Tikėjimas – vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti žmogų

1986 m. balandžio 26 d. Černobylyje įvyko atominės elektrinės avarija, sukėlusi didžiausią branduolinę katastrofą pasaulyje. Po dviejų savaičių Stokholme pirmą kartą parodytas Andrejaus Tarkovskio filmas „Aukojimas“. Ši juosta daugeliui atrodo pranašinga. Pagrindinis filmo herojus, norėdamas išgelbėti žmoniją nuo atominio karo, aukoja brangiausia – tai, ką myli. „Aukojimas“ yra paskutinis Tarkovskio filmas ir pirmas, pilnai sukurtas emigracijoje, skaudžiai jaučiant, kad kelio namo nebėra.

Žemiau pateiktame pokalbyje Tarkovskis kalba apie „Aukojimą“, mūsų vietą šiuolaikiniame pasaulyje, religiją ir tikėjimo galią. Pokalbis pirmą kartą publikuotas žurnale „La France catholique“ 1986 m. birželio 20 d. Su režisieriumi kalbėjosi Charles H. de Brantes.

Teko girdėti, kad jūsų filmuose, ypač „Aukojime“, dažnai sutinkamas motyvų persipynimas, sąlygotas krikščioniškų vaizdinių (pavyzdžiui, Aleksandras skaito maldą „Tėve mūsų“), o taip pat labiau archajinių, tiksliau, pagoniškų vaizdinių, kurie atsispindi Marijos, „gerosios raganos“, personaže. Tai sąlygoja nesupratimą. Jūs esate krikščionis, ar ne?

Nemanau, kad labai svarbu žinoti, ar aš pritariu tam tikriems vaizdiniams arba tikėjimams – pagoniškiems, katalikiškiems, stačiatikiškiems, apskritai krikščioniškiems. Svarbiausia – filmas. Man atrodo, kad į jį reikia žiūrėti bendrame fone, o ne kaip į prieštaravimų, kurių nuolat ieško kai kurie kritikai, išraiškų areną. Meno kūrinys ne visada veidrodiškai atspindi menininko vidinį pasaulį, ypač jo subtiliausias puses, nors, žinoma, tam tikra jų sąryšio logika egzistuoja. Taip pat meno kūrinys gali atspindėti požiūrio tašką, kuris skiriasi nuo autoriaus požiūrio taško. Dar vienas momentas: kurdamas filmą, aš visąlaik galvoju, kad jį žiūrės labai skirtingos auditorijos.

Vaikystėje kartą paklausiau tėvo: „Ar egzistuoja Dievas?“ Jo atsakymas man tapo atradimu. „Netikinčiam – ne, tikinčiam – taip!“ Tai labai svarbi problema. Aš noriu pasakyti, kad filmą galima interpretuoti skirtingai. Todėl, pavyzdžiui, žiūrovams, kurie domisi įvairiais antgamtiniais reiškiniais, filme svarbiausiu dalyku taps paštininko ir raganos santykiai, juose jie įžvelgs pamatinį veiksmą. Tikintieji pirmiausia priims Aleksandro maldą, kreipimąsi į Dievą, jiems viso filmo siužetas vystysis aplink šią temą. Ir galiausiai trečios kategorijos žiūrovai, neturintys nusistovėjusių įsitikinimų, tiesiog pasakys, kad Aleksandras yra ligonis, psichiškai nestabilus žmogus. Taigi skirtingos žiūrovų grupės filmą suvoks skirtingai.

Aš manau, kad žiūrovas turi teisę vertinti tai, ką jis mato ekrane, atsižvelgdamas į savo vidinį pasaulį, o ne iš to požiūrio taško, kurį norėčiau jam įpiršti. Mano tikslas – parodyti gyvenimą, sukurti vaizdinį – dramatišką ir tragišką šiuolaikinio žmogaus vaizdinį. Galų gale, ar jūs galite įsivaizduoti, kad tokį filmą sukurtų netikintis žmogus? Aš negaliu!

Kai kurie žiūrovai abejoja jūsų herojų tikėjimu. Kokia yra jų įsitikinimų esmė? Tarkime, kas sudaro tą tikėjimo ydą, kuri Aleksandrą veda iš proto?

