Martin Heidegger

Nors Martinas Heideggeris buvo vienas vaisingiausių XX a. mąstytojų, tiktai keli jo amžininkai buvo kritikuoti griežčiau ir aštriau negu jis. Didžiumą tos kritikos iššaukė jo paties nei paneigtos, nei patvirtintos, nei paaiškintos sąsajos su naciais, jam 1933–1934 metais rektoriaujant Freiburgo universitete. 1966 m. naujienų savaitraščio „Der Spiegel“ redaktoriai pakvietė Heideggerį pasikalbėti ir aptarti rūpimus klausimus. Heideggeris primygtinai reikalavo, kad pokalbis, vykęs 1966-ųjų rugsėjo 23-iąją, nebūtų viešinamas jam gyvam esant. (Publikacija pasirodė leidinyje „Der Spiegel“ 1976 m. gegužės 31 d., praėjus penkioms dienoms po jo mirties.) Pokalbio turinys peržengė asmeninių klausimų sritį ir apėmė visos jo filosofinės patirties išskleidimą. Pats Heideggeris, pasitelkęs šiuolaikinę kultūrą apibūdinančią „technikos“ (die Technik) sąvoką, šitai vertino kaip galimybę mąstyti apie Būties prasmę. Kaip tik todėl šis pokalbis įgauna visiškai kitą vertę, tapdamas savotiška paskutine valia ir testamentu.

William J. Richardson [1]

 

Vien tik Dievas gali mus išgelbėti

II dalis

 

SPIEGEL: Akivaizdu, kad žmogus nėra visiškas savo įrankių šeimininkas – tai gali paliudyti burtininko mokinio istorija[2]. Bet ar nebus kiek pesimistiška sakyti: mes nesusitvarkysime su šiuo žymiai didesniu įrankiu – šiuolaikine technika?

Heidegger: Pesimistiška? Ne. Šios refleksijos lauke pesimizmas ir optimizmas yra pozicijos, su kuriomis toli nenueisi. Visų svarbiausia, kad šiuolaikinė technika nėra „įrankis“ ir su įrankiais neturi nieko bendra.

SPIEGEL: Kodėl gi technika turėtų mus taip smarkiai užvaldyti..?

Heidegger: Aš nesakau – „užvaldyti“. Tik sakau, kad mes iki šiol dar neradome būdo, kaip atsakyti technikos esmei[3].

SPIEGEL: Betgi kas nors labai naiviai galėtų paprieštarauti: ką čia reikia tramdyti? Viskas veikia. Statoma vis daugiau ir daugiau elektros jėgainių. Gamyba kyla. Technologiškai išsivysčiusiose Žemės rutulio dalyse žmonės yra gerai aprūpinti. Mes gyvename gerovės laikais. Negi mes ko nors stokojame?

Heidegger: Viskas veikia. Štai tas ir stulbina: viskas veikia, veikiantys sraigtai vis labiau ir labiau visa ką įsuka tolimesniam veikimui ir technika žmogų vis labiau išstumia ir iššaknija iš žemės. Nežinau, ar jus šokiravo, bet mane ištiko šokas, kai neseniai apžiūrinėjau Žemės nuotraukas, padarytas iš Mėnulio. Mums netgi nereikia atominių bombų, kad būtume iššaknyti, – žmogaus iššaknijimas ir taip akivaizdus. Visi mūsų santykiai virto vien techniniais. Tai, kur šiandien gyvena žmogus, jau nebėra Žemė. Ne taip seniai Provanse ilgokai kalbėjausi su René Charu – jis, kaip žinote, yra poetas ir pasipriešinimo kovotojas. Provanse šiandien statomos raketų paleidimo aikštelės ir kaimiškos vietovės tuštėja nesuvokiamu mastu. Šis poetas, kurio tikrai negalima apkaltinti sentimentalumu ar idilijos šlovinimu, man pasakė, kad dabar vykstantis žmogaus iššaknijimas yra pabaiga visko, kas žmogiška, – nebent mąstymas ir poezija dar kartą įtvirtintų savo neprievartinę galią.

SPIEGEL: Taip, mes išties pageidaujame gyventi čia ir vargu ar norėtume kažkur kitur išsikraustyti. Bet ar tikrai žinoma, kad žmogui nustatyta būti tiktai šioje Žemėje? Juk galime manyti, kad žmogui apskritai nėra jokių nustatymų. Pagaliau visa tai galėtume matyti kaip vieną iš žmogaus galimybių – iš šios Žemės persikraustyti į kitas planetas. Žinoma, taip toli mes dar nepažengėme, betgi kur parašyta, kad jo vieta yra būtent čia?

