„Gilles’io Deleuze’o abėcėlė“ (L’Abécédaire de Gilles Deleuze) – aštuonių valandų televizijos filmas, kuriame žurnalistė Claire Parnet kalbina filosofą Gilles’į Deleuze’ą. Pokalbius 1988 m. nufilmavo Pierre’as-André Boutangas, bet oficialus filmo pristatymas įvyko tik 1996-aisiais, jau po filosofo mirties, kaip šis ir pageidavo.

Pokalbiai susideda iš įvairių temų, kurias pristato prancūzų kalbos abėcėlės raidės[1].

Pateikiame abėcėlės raidę R, kuri pristato priešinimosi (pranc. résistance) temą.

 

R – tai Résistance

 

Claire Parnet (C.P.): R – tai résistance (priešinimasis), ne religija.

Gilles Deleuze (G.D.): Taip…

C.P.: Ne taip seniai savo paskaitoje [kinematografijos mokykloje] La Fémis[2] sakėte, kad filosofija kuria konceptus, o tas, kas kuria, tas priešinasi. Menininkai, kino kūrėjai, kompozitoriai, matematikai, filosofai – jie visi priešinasi. Bet kam konkrečiai jie priešinasi? Išnagrinėkime viską iš eilės. Filosofai kuria konceptus, bet ar kuria konceptus mokslas?

G.D.: Ne. Tai veikiau klausimas apie tikslus. Jei sutariame, kad sąvoka „konceptas“ siejama su filosofija, tuomet mokslui turime paskirti kitą žodį. Tikrai negalima tvirtinti, kad menininkai kuria konceptus: dailininkai ir kompozitoriai nekuria konceptų, jie kuria kažką kitką. Todėl ir mokslui reikia rasti kitus žodžius. Sakykime, jog mokslininkas yra, pavyzdžiui, tas, kas kuria funkcijas. Galbūt tai nėra pats tinkamiausias išsireiškimas: mokslininkai kuria naujas funkcijas… Naujų funkcijų kūrimas… Naujas funkcijas kūrė Einsteinas, Galois[3], nuostabūs matematikai, bet ne vien matematikai kuria funkcijas, jas taip pat kuria fizikai, biologai.

Tačiau kaip tai susiję su priešinimusi? Kaipgi vyksta priešinimasis? Lengviausia būtų žvelgti į meną, kadangi mokslas esti dviprasmiškesnėje pozicijoje, kaip ir kinas: ten begalė problemų su organizavimu, finansavimu ir t. t., todėl šis priešinimasis… [Deleuze’as nebaigia minties] Bet iškilūs mokslininkai taipogi reikšmingai priešinasi. Galime prisiminti Einsteiną, daugybę šiuolaikinių fizikų ir biologų. Tai akivaizdu. Pirmiausia jie kovoja prieš tam tikrus nurodymus ir visuotinės nuomonės tendencijas, t. y. prieš visą idiotiškų apklausų sritį. Jie pakankamai stiprūs, kad išsikovotų savo kelią, savo ritmą, jų nepriversi ką nors pateikti pirma laiko, panašiai kaip menininko paprastai niekas neskubina kurti. Niekas neturi teisės to daryti…

Mano galva, kūryba reiškia priešinimąsi… Leiskite man papasakoti apie autorių, kurio knygą neseniai perskaičiau. Jis paveikė mano požiūrį, susijusį su šia konkrečia tema. Aš esu įsitikinęs, jog vienu svarbiausių motyvų mene ir mąstyme yra „gėda būti žmogumi“ (la honte d’être un homme). Manau, kad įžvalgiausiai šitai išreiškęs rašytojas ir menininkas yra Primo Levis. Jis sugebėjo papasakoti apie tą „gėdą būti žmogumi“ labai įžvalgioje knygoje, kuri parašyta po sugrįžimo iš nacių mirties stovyklos[4]. Levis sakė: „Kai mane išlaisvino, stipriausias jausmas, kurį jutau, buvo gėda būti žmogumi.“ Mano galva, šis posakis tiesiog nuostabus, labai gražus, ir jis anaiptol nėra abstraktus, o visai konkretus – „gėda būti žmogumi“.