Man atrodo, kad Aleksandras – pamišėlis, nors turbūt kiti žmonės mano kitaip. Tiesiog jo psichologinė būsena labai sudėtinga. Manau, kad Aleksandras atstovauja ypatingam tipui. Jo vidinis pasaulis – pasaulis žmogaus, kuris seniai lankėsi bažnyčioje. Galbūt jis užaugo tikinčiųjų šeimoje, bet jo asmeninis tikėjimas, jo religiniai įsitikinimai yra „netradiciniai“…galbūt jis išvis netiki? Aš lengvai galiu įsivaizduoti jo pasiaukojamą sekimą Rudolfo Steinerio idėjomis, antroposofijos klausimais. Taip pat jį regiu kaip žmogų, kuris suvokia, kad materialus pasaulis – dar ne viskas, kad yra transcendentinė realybė, kurią tereikia atverti. Kai suvaidinama tragedija ir katastrofa neišvengiama, jis, vadovaudamasis savo vidinio pasaulio logika, kreipiasi į Dievą, kaip į vienintelę viltį. Tai nevilties momentas.

Susidaro įspūdis, kad jūsų herojai yra ant tikro dvasinio gyvenimo slenksčio, savotiškoje neišmanymo būsenoje.

Man atrodo, kad Aleksandras, nepaisant patiriamų kančių, yra laimingas žmogus, nes kentėdamas atranda tikėjimą. Po visko, ką jam teko pergyventi, vargu ar galima kalbėti, kad jis randasi ant kažkokio slenksčio. Pats svarbiausias ir sudėtingiausias religinės problemos aspektas – patsai tikėjimas.

Bet toks tikėjimas tam tikra prasme susiduria su absurdu.

Juk tai normalu! Aš manau, kad žmogų, pasiryžusį save paaukoti, galima laikyti tikinčiu. Žinoma, tai keista. Aleksandras aukojasi, bet tuo pačiu metu verčia tą daryti ir kitus. Tai pamišimas! O kas belieka? Aišku, jie jį laiko pražuvusiu žmogumi, nors iš tikrųjų kuo aiškiausia, kad jis yra išgelbėtas.

Kai kurių žiūrovų nuomone, „Aukojime“ jaučiama atmosfera, kurią perteikia Bergmanas. Ar galima teigti, kad švedų režisierius padarė jums tam tikrą įtaką, ar šis jausmas yra susijęs su filmo veiksmo vieta?

Kai Bergmanas kalba apie Dievą, jis tą daro tik tam, kad pasakytų: Jo balsas pasaulyje negirdimas, Jo nėra… Vadinasi, mūsų negalima lyginti. Kritikai, kurie mano kitaip, yra labai paviršutiniški, ir jeigu jie taip teigia tik todėl, kad pagrindinio vaidmens „Aukojime“ atlikėjas filmavosi ir pas Bergmaną, ir kad mano filme naudojamas švedų kaimo peizažas, – tai tik įrodo, kad jie nesupranta nei Bergmano, nei egzistencializmo. Bergmanas yra artimesnis Kierkegaardui, negu tikėjimo problemai.

Iš visų jūsų filmų „Aukojimas“ yra labiausiai „teatriškas“. Ar galėtumėte įsivaizduoti kai kurių scenų pastatymą teatre?

Manau, tai būtų įmanoma, nors teatre lengviau būtų pastatyti „Soliarį“ arba „Stalkerį“. Abejoju, ar tai galėtų būti sėkmingi pastatymai…jie būtų pretenzingi. Man lengviau dirbti kine, kadangi čia nereikia atsižvelgti į laiką arba žiūrovo ritmą; filmas turi savo ritmą. Jeigu filmą reikėtų perkelti į sceną, sugriūtų jo laikiškumo atmosfera, o ji yra labai svarbi. Kitaip viskas prapuls.

Atrodo, kad jūsų keliami klausimai turi būti asmeniškai artimi pagrindinio vaidmens atlikėjui Erlandui Josephsonui.

Pagrindiniai vaidmenys filme iš tikrųjų buvo parašyti Erlandui Josephsonui ir Allanui Edwallui. Kiti atsirado vėliau.

„Aukojimo“ pabaigoje medis sudega kartu su namu. Ar buvote tuo nustebintas?

