I I d a l i s
Nepriklausomo intelektualo pozicija
II.1
Politinė intelektualo funkcija
Intelektualo funkcijai apibrėžti Foucault nėra parašęs konkretaus veikalo, bet ji gana aiškiai, nors ir glaustai, dėstoma įvairiuose straipsniuose apie politiką, pokalbiuose su kitais filosofais. Diskusijoje su Gilles‘iu Deleuze‘u, pavadintoje „Intelektualai ir valdžia“, Foucault teigia, kad užsiėmimai politika intelektualui tradiciškai būdavo priskiriami dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai dėl padėties buržuazinėje visuomenėje, nes ji yra sąlygota kapitalistinės gamybos sistemos primetamos ideologijos; kartais tokioje visuomenėje intelektualas išnaudojamas, priverstas gyventi skurde, atstumiamas, kaltinamas anti-valstybiniais veiksmais. Antra, dėl paties intelektualo diskurso, kada jis aptinka politinius santykius ten, kur jie anksčiau nebuvo pastebėti. Kartais šie abu politizacijos tipai sutapdavo, kartais būdavo skyrium. Foucault rašo, jog seniau intelektualų funkcija būdavusi tokia: jie kalbėdavo, atskleisdavo, parodydavo tiesą tiems, kas jos dar nepamatė, išsakydavo tiesą vardu tų, kurie negalėjo jos pasakyti. Iš esmės, kalbėjo už kitus. Intelektualas buvo savotiškas ruporas, kalbėjęs engiamųjų vardu, sąžiningumo etalonas.
Šiuose santykiuose įvyko slinktis, ir dabar intelektualai privalo suprasti, kad masėms jų, kaip žinojimo nešėjų, nebereikia; masės puikiausiai viską žino ir supranta pačios, dar daugiau, jos gali išsireikšti net geriau už pačius intelektualus. Bet egzistuoja galios sistema, kuri šį žinojimą draudžia, skelbia neteisingu – tai ne tik valdžios cenzūra; draudimas įsiskverbęs kur kas giliau – į visuomeninius santykius. Ir labai svarbu suvokti, kad patys intelektualai yra tos sistemos dalis, yra jos veikiami, jais gali būti manipuliuojama. Net pati idėja, jog jie atstovauja diskurso „sąžinę“ ar „sąmonę“, taip pat gali būti sistemos primesta nuomonė (Фуко 2002: 67). Taigi intelektualo funkcija keičiasi: vietoj to, kad kitiems ar už kitus sakytų tiesą, jis privalo kovoti prieš visų tipų galios apraiškas; o ypatingai ten, kur jis pats yra ir objektas, ir ginklas – pačiame žinojimo diskurso viduje. Tai gali būti artikuliuota ir teorijos bei praktikos santykio permąstymu. Kaip sako Deleuze‘as, anksčiau praktika buvo suprantama kaip teorijos taikymas, kaip jos ištaka; arba kaip užduodamas tonas būsimai teorijai. Bet kuriuo atveju abiejų ryšys buvo suprantamas kaip tam tikro tipo totalizacija. Bet Deleuze‘as atkreipia dėmesį, kad teorijos ir praktikos sąryšis turėtų būti traktuojamas veikiau fragmentišku. Juk, viena vertus, teorija visada lokali, taikytina tam tikrai siaurai sričiai, nors ir gali būti pritaikoma kitoje sferoje. Ir kai tik teorija įsigilina į kažkokią sritį, ji susiduria su kliūtimis ir transformuojasi į kitokio tipo diskursą, kuris ir taikomas kitose srityse. Taigi praktika yra savotiški perėjimas nuo vieno teorijos punkto link kito, o teorija – perėjimas nuo vienos praktikos prie kitos. Jokia teorija negali vystytis be kliūčių, o joms įveikti reikalinga praktika. Šiame kontekste intelektualas, kaip teorijų kūrėjas, nustoja būti subjektu, kažkieno sąžinės atstovu ar sąmonės atspindžiu. Tiems, kurie veikia, kurie kovoja, jau nebereikia atstovauti. Atstovybės nebereikalingos, nes lieka tik veiksmas – teorinis, praktinis, esantis tam tikrame perėjimo ar susijungimo taške. Taigi ten, kur teorija nustoja aiškinti praktiką, ji pati tampa praktika. Bet tai yra lokali, regioninė praktika, praktika tam tikrame taške – ne totalizuojanti. Tai kova prieš galią, nuolatiniai bandymai ją atpažinti ir ardyti kaip tik tose vietose, kuri ji labiausiai linkusi slėptis, kur ji yra klastingiausia. Kova ne už tai, kad užvaldyti kažkieno sąmonę, o už tai, kad pakirsti, užgrobti valdžią. Kaip nurodo Foucault, čia ir yra intelektualo vieta – pačiame kovos sūkuryje, o ne per atstumą nutolusioje stebėtojo pozicijoje. Teorija yra tarsi instrumentų dėžė, teigia Deleuze‘as, ir yra svarbu, kad ji veiktų ne dėl savęs pačios. Jei ji neveikia, vadinasi, arba ji nieko verta, arba jos laikas dar neatėjo. Iš teorijos daromos kitos teorijos, jos neturi absoliutinti, jų funkcija – skaidytis ir skaidyti. Juk teorija nukreipta prieš galią, o galios funkcija ir yra viską totalizuoti, praryti, paaiškinti.
Vienas iš leitmotyvų, skambantis Foucault darbuose, yra teiginys, kad didžiausia intelektualo nuodėmė yra kalbėti už kitus. Ir būtent tik taip suprasta teorija – skaidanti, dauginanti – reikalauja, kad kiekvienas, ėmęsis kažką keisti, imtų kalbėti už save. Juk kai žmonės ima kalbėti savo vardu, jie nepriešpriešina vienos galios kitai. Deleuze‘as pateikia pavyzdį, jog tie, kurie daro reformas, paprastai įsivaizduoja esą kažkokių individų ar jų grupių atstovai, galintys kalbėti už kitus. Tokiu atveju reforma tėra valdžios įrankis, galios perskirstymas bei slopinimas. Jeigu reformų reikalauja individai, susiję su dalyku tiesiogiai, ji jau tampa revoliucija, turi aiškų, konkretų tikslą ir drebina valdžios sistemos pamatus.
