Žurnalo „Der Spiegel“ bendradarbių Rudolfo Augsteino ir Georgo Wolffo pokalbis su vokiečių filosofu Martinu Heideggeriu 1966 m. rugsėjo 23 d. Mąstytojui pageidaujant, pokalbis paskelbtas tik po jo mirties, 1976-aisiais.

Pateikiame pirmąją pokalbio dalį, kurioje apžvelgiamas tamsusis garsiojo filosofo laikotarpis, kuomet jis ėjo Freiburgo universiteto rektoriaus pareigas, studentams skelbė žinią, kad jų būčiai turi vadovauti ne idėjos, o tautos vadas, ir tikėjo, kad nacionalsocializmas Vokietijoje pradėjo naują erą.

Der Spiegel“ pokalbis buvo vienintelė vieta, kur Heideggeris viešai pareiškė apie savo santykius su naciais arba, veikiau, savo priešinimosi jiems stoką 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Kalbant apie Heideggerį, buvo didžiulė klaida manyti, kad nacionalsocializmas vokiečiams gali suteikti naują prasmę, naują tikslą žmonių būklės pagerinimui. Heideggeris tai pripažįsta, nors ir netiesiogiai.

Ibrahim Kalin

 

Vien tik Dievas gali mus išgelbėti

 

SPIEGEL: Profesoriau Heideggeri, mes nuolatos pastebime, kad jūsų filosofinę veiklą temdo tam tikros trumpai jūsų gyvenime vyravusios aplinkybės, kurių taip ir nepaaiškinote.

Heidegger: Turite omenyje 1933-iuosius?

SPIEGEL: Taip, šiuos ir paskesnius metus. Norėtume visa tai plačiau aprėpti ir pereiti prie kai kurių klausimų, kurie mums atrodo svarbūs, pavyzdžiui: kokios filosofijos galimybės įtakoti tikrovę (Wirklichkeit), tame tarpe ir politinę tikrovę?

Heidegger: Tai išties svarbūs klausimai, tik ar pajėgsiu į juos atsakyti? Vis dėlto pirmiausia turiu pabrėžti, kad iki rektoriavimo aš neužsiiminėjau jokia politine veikla[1]. 1932/33 m. žiemos semestro metu paskaitų neskaičiau ir daugiausia gyvenau savo trobelėje kalnuose[2].

SPIEGEL: Kaipgi nutiko, kad tapote Freiburgo universiteto rektoriumi?

Martinas Heideggeris – Freiburgo universiteto rektorius (1934 m.)

Heidegger: 1932 m. gruodį mano kaimynas, [anatomijos] profesorius von Möllendorffas, buvo išrinktas rektoriumi. Išrinktasis rektorius pareigas pradeda eiti balandžio 15 dieną. 1932/33 m. žiemos semestro metu mes dažnai aptarinėjome anuometinę padėtį – ne vien politinę, daugiausia universitetų padėtį ir iš dalies beviltišką studentų būvį. Mano nuomonė buvo tokia: kiek galiu spręsti apie tai, kas vyksta, vienintelė mums likusi galimybė yra pamėginti užkirsti kelią artėjantiems įvykiams, pasikliaunant tomis konstruktyviomis jėgomis, kurios vis dar gyvuoja.

SPIEGEL: Ar tomis dienomis įžvelgėte ryšį tarp vokiečių universiteto ir Vokietijos politinės padėties apskritai?

Heidegger: Žinoma, aš stebėjau politinius įvykius 1933 m. sausį ir kovą, taipogi karts nuo karto apie tai šnektelėdavau su jaunesniais bendradarbiais. Mano paties darbas tuo laiku lietė visapusišką ikisokratikų minties interpretaciją. Vasaros semestro pradžioje grįžau į Freiburgą[3]. Tuo metu profesorius von Möllendorffas balandžio 16-ąją ėmėsi rektoriaus pareigų. Nepraėjo nė dvi savaitės, kai jį iš pareigų pašalino Badeno kultūros ministras Wackeris. Tokio ministro sprendimo priežastimi greičiausiai tapo aplinkybė, jog rektorius uždraudė universitete pakabinti vadinamąjį „žydų plakatą“[4].

SPIEGEL: Ponas von Möllendorffas buvo socialdemokratas. Ką jis darė, pašalintas iš pareigų?[5]

Heidegger: Tą pačią dieną po nušalinimo von Möllendorffas atėjo pas mane ir pasakė: „Heideggeri, dabar jūs turite perimti rektoriaus postą.“ Aš pradėjau protestuoti, kad visiškai neturiu administracinio darbo patirties. Bet tuometis prorektorius, [teologijos] profesorius Saueris, irgi atkakliai mygo, kad iškelčiau savo kandidatūrą naujuose rektoriaus rinkimuose, mat iškilo pavojus, jog naujuoju rektoriumi paskirs [paprasčiausią] funkcionierių. Jaunesni kolegos, su kuriais keletą metų aptarinėjau universiteto gyvenimo klausimus, apgulė mane, įtikinėjo imtis rektoriavimo. Aš ilgai dvejojau. Galiausiai nutariau užimti šį postą vien dėl universiteto interesų ir tik tokiu atveju, jeigu užsitikrinsiu vieningą universiteto senato palaikymą. Visgi abejojau, ar tinku būti rektoriumi, ir dar tos pačios dienos rytą, kai turėjo vykti rinkimai, užėjau į rektoratą ir nušalintajam kolegai von Möllendorffui bei prorektoriui Saueriui pareiškiau, kad negaliu imtis šių pareigų. Jie man atsakė, kad pasirengimas rinkimams pažengė taip toli, kad dabar jau per vėlu atsiimti kandidatūrą.