Mano filmuose niekas nevyksta atsitiktinai. Kodėl medis sudega kartu su namu? Jeigu sudegtų vien tik namas, tai būtų tiesiog dar vienas „kino gaisras“…netikras…neypatingas…

Ar nemanote, kad tai gana žiauru?

Medis buvo negyvas, jis buvo persodintas ir tarnavo tik kaip dekoracijos elementas.

Filme „Nostalgija“ herojus sako tokius žodžius: „Mūsų laikais žmogus turi statyti piramides.“ Nesigilinant į detales, kokias piramides turite omenyje?

Žmogus turi siekti dvasinės didybės. Kiti po milijonų metų spėlios… Ne griuvėsius, kuriuos prisimins kaip katastrofų pasekmes… Aš nežinau…bet kuriuo atveju ne Černobylį, o kažką priešinga.

Jūs teigėte, kad labai mėgstate Robertą Bressoną. Bet ar jūsų filmai nėra priešingi jo darbams? Bressonas nutraukia sceną, nepateikdamas sprendimo į pagrindinius klausimus, tik nužymėdamas, užsimindamas apie jį…

Man Robertas Bressonas – geriausias režisierius pasaulyje. Aš jaučiu jam didžiausią pagarbą. Bet panašumo tarp mūsų nematau. Taip, jis nutraukia sceną, ko aš niekada nepadarysiu…man tai yra tolygu nužudyti gyvą padarą.

Neseniai man papasakojo apie žmogų, kuris sirgo savižudybės manija. Jis pasižiūrėjo „Aukojimą“ ir dviem valandom paniro į kažkokius svarstymus. Jam grįžo noras gyventi.

Tai man yra svarbiau, negu kokie nors vertinimai ar kritiniai svarstymai… Kažkas panašaus atsitiko po filmo „Ivano vaikystė“: žmogžudys, kuris atliko bausmę lageryje, parašė man, kad filmas jam padarė tokią įtaką, kad dabar jis jau niekada negalės nužudyti žmogaus.

Kodėl savo filmuose dažnai naudojate levitacijos – kūno, kybančio ore – scenas?

Tiesiog todėl, kad potencialiai tai yra labai stiprios scenos. Kai kurie dalykai labiau kinematografiški arba fotogeniški, negu kiti. Pavyzdžiui, vandenį laikau labai svarbiu: jis gyvas, turi gylį, juda, keičiasi, teikia veidrodinį atspindį, jame galima nuskęsti, maudytis, jį galima gerti ir taip toliau, nekalbant jau apie tai, kad jis susidaro iš vienos nedalomos molekulės. Tai – monada.

Lygiai taip pat jaučiu malonumą, kai įsivaizduoju žmogų, plevenantį ore…čia matau tam tikrą reikšmę. Jeigu koks nors kvailys manęs paklaustų, kodėl mano paskutiniame filme herojai – Aleksandras ir Marija – kyla aukštyn, atsakyčiau: todėl, kad Marija – ragana! Jeigu šį klausimą užduotų jautresnis žmogus, sugebantis suvokti daiktų poeziją, atsakyčiau, kad šiems dviems herojams meilė nėra tas pat, kas scenaristui, atsikeliančiam ryte su temperatūra trisdešimt septyni ir du.

Man meilė yra aukščiausia tarpusavio supratimo išraiška, jos negali perteikti paprastas seksualinio akto reprodukavimas ekrane. Jeigu būtų kitaip, tuomet reikėtų tiesiog nueiti į laukus ir nufilmuoti jaučius, apvaisinančius karves. Mūsų laikais, kai filme nėra atvirų „meilės“ scenų, visi mano, kad tai cenzūros pasekmė. Bet tokio pobūdžio scenos su meile neturi nieko bendra, čia tik sekso forma. Iš tikrųjų kiekvienai porai meilės aktas – nepakartojamas ir unikalaus. Jeigu jį rodysi ekrane, sukelsi priešingą efektą.

„Aukojime“ Aleksandro abejonės prieš pat Marijos aplankymą – tai abejonės savo tikėjimu; Marijos abejonės, kuri nesiryžta atsiduoti Aleksandrui, liečia meilės tikrumą. Ir vis dėlto, ar galima sakyti, kad čia kalbama apie tą pačią abejonę?

Vienintelis būdas parodyti šių dviejų herojų nuoširdumą – įveikti pradinį jų santykių negalimumą. Dėl šito kiekvienas jų turėjo pakilti virš visų skirtumų.