Taigi intelektualas nebeturi moralinės teisės būti tiesos ir teisingumo skleidėju. Anksčiau jo klausė kaip to, kuris mato visuotinybę, bet visuotinybė tapo nuvainikuota, ji jau nėra atsakymas į visus klausimus. Dar daugiau, teisės į visuotinybę neturi ne tik pavienis intelektualas kaip individas, tokios teisės neturi ir atskiros grupės, vadinkime jas valdančiąja klase, proletariatu ar dar kitaip. Intelektualai pradėjo veikti ne vardan visuotinio gėrio, visiems teisingo ir pavyzdinio. Dabar jie veikia tam tikrose srityse, konkrečiuose taškuose, tai yra ten, kur gyvena, dirba; tokios vietos – butas, ligoninė, laboratorija, universitetas, šeima (Фуко 2002: 200). Ir būtent šie taškai turi duoti pradžią kovai ne kaip visaapimančiai, neva patenkinančiai visų engiamųjų poreikius, ji turi nubrėžti skirtingų krypčių, skirtingų kovų vektorius. Lokalizuotas kovas atlieka toks savotiškas intelektualas-specialistas, atsiradęs ne taip seniai, o jam kaip priešingybė pastatomas universalus intelektualas. Skirtingų diskursų neįmanoma sukišti po viena vėliava; vyksta skirtingos kovos, bet kaip tik šis naujo tipo intelektualas-specialistas tam tikra prasme sugeba apjungti šiaip jau gana skirtingų polių kategorijas. Jo priešybė universalus intelektualas – toks savotiškas rašytojas, sako Foucault, jis stodavo prieš valstybinio lygio specialistus ar kapitalo turėtojus. Bet rašymas nustojo teikti sakralią funkciją, pastebi mąstytojas, nes dabar atramos tašku tapo konkreti konkretaus individo veikla. „Susiformavo sąlygos plėstis horizontaliems ryšiams nuo žinojimo link žinojimo, nuo vieno politizacijos taško prie kito; tokiu būdu valstybiniai tarnautojai ir psichiatrai, gydytojai ir socialiniai darbuotojai, laborantai ir sociologai – kiekvienas savoje vietoje, keisdamiesi, palaikydami, sugebėjo prisidėti prie bendro intelektualų politizavimo“ (Фуко 2002: 201-202). Kiekvienas iš jų tampa savotišku mainų punktu, informacijos perdavimo vienetu. Todėl universitetas tampa politiškai labai jautria sritimi, rašo Foucault, bet šią situaciją reikia suprasti pozityviai – ši institucija ne tik veikiama išorinių galių, ji pati gali paveikti; jau nekalbant apie tai, kad kaip tik per universitetus pereina bene visi intelektualai. Autorius nurodo, kad toks intelektualo kaip specialisto tipas atsiranda po Antro pasaulinio karo. Galimas daiktas, tęsia jis, kad tai buvo atominės fizikos specialistas, jis turėjo tiesioginį ir lokalizuotą ryšį tarp išsilavinimo ir mokslinių žinių; jis kalbėjo kaip atominės fizikos specialistas, bet kadangi atominė grėsmė buvo iškilusi visai žmonių giminei, jo svarstymai tapo aktualūs visiems. Anot Foucault, kaip tik tuo metu intelektualui iškilo pavojus ne dėl bendrų pasvarstymų, o dėl konkrečių žinių, nes kaip tik čia jis ėmė kelti politinę grėsmę. O universalus intelektualas atsirado tada, kai pasirodė tokia politinė figūra kaip juristas, sako filosofas. Jis galią, despotiją, piktnaudžiavimą, turtingųjų savivaliavimą priešpriešina teisėsaugos ir idealaus teisingo įstatymo viešpatijai. Juk XVIII amžiuje didžiausios politinės batalijos kaip tik ir sukosi apie įstatymus, teisę, konstituciją, apie tai, kas yra teisinga, kas turi visuotinę vertę. O šiandieninis intelektualas, savo žinias naudojantis kovai prieš galios apraiškas, kilo iš tų, kurie kovojo už teisingą įstatymą visiems, kartais net eidami prieš esamą teisėsaugą.
Šiuolaikinėje visuomenėje intelektualas-specialistas įgavo tam tikrą svorį, o su kokias pavojais jis susiduria? Visų pirma, kyla grėsmė apsiriboti konjunktūriniais kovos būdais ir vien tik jam naudingais reikalavimais. Kyla pavojus tapti profsąjungų, politinių partijų (tai yra tų, kurie vadovauja lokalioms kovoms) manipuliacijos įrankiu. Taip pat svarbu turėti strategiją ir išorinę pagalbą tam, kad būtų galima vystyti kovą. Gali atsitikti ir taip, kad nebus palaikančiųjų, arba jų bus nepakankamai.
Svarbus pažymėti, kad tiesa nėra nei už galios ribų, nei jos ribose. Tiesa – šio pasaulio „produktas“, ji atsiranda dėl daugybės taisyklių ir apribojimų, kiekviena visuomenė turi savąjį tiesos režimą, savąją bendrą tiesos politiką. Tai yra tam tikro tipo kalbėjimas, traktuojamas kaip teisingas; tai mechanizmai, atskiriantys blogą pasakymą nuo gero; teisingos procedūros tiesai išgauti; kalbančiųjų tiesą statusas. Foucault rašo, kad mūsų visuomenėje tiesos kilmę galima apibūdinti keliais būdais: moksliniame samprotavime sutelkta tiesa, kurią produkuoja institutai; tiesa, nuolat veikiama ekonominių ir politinių veiksnių; tiesa kaip pastovus vartojimo ir sklaidos objektas; gaminama ir perduodama tiesa per sritis, kurias kontroliuoja galią turinčios ekonominės-politinės institucijos; ir galiausiai tiesa kaip bet kokio politinio ginčo, visuotinio pasipriešinimo koziris.
Foucault konstatuoja, kad intelektualas dabar yra ne asmuo, teikiantis visuotines vertybes, o asmuo, užimantis ypatingą padėtį, turint omenyje, kad ši padėtis siejasi su mūsų visuomenėje esamomis bendromis tiesos aparato funkcijomis. Kitaip sakant, intelektualą galima apibūdinti remiantis šiais kriterijais: pagal ypatingą užimamą padėtį visuomenėje; pagal gyvenimo ir darbo aplinkybes, kuriose jis ir reiškiasi kaip individas, atliekantis ypatingą politinį tiesos vaidmenį. Paskutiniuoju atveju jis ir gali kažką nuveikti, čia ir yra ta konkreti, lokali kova, kurią jis kovoja, be to, turinti ne vien siauras pasekmes profesijos srityje. Jis kovoja visuotiniame galios režimų veikimo lauke, kuris yra toks svarbus struktūroms ir jų funkcionavimui mūsų visuomenėje. Svarbu atskirti, kada kova vyksta dėl teisybės, o kada tai viso labo kova dėl tiesos statuso, dėl jos politinio ar ekonominio vaidmens. Svarbiausia intelektualo politinė užduotis – nustatyti politikos ir tiesos santykį, išsiaiškinti, ar įmanoma kitokia, nauja tiesos politika. Reikia keisti ne žmonių sąmonę, o politinę-ekonominę institucijų sandarą, kuri gamina tiesą. Foucault sako, kad tiesą išvaduoti nuo galios sistemų yra neįmanoma, nes pati tiesa yra galia; svarbu atskirti jos galią nuo kitų viešpatavimo formų, kurių viduje ji veikia iki šiol.
Labai svarbu išsiaiškinti ir kas yra galia bei kaip ji mus veikia. Juk „(…)tikrovė neateina iki mūsų per politiką, tradiciškai suprantamą kaip konkurenciją dėl valdžios ir jos paskirstymą, kuria užsiima vadinamosios „atstovaujamosios“ organizacijos (…) Mums tikrovė yra tai, kas vyksta gamykloje, mokykloje, kareivinėse, kalėjime, policijos nuovadoje“ (Фуко 2002: 74). Kaip pastebi Foucault, tai ne toks jau lengvas klausimas, turint omenyje, kad tik XIX amžiuje buvo aiškiai artikuliuota eksploatacijos sąvoka. Galia yra labai paslaptingas dėmuo; ji vienu metu ir matoma, ir nematoma, ir pasirodanti, ir besislepianti; iš esmės galios santykiai reguliuoja viską. Bet kas ją vykdo? Ir kur ji vykdoma? Juk tai ne vien tik politinis diskursas, galia nėra sutelkta kažkokiame viename taške, pavyzdžiui, vyriausybėje. Svarbu sužinoti, kur yra jos ribos, kokie mechanizmai, kontrolės ir priežiūros būdai, draudimai ir prievarta veikia galios vardu. Filosofas sako, jog pati galia niekam nepriklauso, bet nepaisant to, ji reiškiasi tam tikra kryptimi, vieniems esant vienoje pusėje, kitiems – kitoje, ir mes žinom, kas ją turi tuo konkrečiu momentu. Galų gale kyla klausimas apie galią, jos rūšių nelygybę ir tarpusavio kovą. Kova vyksta tam tikruose galios „epicentruose“, kurių yra daugybė – jai gali atstovauti smulkus valdininkėlis, biurokratas, kalėjimo viršininkas, teisėjas, profsąjungos atstovas, žurnalo redaktorius. Ir pirmasyk galios nuvertimas vyksta tuomet, kai juos atpažįstame bei įvardijame. Foucault rašo, kad jeigu kalinių ar kalėjimo gydytojų diskursas yra kova, tai todėl, kad jie bent akimirkai perėmė galią kalbėti apie kalėjimą, kuriame galia priklauso administracijai ar kalėjimų reformatoriams. Galiausiai kovos diskursas savęs nepriešpriešina pasąmonei, jis stoja prieš slaptumą. Svarbu kalbėti apie tai, kas nutylima, paslėpta, išstumta, – juk tai turi būti kovos, o ne psichoanalizės objektai, sako mąstytojas. Kaip pastebi Deleuze‘as, egzistuoja tam tikros geismo investicijos, sukuriančios ir platinančios galios paveikslą, taip ji tampa visų trokštama. Kur yra galia, ar ministro rankose, ar slapto agento rankose, esminio skirtumo nėra. Iš principo tai yra sudėtinga koreliacija tarp geismo, galios ir naudos siekimo. Nebūtinai tie, kurie nori galios, jos sieks dėl naudos sau. Pati galia gali būti trokštamu objektu. Atsitinka ir taip, kad galia savanoriškai atiduodama į kitų grupių rankas. Čia svarbu turėti omenyje visus galimus variantus, stengtis juos atpažinti.