Bet visa tai galima ir klaidingai suprasti. Tai nereiškia, kad mes visi esame žmogžudžiai, kad visi esame kalti (pavyzdžiui, dėl nacizmo). Primo Levis kalba labai aiškiai: ne, budeliai ir aukos nėra vienodi. Taigi neapsigaukime… Esti daugybė žmonių, tvirtinančių, kad kalti esame visi. Ne ne, esmė ne čia. Budelio negalima tapatinti su auka. „Gėda būti žmogumi“ nereiškia, kad visi esame vienodi, susitarę. Šitai reiškia keletą dalykų. Tai labai sudėtingas, nevienalytis jausmas.

Visų pirma iškyla klausimas: „Kaip žmonės galėjo – kai kurie žmonės, t. y. kiti, ne aš – daryti tai, ką jie darė?“ Visų antra: „Kaipgi aš pasirinkau tokią poziciją? Aš nebuvau budeliu, bet vis dėlto pasirinkau poziciją, kuri leido man išgyventi.“ Štai čia ir yra gėdos esmė: aš likau gyvas, skirtingai nei mano draugai, kurie neišgyveno. Kaip sakiau, „gėda būti žmogumi“ yra labai sudėtingas jausmas. Mano galva, meno pagrindą sudaro ši labai stipri „gėdos būti žmogumi“ idėja ar jausmas, kuris padeda menui išlaisvinti gyvenimą, žmonių paverstą kalėjimu. Žmonės nuolat įkalina gyvenimą, nuolat jį žudo – iš to ir kyla „gėda būti žmogumi“. O menininkas išlaisvina gyvenimą, galingą jėgą, gyvenimą, kuris esti daugiau nei jo ar jos asmeninis gyvenimas.

C.P.: Visgi aš norėčiau sugrįžti prie menininko ir priešinimosi temos, prie „gėdos būti žmogumi“ bei meno, išlaisvinančio iš šio gėdos kalėjimo, vaidmens, kuris esmingai skiriasi nuo sublimacijos, t. y. menas yra kažkuo kitu.. Tai išties priešinimasis…

G.D.: Ne, ne visai. Šitai reiškia meno atplėšimą nuo gyvenimo (arracher la vie), jo išlaisvinimą, ir tai nėra kažkas abstraktaus. Kas gi yra didis literatūrinis personažas? Didis literatūrinis personažas nėra pasiskolinamas iš tikrovės ar išgalvojamas: Šarliusas nėra nei tikrasis Montesquiou, nei visiškai išgalvotas personažas, sukurtas nuostabios Prousto vaizduotės[5]. Atsakymo reikia ieškoti kažkokiose fantastiškose gyvenimo jėgose, kurios gali sutverti bet ką. Jos gali ištisus pasaulius sutalpinti literatūriniame personaže, kuris yra savotiškas milžinas, gyvenimo padidinimas, tačiau ne meno padidinimas, nes būtent menas kuria tokius padidinimus, kurie galiausiai ir sukelia priešinimąsi. Šioje vietoje galime prisiminti temą, kurią kėlėme pirmojoje raidėje „A“: rašymo aktas visada yra rašymas gyvūnams (ne dėl jų, bet vietoj jų), t. y. rašytojas daro tai, ko gyvūnas negali daryti – rašyti, išlaisvinti gyvenimą; išlaisvinti gyvenimą iš kalėjimo, kurį sukūrė žmonės. Štai kas yra priešinimasis… Visiškai aišku, ką menininkai daro… Nėra tokio meno, kuris neišlaisvintų gyvenimo jėgų. Tiesą sakant, mirties meno nebūna.

C.P.: Bet visgi meno kartais nepakanka. Primo Levis gyvenimą galop baigė savižudybe.

G.D.: Jis nusižudė… Taip, taip… Jis daugiau nebegalėjo to ištverti ir nutraukė savo paties asmeninį gyvenimą. Tačiau yra keturi, dvylika ar šimtas jo kūrybos puslapių, kurie liks amžinu priešinimusi. Tai va. Ir dar… Dabar aš kalbu ne vien apie šį grandiozinį Primo Levio „gėdos būti žmogumi“ jausmą; šitai pajusti gali kiekvienas; mūsų gyvenime nutinka maži įvykiai, mumyse sukeliantys gėdą būti žmogumi: kartais tampame liudininkais scenos, kuomet kas nors elgiasi pernelyg vulgariai. Nors to nesureikšminame, vis dėlto nuliūstame – dėl kitų, dėl savęs, kadangi tam dalykui beveik pritariame, darome tam tikrą kompromisą. Bet jeigu priešinamės, sakydami „Tai, ką sakote – žema ir gėdinga“, tada kyla didelė drama, ir štai mes jau esame įkliuvę; mes net pernelyg neįsigilindami jaučiame gėdą būti žmogumi (nors tai, žinoma, nepalyginama su Aušvicu). Jeigu tokios gėdos nejaučiama, tuomet nėra ir priežasties kurti meną. Ką gi, daugiau nieko negaliu pridurti.