Ar filmas „Aukojimas“ yra jūsų meninių ieškojimų vystymas?

Rimtai kalbant, šiame filme labiausiai pavyko išskleisti mano šiuolaikinio žmogaus pasaulio suvokimą. Bet menine prasme „Nostalgija“ yra aukštesniame lygmenyje nei „Aukojimas“, kadangi ji nebuvo kuriama vystant kokią nors idėją arba temą. Jos vienintelis tikslas – poetinis vaizdinys, tuo tarpu „Aukojimo“ pagrindas yra klasikinė drama. Būtent dėl to labiau vertinu „Nostalgiją“. Visada žavėjausi Bressonu už tą perimamumo arba loginio sąryšio jausmą, kuris sukuriamas visuose filmuose. Šis jausmas atsiranda dėl tam tikrų dėsningumų, pavyzdžiui, tokių epizodų, kaip vandens išpylimas iš stiklinės kriauklėn kiekvieną rytą. Aš šitai laikau labai svarbiu momentu. Nekenčiu atsitiktinių dalykų filme. Pats poetiškiausias vaizdinys, tarytum mažareikšmis ir nepagrįstas, visada yra dėsningas, o ne atsitiktinis.

Susidaro įspūdis, kad filmas „Stalkeris“ yra artimesnis „Aukojimui“.

Teisingai. Man „Aukojimas“ vidujai yra nuosekliausias iš visų mano filmų. Čia kalbama apie įkyrią švarumo ir savojo „aš“ suverenumo idėją, kuri žmogui gali atimti protą.

Kodėl viename sekančiame jūsų filme kaip centrinį vaizdinį išsirinkote šventąjį Antaną?

Man atrodo, kad dabar labai svarbu susimąstyti apie tą prieštaravimą, kuris visada buvo žmogaus širdyje: kas yra šventumas ir kas yra nuodėmė? Ar išvis gera būti šventuoju? Stačiatikių bažnyčiai bendrumo su kitais žmonėmis suvokimas yra vienas centrinių. Stačiatikių krikščionims bažnyčia yra suvienijimas žmonių, kuriuos jungia bendri jausmai, vienas tikėjimas. Kai šventasis apleidžia žmonių pasaulį ir iškeliauja dykumon, mes užduodame sau klausimą, kodėl jis tą padarė? Atsakymas peršasi pats savaime: kadangi norėjo išgelbėti savo sielą. Ar šiuo atveju jis galvojo apie likusią žmoniją? Mane visada kankina klausimas apie sielos išgelbėjimo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime sąryšį.

Bet vis dėlto, kodėl išsirinkote šventąjį Antaną?

Tai galėjo būti ir bet kuris kitas… Šiuo atveju mane labiausiai domina, kokia kaina pasiekiama pusiausvyra tarp materialumo ir dvasiškumo. Bijau, kad tie, kurie mano radę išeitį, neišsako visos tiesos.

O ką galėtumėte pasakyti apie jūsų idėją sukurti filmą, skirtą Hoffmannui?

Hoffmannas! Tai sena istorija. Man labai norisi panaudoti šią temą, kad būtų galima apskritai pakalbėti apie romantizmą ir baigti su tuo visiems laikams. Jeigu prisimenate Kleisto ir jo sužadėtinės gyvenimo ir mirties istoriją, suprasite, ką turiu omenyje. Romantikai mėgino įsivaizduoti gyvenimą skirtingai nuo to, koks jis yra iš tikrųjų. Labiausiai juos gąsdino rutina, įgyti įpročiai, santykiai su gyvenimu kaip su tuo, kas iš anksto nustatyta, nuspėjama. Romantikai – ne kovotojai. Kai jie miršta, šitai įvyksta dėl negalimumo svajonės, kurią sukūrė jų vaizduotė. Man atrodo, kad romantizmas – kaip gyvenimo būdas – labai pavojingas, nes pirmenybę teikia asmeniniam talentui. Gyvenime yra svarbesnių dalykų, negu asmeninis talentas.

Kur konkrečiai išryškėja jūsų santykis su stačiatikių bažnyčia?