Taigi intelektualui galios atpažinimas yra tikrai sudėtingas uždavinys, bet jam gali pagelbėti lokalios teorijos taikymas, šios konkrečios situacijos supratimas. Foucault rašo: „Moterys, kaliniai, kareiviai, ligoniai, homoseksualai stojo į konkrečią kovą prieš galią, priespaudą, kontrolę. Šios kovos – tai revoliucijos dalis, jos turi būti radikalios, bekompromisės ir apvalytos nuo reformizmo, būtina suvokti, jog neužtenka vien pakeisti vadą“ (Фуко 2002: 79). Kova su galia taip pat gali tapti ir pačios galios įrankiu, kaip toje pasakoje apie nugalėtą drakoną: karys, nukovęs drakoną, pats palaipsniui juo virsta, ir drakonas iš esmės tampa nenugalimas. Svarbiausia suprasti, kad kiekvienas individas, kovojantis prieš sistemą, gali būti sistemos įrankiu pats to nesuvokdamas. Pats intelektualas turi suvokti, kad egzistuoja galios kovų lauke ir gali būti jų įkaitas.
II.2
Disciplinarinės valdžios samprata
Foucault savo valdžios sampratą priešpastato tam, ką pats vadina juridiniu valdžios modeliu, besitapatinančiu su įstatymais, kai valdžia yra tiesiog laisvės ribotoja. Toks supratimas neapima tų nepastebimų, subtilių santykių, kurie persmelkia visą šiuolaikinį pasaulį. Juk jų vaidmuo yra ne riboti kažkokias laisvės apraiškas; šie santykiai gimdo veiksmus ir komunikacijas, lemdami socialinio visuomenės gyvenimo reikšmingą. Galios santykiai nėra vien valstybės ar vyriausybės prerogatyva. Jie apima ir auklėjimą, santykius šeimoje, visuomenės pažinimą. Anot Foucault, XVIII amžiaus pradžioje gimsta tokia valdžios sistema, kuri reiškiasi ne tik per teisinį aparatą, bet turi tam tikrą valdžios techniką. Ši technika įstatymus keičia normomis, bausmes kontrole, ji reiškiasi tokiuose lygiuose ir tokiomis formomis, kurios išeina už įprastų valstybės aparato ribų. Mąstytojas tęsia: dabar valdžia apima daugiareikšmius galios santykius, šie santykiai yra įvairiose srityse, tuo pat metu jie šias sritis kuria; vyksta gudrus žaidimas, kovos, konfrontacijos ir galios transformuojasi, pereina, stiprėja. Galia yra visur, ji veikia nuolat, vis skirtingose vietose, skirtinguose visuomeniniuose santykiuose. Ji visur esanti ne todėl, kad apima viską, o atvirkščiai, todėl, kad ji iš visur trykšta, sako Foucault. Galia – ne institutas, ne struktūra, ne pavienių individų įtaka. Filosofas galia vadina sudėtingą strateginę situaciją mūsų visuomenėje. Taigi galia veikia daugybėje taškų ir santykių, ji nėra išorinis veiksnys ekonominiams, pažinimo, politiniams santykiams, ji juos perskrodžia, juose veikia. Galia realizuojasi ne kurdama ilgalaikes strategijas ir iš anksto numatytus tikslus; ji priima konkrečius, atskirus sprendimus. Jie dauginasi, seka ir remiasi vienas kitu, taip plisdami sudaro kažkokį darinį, kuriame galima rasti konkrečius tikslus, bet nerasime konkrečių asmenų, kurie tų tikslų siektų. Iš esmės tie didžiuliai tikslai yra anonimiški.
Galią visuomet lydi pasipriešinimas, bet jis nėra išorinis. Kaip pažymi Foucault, galios santykiuose iš viso nėra visiškai išorinių dalykų. Galia nenutrūkstamais ryšiais susijusi su daugybe pasipriešinimo taškų, tuo pat metu jais remdamasi. Nėra jokio konkretaus konfrontacijos taško ar pasipriešinimo institucijos, sako mąstytojas. Pasipriešinimas yra kitame galios santykių gale, bet tuo pat metu jis kyla iš jų. Rezistencija, panašiai kaip ir galia, sudaro tankų tinklą, apipindami ir pereidami daugelį visuomenės gyvenimo sričių. Valdžios mechanizmus reikia tyrinėti būtent tokiame sudėtingų galios santykių kontekste, tvirtina Foucault.
Taigi filosofo siūloma šiuolaikinės visuomenės perspektyva aiški: jame galios santykiai yra visur esantys ir produktyvūs. Galia produktyvi ta prasme, kad negali būti suvesti į vieną konkrečią valdžios instanciją. Ji persmelkia visus diskursus, esančius visuomenėje, tuo pat metu juos formuodama ir sąlygodama. Valdžios, kaip draudžiančios, trukdančios bei ribojančios, vaizdavimas yra labai ribotas, teigia Foucault. Valdžios koncepcija, kurią autorius aprašo savo „Seksualumo istorijos“ pirmoje knygoje „Valia žinoti“, o taip pat nagrinėja veikale „Disciplinuoti ir bausti“, yra labai rafinuota. „Seksualumo istorijoje“ Foucault nagrinėja, kaip per seksualumo fenomeną buvo ir yra veikiama visuomenė, bei kaip žinios apie šį fenomeną buvo įdiegtos. Autoriaus metodas bei prieiga labai neįprasta, nes čia pažinimo objektas ir galios objektas yra tas pats, todėl šį principą galima taikyti tik tiems dalykams, kurie yra susiję su žmonėmis; Foucault nesiūlo universalaus, bendro metodo, kurį galima būtų taikyti viskam be išimties.
