistas, tikintis tam tikra „Dievo medžiaga“, iš kurios sukurtas Logos.

Kaipgi šis Logos susijęs su mumis?

Pagal vieną iš interpretacijų (t. y. mano), Herakleitui žmogaus sąmonė yra ugningo Logos fragmentas: mes galime puoselėti šią ugnį savyje ir pasiekti darną su Logos.

Kaip?

Iš dalies – valdant savo aistras, kurios „užlieja“ Logos ugnį mumyse; ir iš dalies – remiantis filosofija apmąstyti gamtą, apsvarstyti, kaip kiekvienas daiktas keičiasi į savo priešybę, apgalvoti kiekvieno gamtos pasireiškimo grožį, kol mes galiausiai atmesime dichotomijas, kurias primetame gamtiniam reiškiniui (geras/blogas ir t. t.), ir priimsime kosminio atoslūgio ir gamtos tėkmės vienį.

Skamba sudėtingai.

Išties. Herakleitas buvo labai pesimistiškas dėl vidutinio žmogaus susidomėjimo filosofija arba sugebėjimo suvokti Logos. Jis buvo elito atstovas ir manė, kad liaudis tėra vos vos geresnė už karves, kurios domisi tik ėdesiu ir dauginimusi. Teisybę sakant, jis iki savo gyvenimo galo buvo nusivylęs žmonių visuomene, tad paliko Efesą ir klajojo aplinkiniais laukais, valgydamas žolę ir raudodamas. Tai jam pelnė pravardę „verkiantis filosofas“.

Tai bent keistuolis, a? Kokia gi man praktinė nauda iš jo filosofijos?

Na, jo filosofija yra įdomi, nes parodo, jog filosofijos gimimo metu etika buvo labai stipriai susijusi su fizika. Juk neįmanoma atskirti etinių klausimų, kaip gyventi čia, Žemėje, nuo mokslinių klausimų apie kosmoso prigimtį. Visi sokratiškieji filosofai, kuriuos sutinkame knygoje[2], etiką jungė su fizika, biologija ir psichologija, kad sukurtų tai, ką dabartiniai fizikai pavadintų „visa ko teorijomis“. Šiandien šį ryšį tarp etikos ir fizikos mes pametėme iš akių. Filosofai ir mokslininkai retai kalba vieni kitų kalbomis. Kaip pastebi rašytojas C. P. Snow, mokslai bei humanistika skilo į dvi kultūras ir tarp jų žiojėja bedugnė. Bet aš viliuosi, kad mes jau pradedame matyti susiliejimą – tarp filosofijos ir psichologijos, taip pat tarp etinės filosofijos ir fizikos. Šis susiliejimas gali atvesti prie kai kurių konfrontacijų (visa tai tyrinėju knygoje) – tokių kaip Stepheno Hawkingo pareiškimas, kad filosofija „mirė“. Vis dėlto abi pusės viena kitai turi ką įdomaus pasakyti.

Pavyzdžiui, ką?

Iš tikrųjų įdomus susikirtimo taškas tarp fizikos ir filosofijos yra sąmonė. Iš ko padaryta sąmonė? Kaip ji atsiranda iš negyvos medžiagos? Kokia jos paskirtis? Ar ji turi kosminę reikšmę? Visi sokratiškieji filosofai tiki, kad žmogus turi racionalią sąmonę ir laisvą valią. Tačiau kai kurie iš jų – tokie kaip Epikūras – tiki, kad žmogaus sąmonė yra tiesiog laimingas gamtos atsitiktinumas be jokios kosminės reikšmės. Kiti – tokie kaip stoikai, Platonas ir Aristotelis – sutinka su Herakleitu, kad sąmonė galbūt turi tam tikrą kosminę reikšmę. Jie tvirtino, kad Dievas apgyvendino žmones Žemėje, kad šie vystytų savo sąmoningumą tiek laiko, kiek jo reikia pažinti dieviškąjai sąmonei, kuri jungia visus daiktus. Pasak Epikteto, Dievas apgyvendino Žemėje žmogų, kad šis būtų jo darbų žiūrovu ir aiškintoju. Todėl galbūt čia esama ryšio tarp žmogaus sąmonės mikrokosmoso ir visatos makrokosmoso.