SPIEGEL: Taigi galų gale jūs susitaikėte su susiklosčiusia padėtimi. Kaip vėliau vystėsi jūsų santykiai su nacionalsocialistais?

Heidegger: Kai pradėjau eiti pareigas, sekančią dieną mane aplankė „študentenfiureris“[6] su dviem pagalbininkais ir vėl pareikalavo pakabinti „žydų plakatą“. Aš atsisakiau. Prieš išeidami, šie trys studentai pareiškė, jog apie mano draudimą bus pranešta Reicho studentų vadovybei. Po kelių dienų man telefonu paskambino iš aukščiausių SA[7] valdžios sluoksnių, SA grupenfiureris daktaras Baumannas iš Aukštojo mokslo valdybos. Jis pareikalavo pakabinti minėtą plakatą taip, kaip buvo padaryta kituose universitetuose. Jeigu būčiau nepaklusęs, mane galėjo pašalinti iš pareigų ir, tiesą pasakius, netgi uždaryti universitetą. Aš pamėginau užsitikrinti, kad Badeno kultūros ministras palaikytų manąjį draudimą. Šis paaiškino esąs bejėgis prieš SA. Tačiau savo draudimo aš neatšaukiau.

SPIEGEL: Tai, ką sakote, yra naujiena.

Heidegger: Motyvas, paskatinęs imtis rektoriaus pareigų, jau buvo minėtas 1929 m. mano inauguracinėje Freiburgo paskaitoje „Kas yra metafizika?“: „Mokslų sritys yra atitolusios viena nuo kitos. Jų objektų tvarkymo būdas skiriasi iš esmės. Šią išsklaidytą disciplinų įvairovę šiandien vienija tik universitetų ir fakultetų techninės organizacijos bei profesijų praktinis kryptingumas laikantis vienos orientacijos. O štai mokslų įšaknytumas jų esminiame pagrinde sunyko.“ Tai, ką vadovaudamas mėginau nuveikti, turint galvoje universitetų būklę, kuri mūsų dienomis išsigimė iki kraštutinumo, yra išdėstyta manojoje rektoriaus kalboje[8].

SPIEGEL: Pamėginkime išsiaiškinti, ar, ir kiek, šis 1929 m. pasisakymas atitinka tai, ką kalbėjote 1933 m. inauguracinėje rektoriaus kalboje. Iš bendro konteksto ištrauksime vieną sakinį: „Vokiečių universitetas šalina garsiąją ‘akademinę laisvę’, nes ši laisvė netikra, ji buvo vien negatyvi.“ Drįstame tvirtinti, kad tas sakinys išreiškia bent dalį pažiūrų, kurios jums ir dabar nesvetimos.

Heidegger: Taip, pritariu, kad toji akademinė „laisvė“ pernelyg dažnai buvo vien negatyvi: laisvė nuo pastangos gilintis į mąstymą ir permąstymą, kurio reikalauja mokslo studijos. Tačiau jūsų išskirtą sakinį reikia skaityti ne atskirai, o visumoje, kadangi tik taip taps aišku, ką turėjau omenyje, sakydamas „negatyvi laisvė“.

SPIEGEL: Puiku, šitai suprantama. Bet mums atrodo, kad jūsų rektoriaus kalboje galima pajusti naują toną, kai, praėjus keturiems mėnesiams po Hitlerio paskyrimo kancleriu, jūs kalbėjote apie „šio naujo postūmio [Aufbruch] didybę ir šlovę“.

Heidegger: Taip, šituo aš irgi buvau įsitikinęs.

SPIEGEL: Ar galėtumėte šį dalyką šiek tiek paaiškinti?

Heidegger: Mielai. Anuomet aš nemačiau jokios kitos alternatyvos. Visuotinėje nuomonių painiavoje ir dvidešimt dviejų partijų politinėse tendencijose reikėjo atrasti kokią nors nacionalinę ir, svarbiausia, socialinę nuostatą, bent kažką panašaus į Friedricho Naumanno siekius[9]. Čia galėčiau pacituoti, tiesiog kaip pavyzdį, Eduardo Sprangerio ištrauką[10], kurioje einama žymiai toliau nei mano rektoriaus kalboje.

SPIEGEL: Kada pradėjote domėtis politiniais reikalais? Juk dvidešimt dvi partijos gyvavo jau ne vienerius metus. O milijonus bedarbių galėjai rasti ir 1930 m.

Heidegger: Tuo metu buvau visa galva pasinėręs į „Būtyje ir laike“ (1927)[11] iškeltus klausimus bei pastarųjų metų darbus ir pranešimus – pagrindinius mąstymo klausimus, taip pat netiesiogiai susijusius su nacionaliniais ir socialiniais klausimais. Netiesiogiai man, kaip universiteto dėstytojui, buvo iškilęs klausimas apie mokslų prasmę ir kartu apie universiteto uždavinio nustatymą. Šis susirūpinimas išreikštas mano rektoriaus kalbos pavadinime – „Vokiečių universiteto įsitvirtinimas“. Joks kitas ano meto rektorius nedrįso pasakyti kalbos tokiu pavadinimu. Betgi kuris iš puolusiųjų mano kalbą ją išties nuodugniai perskaitė, permąstė ir išaiškino, atsižvelgiant į tuometinę padėtį?

SPIEGEL: Universiteto įsitvirtinimas tokiame audringame pasaulyje – ar tai ne per sunkus uždavinys?

