Vladimiras Maliavinas – žymus rusų sinologas, tiriantis Kinijos filosofiją bei senovės ir viduramžių kinų kultūros istoriją, verčiantis senuosius kinų tekstus (į rusų kalbą yra išvertęs svarbius traktatus „Daodejing“, „Zhuangzi“, „Liezi“ ir kt.). Pastaruoju metu dirba Tamkango universitete Taivane.

Žemiau pateiktame pokalbyje Vladimiras Maliavinas pasakoja apie savo gyvenimą, kūrybą ir kitką. Kviečiame skaityti.

 

Vladimiras Maliavinas (nuotr. aut. Aleksejus Maiševas)

 

Kokia jūsų intelektualinė biografija, jos pagrindinės gairės?

Pradėjau Rytų kalbų institute, turbūt geriausioje orientalistikos aukštojoje mokykloje SSRS. Mokytojai, ypač kalbų, buvo nuostabūs, bet man buvo ankštoka, norėjosi daugiau oro, intelektualinio atvirumo. Pasekmė – išmoktos penkios užsienio kalbos ir bibliotekose perskaityta daugybė vakarietiškų knygų. Sekanti gairė buvo stažuotė Singapūre 1972 metais. Ten aš draugavau su bendraamžiais iš labai įvairių šalių, nes galėjau bendrauti jų gimtąja kalba. Tai buvo jauni žmonės iš Vokietijos, Prancūzijos, Amerikos, Japonijos, vietiniai singapūriečiai. Mano europiečiai draugai buvo iš 1968-ųjų kartos. Aš realiai pasijutau esąs pasaulio bendrijos nariu (žinoma, jaunimo). Bėgti į Vakarus nebebuvo prasmės. Visa kita – darbštumas ir nenuspėjama laiko veikmė. Bet jausmas, kad aš esu pasauly ir pasaulis yra many, įsismelkė į mane giliai. Beje, tas jausmas seka paskui mane nuo ankstyvos vaikystės. Tai buvo mano pirmas įsimintinas išgyvenimas.

Devintojo dešimtmečio pradžioje išleidote savo pagrindines knygas, kokias paprastai parašo patyrę, garbingo amžiaus mokslininkai, sulaukę 50-60 metų, o jums tuo metu buvo vos virš trisdešimties. Kada įvyko lūžis ir pajutote tas Didžiąsias Prasmes, kuriomis domėjotės? Ar galite papasakoti? Prisimenate tą akimirką? O gal viskas vyko palaipsniui?

Berods, Kliučevskis[1] yra sakęs, kad mokslininko biografija yra jo knygos. O kūrybos sąlyga yra gebėjimas atsiverti pasauliui. Tam reikia drąsos. Reikia suvokti savo pažeidžiamumą. Dauguma rašančių žmonių (nors tai būdinga ir nerašantiems) nori save apginti ir pateisinti. Man įdomesni tie, kurie nori rizikuoti ir pasiteisinimo neieško. Stačiatikių vienuoliai teisingai kalbėjo: esama tiesų, kurias įrodymai žeidžia. O mano teorinės pažiūros nusistovėjo maždaug devintojo dešimtmečio viduryje. Vėliau tik patikslindavau ir papildydavau.

Ką jaučia žmogus, kai išverčia tokią knygą kaip „Zhuangzi“?

Jauti nuostabą, kad gyvenimas tęsiasi. Ir dabar suprantu, kad tęsiasi ne veltui.

Kokie žmonės, įvykiai, procesai, aplinkybės sąlygojo jūsų, kaip žmogaus ir mokslininko, formavimąsi septintajame, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose?

Man atrodo, kad aš augau organiškai, tačiau, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, ieškojau „alternatyvių kelių“. Juk aš esu iš septintojo dešimtmečio „egzistencialistų“ ir studentiškų judėjimų kartos. Konfliktuoti nemėgstu, tačiau jaučiu stiprų šlykštėjimąsi konservatyvumu. Tiesiog esu jautrus netikrumui ir savimeilei, kurios labai lengvai limpa prie protesto. Berods, visada priklausiau privilegijuotųjų sluoksniui, o faktiškai buvau marginalu. Alternatyvus sociumas ir šiandien yra mano tema. Deja, trūksta laiko sistemingai dirbti prie šios temos.

Kokios ano laikmečio idėjos, vaizdiniai, knygos, muzika išliko jūsų atmintyje?

Muzika – tai, be abejo, to laikmečio jaunimo rokas. Bet tik iki aštuntojo dešimtmečio pradžios. Po to išvis dingo susidomėjimas. Mėgstamų knygų daug, bet labiausiai mėgiamos yra romantizmo, egzistencializmo, vėlyvosios fenomenologijos pakraipos knygos. Vienu metu didelę įtaką man padarė René Guénonas[2] ir kiti mistikai, ypač Swedenborgas[3] (išverčiau keletą jo knygų ir biografiją). Dar – Gilbertas Durandas[4] ir Nietzsche, Deleuze’o knyga apie jį.

Kodėl jūsų kosmosu tapo būtent Kinija, o ne Indija arba Artimieji Rytai?