Heidegger: Kliaudamasis savo nuovoka, galiu pasakyti, kad bet kokiu atveju, – remiantis mūsų žmogiškąja patirtimi ir istorija, – visa, kas esminga, didele dalimi atsirasdavo tik todėl, kad žmogus turėjo namus ir buvo įsišaknijęs tradicijoje. Pavyzdžiui, visa šiuolaikinė literatūra iš esmės yra destruktyvi.

SPIEGEL: Šiuo atveju žodis „destruktyvus“ trikdo, kadangi kaip tik dėl jūsų ir jūsų filosofijos šis žodis įgavo labai plačią prasmę, turinčią nihilistinį atspalvį. Labai jau rėžiančiai skamba žodis „destruktyvus“, kai jis taikomas literatūrai, kurią matote, arba esate priverstas matyti, kaip šio nihilizmo dalį.

Heidegger: Norėčiau pabrėžti, kad literatūra, kurią turiu omenyje, nėra nihilistinė ta prasme, kurią suteikiau šiam žodžiui.

SPIEGEL: Akivaizdu, kad regite, anot jūsų, pasaulinį judėjimą [Weltbewegung], kuris arba veda link absoliučiai techninės valstybės, arba prie jos jau atvedė.

Heidegger: Tikrai taip.

SPIEGEL: Puiku. Tuomet savaime kyla klausimas: ar atskiras žmogus dar gali kažkaip įtakoti šią neišvengiamybių pynę? Ar gali ją įtakoti filosofija? Ar gali visa tai ją įtakoti taip, kad filosofija atskirą žmogų, arba keletą žmonių, pastūmėtų prie konkrečios veiklos?

Heidegger: Jeigu leisite, atsakysiu trumpai ir tikriausiai tiesmukai, tačiau remdamasis savo ilgamečiais apmąstymais: esant dabartinei pasaulio padėčiai, filosofija nesugebės sukelti jokių betarpiškų pokyčių. Tai liečia ne tik filosofiją, bet ir visus grynai žmogiškus sumanymus ir pastangas. Vien tik Dievas gali mus išgelbėti. Vienintelė mums likusi galimybė yra pasirengti, padedant mąstymui ir poezijai, Dievo apsireiškimui arba Dievo nebuvimui ir mūsų žlugimui, kadangi nesančio Dievo akivaizdoje mes esame žlugę[4].

SPIEGEL: Ar čia esama koreliacijos tarp jūsų mąstymo ir šio Dievo apsireiškimo? Jūsų nuomone, ar čia yra priežastinis ryšys? Ar manote, kad mūsų mąstymas gali prišaukti Dievą?

Heidegger: Mūsų mąstymas nepadės jo prišaukti. Geriausiu atveju galime sužadinti mūsų pasirengimą laukti [jo].

SPIEGEL: Nejaugi daugiau nieko negalime padaryti?

Heidegger: Pirmąja pagalba galėtų būti šio pasirengimo parengimas [die Bereitung der Bereitschaft]. Žmogaus dėka pasaulis negali būti tuo, kuo yra ir koks yra, tačiau nebegali būti ir be žmogaus. Regis, tai susiję su faktu, jog tam, ką vadinu „Būtimi“ [Sein] (tai labai tradicinis, ambicingas ir dabar jau nuvalkiotas žodis), reikalingas žmogus, kad ji galėtų atsiskleisti, pasirodyti kaip tiesa įvairiomis formomis. Technikos esmę matau tame, ką vadinu „po-stata“ [Ge-Stell], – tai daug kartų išjuokta ir galbūt negrabi sąvoka. Sakyti, kad po-stata valdo, reiškia, kad žmogus yra pa-statytas, pajungtas ir išnaudojamas jėgos, kurį pasireiškia technikos esmėje, – jėgos, kurios žmogus pats nevaldo. Mąstymas mums tik padeda šitai suprasti, tik tiek. Filosofija priėjo liepto galą.

SPIEGEL: Taip, tačiau ankstesniais laikais (ir ne tik ankstesniais laikais) manyta, kad filosofija daug ką sukuria netiesiogiai – ir tik retsykiais tiesiogiai, – taigi ji daug ką galėjo padaryti netiesiogiai, padėjo atsirasti naujoms tėkmėms. Juk vien iš vokiečių galime paminėti didžius vardus – Kantas, Hegelis, daugybė vardų iki pat Nietzschės, jau neminint Marxo, – ir parodyti, kad filosofija, eidama aplinkkeliais, padarė didelį poveikį. Nejau tvirtinate, kad dabar atėjo galas šiam filosofiniam veiksmingumui? Jeigu sakote, kad senoji filosofija mirė, kad jos jau nebėra, ar tuo pačiu norite įteigti mintį, jog šio filosofinio veiksmingumo, nepaisant jo pėdsakų praeityje, mūsų dienomis mažų mažiausiai nebeliko?