C.P.: Gerai, bet kai kuri, t. y. kuri kaip menininkas, ar visada jauti pavojus, kurie tavęs visur tyko?

G.D.: Taip, be abejo. Filosofijoje tokia pati situacija. Kaip sakė Nietzsche, filosofija kvailybei kliudo ir jai priešinasi (nuire et résister à la bêtise). Jei filosofijos nebūtų, – o kai kurie žmonės samprotauja: „Aha, filosofija labai tinka popietiniams pokalbiams“, – tuomet galėtume tik spėlioti, kokį lygį pasiektų kvailybė. Filosofija užkerta kelią kvailybei pasiekti tokį lygį, kokį ji pasiektų, jei filosofijos nebūtų. Čia ir esti filosofijos didybė. Lygiai taip pat galėtume spėlioti, kas nutiktų, jei nebūtų meno, kokiais tada vulgariais taptų žmonės… Kai sakome „kurti, vadinasi, priešintis“ – taip, tai efektyvu ir pozityvu. Jeigu ne menas, pasaulis nebūtų toks, koks yra. Žmonės to neištvertų. Ir nesvarbu, ar jie skaito filosofines knygas, ar ne. Jau pats filosofijos buvimas apsaugo žmones nuo kvailumo ir gyvuliškumo (stupide et bête), kurie neišvengiamai užkluptų, jei jos nebūtų.

C.P.: Kokios jums kyla mintys, kai žmonės kalba apie minties mirtį, kino mirtį, literatūros mirtį?.. [Deleuze’as pratrūksta juoku] Jums tai kelia juoką?

G.D.: Taip. Mirties nėra, yra tik nužudymai. Štai taip. Galbūt kinas vienądien ir bus nužudytas, bet tai nebus natūrali mirtis dėl vienos paprastos priežasties: kol nebus nieko kito, kas galėtų prisiimti filosofijos funkciją, filosofija turės visus pagrindus gyvuoti. Nemanau, jog kas nors kitas, išskyrus pačią filosofiją, galėtų prisiimti filosofijos funkciją.

Jei tvirtiname, kad filosofija reiškia konceptų kūrimą ir tokiu būdu ji kliudo bei užkertą kelią kvailybei, tuomet kaipgi ji gali numirti? Filosofija gali susidurti su kliūtimis, cenzūra, gali būti nužudyta, tačiau numirti ji negali. Filosofijos mirtis man visada atrodė kvaila idėja, idiotiška idėja. Taip sakau ne todėl, kad aš susijęs su filosofija… Labai džiaugiuosi, kad ji nemiršta. Aš net nelabai suprantu, ką reiškia toji „filosofijos mirtis“. Tai veikiau silpna, nevykusi idėja, kuri mums nori pranešti žinią, jog įvyko kažkokie pokyčiai…

Tačiau kas gi pakeis filosofiją? Kas kurs konceptus? Galbūt kas nors pasakys, kad konceptų kurti nebereikia, tegul įsiviešpatauja kvailybė, idiotai, norintys filosofuoti… Betgi kas kurs konceptus? Informatika? Reklamos agentai, pasigriebę žodį „konceptas“? Puiku, turėsime reklaminius „konceptus“, o pats „konceptas“, jų supratimu, bus, pavyzdžiui, makaronų rūšis. Mano galva, jie nerizikuoja varžytis su filosofija, kadangi žodis „konceptas“ jau nebenaudojamas tokia pačia reikšme. Vis dėlto šiandien reklama pasirodo kaip tikrasis filosofijos varžovas, nes ji mums sako: mes, reklamdaviai, išrandame konceptus. Bet tai „konceptas“, kurį pateikia informatika, kompiuteriai. Jų kalbos apie „konceptą“ kelia šypseną. Dėl to jaudintis neverta.

C.P.: Ar galima sakyti, kad jūs su Félixu [Guattari] ir Foucault formuojate konceptų tinklus kaip priešinimosi tinklus, kaip karo mašiną prieš vyraujančią minties ir banalumo santvarką?