Nors galia yra anonimiška, perpinta daugybe santykių, kurie lyg čiuptuvai išsibarstę po visą visuomenės kūną, tuo pat metu apie galią galima kalbėti ir kaip apie labiau apčiuopiamą objektą. Galios sampratą papildo valdžios struktūrų ar valdančių institucijų dėmenys. Foucault teigia, kad XVII amžiaus pabaigoje Europoje formuojasi naujo tipo valdžia, kuri skiriasi nuo prieš tai buvusio feodalinio valdymo. Šią naują valdžią apibūdina kaip įstatymo valdžią, kur vyrauja visų lygybės prieš įstatymą principas. Bet Foucault įžvelgia kitą jos esmę – tai iš esmės yra disciplinarinė valdžia. Tuo metu vyksta perėjimas nuo ryškių simbolinių galios patvirtinimo faktų prie metodiško, sisteminio, kruopštaus darbo su pavaldinių kūnais, būtent jie tampa valdžios interesų objektu. Reikia padaryti taip, kad kūnai taptų paklusnūs; čia omenyje turimas ne paprastas paklusnumas, bet kūnų bei jo veiklos rezultatų pavertimas instrumentiniais kompleksais; reikalaujama, jog jie funkcionuotų efektyviai ir kryptingai. Iš esmės tai yra valdžios funkcijų kaita – dabar stengiamasi pavaldinių kūnus išnaudoti maksimaliai tam, kad jie pateiktų maksimalų rezultatą. Taigi valdžia stengiasi pagaminti sau paklusnius kūnus, pasitelkdama technikas ir metodus. Anot Foucault, šioms metodikoms pavyzdžiu tampa vienuolių savęs tobulinimo praktikos, Apšvietos epochoje tapusios ramsčiu žmonių kūnų pajungimui bei išnaudojimui. Šis procesas palaipsniui buvo vykdomas įvairiose srityse: armijoje, mokykloje, ligoninėje, gamyboje. Tokiems procesams buvo pasitelktos tam tikros uždaros erdvės, kuriuose buvo galima įvesti savo taisykles. Pavyzdžiui, mokymo įstaigoms prototipu tarnauja vienuolyno modelis; internatas laikomas efektyviausia lavinimo bei ugdymo forma. Foucault pateikia kitą pavyzdį: panašiai tuo metu atsiranda ir kareivinės, kuriose įvedama griežta tvarka; manufaktūros palaipsniui taip pat ima virsti gamyklomis, kuriose vyrauja kietas režimas. Autorius rašo, jog gamykla darosi panaši į vienuolyną ar tvirtovę: sargybiniai atidaro vartus tik po to, kai suskamba varpas. Šie veiksmai reikalingi pakelti našumui bei neutralizuoti neigiamas didelių žmonių sankaupų pasekmes (vagystes, atsisakymą dirbti, nepaklusimą). Toks uždarų erdvių konstravimo principas nebuvo vienintelė naujovė naujo tipo visuomenės formavimui. Buvo dar ir atskyrimo principas – disciplinarinis valdžios aparatas trokšta visuomenę suskirstyti į elementariąsias dalis – į individus. O taip pat kiekvienam individui griežtai nurodyti jo vietą. Kiekvienas asmuo turi būti savo vietoje tam, kad jį būtų galima lengvai rasti, kontroliuoti ir išnaudoti. Disciplinarinis valdžios aparatas nemėgsta žmonių sambūrių, nes jie gali būti pavojingi, taip pat nemėgsta, kai individai yra tose vietose, kur jų būti neturėtų. Bet koks judėjimas privalo būti pateisintas.
Ši skaidymo tendencija labai ryški ir dabartiniame pasaulyje. Vytautas Rubavičius knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ persako Karlo Marxo mintį, kad „(…)kapitalizmo sistema yra nukreipta į vartojimą, o vartojimas palaiko kapitalizmo raidą“ (Rubavičius 2010: 97). Suprekinama net kultūra, tai siejasi ne tik su tuo, kad kultūra tampa nebe elitine, o masine – į kultūrą prasiskverbia rinkodaros principai. Zygmuntas Baumanas knygoje „Globalizacija“ sako, kad fiktyvi laisvė kyla neoliberalizmo ir jo propaguojamos rinkodaros sąlygomis, kai individas tampa pelno šaltiniu, laisvė imama tapatinti su vartotojiška laisve rinktis. Rinkoje vyksta segmentacija, dirbtinai įvedami tapatybių skirtumai, galima sakyti, vyksta mažumų „dauginimas”, kuris tampa labai patogus plėsti rinką ir didinti pasiūlą – atsiranda daug naujų verslo nišų.
Iš principo visa žmonių užimama erdvė organizuojama pagal tris principus: galimybė nuolat kontroliuoti, užkirsti kelią pavojingiems individų sambūriams ir kurti naudingą erdvę. Taigi kontrolės visuomenėje kiekvienam individui paskirta konkreti vieta, kurią galima apibūdinti ir kaip rangą, ir kaip klasifikaciją; pavyzdžiui, nusikaltėlius paskirsto pagal jų nusikaltimo pobūdį; ligonius – pagal tai, kokiu negalavimu jie skundžiasi; mokinius – pagal elgesį bei mokymosi rezultatus. Disciplina – tai paskirstymo ir klasifikavimo technika, rašo Foucault, ji individualizuoja kūnus, nustato jiems vietas, jie palaipsniui įsijungia į santykius visuomenėje; taip formuojama sudėtinga disciplininė erdvė, kurią galima apibūdinti kaip architektūrinę, funkcionalią bei hierarchinę.
Tokiai visuomenės kontrolei įprastas išdėliojimas į lentynas. Pasitelkus moksle naudojamus metodus, bandoma sukurti didelę schematinę lentelę ir pritaikyti ją visuomenės formavimui. Foucault sako, jog XVIII amžiuje buvo mėginama viską sudėti į lenteles: botanikos bei zoologijos sodai virto gyvų sutvėrimų klasifikacijos erdvėmis; ekonomika vadovavosi stebėjimu, kontrole ir piniginių bei prekinių mainų reguliavimu; ligoninės atspindėjo ligų klasifikaciją. Lentelės buvo ir galios technika, ir pažinimo procedūra.
Kitas kontrolės objektas – individų laikas; kaip pavyzdys gali būti pamokų grafikas mokyklose arba jau minėtas darbo laiko nustatymas gamyklose. Kuo labiau buvo skaidomas laikas, tuo labiau buvo detalizuojami judesiai, kurie turi būti įvykdyti per jį. Foucault pateikia XVIII amžiaus rekomendaciją pradinėms klasėms apie tai, kokia turi būt mokinio poza jam rašant: laikysena, dešinės ir kairės kojų padėtys, kur turi būti laikomos rankos ir t. t. Į mokytojo pareigas įeina ir nuolatinis mokinių sėdėsenos taisymas. Taip kontrolė darbo, mokslo įstaigoje tampa nuolatine. Disciplina nustato griežtą kūno bei jo judesių koreliaciją, bet koks individualus nukrypimas yra nepageidautinas; judesiai privalo būti našūs ir naudingi. Kūnas tampa muštro bei treniruočių objektu, o prie to pridėjus dar ir laiko nustatymą tam tikroms užduotims atlikti, gaunama didesnė galimybė kontroliuoti bei įvertinti rezultatus. Šią taktiką galima pritaikyti ir individų grupėms, tam buvo sugalvotos signalų bei komandų sistemos. Panašūs reiškiniai akivaizdžiai matomi kariuomenėje, be to, tai gali būti įdiegta mokyklose.
Disciplinarinė valdžia užsiima kūnu dresavimu, o vienu reikšmingiausių instrumentų tampa hierarchinė kontrolė. Tai yra, stebėti kontroliuojamą kūną bei likti nepastebėtam pačiam. Formuojasi savita tokiam tikslui tarnaujanti architektūra. Kalėjimui nebeužtenka storų sienų tam, kad kalinys būtų izoliuotas; dabar pastoviam, į akis nekrintančiam stebėjimui tarnauja perėjimai, koridoriai, langeliai bei akutės. Siekiant užtikrinti gerą pacientų priežiūrą, panašus principas taikomas ir ligoninėse. Bet kokios institucijos – mokyklos, kalėjimo, gamyklos, kareivinių – pastatas tampa įrankiu elgesio priežiūrai kontroliuoti. Architektūrinis ir organizacinis uždavinys yra galimybė iš vieno taško viską aprėpti vienu žvilgsniu. Foucault sako, kad tokia hierarchinė, tolydi ir funkcinė priežiūra jau seniai buvo sugalvota, bet XVIII amžiuje jos pritaikymo galimybės labai išsiplėtė, tapo gerokai reikšmingesnės ir buvo įdiegtos daugelyje naujų sričių. Nauja technika paremta valdžia iškyla kaip daugiareikšmė, automatinė bei anoniminė. Disciplinarinė valdžia tampa nuolat būdraujančia, kontroliuojančia ir prasiskverbusia į visas sritis; ją prižiūri individai, taigi ji funkcionuoja iš apačios į viršų bei į šonus. Šis tinklas sukabina visumą, eina kiaurai bei stiprina valdžios efektus; prižiūrėtojai taip pat yra prižiūrimi1. Foucault rašo, kad disciplina „užveda“ santykių valdžios mechanizmą, o toliau jis pats apsirūpina vidiniais ištekliais.
