Pokalbis su Vengrijos kino ir teatro režisieriumi Istvánu Szabó.

I. Szabó (g. 1938) tarptautinį pripažinimą pelnė filmų trilogija „Mefistas“ (Mephisto, 1981), „Pulkininkas Redlis“ (Oberst Redl, 1985) ir „Hanusenas“ (Hanussen, 1988). „Mefistas“ yra vienintelis Vengrijos filmas, apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias užsienio filmas. Režisierius savo kūryboje analizuoja meno ir politikos santykį, asmeninius likimus Europos politinių ir socialinių konfliktų kontekste. I. Szabó taipogi yra vienas iš Europos kino akademijos steigėjų, kviestinis profesorius Londono, Berlyno, Vienos kino mokyklose, kuriose dėsto kino istoriją.

 

Pokalbis su Istvánu Szabó

 

Egidijus Mardosas ir Andrius Bielskis: Jūsų karjera kine trunka daugiau nei penkis dešimtmečius. Sulaukėte tarptautinio pripažinimo ir esate pirmasis Vengrijos kino kūrėjas, laimėjęs „Oskarą“. Gal galėtumėte atskleisti, kaip nusprendėte savo gyvenimą paskirti kinui?

István Szabó: Ketinau tapti daktaru. Vidurinėje mokykloje, kurią lankiau, buvo įkurtas teatras ir aš prisijungiau. Taip susidomėjau teatro režisūra. Vėliau man į rankas pateko Béla Balázso knyga „Regimas žmogus“ ir ji mane sudomino kinu. Mane taip pat labai sužavėjo italų neorealizmo ir prancūzų „Naujosios bangos“ filmai. Mano tėvai turėjo specifinį medikų mastymo būdą, pasak kurio, „kiekviena liga turi istoriją“, taigi kiekvienas įvykis ar būklė turi savo priešistorę, savo šaknis, tad mūsų uždavinys yra jų ieškoti. Kaip kino režisierius, stengiausi išlaikyti tokią mąstyseną savo kūryboje.

E.M. & A.B.: Jūsų karjeros pradžia sutapo su vadinamąja „Naująja Vengrijos kino banga“. Pažvelgus į savo ankstyvuosius kūrybos metus, gal galėtumėte apibūdinti savo kino kalbos paieškas? Kas įkvėpė ir paveikė jūsų kino kūrybą?

I.S.: Niekad nebandžiau sukurti savo kino kalbos. Mane domino, kaip galėčiau švariai, aiškiai ir akivaizdžiai išreikšti tai, ką norėjau pasakyti; atkreipti dėmesį į problemą ar veikėjo likimą ir išlaikyti šį dėmesį iki pat filmo pabaigos. Taip pat galvojau, kaip galėčiau sukurti tokias akimirkas, kurios išliktų žiūrovų atmintyje ir primintų jiems filmo žinutę.

E.M. & A.B.: Ar matote, žvelgdamas į visą karjerą, reikšmingų pokyčių savo mąstyme apie kino kūrybą bei savo kino kalboje? Kurį kūrybinį savo karjeros etapą vertinate labiausiai?

I.S.: Ankstyvuosiuose mano filmuose galima formaliai aptikti prancūzų „Naujosios bangos“, ypač François Truffaut, įtaką. Kad parodyčiau tai žiūrovams, filme „Svajonių amžius“ matomas didelis Truffaut plakatas, į kurį rodo filmo veikėjai. Šie filmai yra apie mano kartos socialines problemas ir jos adaptavimosi problemas. Pagrindiniai veikėjai reprezentuoja skirtingus socialinius sluoksnius, o filmo pabaiga vizualiai parodo šiuos skirtumus. Šie filmai yra tarsi socialiniai paveikslai. Vėlesni darbai sutelkti ties asmeniniais likimais ryškiame istoriniame-politiniame kontekste. Konfliktai iškyla santykyje tarp individo ir istorijos. Šiuose filmuose kartais galima pajausti Ingmaro Bergmano įtaką (pvz., filmas „Pasitikėjimas“). Tai akivaizdu iš to, jog vis daugiau dėmesio skiriama stambiems planams, t. y. emocijų ir minčių atspindžiams žmogaus veide („Mefistas“, „Pulkininkas Redlis“).