Sunku konkrečiai pasakyti. Aš gyvenau Sovietų Sąjungoje, atvykau į Italiją, o dabar esu Prancūzijoje; neturėjau galimybės su bažnyčia palaikyti normalių santykių. Jei ateidavau į mišias Florencijoje, jos vykdavo graikų kalba, kitąsyk – italų, ir niekada rusų kalba. Žinoma, kalbu apie graikų stačiatikių bažnyčią. Neseniai buvau giliai sukrėstas susitikimo su metropolitu Antonijumi [iš Surožo] Londone. Santykiai su bažnyčia sąlygoja santykinai nusistovėjusią gyvenimo sanklodą. Aš jaučiuosi kaip žmogus, kuris išgyveno bombardavimą, todėl sunku tikėtis, kad su bažnyčia palaikyčiau normalius santykius.

Manoma, kad Lunačiarskis, rašytojas ir bolševikas, apeliavo į religinį 1917 m. revoliucijos charakterį. Ką galite pasakyti šiuo klausimu?

Kur jis šitai pasakė? Nesąmonė! Nebent jis norėjo pabrėžti savo žavesį revoliucija. Bet aš abejoju, ar jis išsakė tokią mintį, tačiau kai kurie liaudies komisarai, norėdami pelnyti populiarumą, sakydavo ir pripažindavo bet ką.

Susidaro įspūdis, kad jus vilioja Apokalipsės tema, lyg norėtumėte ją priartinti.

Ne, aš tiesiog mėginu suprasti mūsų vietą šiuolaikiniame pasaulyje, o Apokalipsė – apie visko pabaigą…

Savo knygoje „Aiškiaregiai“ Olivier Clémentas rašo, kad filosofas Fiodorovas tradicinę individualią asketizmo temą norėjo paversti kolektyvine, – tai, jo nuomone, turėjo sukelti radikalius pokyčius kultūroje. Ką apie tai manote?

Jeigu asketizmas ir vidinės dvasinės pastangos galėtų įtakoti pasaulį, tuomet kodėl visuomenės vystymasis per keturis tūkstančius metų sukėlė tokius katastrofinius rezultatus? Prieš du tūkstančius metų prireikė Golgotos, kad žmoniją būtų galima nukreipti į tiesos kelią. Bet ir tai nepadėjo. Liūdna įsisąmoninti to, kas įvyko, beprasmiškumą, nors tam tikra prasme Golgota padėjo žmonėms įgyti dvasinių aukštumų siekį. Jeigu jos nebūtų, nieko nebūtų.

Keletą kartų mačiau, kad skaitėte Berdiajevą. Ar save laikote vienu iš jo sekėju?

Tikrai ne! Aš nepritariu visoms jo pažiūroms. Kartais jis kelia problemą taip, tarytum jau žino jos sprendimą. Aš netikiu tokiais žmonėmis kaip Steineris ir Berdiajevas. Kitaip mes turėtume pripažinti, kad esama žmonių su išankstiniu žinojimu, o tai neįmanoma!

Kodėl krikščionys kartais sako: „Kristus – vienintelis atsakymas“?

Vienintelis dalykas, kurį mes turime iš tikrųjų, – tikėjimas. Voltaire’as sakė: „Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išrasti“, – ir ne todėl, kad jis netikėjo, nors taip ir buvo. Priežastis ne čia. Materialistai ir pozityvistai neteisingai aiškino jo žodžius. Tikėjimas – vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti žmogų. Tai mano gilus įsitikinimas. Kitaip ką mes galėtume nuveikti? Tai yra tas vienintelis dalykas, kurį žmogus turi neginčytinai. Visa kita – netikra.

Kaip jūs interpretuotumėte Dostojevskio žodžius „Grožis išgelbės pasaulį“?

Šį posakį visaip aiškino, kartais vulgariai ir primityviai. Kai Dostojevskis kalbėjo apie grožį, jis turėjo mintyje dvasinį švarumą, – kurį, pavyzdžiui, turėjo kunigaikštis Myškinas arba Rogožinas, – o ne fizinį grožį, tarkime, Nastasjos Filipovnos, kurį iš esmės buvo paprasčiausia puolusi moteris…

Jūs sakėte, kad žmogus turi kurti atsižvelgdamas į savo Kūrėjo vaizdinį ir pavidalą…

Šitai vienu metu ir svarbu, ir nesvarbu… Man tai reiškia lygiai tą patį, kaip kvėpuoti grynu oru…

Ar jūs skiriate menininko ir šventojo, vienuolio sąvokas?