Heidegger: Kodėl gi? „Universiteto įsitvirtinimas“ yra priešprieša vadinamajam „politiniam mokslui“, kurio jau anuomet reikalavo partija ir nacionalsocialistų studentų organizacija. Sąvoka „politinis mokslas“ tada turėjo visai kitokią prasmę; ji reiškė ne „politikos mokslą“, kaip suprantame šiandien, o šit ką: mokslas, kaip toks, jo prasmė ir vertė, nustatomi remiantis jo praktine nauda tautai. Priešprieša tokiam mokslo politizavimui yra tiesiogiai išreikšta manojoje rektoriaus kalboje.

SPIEGEL: Patvirtinkite, ar mes teisingai jus suprantame: įtraukdamas universitetą į tai, ką tuo metu suvokėte kaip naujo postūmio pradžią, jūs norėjote apginti universitetą nuo priešingų griaunančių tendencijų, kurios universitetui nebūtų leidusios atlikti prideramos funkcijos?

Heidegger: Būtent. Tačiau įsitvirtinimo idėja taipogi turėjo suformuluoti užduotį: grąžinti universitetui naują prasmę, nieku gyvu nebūti paprasčiausia technine organizacija, remtis Vakarų Europos minties tradicijos apmąstymu.

SPIEGEL: Profesoriau, ar norite mums įpiršti mintį, jog tomis dienomis manėte, kad jums gali pavykti atlikti universiteto restituciją išvien su nacionalsocialistais?

Heidegger: Netinkamai išsireiškėte. Ne „išvien su nacionalsocialistais“, tiesiog pats universitetas turėjo atsinaujinti, visiškai save permąstydamas, ir tokiu būdu užimti tvirtą poziciją mokslo politizavimo pavojaus akivaizdoje – kaip tik ta prasme, kurią neseniai paminėjau.

SPIEGEL: Todėl savo rektoriaus kalboje jūs įtvirtinote šias tris „kolonas“: „tarnystė dirbant“, „tarnystė ginant“, „tarnystė mąstant“. Vadinasi, vienaip ar kitaip manėte, kad „tarnystė mąstant“ turi prilygti [kitoms dviems], tačiau nacionalsocialistai su tuo nesutiko?

Heidegger: Apie „kolonas“ mano kalboje nieko nepasakyta. Jeigu įdėmiai skaitėte, „tarnystė mąstant“ pagal eiliškumą iš tiesų yra trečia, tačiau pagal prasmę ji užima pirmą vietą. Mes vis dar turime apsvarstyti, kaip darbas ir gynyba, taipogi visa žmogaus veikla, yra pagrįsti mąstymo ir nušvinta jo šviesoje.

SPIEGEL: Vis dėlto privalome priminti dar vieną pareiškimą, – tuoj baigsime šiuos skausmingus citavimus, – ir mes sunkiai galime įsivaizduoti, kad šiandien galėtumėte po juo pasirašyti. 1933 m. rudenį pareiškėte: „Jūsų Būčiai turi vadovauti ne doktrinos ir idėjos. Fiureris, jis ir vien tik jis, yra dabarties ir ateities vokiečių tikrovė bei jos įstatymas.“

Heidegger: Šie sakiniai paimti ne iš rektoriaus kalbos, o iš vietinio Freiburgo studentų laikraščio, išleisto 1933/34 m. žiemos semestro pradžioje. Pradėjęs rektoriauti, aiškiai suvokiau, kad negalėsiu išgyventi be kompromisų. Taip, jūsų pacituotų sakinių šiandien jau neberašyčiau. Dar 1934-aisiais lioviausi skleisti tokias mintis.

SPIEGEL: Ar leisite mums užduoti sekantį panašų klausimą? Šiame pokalbyje paaiškėjo, kad jūsų pozicija 1933 m. svyravo tarp dviejų polių. Visų pirma, daug ką turėjote sakyti ad usum Delphini[12]. Tai buvo vienas polius. Tačiau kitas polius buvo žymiai pozityvesnis ir apie jį kalbėjote maždaug taip: turėjau nuojautą, kad tai buvo kažkokia naujovė, naujo postūmio pradžia.

Heidegger: Tikrai taip. Aš nekalbėjau tik dėl akių – visa tai mačiau kaip vieną iš galimybių.

SPIEGEL: Puikiai žinote, kad dėl šių dalykų jums buvo pateikti keli iki šiol viešojoje erdvėje nepaneigti kaltinimai, liečiantys jūsų bendradarbiavimą su nacionalsocialistų partija ir jos organizacijomis. Trumpai tariant, jus kaltino, kad dalyvavote knygų deginimuose, kuriuos vykdė studentų arba hitlerjugendo organizacijos.

Heidegger: Aš uždraudžiau rengiamą knygų deginimą, kuris turėjo būti įvykdytas priešais universiteto pastatą.

SPIEGEL: Be kita ko, jus kaltino, kad leidote išimti žydų autorių knygas iš universiteto arba filosofijos seminaro bibliotekų.

Heidegger: Aš, kaip seminaro vadovas, galėjau disponuoti tik seminaro biblioteka. Nepaklusau nuolatiniams reikalavimams išimti žydų autorių knygas. Buvę mano seminarų dalyviai šiandien galėtų paliudyti, kad žydų autorių knygos nebuvo išimtos ir kad šie autoriai, pirmiausia Husserlis, buvo cituojami ir aptariami lygiai taip pat kaip iki 1933-iųjų.

SPIEGEL: Kaip paaiškintumėte tokių gandų kilmę? Tai pagieža?

Heidegger: Numanydamas gandų šaltinius, būčiau linkęs su tuo sutikti, tačiau šio šmeižto šaknys glūdi daug giliau. Tai, kad ėmiausi rektoriaus pareigų, buvo, manding, tik proga, o ne esminė priežastis. Todėl polemika, matyt, įsiliepsnos kaskart išpuolus progai.