Heidegger: Per kitokį mąstymą įmanoma pasiekti medijuotą veiksmingumą, bet tiktai ne tiesioginį, t. y. taip, kad mąstymas galėtų būti pasaulio pokyčio priežastimi.

SPIEGEL: Atleiskite, mes nenorime filosofuoti, mes šituo neužsiimame, tačiau pastebime ryšį tarp politikos ir filosofijos. Todėl ir įtraukėme jus į tokį dialogą. Ką tik pasakėte, kad filosofija ir individas nesugebės nieko padaryti, išskyrus…

Heidegger: …išskyrus pasirengimo pasirengimą būti atviru Dievo atėjimui arba nebuvimui. Netgi šio nebuvimo patirtis taip pat yra ne niekas, o žmogaus išsilaisvinimas iš to, ką „Būtyje ir laike“ pavadinau nuopuolumu buviniui [Verfallenheit an das Seiende]. Anksčiau minėtam pasirengimo pasirengimui priklauso mąstymas apie tai, kas mūsų dienomis… būva.

SPIEGEL: Bet tam, tiesą sakant, mums vis tiek reikėtų postūmio iš išorės – Dievo arba kažko kito. Vadinasi, mąstymas, besikliaunantis tik savo šaltiniais, šiandien nebegali turėti didesnės įtakos? Buvo metas, kai jis galėjo įtakoti, – bent jau taip manė amžininkai ir turbūt daugelis mūsų taip mano.

Heidegger: Tačiau ne betarpiškai.

SPIEGEL: Mes jau minėjome Kantą, Hegelį ir Marxą kaip žmones, kurie išjudino pasaulį. Tačiau buvo jaučiami ir Leibnizo postūmiai šiuolaikinės fizikos vystymuisi ir atitinkamai – bendrai šiuolaikinio pasaulio atsiradimui. Regis, neseniai pasakėte, kad dabar tokio pobūdžio veiksmingumu nebegalima pasitikėti.

Heidegger: Filosofine prasme – ne, jau nebegalima. Praeities filosofijos vaidmenį šiandien perėmė mokslai. Norėdami deramai išaiškinti filosofinio mąstymo „veiksmingumą“, turėtume detaliau nustatyti, ką šiuo atveju reiškia „veiksmingumas“ ir „poveikis“. Čia mums reikėtų esminių skirtumų tarp „progos“, „postūmio“, „iššūkio“, „pagalbos“, „kliūties“ ir „bendradarbiavimo“, pradžioje kruopščiai ištyrus „pagrindo principą“ („pakankamą pagrindą“). Šiandien filosofija suskyla į atskirus mokslus – psichologiją, logiką, politikos mokslą.

SPIEGEL: O kas dabar užima filosofijos vietą?

Heidegger: Kibernetika.

SPIEGEL: Arba pamaldumas [der Fromme], kuris laikosi atvertyje?

Heidegger: Bet tai jau nebėra filosofija[5]

SPIEGEL: Kas gi tai yra?

Heidegger: Aš šitai vadinu kitokiu mąstymu.

SPIEGEL: Kitokiu mąstymu… Gal galėtumėte suformuluoti šiek tiek aiškiau?

Heidegger: Ar buvote susimąstę apie sakinį, kuriuo baigiasi mano paskaita „Technikos klausimas“: „Klausimas yra mąstymo pamaldumo ženklas“[6]?

SPIEGEL: Jūsų paskaitose apie Nietzschę aptikome frazę, kuri mums šį bei tą atskleidžia. Jūs pasakėte: „Kadangi filosofiniame mąstyme vyrauja stiprūs numanomi ryšiai, visi didieji mąstytojai mąsto apie tą patį. Bet šitas tas pats yra toks esminis ir turtingas, kad nė vienas individas niekada negalės jo išsemti, veikiau kiekvienas tik dar tvirčiau susiriš su kitais individais.“ Betgi šis filosofinis statinys dabar ir priėjo, anot jūsų, liepto galą.

Heidegger: Jis priėjo liepto galą. Tačiau nevirto niekuo, – tiksliau pasakius, per dialogą jis vėl tapo aktualus. Visas mano trisdešimt metų trukęs darbas, susijęs su paskaitomis ir seminarais, daugiausia buvo tik Vakarų filosofijos interpretacija. Grįžimas prie istorinių mąstymo pagrindų, klausimų apmąstymas, kurie nebuvo užduoti nuo graikų filosofijos laikų, – tai nėra nusigręžimas nuo tradicijos. Aš tvirtinu šit ką: tradicinės metafizikos mąstymo būdas, kurį užbaigė Nietzschė, jau nesuteikia jokios galimybės protu aprėpti pagrindinius dar tik prasidedančio technikos amžiaus bruožus.