Filosofas įdomiai traktuoja egzaminą: čia suderinamos prižiūrinčios hierarchijos ir normalizuojančios sankcijos technikos, leidžiančios klasifikuoti, kvalifikuoti ir bausti. Egzamino metu pagal rezultatus individus galima diferencijuoti. Todėl visuose disciplinos mechanizmuose egzaminas yra smarkiai ritualizuotas, rašo autorius. Egzaminas išryškina valdžios ir žinojimo santykių ryšį, išskleidžia valdžios santykius, kurie leidžia išplėsti ir konstituoti žinojimą2. Egzaminavimas mokykloje ima dubliuoti mokymo programą, ir dabar mokiniai nemėgina jėgų varžydamiesi, o pradedami lyginti su kitais, tai leidžia juos išmatuoti ir sankcionuoti. Egzaminai skirti ne tik įvertinti mokymosi rezultatus, bet įtvirtinti ritualizuotą valdžios procesą.
Tradiciškai valdžia buvo tai, kas matoma, demonstruojama, tuo pat metu pavaldiniai buvo paliekami šone; įvykus slinkčiai, disciplinarinė valdžia lieka nematoma, privalo būti matomi tie, kas jai tarnauja. Foucault sako, kad disciplina subjektus daro matomus visų žvilgsniams; disciplinuojamasis, papuolęs į valdžios gniaužtus, nuolat matomas ir negali to išvengti. O egzaminas yra būdas, kuriuo valdžia, užuot tiesiogiai parodžiusi galios ženklus, juos įtraukia į objektyvumo erdvę. Iš esmės ši valdžia galią demonstruoja tvarkydama objektus, o egzaminas yra šios objektyvacijos ceremonija. Foucault atkreipia dėmesį ir į kitą egzamino funkciją: jis dokumentuoja individualybes. Vedami archyvai, fiksuojami asmenys, dienos, skaičiai. Vyksta visuotinė dokumentacija, disciplinai į pagalbą ateina „raštijos valdžia“. Tai daroma tam, kad individualumas būtų formalizuojamas. Tam, kad individualūs duomenys taptų aprašyti, sugrupuoti, sukaupti, kad juos būtų galima lengvai rasti bendro profilio registre. Tam, kad be priežiūros neliktų nė vienas visuomenės sraigtas. Taigi individas konstatuojamas kaip aprašomas, analizuojamas objektas, kartu imami domėn jo saviti bruožai, įgūdžiai, sugebėjimai. Taip pat sudaroma visuotinė lyginimo sistema, visuotinis surašymas, aprašomos grupės, apibūdinami kolektyviniai veiksmai; įvertinus individų skirtumus, jie paskirstomi tam tikrose erdvėse[ref]„Visa ši dokumentavimo technika kiekvieną egzaminuojamą individą paverčia „atveju“: atveju, kuris tampa ir pažinimo objektu, ir valdžios laimikiu“ (Foucault 1998: 228)[/efn_note]. Kitaip sakant, disciplinarinei valdžiai reikalingas įvertintas, išmatuotas, palygintas individas, toks, kurį reikia muštruoti, koreguoti, klasifikuoti ir galiausiai normalizuoti arba atmesti. Disciplinarinės procedūros individualybės aprašymu naudojasi kaip kontrolės priemone, kaip dokumentu galimam panaudojimui. Kiekvieno individo padėtį apibrėžia jo individualybė, o padėtis lemia vienus ar kitus individui priskiriamus bruožus. Egzaminas užima centrinę vietą tarp procedūrų, kurios individą paverčia valdžios bei žinojimo objektu; egzaminas paskirsto ir klasifikuoja, iš esmės vykdydamas „celiškos, organiškos, genetiškos ir kombinacinės individualybės gamybą.“ Disciplinarinei valdžiai reikalingi individualūs skirtumai, todėl ir eskaluojamas individualumo principas. Bet ne dėl laisvos individualybės įtvirtinimo, o dėl dar didesnės kontrolės. Vyksta individualizmo politikos ašies apvertimas; feodalinėje santvarkoje individualizuojamas asmuo, turintis galių, buvo toks: kuo jis labiau privelegijuotas, tuo labiau akcentuojamas jo individualumas. Foucault teigia, kad disciplinarinės valdžios sąlygomis individualizacija regresuoja, nes kuo anonimiškesnė ir funkcionalesnė valdžia, tuo labiau individualizuojami pavaldiniai, pasitelkiant priežiūrą. Mūsų civilizacijoje visi individualizuojantys mechanizmai orientuoti į tam tikras „pradžias“: panorus individualizuoti suaugusį, sveiką, normalų ir įstatymus gerbiantį žmogų, tyrinėjama, kiek jame liko vaikiškumo, kokia slapta manija jį valdo, apie kokį sunkų nusikaltimą jis svajoja; visi mokslai, analizės ir praktikos metodai, kurių pavadinimas prasideda „psicho“, atsiranda būtent šioje istorinėje individualizavimo procedūrų pervartoje (Foucault 1998: 230 – 231).
Individą dabar gamina specifinė disciplinarinė valdžios technologija, suteikusi jam koreliuojančius valdžios ir žinojimo elementus. Foucault rašo: „Reikia kada nors liautis aprašinėjus valdžios efektus negatyviais terminais: esą ji „atmeta“, „tramdo“, „slopina“, „cenzūruoja“, „abstrahuoja“, „maskuoja“, „slepia“. Iš tikrųjų valdžia produkuoja; ji kuria realybę; kuria objektų sritis ir tiesos ritualus. Kaip tik produkavimo metu atsiranda individas ir žinios apie jį“ (Foucault 1998: 231).
II.3
Panoptikumas ir visuomenės kontrolė
Disciplinuotos visuomenės vizija – valdyti žmones, kontroliuoti jų ryšius, išskaidyti galimai pavojingus individų sambūrius pasitelkus hierarchiją, sekimą, dokumentaciją. Utopijas apie laimingas, darnias visuomenes pakeičia tobulo valdymo schema. Bet ar ne pernelyg daug galios priskiriama šioms disciplinos gudrybėms? Kaip jos tampa tokios efektyvios, klausia Foucault? Jis aprašo Jeremy‘io Benthamo įsivaizduojamą tobulą kalėjimą, pavadintą panoptikumu. Kaip tik čia realizuojasi visi valdžios izoliacijos, stebėjimo, atviros erdvės ir valdžios anonimiškumo siekiai. Panoptikumas tampa savotiška architektūrine šių siekių išraiška. Tai žiedo formos pastatas su bokštu centre; jo langai žiūri į vidinę žiedo pusę; pats žiedinis pastatas padalintas į vienutes su dviem langais: vienas žiūri į vidinio bokšto langus, kitas į išorę; taip vienutė tampa permatoma kiaurai. Centriniame bokšte budi prižiūrėtojas, o į vienutes galima susodinti po beprotį, ligonį, nusikaltėlį, darbininką ar mokinį3.
Toks atvirumas tampa spąstais, be to, nėra žmonių masės, visi ir izoliuoti, ir matomi. Kiekvienas individas matomas, bet pats nemato ir su niekuo nekomunikuoja. Jei tai kalėjimas – nėra sąmokslų pavojaus; jei tai vaikai – nebus nusirašinėjama, triukšmaujama. Foucault sako, kad minią pakeičia suskaičiuojama ir kontroliuojama daugybė. Vienutėje esantis žmogus žino, kad yra nuolat stebimas, ir valdžia ima funkcionuoti automatiškai. Viskas tobulai subalansuota, architektūrinis mechanizmas kuria ir palaiko valdžios santykius, net jei kažkuriuo metu stebėjimas nutrūksta. Autorius atkreipia dėmesį, kad patys kaliniai tampa valdžios šaltiniu bei sako: viską lemia įkalintųjų suvokimas, kad jie yra sekami; jie neturi žinoti, kokiu metu juos stebi, bet privalo būti užtikrinti, kad tai gali atsitikti bet kurią akimirką. Šis mechanizmas automatizuoja ir deindividualizuoja valdžią. Valdžia imama grįsti kūnų, erdvės, žvilgsnių (pajungtų tam tikram tikslui) paskirstymu. Tam, kad įtvirtinti, pademonstruoti galią, nebereikia ceremonijų, ritualų, ženklų, kuriais senieji valdovai rodydavo valdžios perteklių. Nebesvarbu, kas valdo, nes bet kuris individas gali paleisti mašiną į darbą. Nebereikia griebtis prievartos, kad priverstum kalinį gerai elgtis, beprotį – nusiraminti, ar mokinį – mokytis. Foucault sako, kad „[p]atekęs į matymo lauką ir tai žinodamas, individas pats imasi prievartinių valdžios funkcijų; jis spontaniškai leidžiasi jų valdomas; jis savyje įrėžia valdžios santykį, kuriame vienu metu atlieka du vaidmenis; jis tampa savo paties pavergimo principu“ (Foucault 1998: 240). Savo paties pavergimo principu! Štai kur yra didžiausias pavojus – pačiam savanoriškai atsiduoti į valdžios rankas, maršo žingsniu pačiam užkariauti savo dar likusį suverenumą ir atiduoti jį sunaikinimui. Nes mainais bus pasiūlytas kitoks laimės receptas, o tobulai disciplinai pajungtas kūnas tiesiog nepajėgs nepaklusti, išdresiruotas protas nesugebės suabejoti. Valdžia gali nusimesti sunkų fizinį apvalkalą; ji siekia tapti nekūniška, sako Foucault, ir kuo arčiau šis tikslas, tuo pastovesnis jos poveikis.