SPIEGEL: Jūs ir po 1933 m. turėjote žydų studentų. Atrodo, jūsų santykiai su kai kuriais žydų studentais buvo nuoširdūs.

Heidegger: Po 1933 m. mano požiūris liko nepakitęs. Vienai mano pirmų ir gabių mokinių, Helene Weiss, vėliau emigravusiai į Škotiją, daktaro laipsnis buvo suteiktas Bazelyje (kai studijavimas Freiburge tapo neįmanomas) už darbą pavadinimu „Priežastingumas ir atsitiktinumas Aristotelio filosofijoje“, išleistą Bazelyje 1942 m. Pratarmės pabaigoje autorė rašo: „Fenomenologinės interpretacijos bandymas, pateiktas pirmoje dalyje, tapo įmanomas susipažinus su nepublikuotomis M. Heideggerio graikų filosofijos interpretacijomis.“ Štai čia jūs matote šio darbo egzempliorių su autorės dedikacija. Keletą sykių aplankiau daktarę Weiss Bazelyje, kur ji gyveno iki mirties.

SPIEGEL: Jūs ilgai draugavote su Karlu Jaspersu. Po 1933 m. šie santykiai ėmė blogėti. Sklido gandai pablogėjimą susijus su faktu, jog Jasperso žmona – žydė. Ar norėtumėte ką nors apie tai pasakyti?

Heidegger: Aš draugavau su Karlu Jaspersu nuo 1919-ųjų. 1933 m. vasaros semestro metu aplankiau jį ir jo žmoną Heidelberge. Jis man siuntė viską, ką buvo publikavęs tarp 1934 m. ir 1938 m., „su širdingais sveikinimais“.

SPIEGEL: Jūs buvote žydo Edmundo Husserlio – jūsų pirmtako Freiburgo universiteto filosofijos katedroje – studentas. Būtent jis jus rekomendavo fakultetui kaip savo įpėdinį minėtoje katedroje. Jūs tikrai turėjote jam justi dėkingumą.

Heidegger: Jūs, be abejo, žinote „Būties ir laiko“ dedikaciją[13].

SPIEGEL: Žinoma. Bet vėliau jūsų santykiai pakito. Ar galėtumėte, ir ar norėtumėte, mums atsakyti, kodėl taip atsitiko?

Heidegger: Paaštrėjo nesutarimai tam tikrais filosofiniais klausimais. 4-ojo dešimtmečio pradžioje Husserlis viešai susidorojo su Maxu Scheleriu ir manimi taip akivaizdžiai, jog nepaliko jokių prošvaisčių. Niekaip negalėjau suprasti, kas Husserlį paskatino viešai pasisakyti prieš mano mintis.

SPIEGEL: Kokiomis aplinkybėmis tai nutiko?

Heidegger: Husserlis kalbėjosi su studentais Berlyno sporto rūmuose. Visa tai nušvietė Erichas Mühsamas[14] viename pagrindinių Berlyno laikraščių.

SPIEGEL: Šiuo atveju pats ginčas mums nėra įdomus. Juk svarbiausia, kad tai nebuvo jūsų ginčas, kažkaip susijęs su 1933-iaisiais.

Heidegger: Tikrai ne.

SPIEGEL: Jūs sulaukėte kritikos, kad penktame knygos „Būtis ir laikas“ leidime (1941) nebeliko originalios dedikacijos Husserliui[15].

Heidegger: Teisybė. Šitai aš paaiškinau savo knygoje „Pakeliui į kalbą“ (Unterwegs zur Sprache, 1959). Ten parašiau: „Atsakydamas į plačiai pasklidusius nepagrįstus teiginius, noriu aiškiai pasakyti, kad Būties ir laiko dedikacija… išliko iki Būties ir laiko ketvirtojo leidimo 1935-aisiais. 1941 m., kai mano leidėjai pajuto, jog penktajam leidimui gali kilti grėsmė, t. y. publikacija gali būti uždrausta, Niemeyerio[16] pasiūlymu ir pageidavimu dedikacijos galiausiai buvo atsisakyta, tačiau aš pareikalavau, kad 38-ame puslapyje būtų palikta pastaba, kuri iš esmės atitiko dedikaciją ir skambėjo šitaip: Jeigu žemiau pateiktas tyrimas žengia į priekį, atskleisdamas ‘pačius daiktus’ [die Sachen selbst], tai dėl to autorius pirmiausia dėkingas E. Husserliui, kuris autoriaus studentavimo Freiburge metu atidžiai jam vadovavo bei suteikė galimybę laisvai naudotis jo nepublikuotais tyrimais, tokiu būdu leisdamas susipažinti su įvairiausiomis fenomenologinių tyrinėjimų sritimis.

SPIEGEL: Tada mums turbūt nebeverta klausti, ar tiesa, kad jūs, būdamas Freiburgo universiteto rektoriumi, uždraudėte atsistatydinusiam Husserliui lankytis ir naudotis universiteto arba filosofijos seminaro bibliotekomis[17].

Heidegger: Tai šmeižtas.

SPIEGEL: Ir nėra jokio rašto, kuriame būtų išreikštas šis draudimas Husserlio atžvilgiu? Kaipgi atsirado toks gandas?