SPIEGEL: Maždaug prieš porą metų pokalbyje su budistų vienuoliu kalbėjote apie „visiškai naują mąstymo metodą“ ir pasakėte, kad šis naujas mąstymo metodas „tikrai įmanomas, tačiau pasiekiamas tik keliems žmonėms“[7]. Ar norėjote pasakyti, kad tiktai keli žmonės gali turėti įžvalgas, kurios, pasak jūsų, yra įmanomos ir būtinos?

Heidegger: „Turėti“ – visiškai originalia prasme, t. y. jie turi sugebėti jas išreikšti aiškiai.

SPIEGEL: Puiku, tačiau tų įžvalgų pereiga aktualizacijos link jūsų pokalbyje su budistu vis dėlto nebuvo aiškiai išreikšta.

Heidegger: Aš negaliu šito aiškiai išreikšti. Nežinau, kaip „veikia“ toks mąstymas. Gali būti, kad šiuo metu mąstymo kelias veda į tylėjimą, idant mąstymą ilgainiui apsaugotų nuo nuvertėjimo. Taipogi gali būti, kad prireiks trijų šimtmečių, kol jis ims „veikti“.

SPIEGEL: Savaime suprantama. Betgi mes nepamatysime, kas bus po trijų šimtų metų, gyvename čia ir dabar, taigi tylėjimas mums neleistinas. Mes – politikai, pusiau politikai, piliečiai, žurnalistai ir t. t. – nuolat turime priimti sprendimus. Turime prisitaikyti prie sistemos, kurioje gyvename, ieškoti jos pokyčio kelių, rasti siauras proskynas reformai arba dar siauresnes proskynas revoliucijai. Pagalbos, kad ir netiesioginės, laukiame iš filosofų, – pagalbos aplinkiniuose keliuose. O mes tegirdime: aš negaliu jums padėti.

Heidegger: Taip, negaliu.

SPIEGEL: Nefilosofuojančiuosius tai turėtų nuvilti.

Heidegger: Negaliu, nes tokie sudėtingi klausimai kirstųsi su šios užduoties mąstymo esme – staiga viešai prabilti, pamokslauti ir pateikti moralinius įvertinimus. Aš drįsiu išsakyti tokį teiginį: neapmąstytos technikos esmės planetinio vyravimo paslaptis atitinka pirminį, neapibendrintą mąstymą, mėginantį mąstyti apie šią neapmąstomą esmę [Ungedachten].

SPIEGEL: Nelaikote savęs vienu iš tų, kurie rodytų kelią, jeigu tik turėtų galimybę būti išgirsti?

Heidegger: Ne! Man nežinomas joks esamo pasaulio betarpiško keitimo būdas, jeigu tik pastarasis dalykas žmogui išvis įmanomas. Tačiau, manding, mano mąstymo pastangos galbūt galėtų sužadinti, išryškinti ir sutvirtinti tą pasirengimą, apie kurį kalbėjau anksčiau.

SPIEGEL: Aiškus atsakymas! Bet ar mąstytojas gali ir turi teisę sakyti: luktelėkite, po trijų šimtmečių ką nors sugalvosime?

Heidegger: Ne, nereikia laukti, kol kam nors kas nors šaus į galvą po trijų šimtų metų; esmė ta, kad iš vos apmąstytų mūsų amžiaus svarbiausių bruožų turime pamėginti – be pretenzijų į pranašavimą – išprotauti ateitį. Mąstymas nėra neveikimas, jis pats savaime yra veikimas, būvantis dialoge su epochiniu pasaulio momentu. Man atrodo, kad iš metafizikos kylanti teorijos ir praktikos skirtis bei įsivaizdavimas kažin kokios pereigos sistemos tarp vienos ir kitos užkerta kelią suvokti tai, ką laikau mąstymu. Šiuos žodžius geriausiai gali paliudyti mano paskaitos, išleistos 1954-aisiais pavadinimu „Kas vadinama mąstymu?“ (Was heißt Denken?) Turbūt iš visų mano publikacijų kaip tik šioji, rečiausiai skaitoma, šį tą pasako apie mūsų laikmetį.