Panoptikumo modelis gali būti pritaikytas ne tik kalėjimui, tai aišku iš karto. Jis yra savotiška disciplinarinės valdžios aukščiausių, gryniausių galių išraiška. Tai ir laboratorija, nes panoptikumą galima panaudoti kaip patirties įgijimo, elgsenos modeliavimo, individų muštravimo mechanizmą. Galima taikyti įvairias bausmes ir atrasti efektyviausią; mąstytojas vardija: skirtingai apmokyti darbininkus ir rasti geriausią metodą; leistis į pedagoginius eksperimentus ir lavinti vaikus skirtingais metodais. Panoptikumas – tai efektyviausia vieta ne tik eksperimentams su žmonėmis, jis gali būti pritaikytas ir jo paties mechanizmo stebėjimui. Iš centrinio bokšto galima sekti visus pavaldinius, nuolat juos vertinti, modifikuoti jų elgesį. Panoptikumas funkcionuoja kaip valdžios laboratorija, daro išvadą Foucault; stebėjimo mechanizmai skverbiasi į žmogaus elgesį, paskui valdžią seka žinojimas, didėjantis su kiekvienu žingsniu, atrandantis vis naujus pažinimo objektus ten, kur panaudojama valdžia. Tai yra idealų pavidalą įgavęs valdžios mechanizmas; nėra jokių kliūčių, pasipriešinimo, trukdymų. Tai politinės technologijos karkasas. Šis panoptinis mechanizmas gali būti užsuktas įvairios krypties veikloms: perauklėti kalinius, slaugyti ligonius, saugoti bepročius, mokyti mokinius, prižiūrėti darbininkus. Tai būdas įkurdinti kūnus erdvėje, išskirstyti individus, sukurti hierarchinę organizaciją, išdėstyti valdžios centrus ir kanalus, apibrėžti intervencijos metodus, rašo filosofas. Valdymas tobulinamas, nes tokia schema mažina valdžią turinčių ir didina valdomųjų skaičių. Be to, ji leidžia įsikišti bet kurią akimirką, jau nekalbant apie tai, kad nuolatinis spaudimas kartais veikia ir iki tol, kol padaromas nusižengimas. Panoptinė schema gali būti susieta su bet kuria funkcija: švietimo, gydymo, baudimo; ji geba glaudžiai sukibti su ja ir sudaryti mišrų mechanizmą, kur valdžios ir žinojimo santykiai bus suderinti su kontroliuojamais procesais. Veikimo principas gana subtilus, neakivaizdus, sunkiai aptinkamas. Be to, į centrinį stebėtojo bokštą be vargo gali patekti tiek inspekcija, tiek visuomenė. Kiekvienas visuomenės narys gali ateiti ir pamatyti kaip veikia mokyklos, ligoninės, kalėjimai – taip išnyksta tironijos pavojus4. Iš esmės panoptinė sistema tiesiog permanentiškai įsigali visuomenės kūne ir palaipsniui bando tapti visuotine to kūno funkcija. Kai didinamas valdžios naudingumas taupant valdovo galią, – apibrėžiamas naujas visuomenės ir valdžios santykis. Tikslu tampa disciplinariniai santykiai. Šis panoptikumo principas lengvai pritaikomas įvairiose srityse, mechanizmų tinklas yra nuolat budrus, aprėpiantis visą visuomenę, kad ši funkcionuotų kaip elementarus ir lengvai pakeičiamas mechanizmas. Šis aparatas valdžią daro greitesnę, veiksmingesnę, subtilesnę. Foucault rašo, jog XVII-XVIII amžiais disciplinos mechanizmai plėtė įtakos sferą, sklido po visą visuomenės kūną ir formavo disciplinarinę visuomenę.
Lygindamas Naujuosius laikus su Antika, Foucault pažymi, jog pastaroji buvo reginio civilizacija; šventovių, teatrų ir cirkų architektai sprendė problemą, kaip padaryti, kad daugybė žmonių galėtų matyti nedaug objektų. Naujieji laikai iškelia uždavinį, kaip nedaugeliui aprėpti kuo didesnę žmonių masę. Esminiais elementais tampa ne bendruomenė ir gyvenimo viešumas, o privatūs individai ir valstybė. Santykių modelis keičiasi, nes valdžiai, vis giliau skverbiantis į visuomenės kūną, socialinio gyvenimo santykius, reikia stiprinti ir tobulinti tokio gyvenimo garantijas, statyti ir paskirstyti po šalį pastatus, skirtus prižiūrėti daug žmonių vienu metu (Foucault 1998: 255). Reginio visuomenę keičia priežiūros visuomenė5.
Disciplinarinės visuomenės formavimasis sietinas su istoriniais-ekonominiais, teisiniais-politiniais ir moksliniais procesais, sako Foucault. Iš esmės disciplina – tai technika, padedanti suvaldyti žmogiškąsias daugybes; valdžios taktika čia apibrėžiama trim kriterijais: „(…)kuo pigesnis valdymas (ekonomine prasme – kuo mažiau išlaidų; politine prasme – diskretiškas, neviešas, santykinai nematomas, nežadinantis atkaklaus pasipriešinimo); maksimalus socialinės valdžios poveikio intensyvumas ir paplitimas, be nesėkmių ir spragų; šio valdžios „ekonomiškumo“ siejimas su ją realizuojančių (pedagoginių, karinių, gamybinių arba medicininių) mechanizmų našumu, trumpai tariant, visų sistemos elementų paklusnumo ir naudingumo didinimas“ (Foucault 1998: 257). Tokį valdžios susidarymo poreikį sąlygojo keletas istorinių aplinkybių: vis daugėjo klajojančių gyventojų; taip pat plėtėsi ir sudėtingėjo gamybos aparatas, o disciplinarinių metodų plėtra atitiko šių procesų reikalavimus, juos suderino. Disciplinoms plėtojantis atsiranda kita valdymo technika; dabar valdžios mechanizmai ima veikti ne iš šalies, o integruojasi į gamybos aparatus, skatina jų efektyvumą ir produkcijos augimą. Taip žmonių gausėjimas suderinamas su gamybos aparatų gausėjimu. Disciplina stengiasi sumažinti žmonių masės neefektyvumą, silpnina jų atsparumą manipuliavimui; todėl ir yra fiksuojami, reglamentuojami judesiai, skaidomos bei paskirstomos žmonių sankaupos. Ji nori sau pajungti visas jėgas. Be to, turi užkirsti kelią galimiems bruzdėjimams prieš valdžią, kurie gali kilti, kai krūva žmonių sudaro tam tikrą vienetą. Todėl naudojamas atitvėrimas, užmetami hierarchiškumo santykiai. Taip pat svarbu didinti kiekvieno atskiro elemento naudingumą kuo greičiau ir pigiau; tam pritaikomi dienotvarkė, kolektyvinis muštras, priežiūra. Foucault teigia, kad prieš tai be saiko demonstruotą valdžią keičia valdžia, klastingai objektyvuojanti savo valdinius, formuodama žinių archyvus apie juos. Tikslas – supaprastinti daugybių valdymą ir padidinti naudingumo koeficientą, kuris kyla tik kontroliuojant.