Heidegger: Nežinau ir aš. Negaliu to paaiškinti. Tai, kad šis dalykas neįmanomas, gali įrodyti vienas menkai žinomas faktas. Kai buvau rektoriumi, man teko lankytis pas kultūros ministrą ir užstoti universiteto medicinos klinikos direktorių profesorių Thannhauserį bei [fizikinės chemijos] profesorių von Hevesy, būsimą Nobelio premijos laureatą, – abu jie buvo žydai ir ministerija reikalavo juos atleisti. Juk absurdiška, kad aš, užstojęs tuodu vyrus, būčiau niekingai elgęsis su Husserliu, profesoriumi emeritu ir savo mokytoju. Aš taipogi sustabdžiau studentų ir dėstytojų rengimąsi demonstracijai prieš profesorių Thannhauserį. Anuo metu buvo keletas jaunų paskyrimo laukiančių dėstytojų, kurie manė: dabar pasitaikė gera proga palypėti aukštyn. Kai tokie žmonės kreipdavosi į mane su panašiais prašymais, aš juos tučtuojau išprašydavau lauk.

SPIEGEL: Jūs nedalyvavote Husserlio laidotuvėse 1938 metais.

Heidegger: Šiuo klausimu norėčiau pasakyti štai ką. Kritika, kad nutraukiau ryšius su Husserliu, neturi pagrindo. 1933 m. gegužę mano žmona mūsų abiejų vardu parašė laišką poniai Husserl, kuriame buvo pareikšta mudviejų amžina padėka, ir laišką išsiuntė kartu su nedidele gėlių puokšte. Ponia Husserl atsakė trumpu laiškeliu, kuriame formaliai padėkojo ir pranešė, kad santykiai tarp mūsų šeimų nutraukiami. Tai, kad aš dar kartą nepadėkojau ir nepagerbiau Husserlio jo ligos ir mirties metu, buvo žmogiško silpnumo pasireiškimas, už kurį vėliau atsiprašiau laiške poniai Husserl.

SPIEGEL: Husserlis mirė 1938-aisiais. Rektoriaus pareigų atsisakėte dar 1934 m. vasarį. Kaip tai nutiko?

Heidegger: Čia aš turiu kai ką paaiškinti. Siekdamas pertvarkyti universiteto techninę struktūrą, t. y. iš vidaus atnaujinti fakultetus, atsižvelgiant į jų mokslines užduotis, aš pasiūliau kai kurių fakultetų dekanais – 1933/34 metų žiemos semestrui – paskirti jaunus ir, svarbiausia, savo srityje pasižymėjusius bendradarbius, nepaisant jų priklausomybės nacių partijai. Šitaip teisės fakulteto dekanu tapo profesorius Erikas Wolfas, filosofijos fakulteto – profesorius Schadewaldtas, tiksliųjų mokslų fakulteto – profesorius Soergelis, medicinos fakulteto – profesorius von Möllendorfas, kuris pavasarį buvo pašalintas iš rektoriaus pareigų. Bet jau per 1933 m. Kalėdas tapo aišku, kad dėl akademinės bendruomenės arba partijos priešiškumo negalėsiu įvykdyti planuojamo universiteto atnaujinimo. Pavyzdžiui, man priekaištavo, kad studentus įtraukiu į universiteto administravimą – lygiai taip, kaip daroma šiandien. Vieną dieną buvau iškviestas į Karlsruhę, kur ministras per savo patarėją, apygardos „študentenfiurerio“ akivaizdoje, pareikalavo pakeisti teisės ir medicinos fakultetų dekanus kitais partijai tinkamais asmenimis. Atmečiau tuos pasiūlymus ir pareiškiau, kad atsistatydinsiu iš rektoriaus pareigų, jeigu ministras ir toliau atkakliai mane spaus. Taip ir nutiko. Tai buvo 1934 m. vasarį. Aš pasitraukiau po dešimties rektoriavimo mėnesių, tuo tarpu kiti rektoriai savo postuose išbūdavo dvejus ir daugiau metų. Kai tapau rektoriumi, šį faktą vokiečių ir užsienio spauda skelbė įvairiausiais būdais, o apie mano atsistatydinimą nebuvo pasakyta nė žodžio.

SPIEGEL: Ar turėjote galimybę išdėstyti savo mintis apie universiteto reformą tuometinės vyriausybės ministrui?

Heidegger: Apie kuriuos metus kalbate?

SPIEGEL: Turime mintyje Rusto[18] kelionę į Freiburgą 1933-iaisiais.

Heidegger: Turėjau dvi skirtingas galimybes. Pirma galimybė pasitaikė Schlageterio[19] garbei surengtoje šventėje Šionau mieste, kurioje truputį formaliai pasikalbėjau su ministru. Antra galimybė pasitaikė 1933 metų lapkritį – kalbėjausi su juo Berlyne. Išsakiau jam savo požiūrį apie mokslą ir galimą fakultetų pertvarką. Jis įdėmiai klausėsi, todėl vyliausi, kad mano pranešimas turės kokį nors poveikį, tačiau nieko panašaus neįvyko. Nesuprantu, kodėl taip išskiriamas mano pokalbis su Reicho švietimo ministru – juk visos užsienio vyriausybės skubėjo pripažinti Hitlerį ir užmegzti su juo įprastus tarptautinius santykius.

Vokietijos mokslininkų, palaikiusių Hitlerio režimą, susitikimas Leipcige 1933 m. lapkritį (filosofas Martinas Heideggeris pažymėtas kryželiu).

SPIEGEL: Ar pasikeitė jūsų santykis su nacionalsocialistų partija, kai palikote rektoriaus postą?

Heidegger: Po savo atsistatydinimo apsiribojau tik dėstytojo pareigomis. 1934 metų vasaros semestro metu dėsčiau „Logiką“. Sekantį 1934/35 m. semestrą skaičiau pirmą kursą apie Hölderliną. 1936-aisiais pradėjau kursą apie Nietzschę[20]. Visi, kas klausėsi, galėjo aiškiai išgirsti, kad tai buvo konfrontacija [Auseinandersetzung] su nacionalsocializmu.