SPIEGEL: Grįžkime į pradžią. Ar nacionalsocializmą galima traktuoti, viena vertus, kaip šio „planetinio susitikimo“ aktualizaciją, kita vertus, kaip paskutinį, blogiausią, stipriausią ir kartu silpniausią protestą prieš šį „planetinės technikos“ ir šiuolaikinio žmogaus susitikimą? Akivaizdu, kad jūsų asmenybė yra prieštaringa, todėl daug šalutinių jūsiškės veiklos produktų gali būti paaiškinti tik dėl skirtingų jūsų prigimties pusių, neliečiančių filosofinio branduolio; jūs, kaip filosofas, nagrinėjate daug dalykų, kurie, kaip žinote, neturi tvirto pamato, – pavyzdžiui, tokios sąvokos kaip „namai“, „įšaknytumas“ ir panašiai. Kaipgi galima suderinti tokius dalykus – planetinę techniką ir namus?

Heidegger: Nesutinku. Regis, techniką jūs suvokiate pernelyg absoliučiai. Žmogaus padėtį planetinės technikos pasaulyje matau ne kaip painų ir neišvengiamą likimą, o kaip mąstymo užduotį padėti žmogui – jo galimybių ribose – sukurti tinkamą santykį su technikos esme. Nacionalsocializmas išties ėjo šia linkme. Vis dėlto tų žmonių mąstymas buvo pernelyg silpnas, kad sukurtų iš tikrųjų aiškų santykį su tuo, kas vyksta šiandien ir kas brendo pastaruosius tris šimtus metų.

SPIEGEL: Galbūt šį aiškų santykį šiandien turi amerikiečiai?

Heidegger: Ir jie jo neturi. Jie vis dar įklimpę tokiame mąstyme, kuris, pragmatiškai išaukštindamas techninį operavimą ir manipuliavimą, tuo pačiu metu užkerta kelią šiuolaikinės technikos esmės apmąstymui. Kita vertus, tai vienur, tai kitur JAV randasi pastangos išsivaduoti iš pragmatinio-pozityvistinio mąstymo. Kas žino, gal vieną dieną Rusijoje ar Kinijoje prabus senovinės tokio „mąstymo“ tradicijos, kurios leis žmogui vystyti laisvą santykį su technikos pasauliu?

SPIEGEL: Tačiau jeigu niekas neturi šio santykio, jeigu filosofas negali to suteikti žmonėms…

Heidegger: Ne man spręsti, kaip toli pažengiau savo mąstymo pastangoje ir kaip tai ateityje gali būti suvokta ir vaisingai perkeista. 1957 m. jubiliejiniame pranešime Freiburgo universiteto metinių proga, pavadintame „Tapatumo dėsnis“ (Der Satz der Identität), paskutinį kartą nusprendžiau keliais mąstymo žingsniais parodyti, jog technikos amžiaus žmogui, suvokusiam, kur glūdi šiuolaikinės technikos esmė, atsivers galimybė patirti tokį santykį, į kurį bus gebama ne vien įsiklausyti, bet ir jį prižiūrėti. Mano mąstymas yra neatskiriamas nuo Hölderlino poezijos. Hölderliną laikau ne tik vienu iš poetų, kurio kūrybą, kaip ir daugelio kitų poetų, tyrinėja literatūros istorikai. Hölderliną laikau poetu, rodančiu ateitin, laukiančiu Dievo ir todėl vertu būti ne vien tiktai literatūros istorijos tyrinėjimų objektu.

SPIEGEL: Beje, apie Hölderliną: prašytume mums atleisti, bet perskaitysime dar vieną citatą. Savo paskaitose apie Nietzschę pasakėte, kad „skirtingai jaučiamas konfliktas, kilęs tarp dionisiškojo ir apoloniškojo pradų bei sakralinės aistros ir nuosaikaus vaizdinio, slepia stilistinį vokiečių istorinės paskirties dėsnį, kuris vienądien privalo mus rasti pasiruošusius bei pasirengusius jį išreikšti. Ši priešybė nėra tiktai formulė, kurios dėka galime aprašyti ‘kultūrą’. Hölderlinas ir Nietzschė parodė šį konfliktą, parašydami klausimo ženklą priešais vokiečių užduotį atrasti savo istorinę esmę. Ar suprasime tą ženklą? Akivaizdu, kad istorija mums atkeršys, jeigu jo nesuprasime“. Mes nežinome, kelintais metais tą parašėte, tačiau spėjame, kad tai buvo 1935-aisiais.

Heidegger: Ši citata tikriausiai paimta iš 1936/37 metų paskaitų kurso apie Nietzschę „Valia galiai kaip menas“ (Nietzsche: der Wille zur Macht als Kunst). Bet tai galėjo būti pasakyta ir vėlesniais metais.