Kinija pradėjau domėtis iš dalies atsitiktinai. Pagal to laikmečio madą norėjau studijuoti Japoniją, puikiai išlaikiau stojamuosius egzaminus, bet vietos Japonijos grupėje man neatsirado. Tada jau nesigailėdamas nuėjau studijuoti Kinijos istoriją. O japonų kalbą vis dėlto įsisavinau iš principo. Indija ir Artimieji Rytai manęs kažkodėl niekada nedomino. Aš norėjau bent jau dėl savigarbos profesionaliai įsisavinti sinologiją. O kokią nors kinišką temą galima pasirinkti be vargo.

Kuris iš sovietinių, rusų mokslininkų jums labiausiai įsiminė, yra artimas arba jį prisimenate, su juo mintiškai bendraujate, diskutuojate?

Esu labai dėkingas mano universiteto dėstytojams, bet moksle aš ėjau savo keliu. Mano pasaulėžiūra vis dėlto buvo žymiai platesnė už šeštojo-septintojo dešimtmečio sovietinio mokslo rėmus. Ypač esu dėkingas savo mokytojui Michailui Kriukovui, mokslinio griežtumo pavyzdžiui, kuris man, deja, yra nepasiekiamas.

Jūsų nuomone, kas sąlygojo arba, atvirkščiai, stabdė humanitarinius tyrinėjimus sovietiniame gyvenime, terpėje?

Sovietmečiu vis dėlto buvo palanki atmosfera akademiniams tyrinėjimams, buvo skatinama ištikimybė mokslui, pagarba mokytojams. Talentingi žmonės turėjo galimybę reikštis, netgi sukurti „kryptį“ (sinologams buvo suteikta daug laisvės). Tiesa, beveik viską palaikė vienišių entuziazmas; materialinė tyrinėjimų bazė buvo labai silpna, jautėsi atsiribojimas nuo išorinio pasaulio. Vakarų publikacijos, geriausiu atveju, buvo stebimos. Jas suvirškinti ir panaudoti darbe dėl įvairių priežasčių buvo beveik neįmanoma. Vėliau kolegos amerikiečiai, kurie atvykdavo į SSRS Pertvarkos laikais, vis stebėdavosi: kaip rusai tokiomis sąlygomis vis dar sugeba kažką nuveikti?

Ar turėjo reikšmės asmeninis faktorius, t. y. jeigu pats žmogus labai norėjo, kiek jis savo pastangomis galėjo įveikti aplinkybes, režimą?

Didžiausi laimėjimai susiję su vertimais ir rašytinių paminklų tyrinėjimais – toks darbas yra mažiausiai priklausomas nuo techninės ir informacinės bazės.

Kaip pasikeitė požiūris į Kinijos ir jos palikimo tyrinėjimus, metodologiją nuo aštuntojo-devintojo dešimtmečio iki mūsų dienų?

Savaime aišku, kad visiškai arba beveik visiškai atsisakyta marksistinės ideologijos. Triumfavo visuotinai paplitę, viską apimantys, dažnai paviršutiniai dalykai – sociologija, politologija, kultūrologija su visais jos margumynais, struktūralistinė formalistika. Beveik išgaravo taurus akademiškumas. Bet atsirado poreikis aprašyti tradicines kultūras tokias, kokios jos yra. Ir apskritai sinologijos kraštovaizdis neatpažįstamai pasikeitė, tapo nepalyginamai turtingesnis. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti Ušu arba dvasinės patirties klausimus. Prieš ketvirtį amžiaus apie tai nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti.

Kokie mokslo vystymosi lūkesčiai (tame tarpe ir jūsų tyrinėjimų srityje), buvę septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, 2010-aisiais pasitvirtino, o kokie nepasitvirtino?

Mano nuomone, nepasiteisino tai, kad mes netrukus išsiaiškinsime Kinijos paslaptį. Kinija iki šiol išlieka paslaptimi. Tuo geriau!

Kuo skiriasi Vakarų, rusų ir kinų Kinijos tyrinėjimai? (Jūs esate vienas iš nedaugelio žmonių, kurie galėtų tą realiai įvertinti.) Kokios būtų jų silpnosios ir stipriosios pusės?

Žinoma, visur yra savas tyrinėjimo stilius ir mokslinės tradicijos. Vakarai laikosi akademinio racionalumo. Kinai taip pat yra viską griežtai, savotiškai apsibrėžę – tai toks tradicinis kruopštumo mišinys su anekdotinių detalių, filologizmo ir normatyvinės ideologijos priemaišomis. Rusai yra laisvesni svarstymuose, dažnai – pernelyg laisvi. Realios sąveikos tarp šių pasaulių nėra. Beje, ir kiekybiškai jie negali būti sugretinti. Šiuolaikinė rusų sinologija savo apimtimi – šimtoji dalis amerikietiškosios. Ji tapo atskirų vienišių reikalu.

Jūs jau daug dešimtmečių dirbate mokslinį darbą: sakykite, kokias savybes privalo turėti jaunas žmogus, be kurių jam neverta imtis mokslo (ir konkrečiai sinologijos)?