SPIEGEL: O kaipgi dėl pareigų perdavimo naujajam rektoriui? Jūs iš viso nedalyvavote šioje ceremonijoje?

Heidegger: Tai tiesa. Aš atsisakiau dalyvauti rektoriaus pareigų perdavimo ceremonijoje.

SPIEGEL: Jūsų įpėdinis buvo ištikimas partijos narys?

Heidegger: Jis dirbo teisės fakultete. Partijos laikraštis Der Alemanne paskelbė apie jo paskyrimą rektoriumi įdėdamas riebią antraštę: „Pirmasis universiteto rektorius nacionalsocialistas.“

SPIEGEL: Kaip vėliau partija elgėsi jūsų atžvilgiu?

Heidegger: Mane nuolat sekė.

SPIEGEL: Pats su tuo susidūrėte?

Heidegger: Taip. Pavyzdžiu gali pasitarnauti daktaro Hancke’s atvejis.

SPIEGEL: Kaip apie tai sužinojote?

Heidegger: Jis pats pas mane atėjo. 1936/37 m. žiemos semestre jis apgynė disertaciją ir 1937 m. vasaros semestro metu dalyvavo mano seminare. Jį atsiuntė SD[21], kad mane sektų.

SPIEGEL: Kas jį paskatino netikėtai jus aplankyti?

Heidegger: Paveiktas mano seminaro apie Nietzschę 1937 m. vasaros semestre ir tos manieros, kuria vyko darbas, jis prisipažino, kad daugiau nebegali tęsti seklio vaidmens ir vardan mano tolimesnės dėstytojo veiklos nori mane informuoti apie susidariusią padėtį.

SPIEGEL: Vadinasi, budri partijos akis jus stebėjo?

Heidegger: Aš žinojau, kad neleido recenzuoti mano publikacijų, pavyzdžiui, esė „Platono mokymas apie tiesą“. Paskaitą apie Hölderliną, kurią skaičiau Vokiečių institute Romoje 1936 m. pavasarį, grubiai sukritikavo hitlerjugendo žurnalas Wille und Macht („Valia ir galia“). Tiems, kas tuo domisi, reikėtų perskaityti polemiką, kurią prieš mane 1934 m. vasarą pradėjo Ernsto Kriecks’o žurnalas Volk im Werden („Tautos tapsmas“). Manęs nebuvo vokiečių delegacijoje tarptautiniame filosofijos kongrese Prahoje 1934-aisiais. Taipogi man neleido dalyvauti tarptautiniame Descartes’o kongrese Paryžiuje 1937 m. Ši žinia Paryžiuje sukėlė tokį nesusipratimą, jog kongreso organizatorius – Sorbonos profesorius Émile’is Brèhier – pats kreipėsi į mane su klausimu, kodėl manęs nėra vokiečių delegacijoje. Aš atsakiau, kad kongreso vadovybė galėtų šį klausimą užduoti Reicho švietimo ministerijai. Po kurio laiko iš Berlyno gavau pavėluotą kvietimą prisijungti prie delegacijos. Aš atsisakiau. Mano paskaitos „Kas yra metafizika?“ ir „Apie tiesos esmę“ buvo pardavinėjamos iš po prekystalio, aplankuose be jokio pavadinimo. Po 1934 m. partija liepė nedelsiant išimti iš knygynų mano rektoriaus kalbą.

SPIEGEL: Ar vėliau padėtis dar blogėjo?

Heidegger: Paskutiniais karo metais penki šimtai žymiausių mokslininkų ir menininkų buvo atleisti nuo bet kokios karo tarnybos. Manęs tarp jų nebuvo. Priešingai, 1944 m. vasarą mane išsiuntė kasti apkasų palei Reiną.

SPIEGEL: O kitoje sienos pusėje, Šveicarijoje, apkasus kasė Karlas Barthas.

Heidegger: Žinote, nepaprastai įdomu, kaipgi klostėsi tie įvykiai. Rektorius susikvietė visus dėstytojus. Jis paporino trumpo turinio kalbą, kuri buvo susitarimo su vietiniais ir aukštais partijos vadais rezultatas. Netrukus visi dėstytojai turėjo būti suskirstyti į tris grupes: pirmoji – tie, kuriuos galima visiškai pakeisti, antroji – tie, kurie iš dalies nepakeičiami, ir trečioji – tie, kurie visiškai nepakeičiami. Pirmojoje visiškai pakeičiamųjų grupėje atsidūrė Heideggeris ir podraug su juo Gerhardas Ritteris[22]. 1944/45 m. žiemos semestro pradžioje, po apkasų kasimo prie Reino, pradėjau kursą pavadinimu „Poezija ir mąstymas“. Tam tikra prasme tai buvo mano kursų apie Nietzschę tęsinys, t. y. mano konfrontacija su nacionalsocializmu. Baigiantis antrai valandai, mane mobilizavo į pilietinės gynybos pajėgas [Volkssturm] – iš visų atrinktų dėstytojų pagal savo amžių aš buvau pats vyriausias.

SPIEGEL: Taigi padarykime išvadą: 1933-aisiais jūs, vienaip ar kitaip apolitiškas žmogus, įsitraukėte…

Heidegger: …per universitetą…

SPIEGEL: Taip, per universitetą įsitraukėte į šią „naujo postūmio“ politiką. Maždaug po metų atsisakėte užimamų pareigų. Tačiau 1935 m. kurse, kuris buvo išspausdintas 1953 m. pavadinimu „Metafizikos įvadas“, jūs dėstėte: „Tai, kas šiandien [1935 m.] pateikiama kaip nacionalsocializmo filosofija, tačiau neturi nieko bendra su vidine tiesa ir šio judėjimo didybe (t. y. su planetinės technikos ir šiuolaikinio žmogaus susitikimu), meta tinklą į tuos drumzlinus ‘vertybių’ ir ‘totalybių’ vandenis.“ Ar šiuos žodžius skliausteliuose pirmą kartą įtraukėte 1953 m., publikavimo metu, kad 1953-iųjų skaitytojui paaiškintumėte, ką turėjote mintyje 1935-aisiais, kalbėdamas apie „vidinę tiesą ir šio judėjimo didybę“ (t. y. nacionalsocializmą), o gal šie paaiškinamieji skliausteliai jau buvo 1935 m.?