G.D. [Deleuze’as pastebimai pagyvėja]: Taip taip, kodėl gi ne? Būčiau labai patenkintas, jeigu taip būtų iš tikrųjų. Vienaip ar kitaip, tinklas yra tai, kas vientisa… Jeigu nesukuri vadinamosios „mokyklos“ (o tos „mokyklos“ tikrai nėra pats geriausias dalykas), tuomet belieka tinklų santvarka, bendradarbiavimo santvarka. Žinoma, kažkas panašaus esti kiekvienoje epochoje: pavyzdžiui, romantizmas, vokiečių romantizmas arba bendrai romantizmas, – tai tinklas; arba tai, ką vadiname dadaizmu, taip pat yra tinklas. Aš esu įsitikinęs, jog tinklai turi būti ir šiandien.

C.P.: Ar tie tinklai yra priešinimosi tinklai?

G.D.: Taip, tokiais jie tampa vien dėl savo buvimo. Tinklo funkcija yra priešintis ir kurti.

C.P.: Pavyzdžiui, jūs vienu metu esate ir žinomas, ir paslaptingas. Paslaptingumo idėja jums gana artima.

G.D.: Aš savęs tikrai nelaikau nei žinomu, nei paslaptingu. Norėčiau būti nepastebimu. Juk yra daugybė žmonių, norinčių būti nepastebimais. Tai visai nereiškia, kad aš toks nesu… Gera būti nepastebimu… Tai beveik asmeniškas klausimas. Aš noriu dirbti savo darbą, noriu, jog žmonės manęs netrukdytų, veltui negaišintų mano laiko. Bet tuo pačiu metu aš noriu matyti žmones, man jų reikia, aš juos mėgstu, kaip ir kiekvienas žmogus. Yra nedidelis būrelis žmonių, kuriuos noriu matyti. Bet kai juos matau, aš nenoriu to bent kiek sureikšminti. Turėti nepastebimus santykius su nepastebimais žmonėmis – štai pats puikiausias dalykas pasaulyje… Mes visi esame molekulės, molekulinis tinklas.

C.P.: Ar filosofijoje yra kokia nors strategija? Pavyzdžiui, ar laikėtės atitinkamos strategijos, kai rašėte knygą apie Leibnizą[6]?

G.D. [Deleuze’as juokiasi]: Na, tai priklauso nuo to, ką norima pasakyti žodžiu „strategija“. Mano galva, niekas nerašo be tam tikros būtinybės. Jeigu nėra būtinybės rašyti knygą, t. y. jeigu autorius nejaučia stipraus poreikio tą daryti, tuomet geriau jos nerašyti. Kai rašiau apie Leibnizą, aš jutau būtinybę tą daryti. Kodėl tai buvo būtina? Kadangi atėjo laikas (pernelyg ilgai užtruktų aiškinti, kodėl to ėmiausi) pakalbėti ne apie patį Leibnizą, o apie „klostę“. Taip jau susiklostė, kad „klostės“ tema buvo esmingai susijusi su Leibnizu. Kiekvieną mano knygą parašyti vertė būtinybė, kildavusi skirtingais laikotarpiais.

C.P.: Tiesą sakant, dabar omenyje turiu ne būtinybę, verčiančią jus rašyti, o jūsų sugrįžimą prie filosofijos kaip filosofijos istorijos, ypač po knygų apie kiną[7] ir tokių knygų kaip „Tūkstantis plokštikalnių“[8] bei „Anti-Edipas“[9]

G.D.: Nebuvo jokio sugrįžimo prie filosofijos, taigi į jūsų klausimą jau atsakiau gana tiksliai. Aš nerašiau knygos apie Leibnizą, į jį kreipiausi vien todėl, kad pajutau poreikį ištirti „klostės“ problemą.

Filosofijos istorija aš užsiimu tik tada, kai jai jaučiu poreikį, t. y. kai tiriu sąvoką, kuri jau susijusi su kokiu nors filosofu. Kai buvau aistringai įsitraukęs į „išraiškos“ sąvokos tyrimą, parašiau knygą apie Spinozą[10], mat Spinoza yra filosofas, kuris „išraiškos“ sąvoką iškėlė į aukščiausią lygį. Kai susidūriau su „klostės“ sąvoka, atrodė savaime suprantama kreiptis į Leibnizą. Štai dabar pasitaiko, jog susiduriu su tokiomis sąvokomis, kurios nenukreipia į kokio nors filosofo kūrybą, ir tuomet filosofijos istorijos man nereikia. Tačiau aš nematau jokio skirtumo, ar man tenka rašyti knygą apie filosofijos istoriją, ar tiesiog rašyti filosofinę knygą. Taip jau yra, kad aš einu savo keliu (je vais mon chemin).