Anot Foucault, panoptinė valdžios sistema besąlygiškai nepaklūsta juridinėms-politinėms struktūroms. Nors ir nėra visiškai nepriklausoma. Filosofas rašo, kad XVIII amžiaus buržuazijos tapsmą politiškai dominuojančia klase maskavo formaliai egalitarinės teisinės tvarkos kūrimasis, pasitelkęs parlamentinio ir atstovaujamo pobūdžio santvarkos formas. Bet šalia jų buvo ir disciplinarinių mechanizmų plėtra6. Foucault sako, kad jeigu atstovaujamoje santvarkoje liaudies valia yra pamatinė suverenumo instancija, tai po ja slypi disciplinos, garantuojančios jėgų ir kūnų paklusnumą; Apšvietos epocha atrado ne tik laisves, bet ir disciplinas.
Pirmas įspūdis, kurį sudaro disciplina – ji yra ne kas kita, kaip žemesnės pakopos teisė. Tik daug smulkmeniškesnė ir atlaidesnė. Bet filosofas teigia, kad disciplina veikiau yra tam tikros rūšies anti-teisė. Jos tikrasis vaidmuo yra įvesti neįveikiamas asimetrijas ir atmesti abipusės priklausomybės santykius. Disciplina primeta taisykles, yra vienakryptė subordinacija, kai visada tai pačiai pusei tenka valdžios prieaugis. Juridinėse sistemose, remiantis universaliomis normomis, kvalifikuojami teisės objektai; o disciplinos juos apibūdina, klasifikuoja, specializuoja. Nors juridinė visuomenė nubrėžia valdžios ribas, panoptizmas, nepaisydamas teisės normų, gausina valdžių asimetrijas ir eliminuoja pastangas išlaikyti nustatytas ribas. Galia bausti tampa disciplinarine galia prižiūrėti; įstatymuose numatytas bausmes imama taikyti tiems patiems individams, teisės subjekto rekvalifikavimas tampa naudingu muštru. Foucault konstatuoja, kad galią bausti palaiko ne įstatymas, kuriam paklūsta kiekvienas teisės subjektas, o tankus panoptinių procedūrų tinklas.
Tos procedūros yra ne kažkoks Naujųjų amžių išradimas, jos buvo žinomos seniai, bet XVIII amžiuje jos plečiasi, jungiasi ir pasiekia tokį lygį, kai žinojimo formavimasis ir valdžios didėjimas reguliariai stiprina vienas kitą. Disciplinos tampa daugiau nei technologija, daugiau nei vien tvarkos įvedėjos; įsigalint disciplinoms, atsiranda aparatai pavergti individams, o kiekvienas valdžios stiprėjimas panaudojamas įgyti žinioms. Valdžia plečia įtaką formuojant ir kaupiant žinias. Disciplinarinių metodų plitimas susijęs su technologijos plėtra agronomijoje, gamyboje, ekonomikoje, sako mąstytojas. Jis tęsia, kad disciplinarinius metodus galima lyginti su inkvizicija. Viduramžiais išrasta kvota, kurią taikė bažnytiniai, o vėliau ir pasaulietiniai teismai, siekė faktinės ir paliudytos tiesos. Foucault sako, kad kvota – tai suvereni valdžia, pasisavinusi teisę nustatyti tiesą tam tikrais metodais. Kvotimas – tai pamatinis empirinių mokslų elementas, teikęs teisinį ir politinį pagrindą eksperimentais įgytam žinojimui7. Filosofas pažymi: tai, ką politinė-teisinė, administracinė ir kriminalinė, religinė ir pasaulietinė kvota davė gamtos mokslams, mokslai apie žmogų gavo iš disciplinarinės analizės; kvota, apginklavusi empirinius mokslus, nutraukė ryšį su inkvizicija, o štai egzaminas liko artimas jį suformavusiai disciplinarinei valdžiai, jis vis dar disciplinos elementas. Autorius sako, jog egzaminą lyg ir išgrynino jį naudojantys mokslai – psichiatrija, psichologija. Testai, pasikalbėjimai, apklausos, konsultacijos turėtų sušvelninti disciplinos mechanizmų veikimą; pavyzdžiui, mokyklinei psichologijai pavesta švelninti griežtą mokyklos tvarką; bet Foucault mus sergsti, jog tai tik kaukė, nes šios technikos nukreipia individus nuo vienos disciplinarinės instancijos prie kitos ir atkuria valdžios-žinojimo schemą. Filosofas vėl kartoja, kad kvota, pagimdžiusi gamtos mokslus, nutraukė ryšius su savo politiniu-teisiniu modeliu. O egzaminas vis dar yra disciplinarinės technologijos dalis.
Baudžiamosios sistemos taikiniu tapo nebe nusikaltėlio kūnas, sukilęs prieš karalių, taip pat ne teisės subjektas. Juo tampa disciplinuojamas individas. Individas, kurį reikia pataisyti, užsiimti jo terapija, normalizuoti, transformuoti. Šiuolaikinės baudžiamosios sistemos idealas – neribota disciplina; tai begalinė apklausa, atidžiai ir analitiškai stebinti objektą bei fiksuojanti bet kokį krustelėjimą bet kuria kryptimi. Stebėjimas pratęsia teisingumo sistemą, kuri persmelkta disciplinos ir egzaminavimo procedūrų. Todėl Foucault sako: „Nieko nuostabaus, kad vienučių kalėjimas, reguliari jo laiko tėkmė, privalomas darbas, priežiūros ir registravimo instancijos, normalumo ekspertai, perimantys ir išplečiantys teisėjų funkcijas, tampa moderniu baudžiamosios sistemos įrankiu. Nieko nuostabaus, kad kalėjimas panašus į gamyklas, mokyklas, kareivines, ligonines, o jie visi panašūs į kalėjimus“ (Foucault 1998: 267).
Visos šios įžvalgos padarė milžinišką įtaką tolesnei minties raidai įvairiose humanistikos srityse. Pavyzdžiui, suteikė stiprų postūmį švietimui. Vargu ar šiandien yra tokių autorių, kurie rašytų apie švietimo tendencijas, apeidami Foucault8.
Tikras intelektualas žino, kad galios santykiai yra neišvengiami, nes galia yra įsismelkusi į visas visuomenės kūno kerteles. Bet taip pat teigia, kad ten, kur yra galia, visuomet išlieka galimybė pasipriešinti. Ši pasipriešinimo galimybė nėra kažkas, kas kyla už galių santykių ribos; rezistencija galima pačių galios santykių sūkūryje. Galia veikia subjektą, bando jį formuoti bei kontroliuoti, bet individas, traukydamas po vieną galios saitus, gali juos ardyti lokaliai. Tikrasis intelektualas suvokia, kad nuolatinė abejonė visuotinybės duotimis, hierarchinių ryšių ardymas bei rezistencija yra vienintelis kelias į laisvę.
P a b a i g a
Giedrė Braškutė
Literatūros sąrašas (I ir II dalies):
Andrijauskas A. Neklasikinės ir postmodernistinės filosofijos metamorfozės. V.: Meno rinkos agentūra, 2011.
Baranova J. Michelio Foucault (1926-1984) „archeologija“ // Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. – 2002. – Nr.51.
Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas. V.: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007.
Bauman Z. Globalizacija. V.: Apostrofa, 2007.
Bielskis A. Power, History and Geneology: Friedrich Nietzsche and Michel Foucault// Problemos. – 2009. – Nr.75.
Deacon R. An Analysis of Power Relations: Foucault on the history of discipline // History of Human Sciences. – 2002. – No.1.
Duoblienė L. Foucault idėjų sklaida švietime: disciplinuojančios mokyklos demaskavimas// Problemos. – 2009. – Nr.75.
Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. V.: Baltos lankos, 1998.
Foucault M. Diskurso tvarka.V.: Baltos lankos, 1998.
Foucalt M. Seksualumo istorija. V.: Vaga, 1999.