Heidegger: Skliausteliai buvo originaliame rankraštyje ir tai tiksliai atitiko mano tuometinę technikos sampratą, tačiau ne vėlesnę technikos esmės, kaip po-statos [Ge-Stell], eksplikaciją. Priežastį, kodėl šios frazės neperskaičiau viešai, galima paaiškinti tuo, kad buvau įsitikinęs klausytojų nuovoka; visgi kvailiai, informatoriai ir šnipai viską suprato savaip, bet juk jie ir norėjo šitaip suprasti.

SPIEGEL: Į šią kategoriją turbūt įtrauktumėte ir komunistinį judėjimą?

Heidegger: Taip, neabejotinai, juk jis taipogi determinuotas planetinės technikos.

SPIEGEL: Amerikonizmas irgi?

Heidegger: Taip, manyčiau, kad ir jis. Be to, per pastaruosius trisdešimt metų turėjo tapti aiškiau, kad planetinis modernios technikos judėjimas yra jėga, kurios determinuojančią reikšmę mūsų istorijai vargu ar įmanoma pervertinti. Dabar man svarbiausias klausimas yra šis: kaip ir kokia politinė sistema gali būti pritaikyta technikos amžiui. Į šį klausimą neturiu atsakymo. Aš nesu įsitikinęs, kad tai yra demokratija.

SPIEGEL: Bet „demokratija“ tėra bendra sąvoka, kuri gali būti suprantama labai skirtingai. Kyla klausimas, ar vis dar įmanoma šios politinės formos transformacija. Pradedant 1945 m., jūs kalbėjote apie Vakarų pasaulio politinius siekius, taip pat ir apie demokratiją, krikščioniškosios pasaulėžiūros [Weltanschauung] politinę išraišką, netgi apie piliečių teises, kurias turi garantuoti konstitucinė sistema. Ir visus tuos siekius vadinote „pusinėmis priemonėmis“.

Heidegger: Pirmiausia atsakykite man, kur aš kalbėjau apie demokratiją ir kitus dalykus, kuriuos minėjote. Tuos siekius iš tiesų pavadinčiau pusinėmis priemonėmis, nes juose nematau jokios aktualios konfrontacijos su technikos pasauliu, kadangi už jų, mano požiūriu, vis dar glūdi suvokimas, neva technika savo esme yra kažkas, ką žmogus valdo savomis rankomis. Mano nuomone, tai neįmanoma. Technika savo esme yra kažkas, ko žmogus negali sutramdyti savo jėgomis.

SPIEGEL: Kokia iš ką tik nubrėžtų krypčių, jūsų manymu, labiausiai tiktų mūsų laikui?

Heidegger: Negaliu atsakyti. Vis dėlto čia kyla lemiamas klausimas. Pradžioje būtina išsiaiškinti, ką reiškia jūsų žodžiai „tiktų mūsų laikui“. Ką šioje vietoje reiškia žodis „laikas“? Be to, dar reikėtų paklausti, ar tas tinkamumas gali būti žmogaus veiklos „vidinės tiesos“ standartas ir ar standartinis žmogaus veiklos matas nėra mąstymas ir poezija [das Denken und das Dichten], kad ir koks eretiškas būtų akcentų perkėlimas.
 

1 dalies pabaiga

 
Pirmoji publikacija: Martin Heidegger, „Nur noch ein Gott kann uns retten,“ Der Spiegel 30 (Mai, 1976): 193-219.

 

Vertė Linas Jankauskas

Mokslinis redaktorius Tautvydas Vėželis

 
Vertimo šaltiniai:

„Only a God Can Save Us“: The Spiegel Interview (1966), vert. William J. Richardson, leidinyje Heidegger: The Man and the Thinker, red. Thomas Sheehan, Chicago: Precedent Publishing Co., 1981, p.45–67.

Only a God Can Save Us: Der Spiegel interview with Martin Heidegger (1966) , vert. Maria P. Alter & John D. Caputo, leidinyje Martin Heidegger: Philosophical and Political Writings, New York & London: Continuum, 2006, p.24–48.

Der Spiegel interview with Martin Heidegger, vert. Jerome Veith, leidinyje The Heidegger Reader, red. Günter Figal, Bloomington & Indianapolis: Indiana University Press, 2009, p.313–333.

 

 