Labai jau nutolome. Kokias praktines savigalbos technikas, jeigu tokios yra, galėtume paimti iš Herakleito filosofijos?

Aš nesu tikras, ar Herakleitas yra pats praktiškiausias filosofas, bet jis mus moko apie „kosminės kontempliacijos“ naudą, arba siūlo mąstyti apie kosmosą ir mūsų ryšį su juo. Knygos skyriuje aš aptariau, kaip astrofizika senovės graikams buvo terapijos forma. Jie mąstė apie žvaigždes ir netgi įsivaizdavo save skrendančius visatoje – tai buvo būdas save nuraminti, išsklaidyti savo baimes, pažvelgti į savo žemiškus rūpesčius iš kosminės perspektyvos.

Juk esate girdėję išsireiškimą „Iš musės daryti dramblį“. Iš tikrųjų viskas turi būti priešingai: reikia iš dramblio daryti musę, plečiant savo akiratį, mažinant mastelį, matant problemą priešais begalinę visatos platybę – tokiu būdu įgyjamas emocinio atstumo matas, leidžiantis į viską pažvelgti kitaip. Prancūzų akademikas Pierre’as Hadot visa tai vadino kognityvine technika – „žvilgsniu iš viršaus“. Šią techniką aš aptariau su psichologu Donaldu Robertsonu[3]… Galima ir pačiam praktikuoti šią techniką, tereikia praleisti keletą minučių žvelgiant į vaizdus iš Hubble’o teleskopo arba pasižiūrėti nuostabią Carlo Sagano dokumentiką[4]

Knygos skyrių pradedu pasakodamas Edgaro Mitchello, šeštojo žmogaus, vaikščiojusio Mėnulyje, istoriją, kuris patyrė savotišką mistinį nušvitimą, kuomet erdvėlaiviu „Apolonas 14“ skrido atgal į Žemę. Mitchellas tai pavadino „Didžiojo paveikslo efektu“ (Big Picture Effect): staiga jisai pamatė, kaip buvo susijęs su kosmosu, o šį tarpusavio susietumo supratimą lydėjo ekstazės jausmas[5].

Skyrius baigiamas mintimis apie gyvenimo kitose planetose galimybę. Papasakokite ką nors apie tai.

Mielai. Knygoje aš tvirtinu, kad yra du pagrindiniai požiūriai, kaip žmonės įsivaizduoja nežemišką gyvybę, ir abu šie požiūriai pagrįsti žmogaus egzistencijos filosofija. Aš juos vadinu „Grobuonio“ ir „Globėjo“ mokyklomis. Pasak „Grobuonio“ mąstymo mokyklos, gamtoje vyrauja brutali darviniška kova už išlikimą ir dauginimąsi. Jeigu kitose planetose atsirado gyvybė, tuomet ji turėjo atsirasti pagal tą patį darvinišką stipresniojo išlikimo dėsnį. Visa tai rodytų, kad gyvybė, atsiradusi kitose planetose, gali būti stipresnė ir pranašesnė naikintoja, nei žmonės, todėl tie pranašesni naikintojai galėtų atvykti į Žemę ir mus suėsti, kolonizuoti arba išnaudoti pramogai, kaip kad mes išnaudojame kitus gyvūnus. Šį nežemiškų gyvybių požiūrį matome filmuose „Grobuonis“, „Rūšis“, „Svetimi“ ir „Erdvėlaivio kariai“.

Kitas nežemiškų gyvybių požiūris, kurį aš vadinu „Globėjo“ mokykla, remiasi labiau aristotelišku arba herakleitišku požiūriu į žmogaus prigimtį. Šituo tvirtinama, kad gamta linkusi kurti sąmonę, todėl yra didelė tikimybė, jog kitose planetose esama būtybių, kurios gali būti sąmoningesnės ir moraliai žymiai pažangesnės, nei žmonės, – tarsi kokie angelai. Šios aukštesnės būtybės galiausiai galėtų su žmonėmis užmegzti ryšį ir jos galbūt galėtų mus vesti arba netgi apsaugoti mus nuo mūsų pačių savinaikos. Šią žymiai optimistiškesnę filosofiją galime pamatyti filmuose „Ateivis“, „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“, „Kokonas“ ir „Kontaktas“, kuriam scenarijų parašė astronomas Carlas Saganas.