Kadrai iš filmo „Mefistas“

Tai man tapo svarbiausiu formos elementu. Šitai lemia ir turinį: gyvas ir besikeičiantis žmogaus veidas yra svarbiausias ir nuoširdžiausias minčių bei emocijų laukas, bet tuo pat metu tai ir kaukės, priedangos, apsimetinėjimo vieta. Manau, kad joks kitas menas – tapyba, literatūra ar teatras – negali parodyti to, kas vyksta gyvame žmogaus veide taip, kaip tai gali padaryti kinas. Dėl to žiūrovus taip sužavi Garbo, Dietrich, Monroe ar Bogarto veidai.

Kadrai iš filmo

Kadrai iš filmo „Pulkininkas Redlis“

E.M. & A.B.: Alasdairas MacIntyre’as, labai įtakingas anglosaksų filosofas, išplėtojo sampratą praktikos kaip socialiai įtvirtintos kooperacinės veiklos, turinčios savo vidinius tobulumo standartus. Kino kūryba taip pat gali būti apibūdinta kaip praktika – ji turi savo istoriją, savo vidinius debatus apie tai, kas yra kinas ir koks jis turėtų būti, kas yra „geras kinas” ir t. t. Jei pažvelgtume į kino kūrybą iš šios perspektyvos, kokie, jūsų manymu, yra kino „tobulumo standartai“? Kokios dorybės yra reikalingos tam, kad būtum geras kino kūrėjas?

I.S.: Geri kūrėjai yra tie, kurie savo filmuose kalba apie žmonijai svarbius ir amžinus dalykus. Tie, kurie savo mintis filmuose pristato aiškiai ir ryžtingai. Tie, kurių filmuose mintis išreiškiantys vaizdai išlieka žiūrovų atmintyje – ir taip padeda gyventi; ir tie, kurių filmai nė akimirkai nėra nuobodūs ir suteikia malonų peną geriausiai žiūrovų daliai: tokie kaip Sergejus Eizenšteinas, Charlie Chaplinas, Yasujirō Ozu, Akira Kurosawa, Ingmaras Bergmanas, Federico Fellinis ir kt.

E.M. & A.B.: Viena didžiausių temų jūsų filmuose yra įtampa tarp meno/menininko ir politikos. Galime paminėti keletą pavyzdžių iš jūsų kūrybos: Hendrikas Höfgenas („Mefistas“, 1981) bei Ericas Janas Hanussenas („Hanusenas“, 1988) yra užvaldomi ir sunaikinami kylančio nacizmo, Wilhelmas Furtwängleris („Apsisprendimas“, orig. Taking Sides, 2001) teisiamas už tai, kad nesipriešino Hitleriui. Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip ir kodėl susidomėjote šia tema?

Kadrai iš filmo „Hanusenas“

I.S.: Nes aš užaugau ir gyvenau Centrinėje Europoje, kur politika, besikeičiančių režimų ideologijos, nesibaigiantys istorijos išbandymai suteikia individams kasdienių konfliktų foną, net ir jų privačiuose gyvenimuose. Toks yra ir mūsų gyvenimas.

E.M. & A.B.: Jūsų filme „Apsisprendimas“, Furtwängleris teigia, kad jis tik dirbo savo darbą – dirigavo orkestrui – ir jam visai nerūpėjo politinė situacija. Ar tikrai menas gali atsiriboti nuo to, kad vyksta politiniame gyvenime (ir jeigu taip, kokia to kaina)?

Kadrai iš filmo

Kadrai iš filmo „Apsisprendimas“

I.S.: Jei menas atsiriboja, tai taip pat yra politinis sprendimas ir žinutė.

E.M. & A.B.: Kino istorija paženklinta nuolatinių naujos kalbos paieškų ir debatų dėl kino socialinio vaidmens. Dažnai šie du dalykai sutampa: nauja kalba reiškia atnaujintą gebėjimą atspindėti socialinius procesus ir išreikšti naujas idėjas. Sergejus Eizenšteinas šlovino montažo suteikiamą galimybę manipuliuoti žiūrovų emocijomis ir išreikšti abstrakčias idėjas, André Bazinas sveikino Italijos neorealizmą kaip tikrą revoliucinį humanizmą, Prancūzijos „Naujoji banga“ taip pat keitė kino kalbą tam (bent jau iš dalies), kad gebėtų geriau kalbėti apie to laikotarpio politinius ir socialinius neramumus. Tad klausimas būtų toks: koks yra (jei yra) kino socialinis vaidmuo? Ar kinas gali reikšmingai įsitraukti į socialinę kritiką?