SPIEGEL: Gal galėtumėte šį dalyką paaiškinti? Šitai mus vestų nuo visuotinybės kelio prie konkrečios vokiečių paskirties.

Heidegger: Tą, kas pasakyta šioje citatoje, dar galėčiau išreikšti šitaip: mano manymu, tik ten, kur atsirado šiuolaikinė techninė civilizacija, gali būti parengta pakaita [Umkehr]. Kitaip sakant, ji negali įvykti perimant dzenbudizmo arba kokius nors kitus rytietiškus pasaulėtyros būdus. Šiai mąstymo pakaitai reikalinga europietiškos tradicijos pagalba ir naujas jos įsisavinimas. Mąstymas gali būti perkeistas tik padedant mąstymui, turinčiam tą pačią kilmę ir paskirtį.

SPIEGEL: Turite mintyje, kad tik toje vietoje, kur radosi techninė civilizacija, ji turi būti…

Heidegger: …turi būti nukelta [aufgehoben] hėgeliškąja prasme – ne pašalinta, o būtent nukelta, tačiau ne tiktai žmogaus.

SPIEGEL: Vokiečiams skiriate ypatingą užduotį?

Heidegger: Taip, ta prasme, kurią atskleidžia dialogai su Hölderlinu.

SPIEGEL: Manote, kad vokiečiai turi ypatingą pasirengimą šiai pakaitai?

Heidegger: Mąstau apie ypatingą vokiečių ir graikų kalbų bei mąstymo vidinę giminystę. Šiandien man tą patį nuolatos tvirtina prancūzai. Kai pradeda mąstyti, jie kalba vokiškai. Jie teigia, kad su savo kalba negali žengti pirmyn.

SPIEGEL: Ar taip yra todėl, kad padarėte didelę įtaką romanų kalbų šalyse, ypač Prancūzijoje?

Heidegger: Jie mato, kad su savo racionalumu nebespėja paskui šiuolaikinį pasaulį, kai kalba pasisuka apie poreikį suprasti pasaulio esmės kilmę. Mąstymas, kaip ir poezija, sunkiai pasiduoda vertimui. Geriausiu atveju šitai būtų galima parafrazuoti. Bet vos tik pamėginama pateikti tiesioginį vertimą, viskas tučtuojau pakinta.

SPIEGEL: Nepatogi mintis.

Heidegger: Būtų gerai, kad į šį nepatogumą atsižvelgtume kuo rimčiausiai ir galų gale suvoktume, kokias keblias pasekmes turėjo graikų mąstymo pokyčiai, verčiant jį į lotynų kalbą, – tai įvykis, kuris iki šiolei trukdo mums tinkamiausiu būdu apmąstyti pagrindines graikų mąstymo sąvokas.

SPIEGEL: Profesoriau, mes visada norėtume laikytis optimistiškos minties, jog kai ką galima perteikti ir išversti, mat jeigu manysime, kad mąstymo turinys negali peržengti kalbos užkardų, mums gresia provincialumas.

Heidegger: Ar graikų mąstymą, palyginę su konceptualiu Romos imperijos stiliumi, pavadintumėte „provincialiu“? Dalykiniai raštai gali būti išversti į visas kalbas. Mokslai, t. y. tokie, kokie mums dabar yra tikslieji mokslai, pagrįsti matematine fizika, gali būti išversti į visas pasaulio kalbas; tiksliau sakant, jų neverčia – paprasčiausiai iškart kalbama ta pačia universalia matematine kalba. Čia mes paliečiame labai plačią ir sunkiai aprėpiamą sritį.

SPIEGEL: Su mūsų tema galbūt dar siejasi štai kas: neperdedant galima sakyti, kad šiuo metu mūsuose vyksta demokratinės-parlamentinės sistemos krizė. Ši krizė jau įsisenėjusi. Ypatingai ji pasireiškia Vokietijoje, bet ne tik Vokietijoje. Mes ją pastebime ir tokiose klasikinės demokratijos šalyse kaip Anglija ir Amerika. Prancūzijoje padėtį net sunku vadinti krizine. Taigi klausimas: ar mąstytojai gali mums pateikti, bent jau kaip „šalutinį produktą“, patarimus, ką daryti su šia sistema, – pakeisti ją (ir kaip ji tuomet turėtų atrodyti), o gal reformuoti (ir kaip šią reformą galima būtų įgyvendinti). Kitu atveju niekur toli nenueisime ir filosofiškai neišprusęs žmogus, – o tokiu paprastai būna ir tas, kuris valdo įvykius, nors ir nenustato jų, ir tas, kuris yra įvykių sūkuryje, – priiminės neteisingus sprendimus, gal net darys smerktinas klaidas. Argi neverta filosofui būti pasiruošusiu pagalvoti, kaip žmonės galėtų kurti savo tarpusavio santykius šiame pasaulyje, kurį patys apraizgė technika bei kuri galbūt išties juos užvaldė? Argi jie neturi teisės laukti iš filosofo patarimų apie tai, kaip jis įsivaizduoja tolesnio gyvenime galimybę, ir ar filosofas netaps tam tikra prasme profesionaliai neįgalus – kad ir menkiausia dalimi, – jeigu tuo klausimu negalės nieko pasakyti?