Aišku, tai du skirtingi gyvenimo keliai. Šventasis arba vienuolis nekuria, kadangi jis nesusijęs su gyvenimu betarpiškai. Įprasta šventojo arba vienuolio pozicija – nedalyvavimas. Ši idėja turi daug bendro su Rytų tikėjimais, kažkas panašaus yra budizme. Tuo tarpu menininkas…vargšas nelaimingas menininkas…turi terliotis purve, centre viso to, kas dedasi aplinkui. Prisiminkite prancūzų poetą Rimbaud, kuris nepanoro būti poetu. Galima rasti daug panašių pavyzdžių.

Vienuoliui aš jaučiu gailestį, nes jis gyvena pusinį gyvenimą, realizuoja tik dalį savęs. O menininkui tenka išsklaidyti savo talentą, jis gali susipainioti, būti apgautas, jo siela visada pavojuje.

Tuo pat metu negalima šventąjį priešpastatyti poetui, kaip angelą – velniui. Viskas priklauso nuo to, kokioje situacijoje atsiduria žmogus. Šventasis įgyja išsigelbėjimą, menininkas, tikriausiai, ne. Aš tikiu dieviškąja lemtimi.

Hermannas Hesse sakė: „Visą savo gyvenimą norėjau tapti šventuoju, bet aš esu nuodėmingas. Galiu tikėtis tik Viešpaties pagalbos.“ Aš taip pat neįsitikinęs, kad mano veiksmai duos norimų rezultatų…

Esama panašumo tarp šventojo ir menininko, bet taip pat būtina matyti ir skirtumą, kurį sudaro tai, kad žmogus arba mėgina būti panašiu į savo Kūrėją, arba mėgina išgelbėti savo sielą. Tokiu būdu keliamas arba savęs paties išgelbėjimo, arba turtingesnės dvasinės atmosferos visame pasaulyje sukūrimo klausimas. Kas žino, kiek mums liko gyventi? Mes turime gyventi su mintimi, kad rytoj Viešpats gali mus pasikviesti pas save. Daugelis genijų išeikvojo gyvenimą tam, kad pamėgintų atsakyti į klausimą, kurį keliate. Tai tema, verta filmo! Jei remsiuosi šventojo Antano vaizdiniu, aš tikriausiai paliesiu šią temą. Pamėginsiu suprasti ir paaiškinti šį visiems žmonėms skausmingą klausimą. Galiausiai nesvarbu, numirsime, ar ne, kadangi vis vien visi mirsime – arba visi kartu, arba kiekvienas atskirai…

***

Religinės tiesos reikšmė – viltis. Filosofija ieško tiesos, nustatydama žmogiškosios veiklos reikšmes, žmogaus proto ribas, egzistavimo reikšmę netgi tada, kai pats filosofas padaro išvadą apie egzistavimo beprasmiškumą ir žmogaus pastangų nenaudingumą.

Pagrindinė meno esmė, kaip dažnai manoma, – ne idėjų perteikimas, minčių propagavimas, būti pavyzdžiu. Meno tikslas – žmogų parengti mirčiai, iškelti jo sielą, kad ji galėtų atsigręžti į gėrį.

Šedevras taip paveikia žmogų, kad jis pradeda savyje jausti tą patį pašaukimą tiesai, kuriuo vadovavosi menininkas, jį kurdamas. Kai nustatomas kontaktas tarp meno kūrinio ir žmogaus, kuris jį priima, pastarasis jaučia sielą apvalantį sukrėtimą.

Kai žiūrovas atsiduria lauke, kurį apšviečia didis meno kūrinys, atsiveria geriausios pusės jo sielos, siekiančios išsilaisvinimo. Tokią akimirką įvyksta įsisąmoninimas ir atradimas savęs kaip asmenybės, jaučiamas kūrybinio potencialo beribiškumas, mūsų jausmų neišmatuojamos gelmės.

Ištrauka iš A. Tarkovskio knygos „Sculpting in Time: Reflections on the Cinema“. London: Bodley Head, 1987, p. 43.

 

Vertė M. S.

Šaltinis: http://tarkovskiy.su/texty/Tarkovskiy/Brantes.html