  1. [1]Naciai į valdžią atėjo 1933 m. sausio 30 d. Heideggeris Freiburgo universiteto rektoriumi išrinktas 1933 m. gegužę. Vis dar kyla klausimų, kokie buvo jo santykiai su nacizmu prieš ir po rektoriavimo.
  2. [2]Mėgstamiausia Heideggerio buveinė buvo medinė trobelė Todtnaubergo kaimelyje, esančiame Švarcvaldo kalnuose pietvakarių Vokietijoje, visai netoli Freiburgo miesto.
  3. [3]Tuo laikotarpiu Vokietijos universitetuose vasaros semestrai prasidėdavo antroje balandžio pusėje ir baigdavosi birželio pabaigoje. Žiemos semestrai prasidėdavo lapkričio pradžioje ir baigdavosi pirmoje vasario pusėje.
  4. [4]Žydų plakatai (vok. Judenplakat) buvo viena žydų boikoto formų (pvz., Juden unerwünscht! – „Žydai čia nepageidaujami!“), pradėta taikyti Hitleriui įžengus į valdžią.
  5. [5]Socialdemokratai buvo viena seniausių Vokietijos politinių partijų ir viena įtakingiausių Veimaro respublikos laikais.
  6. [6]Študentenfiureris (vok. Studentenführer) – to laikotarpio Vokietijos studentų organizacijos vadovas.
  7. [7]SA (Sturmabteilung) – Vokietijos nacionalsocialistų partijos smogiamasis dalinys. Vadinamieji „smogikai“ arba „rudmarškiniai“ padėjo Hitleriui įsitvirtinti valdžioje.
  8. [8]Išrinktasis rektorius, užimdamas postą, laikėsi tradicijos viešai kreiptis į visuomenę. Heideggeris, savo kreipimąsi pavadinęs „Vokiečių universiteto įsitvirtinimas“ (Die Selbstbehauptung der Deutschen Universität, Breslau: Korn, 1933), ragino akademinę bendruomenę būti atsakinga prieš tautą, vystant mokslo šakas, ir paskelbė tris postulatus: tarnystė dirbant [Arbeitsdienst], tarnystė ginant [Wehrdienst] ir tarnystė mąstant [Wissensdienst]. Kai kurie mokslininkai šioje koncepcijoje įžvelgia paraleles su Platono „Valstybėje“ aprašyta idealios valstybės tvarka, kuomet vieni dirba ir gamina (gamintojai), antri saugo ir gina (sargybiniai), o treti vadovauja ir valdo valstybę (valdovai-filosofai). Tačiau kiti tvirtina, jog paskelbti postulatai rodo visišką Heideggerio pataikavimą naciams.
  9. [9]Friedrich Naumann (1860–1919) – prieštaringas vokiečių socialliberalių pažiūrų politikas, Reichstago narys. Kaltintas vokiško nacionalizmo, militarizmo, imperializmo idėjų sklaida, ypač pasirodžius knygai Mitteleuropa („Vidurio Europa“, 1915), kurioje kalbama apie neišvengiamą Vokietijos dominavimą Vidurio Europoje.
  10. [10]Šis straipsnis pasirodė leidinyje Die Erziehung („Švietimas“, red. A. Fischer, W. Flitner, Th. Litt, H. Nohl & E. Spranger, 1933, p.401).
  11. [11]„Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927) yra pirmas didelis – ir iki šiolei pats svarbiausias – Heideggerio kūrinys. Jame keliamas klausimas, kuris prasiskverbia į visus kitus jo darbus: kokia yra Būties prasmė? // Lietuviškai kūrinį išvertė Tomas Kačerauskas (Vilnius: Technika, 2014).
  12. [12]Posakis Ad usum Delphini yra miglotas. Galbūt klausinėtojai turi mintyje „kalbėti lyg pranašaujant Delfuose“, t. y. mįslingai ir aptakiai, kad klausytojas pats galėtų interpretuoti, ką jam pasakė. Tačiau tokiu atveju posakyje vietoje žodžio Delphini turi būti Delphicae. Kiti posakio išaiškinimai yra dar mažiau įtikimi arba dar labiau ezoteriški.
  13. [13]M. Heideggerio „Būties ir laiko“ dedikacija: „Pagarbiai ir bičiuliškai skiriama Edmundui Husserliui. Todtnaubergas Bad. Švarcvalde, 1926 m. balandžio 8 d.“ (Vertė Tomas Kačerauskas)
  14. [14]Erich Mühsam (1874–1934) – vokiečių poetas, dramaturgas ir anarchistas, miręs koncentracijos stovykloje 1934 m.
  15. [15]Sekančiuose „Būties ir laiko“ leidimuose dedikacija buvo sugrąžinta.
  16. [16]Max Niemeyer – Heideggerio raštų leidėjas.
  17. [17]Turima galvoje specializuota biblioteka seminarų kabinetuose Freiburgo universiteto filosofijos katedroje.
  18. [18]Bernhard Rust (1883–1945) – nacionalsocialistų partijos narys ir Hitlerio draugas, ėjęs mokslo, švietimo ir tautos kultūros ministro pareigas.
  19. [19]Albert Leo Schlageter (1894–1923) – buvęs Freiburgo universiteto studentas, vokiečių rezistencijos prieš Prancūzijos įvykdytą Ruro krašto okupaciją dalyvis. Nušautas prancūzų.
  20. [20]„Logikos“ kurse Heideggeris kreipė dėmesį į mąstymo prigimtį, iš dalies atsižvelgdamas į mąstymo santykį su kalba. Svarstydamas apie Hölderliną, Heideggeris aptarė kalbos prigimtį poezijoje. Kursas apie Nietzschę nagrinėjo Nietzsche’s mąstymą kaip Vakarų metafizikos atomazgą.
  21. [21]SD (vok. Sicherheitsdienst des Reichsführers SS) – SS reichsfiurerio saugumo tarnyba, užsiiminėjusi vidaus ir užsienio žvalgyba.
  22. [22]Gerhard Georg Bernhard Ritter (1888–1967) – tuometis Freiburgo universiteto naujųjų laikų istorijos profesorius. Suimtas dėl įtarimų turėjus ryšių su sąmokslininkais, pasikėsinusiais į Hitlerio gyvybę 1944 m. liepos 20 d. Buvo įkalintas. 1945 m. balandžio 25 d. išlaisvintas sąjungininkų pajėgų.
Tagged with: būtisDievasfenomenologijafilosofijaHeideggerHusserllaikasnacizmaspolitikatechnika
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.