Heidegger: Mano manymu, paskiras mąstytojas negali savo protu apžvelgti viso pasaulio taip, kad galėtų dalinti praktinius patarimus, juolab jei prieš jį išsyk iškyla užduotis surasti pagrindą pačiam mąstymui. Kol mąstymas gana rimtai save traktuoja didžios tradicijos akivaizdoje, versti jį kurpti kažkokius patarimus reiškia reikalauti iš jo neįmanomybės. Kuo remiantis jis galėtų tą daryti? Mąstymo srityje nėra autoritetingų pareiškimų. Vienintelį matą mąstymui suteikia pats mąstymo objektas. Tačiau tas objektas kaip tik ir yra tai, kas labai ginčytina. Norėdami išsiaiškinti mąstymo padėtį, pirmiausia turėtume apžvelgti santykį tarp filosofijos ir mokslų, kurių techniniai-praktiniai pasiekimai filosofinį mąstymą mūsų laikais, manding, daro vis labiau ir labiau nereikalingą. Keblią padėtį, kurioje mąstymas atsidūrė savo paties užduočių atžvilgiu, sąlygoja netikęs požiūris, kad mąstymas klesti dėl svarios mokslų padėties mūsų kultūroje. Štai kodėl mąstymas priverstas nepateikti atsakymo į praktiškus klausimus apie pasaulėžiūrą.

SPIEGEL: Profesoriau, mąstymo srityje nėra autoritetingų pareiškimų. Todėl ir nestebina, kad šiuolaikinis menas taip pat negali pateikti autoritetingų pareiškimų. Vis dėlto jūs jį pavadinote „destruktyviu“. Šiuolaikinis menas save dažnai suvokia kaip eksperimentinį meną. Tokie kūriniai yra pastangos…

Heidegger: Aš nieko prieš būti supažindintas.

SPIEGEL: …pastangos, kylančios iš padėties, kuomet žmogus ir menininkas yra atskirti, o begalinės pastangos vieną dieną apvainikuojamos sėkme.

Heidegger: Tai išties svarbus klausimas: kur šiandien yra menas? Kokia jo vieta?

SPIEGEL: Puiku, tačiau iš meno jūs reikalaujate to, ko nebereikalaujate iš mąstymo.

Heidegger: Aš ničnieko nereikalauju iš meno. Tiktai klausiu, kokią vietą užima menas.

SPIEGEL: Ar menas, nežinantis savo vietos, yra destruktyvus?

Heidegger: Gerai, išbraukite tuos žodžius. Vis dėlto norėčiau pareikšti, kad šiuolaikinis menas niekur neveda. Vis dar neaišku, kaip menas vertina arba bent jau bando ieškoti meno ypatingumo.

SPIEGEL: Menininkui nebūtina semtis iš praeities. Žinoma, jis gali ten rasti ką nors gražaus ir sakyti: taip, tokiu būdu tapė paveikslus prieš šešis šimtus, tris šimtus arba trisdešimt metų; tačiau šiandien jis nebegali taip kurti. Net jeigu norėtų, jis negalėtų taip kurti. Kadangi tuomet pačiu didingiausiu menininku taps išmaningas klastotojas Hanas van Meegerenas[8] , mat jis gali tapyti „geriau“ nei kiti. Betgi dabar toks dalykas neduotų rezultato. Vadinasi, ir menininkai, ir rašytojai, ir poetai yra toje pačioje valtyje kaip ir mąstytojai. Kaip dažnai mums tenka sakyti: užmerk akis.

Heidegger: Jeigu „kultūros gamybą“ imtume kaip karkasą, aiškindamiesi meno, poezijos ir filosofijos vietą, tuomet jūsų pavyzdys tinka. Tačiau kai keliamas klausimas ne vien apie gamybą, bet ir apie tai, kas vadinama „kultūra“, tada šių ginčytinų dalykų refleksija patenka į mąstymo užduočių sritį, kurios varganą padėtį nelengva apsvarstyti. Pati didžiausia mąstymo bėda ta, kad šiandien, mano manymu, mes dar negirdime mąstytojo, kuris būtų pakankamai „didis“, idant betarpiškiausiai ir aiškiausiai galėtų pakreipti mąstymą reikalinga linkme ir kartu išvesti jį į kelią. Mums, šiuolaikiniams žmonėms, mąstymo veiklos didybė yra pernelyg didi. Galbūt mes tik sugebame žengti siaurais ir netoli vedančiais takeliais.