Pagal šį herakleitišką požiūrį į visatą, visiškai įmanoma, kad vienas kosminis moralinis dėsnis vienija visas būtybes visose planetose, todėl vieną dieną mes galėtume turėti kosmopolitų – arba visatos piliečių – parlamentą, apie ką svajota tokiuose serialuose kaip „Žvaigždžių kelias“. Man patinka, kad Carlas Saganas, atrodo, numatė šią galimybę ir net išsiuntė į kosmosą erdvėlaivį su informacija apie Žemę ir homo sapiens. Jis buvo mūsų pirmasis tarpgalaktinis ambasadorius.

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Redagavo Linas Jankauskas

Heraclitus and the Anthropic Principle in Astrophysics

 

  1. [1]Herakleitas Fragmentai, Aidai: Vilnius, 1995, p. 35; vertė M. Adomėnas.
  2. [2]T. y. Evanso knyga „Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams“ (Philosophy for Life and Other Dangerous Situations, 2012). Visur, kur tekste minima „knygoje“, kalbama būtent apie tą autoriaus knygą, o kur minima „skyriuje“ – tos knygos skyrius apie Herakleitą.
  3. [3]Žr. vaizdo įrašą „Kognityvinė elgesio terapija ir stoicizmas: pokalbis su Donaldu Robertsonu“ (CBT and Stoicism: an interview with Donald Robertson).
  4. [4]Kalbama apie 13 dalių dokumentinį filmą „Kosmosas“ (Cosmos, 1980), sukurtą amerikiečių astronomo ir rašytojo Carlo Edwardo Sagano (1934–1996). Filmą galima pasižiūrėti You Tube: http://www.youtube.com/results?search_query=Carl+Sagan%27s+Cosmos
  5. [5]Galite pasiklausyti Evanso pokalbio su Mitchellu You Tube: Edgar Mitchell and the Big Picture Effect. Šis pokalbis taip pat įtrauktas į Evanso knygą „Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams“ (Philosophy for Life and Other Dangerous Situations, 2012).
Tagged with: astrofizikaEvansHerakleitasSagansąmonė
 

3 Responses to Herakleitas ir antropinis principas astrofizikoje

  1. Artūras parašė:

    Labai įdomu. Ačiū

  2. Škotas parašė:

    Atsiprašau, bet, mano kuklia nuomone, lyginti Herakleitą su tokiais šiuolaikiniais anglosaksų žvaigždukais kaip Carl Sagan, Stephen Hawking ir jų išmonės antropiniai principai…

  3. T. parašė:

    Prisimenu, filosofijos paskaitose buvo aiškiai
    įrodinėjama, kad graikų kosmoso samprata su
    šiuolaikine neturi nieko bendro. Panašu, kad taip ir yra.
    Graikiškas topos, kur vieta ir erdvė sutampa, yra priešybė dekartiškajai-niutoniškajai erdvės sampratai, kuri jau nebekvestionuojamai įsitvirtinusi dabartinio žmogaus sąmonėje. Įdomu, jog tai, labai panašu, suprato Martinas Heideggeris, kurio veikalą „Būtis ir laikas“(„Sein und Zeit“), galima drąsiai vadinti mėginimu dar kartą į viską žvelgti iš graikiškosios perspektyvos, kur visu gražumu atsiskleidžia technomokslų ir technožmonių ribotumai…
    Todėl ir man atrodo, kad tarp Herakleito, Sagano ir Hawkingo labai sunku išvesti bendrą matą…Vis dėlto,galvoju, tokie pokalbiai reikalingi vien todėl, kad tas nebendramatiškumas išryškėtų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.