Gavėnaitė A. E. Durkheimo ir M. Foucault idėjos sintetinėje D. Garlando bausmės teorijoje// Sociologija. – 2008. – Nr.2(22).
Gečienė I. The Notion of Power in the Theories of Bourdieu, Foucault and Baudrillard// Sociologija. – 2002. – Nr.2.
Gyvenimo apologija: Nietzsche‘ės teorinės interpretacijos. Sud.A. Andrijauskas: V.: Versus Aureus, 2007.
Gumauskaitė V. Medicininio racionalumo istorija kaip archeologija // Filosofija. Sociologija. – 2003. – Nr.4.
Hartman J. Power and Resistance in Later Foucault, http://mypage.siu.edu/hartmajr/pdf/jh_fouccirc_03.pdf
Hegel, G. Filosofijos istorijos paskaitos. V.: Alma Littera, 1999
Jonkus D. Santykio su Kitu paradoksai Sartre’o fenomenologinėje anropologijoje. // Žmogus ir žodis. – 2006. – Nr.4.
Karvelytė K. Kalbančiojo subjekto išnykimas M. Foucault filosofijoje// Problemos. – 2011.- Nr.79.
Lemke T. Foucault’s Hypothesis: from the Critique of the Juridico – Discursive Concept of Power to an Analytics of Government// Parrhesia. – 2010. – N.9.
Mostauskis S. Foucault: apie istorijos atstumtą beprotybę // Logos. – 2009. – Nr.61.
Mostauskis S. Beprotybės kartografija. Vilnius: Kronta, 2011.
Nietzsche F. Rinktiniai raštai. V.: Mintis. 1991.
Nietzsche F. Apie moralės genealogiją. V.: Pradai, 1996.
Postmodernizmo fenomeno interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas: V.: Versus Aureus, 2009.
Rubavičius V. Postmodernusis kapitalizmas. V.: Kitos knygos, 2010.
Ruzas M. Dvi mokslo filosofijos alternatyvos: Thomas Khunas ir Michelis Foucault// Žmogus ir žodis. – 2006. – Nr.4.
Stoškus K.A. M.Foucault „filosofinis juokas“ ir beviltiškas nenoras būti žmogumi// Problemos. – 2005.- Nr.68.
Šerpytytė R. Nihilizmas ir Vakarų filosofija. V.: VU leidykla, 2007.
Šliogeris A. Konservatoriaus išpažintys. V.: Pradai, 1995.
Šliogeris A., Mickūnas A. Filosofijos likimas. V.: Baltos lankos, 2009.
Valatka V. Įstatymų funkcijos interpretacija M. P. Foucault teisės filosofijoje // Logos. – 2008. – Nr.57.
Žukauskaitė A. Gille’s Deleuze’o ir Felixo Guattari mikropolitika šiuolaikinės filosofijos kontekste// Problemos. – 2009. – Nr.75.
Фуко М. Археология знания. Киев: Ника – Центр, 1996.
Фуко М. Ницше, генеалогия, история //Философия эпохи постмодериа. Минск, 1996.
Фуко М. Интелектуалы и власть. 1 т.Москва: Праксис, 2002.
Фуко М. Интелектуалы и власть. 2 т.Москва: Праксис, 2005.
Фуко М. Интелектуалы и власть. 3 т.Москва: Праксис, 2006.
Фуко М. “Я“ минималистa// http://filosof.historic.ru/books/item/f00/s00/z0000555/index.shtml
Фуко, М. Правительственность (идея государственного интереса и её генезис)// http://www.ruthenia.ru/logos/number/39/01.pdf
Фуко M. Что такое Просвещениe?// http://www.gumer.info/bibliotek_Buks/Culture/Fuko/chto_prosv.php
Фуко M. Ницше, Фрейд, Маркс// http://lib.ru/CULTURE/FUKO/nfm.txt
Фурс В. Полемика Хабермаса и Фуко и идея критической социальной теории// http://ruthenia.ru/logos/number/2002_02/08.html
Сокулер З. А. Концепция «дисциплинарной власти» М. Фуко// Знание и власть: наука в обществе модерна. – СПб.: РХГИ, 2001
Pirma straipsnio dalis:
„Foucault filosofija kaip nonkonformistinio intelektualo veiklos kelrodis“
- „Hierarchizuotos disciplinų priežiūros valdžia nėra daiktas, kuris kam nors priklauso, nėra nuosavybė, kurią galima kam nors perduoti; ji funkcionuoja kaip mašinerija. Piramidinę jos sandarą prižiūri „šefas“, tačiau valdžią produkuoja ir išskirsto individus po šį permanentinį, tolydų lauką visas aparatas“ (Foucault 1998: 213)
- „Politinių investicijų susilaukia ne sąmonės, vaizdinių arba to, ką manomės žiną, o to, kas įgalina sukurti žinojimą, lygmuo“ (Foucault 1998: 222)
- „Kiekviena kamera – teatras, kur vaidina vienas, tobulai individualizuotas ir nuolatos matomas aktorius. Panoptiniame mechanizme atsirandantys erdvės vienetai leidžia nuolatos matyti ir tučtuojau atpažinti“ (Foucault 1998: 237)
- „Disciplinarinis mechanizmas demokratiškai kontroliuojamas „didžiojo pasaulio teismo“ (Foucault 1998: 245)
- „Mes esame ne amfiteatre ir ne scenoje, o panoptinėje mašinoje, persmelkti valdžios, kurios efektus patys sukeliame, nes esame vienas iš jos dantračių“ (Foucault 1998: 256)
- „Visuotinę teisinę formą, garantavusią iš principo egalitarinių teisių sistemą, palaikė būtent šie smulkmeniški, kasdieniai ir fiziški mechanizmai, tos mikrovaldžios sistemos, iš esmės antiegalitarinės ir asimetriškos, kurias diegė disciplina“ (Foucault 1998:261)
- „Didžiulis empirinių žinių korpusas, aprėpęs visus pasaulio dalykus ir surikiavęs juos begaliniame diskurse, stebinčiame, aprašančiame ir nustatančiame „faktus“ (…) pavyzdžiu, be abejonės laikė inkviziciją“ (Foucault 1998: 265)
- Pastebimi poslinkiai mokyklos organizavime, ji liberalizuojama ir marketizuojama; L. Duoblienė savo straipsnyje „Foucault idėjų sklaida švietime: disciplinuojančios mokyklos demaskavimas“ rašo, jog čia pagrindiniu principu tampa pasirinkimas, kuris suvokiamas kaip demokratinis principas ir kaip panacėja vaduojantis nuo autoritarinės mokyklos tvarkos. Bet čia galima įžvelgti galių žaidimą, tęsia ji; neoliberali tradicija pasirinkimą traktuoja kaip individualios galios didinimą, kita vertus, pasirinkimas daromas ne tik racionaliuoju „aš“. Šis „aš“ yra veikiamas socialinės terpės ir asmeninių emocinių parametrų, taigi yra šališkas, be to, švietime kuriamas ribotas pasirinkimų skaičius, apgalvotas švietimo politikų. Taigi bet koks tikėjimas nauja individo laisvės galimybe tėra iliuzija. Straipsnyje aprašomos kelios mokyklos funkcijos, permąstytos Foucault idėjų šviesoje. Pagrindinis mokyklos tikslas turėtų būti mokyti galios santykių, besireiškiančių per įvairias veiklas, atpažinimas; pastarasis žada atitrūkimą nuo ritualizuoto gyvenimo; mokykla turėtų mokyti vaiką kritiškai mąstyti, o ne paklusti, kartoti ir bijoti. Mokytojas čia suvokiamas kaip socialinis ir moralinis agentas, jis supranta, kad ideologija švietime neišvengiama, bet visgi siekia ją atpažinti. Kitas siūlomas metodas yra labai neįprastas, rašo L. Duobienė. Kaip radikali mokytojo veikla siūlomas juokas, nes jis padeda pamiršti hierarchiją, tradicijas. J. Derrida taip pat siūlė juoką, nes jis padeda pamiršti klasikinį argumentavimą
Atgalinis pranešimas: Deleuze’o seminarai: Foucault | Aplinkkeliai.lt