SPIEGEL: Dėkojame už šį pokalbį, profesoriau Heideggeri.

 

 
Pirmoji publikacija: Martin Heidegger, „Nur noch ein Gott kann uns retten,“ Der Spiegel 30 (Mai, 1976): 193-219.

„Vien tik Dievas gali mus išgelbėti: Der Spiegel pokalbis su Martinu Heideggeriu“ (I dalis)
 

Vertė Linas Jankauskas

Mokslinis redaktorius Tautvydas Vėželis

 
Vertimo šaltiniai:

„Only a God Can Save Us“: The Spiegel Interview (1966), vert. William J. Richardson, leidinyje Heidegger: The Man and the Thinker, red. Thomas Sheehan, Chicago: Precedent Publishing Co., 1981, p.45–67.

Only a God Can Save Us: Der Spiegel interview with Martin Heidegger (1966) , vert. Maria P. Alter & John D. Caputo, leidinyje Martin Heidegger: Philosophical and Political Writings, New York & London: Continuum, 2006, p.24–48.

Der Spiegel interview with Martin Heidegger, vert. Jerome Veith, leidinyje The Heidegger Reader, red. Günter Figal, Bloomington & Indianapolis: Indiana University Press, 2009, p.313–333.

 

 

  1. [1]Martino Heideggerio pokalbio su „Der Spiegel“ vertimo į anglų kalbą įžanga: „Only a God Can Save Us“: The Spiegel Interview (1966).
  2. [2]Burtininko mokinys – turimas mintyje vokiečių poeto Johanno Wolfgango Goethe’s eilėraštis tokiu pačiu pavadinimu (vok. Der Zauberlehrling): mokinys, paliktas tvarkytis burtininko buveinėje, pasitelkia pagalbon magiją ir priverčia šluotą dirbti už jį, tačiau netrukus ši tampa nevaldoma. Gelbėdamasis, mokinys perkerta šluotą perpus, bet tuomet atsiranda dvi naujos nevaldomos šluotos. Šluotų siautulį sustabdo grįžęs burtininkas, sakydamas, kad galingos dvasios turi būti iššaukiamos tik paties šeimininko.
  3. [3]„Technika“ Heideggeriui reiškia daugiau nei vien „technologiją“. Jis vartoja šią sąvoką, norėdamas apibūdinti, kaip Būtis pasireiškia dabartinėje pasaulio epochoje, kuomet žmogus aplinkines būtybes laiko objektais, kuriuos galima valdyti. Būtent dėl šio patyrimo „technologija“ tampa įmanoma. Technika Heideggeriui yra „planetinė“ ta prasme, jog ši Būties apraiška yra pasaulinė ir liečia kiekvieną žmogaus santykio su planeta, kurioje jis gyvena, aspektą.
  4. [4]Čia Heideggeris, sakydamas „Dievas“, šį žodį veikiausiai traktuoja ne asmeniškai, o taip, kaip jį traktavo interpretuodamas Hölderlino kūrybą, t. y. kaip konkrečią Būties, kaipo „Šventybės“, apraišką.
  5. [5]T. y. tradicine Vakarų metafizikos prasme.
  6. [6]„Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik) – tai Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje 1953 m. Martino Heideggerio skaitytas pranešimas. Pirmą kartą paskelbtas 1954 m. rinkinyje „Menas technikos amžiuje“. Lietuviškai išvertė Arvydas Šliogeris (žr.: „Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai“, Vilnius, „Mintis“, 1992, p.217–243; internete: Martin Heidegger „Technikos klausimas“)
  7. [7]Martinas Heideggeris kalbėjosi su Tailando budistų vienuoliu Bhikku Maha Mani 1963 m. Vokietijos televizijoje SWR. Pokalbio įrašą galima pažiūrėti čia: 1 dalis – https://youtu.be/L8HR4RXxZw8, 2 dalis – https://youtu.be/IoYq9EXdpcw.
  8. [8]Henricus Antonius „Han“ van Meegeren (1889–1947) – olandų tapytojas, vienas išmaningiausių XX a. meno klastotojų, klastojęs žymių dailininkų (Frans Hals, Pieter de Hooch, Gerard ter Borch, Johannes Vermeer) kūrinius.
Tagged with: būtisDievasHeideggerlaikasmenasmintistechnika
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.