I.S.: Filmas gali sukrėsti emociškai, paskatinti maištą ar nuraminti žiūrovą, išryškinti santykius, informuoti arba, priešingai, piktai apgaudinėti, naudojantis manipuliavimo įrankiais. Paimkime keletą iš daugybės negatyvių pavyzdžių: Leni Riefenstahl „Valios triumfas“, Veito Harlano „Žydas Ziusas“. Arba pozityvių pavyzdžių: Luchino Visconti „Drebanti žemė“, Vittorio De Sica „Dviračių vagys“.

E.M. & A.B.: Ką manote apie kino posūkį link skaitmeninės technologijos? Kokias galimybės ir/ar iššūkius tame matote?

I.S.: Parašytų žodžių vertė ir tarpusavio santykis nepasikeis nuo to, ar jie parašyti žąsies plunksna (Shakespeare’as), rašomąją mašinėle (Thomas Mannas) ar kompiuteriu. Atsakomybė tenka kūrėjui. Kinas atrado, kaip užfiksuoti emociją, gimusią ir besikeičiančią gyvame veide ir tai išliks visada. Tegalime įsivaizduoti, kaip atrodė Julijus Cezaris. Bet Hitlerį ir Staliną pažįstame asmeniškai, jų gyvos akys žvelgs į mus per kiną iki pasaulio pabaigos. Nesvarbu, ar medžiaga, kurioje tai saugoma, yra cheminės ar elektroninės prigimties. Žinoma, istorijos pasakojimo būdas keičiasi su laiku, kaip ir literatūroje ar tapyboje. Taip pat vis daugiau ir daugiau informacijos bei iššūkių palieka vis mažiau laiko plėtoti temai. Dabar istorijos yra trumpesnės, glaustesnės ir paviršutiniškesnės – nebereikia penkių valandų Romeo ir Džiuljetos istorijai. Kai kuriems žmonėms užtenka pusvalandžio SMS stiliumi.

E.M. & A.B.: Jūs atstovaujate vadinamajai autorinio kino tradicijai. Neseniai Europos kino profesionalai protestavo prieš ES ir JAV prekybos derybas, kuriose audiovizualinės ir kino paslaugos buvo įtrauktos į aptariamą prekybos susitarimą. Kino profesionalų pasirašytoje peticijoje buvo teigiama, kad naujas susitarimas turės katastrofišką poveikį Europos kultūrai, sumenkindamas ją iki prekės statuso. Visgi prekybos išimtis kultūrai buvo galiausiai pritaikyta. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti santykį tarp kino kūrėjo bei didelių studijų ir korporacijų, arba, bendriau kalbant, tarp kino kaip praktikos ir kino kaip verslo? Kokie iššūkiai laukia kino kūrėjų, ypač autorinio kino kūrėjų, šiandieniniame pasaulyje?

I.S.: Turime pripažinti, kad kinas – judantys paveikslėliai, – prasidėjęs nuo atrakciono pramogos, pasiekė meninę viršūnę su Eizenšteinu, Carlu Theodoru Dreyeriu, o vėliau su Bergmanu, Felliniu, Kurosawa… Bet jis taip pat amžiams išliks pramoga. Kinas šiandien yra toks pats, kaip ir kiti menai: tai gali būti populiari daina, dainuojama daugybės žmonių, arba tai gali būti Béla Bartókas; tai gali būti bevertis eilėraštis, bet gali būti ir „Faustas“, Tolstojus, Marquezas; tai gali būti karikatūra arba Rembrandto portretas. Jis gali būti išleistas 500 arba 500000 tiražu. Filmas taip pat gali būti rinkos prekė, kuria, kaip pigia ir atpalaiduojančia pramoga, mėgaujasi keli milijonai žmonių. Bet jis gali būti ir didis kūrinys, kurį pamato tik keletas žmonių arthouse kino teatre, bet kuris paliečia juos amžiams. Svarbu žinoti, ką pasirinkti. Ir nereikėtų įsižeisti, kad tau moka mažiau, jei filmą žiūri mažai žmonių.

 

Pokalbis pirmą kartą publikuotas mokslo populiarinimo knygoje
„Apie filosofijos ir meno prasmę“.

 

Tagged with: filmaskinaskūrybamenasSzabó
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.