 

Parengė ir vertė Linas Jankauskas

Vertimo šaltiniai:

R comme Résistance (video su angliškais subtitrais);

R as in Resistance (angliška santrauka; aut. Charles J. Stivale);

R как в Resistance (Cопротивление) // Алфавит Жиля Делёза с Клер Парне, p.149–156 (rusiška stenograma; aut. D. Kurenovas).

 

  1. [1]Gilles’io Deleuze’o abėcėlė:

    A – tai Animal (Gyvūnas);

    B – tai Boisson (Gėrìmas);

    C – tai Culture (Kultūra);

    D – tai Désir (Geismas);

    E – tai Enfance (Vaikystė);

    F – tai Fidélité (Ištikimybė);

    G – tai Gauche (Kairė);

    H – tai Histoire de la Philosophie (Filosofijos istorija);

    I – tai Idée (Idėja);

    J – tai Joie (Džiaugsmas);

    K – tai Kant (Immanuel Kant);

    L – tai Littérature (Literatūra);

    M – tai Maladie (Negalavimas);

    N – tai Neurologie (Neurologija);

    O – tai Opéra (Opera);

    P – tai Professeur (Profesorius);

    Q – tai Question (Klausimas);

    R – tai Résistance (Priešinimasis);

    S – tai Style (Stilius);

    T – tai Tennis (Tenisas);

    U – tai Un (Vienis);

    V – tai Voyage (Išvyka);

    W – tai Wittgenstein (Ludwig Wittgenstein);

    X & Y: pasak Claire Parnet, X yra nežinoma, o Y neišreiškiama, todėl iškart einama prie paskutinės prancūzų kalbos abėcėlės raidės

    Z – tai Zig-zag (Zigzagas).

  2. [2]Deleuze’o paskaita „Kas yra kūrybos aktas“ (Qu’est-ce que l’acte de création?) vyko kinematografijos mokykloje La Fémis 1987 m. kovo 17 d.; paskaitos vaizdo įrašą galima rasti čia: https://www.youtube.com/watch?v=2OyuMJMrCRw
  3. [3]Évariste Galois (1811–1832) – prancūzų matematikas, šiuolaikinės abstrakčiosios algebros pradininkas. Galois „sukūrė vėliau jo vardu pavadintą teoriją, kuri rado daugybę taikymų matematikoje ir kitose srityse. Ta teorija padėjo jam atsakyti į klausimą, kada algebrinė lygtis yra išsprendžiama radikalais“ (Jonas Kubilius, „Antanas Baranauskas ir matematika“, Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas, 2001, p.11).
  4. [4]Primo Levi (1919–1987) – žydų kilmės italų chemikas, rašytojas. Grįžęs iš Aušvico mirties stovyklos, aprašė savo patirtį knygoje „Jei tai žmogus“ (Se questo è un uomo, 1947).
  5. [5]Baronas de Šarliusas – prancūzų rašytojo Marcelio Prousto (1871–1922) romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ (À la recherche du temps perdu, 1913–1927) veikėjas; jį sukurti įkvėpė Prousto draugo, poeto simbolisto ir meno kolekcininko, Roberto de Montesquiou (1855–1921) asmenybė.
  6. [6]G. Deleuze, „Klostė: Leibnizas ir barokas“ (Le Pli – Leibniz et le baroque, 1988).
  7. [7]G. Deleuze, „Kinas I: vaizdinys-judėjimas“ (Cinéma I: L’image-mouvement, 1983), „Kinas II: vaizdinys-laikas“ (Cinéma II: L’image-temps, 1985).
  8. [8]G. Deleuze & F. Guattari, „Kapitalizmas ir šizofrenija 2. Tūkstantis plokštikalnių“ (Capitalisme et Schizophrénie 2. Mille Plateaux, 1980).
  9. [9]G. Deleuze & F. Guattari, „Kapitalizmas ir šizofrenija 1. Anti-Edipas“ (Capitalisme et Schizophrénie 2. L’Anti-Œdipe, 1972).
  10. [10]G. Deleuze, „Spinoza ir išraiškos problema“ (Spinoza et le problème de l’expression, 1968).
Tagged with: DeleuzefilosofijakūrybaLevimenasParnet
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.