Jaunam mokslininkui labai svarbu būti darbščiam ir kantriam. Ypač Rusijoje. Beje, mes tokių jaunų mokslininkų beveik neturime. Mokslo dažnai imasi žmonės, neturintys profesionalaus išsilavinimo, tik tiek, kad jie yra gyvenę Kinijoje ir pramokę šiuolaikinės kinų kalbos.

Ar sutiktumėte su A. Losevo[5] teiginiu, kad mokslas – tai tokia pati mitologijos rūšis kaip ir visos kitos žmogaus dvasios ir mąstymo išraiškos sferos?

Mokslas, žinoma, taip pat yra mitologija, kuri vis dėlto turi vieną svarbią savybę: tai mitologija, save pripažįstanti kaip hipotezę ir turinti priemonių save kritikuoti.

Ar yra didysis kinų mitas, ir ar įmanoma jį suformuluoti keliais sakiniais?

Yra bendri kinų civilizacijos pažinimo principai, mentališkumo tipas, mąstymo maniera ir bendras visiems kinams savo kultūros savitumo pajutimas. Kinų mitas – tai svajonė apie gyvenimą, kuriame viskas savaime susiklosto geriausiu būdu. Tai panašu į Leibnizą, kuris ne veltui buvo dideliu sinofilu. Atrodytų, kad tai labai nuobodus dalykas. Tačiau kad taip galėtum matyti gyvenimą, reikalinga metanoja, nepaprasta save pranokstančio proto patirtis. Nėra nieko fantastiškesnio už tikrovę!

O sinologijos mitas arba mitai? Ar jie egzistuoja? – Jums? Kitiems?

Mitų apie Kiniją yra daug. Tai neišvengiama. Įtariu, kad ir aš esu prisidėjęs prie mitų kūrimo Kinijos tematika. O ką daryti? Pažinimo pagrinde glūdi metafora.

Ar mokslas taip pat turi būti estetiškas?

Kinija gali būti įvairialypė. Bet tiriama Kinija turi būti nuostabi ir įdomi, nes dėmesio verta tik tai, kas didinga.

Kaip vertinate mitą apie Ikarą? Ar tai yra pasaulėžiūrinė paradigma, kurios negalime išvengti? O gal tai grynai vakarietiškas savęs įveikos ir jos ypatingos vertės požiūrio taškas?

Mitas apie Ikarą, jei atsiribotume nuo jo kultūrinio konteksto, yra susijęs su tragiškąja Vakarų pasaulėjauta (bet kuriuo atveju jis taip traktuojamas). Kinija nepažinojo tragedijos žanro. Taivano mokiniai skaito pasakėčią apie stipruolį, kuris norėjo nubėgti iki saulės. Šis stipruolis – geraširdiškos pajuokos objektas.

Anot vieno mokslinio mito, akademikas Tarejevas buvo taip pasinėręs į Senovės Egipto religijos pasaulį, jog tapo jo sekėju. Ar galima tą patį panašiai pasakyti apie jus, turint mintyje kinų Dao, Kinijos religiją plačiąja šios sąvokos prasme?

Jeigu akademikas Tarejevas išties pradėjo išpažinti Senovės Egipto tikėjimą, jis nustojo būti mokslininku ir galbūt galėjo tapti „Kaščenkos“[6] pacientu. Kiek žinau, gyvos Senovės Egipto kultų tradicijos nėra. Nemanau, kad turėčiau mėgdžioti Tarejevą. Netgi nesu tokiu Kinijos mylėtoju kaip akademikas V. M. Aleksejevas. Aš ieškau blaivaus požiūrio į daiktus. Kita vertus, rimtai žiūriu į tai, ką būtų galima pavadinti tikėjimo praktika, egzistenciniu religijos pagrindu. Tai reikalinga, kad būtum – arba taptum – žmogumi. Mūsų laikais nacionalinis uždarumas – tiesiog juokinga paikystė.

Ką mums, rusams, gali duoti Kinija (žinoma, jeigu esame pasirengę priimti)? Ką mes galėtume ir turėtume iš jos išmokti?

Kinija gali labai daug duoti tam, kuris pasirengęs priimti jos mokymą. Beje, praverstų išmokti paties pasirengimo.

Mokslininkas, mokytojas, mokinys, mokytumas – kas pirmiau? Kaip mokytis visą gyvenimą? Ir ar verta? Kas yra anapus šios bendrinės formulės? Kaip išauklėti savyje mokinį? Kaip būti mokytoju, tėvu, vadovu, auklėtoju ir t. t., jeigu to reikalauja gyvenimas?

Be abejo, pirmiausia yra mokinys, nes tam tikru momentu jis gali pereiti į naują mokytumo fazę ir tapti mokytoju. Todėl turime mokėti, kaip sakė kinų išminčiai ir Kristus, „viską palikti“. Įsakinėti moka tas, kas moka paklusti, ir atvirkščiai. Tikru mokytoju gali būti tas, kas moka būti mokiniu; tikru tėvu taps tas, kas žino, ką reiškia būti sūnumi, ir t. t.

Ką daryti, jeigu pagrindine lavinimo problema dabar laikomas vaikų nenoras mokytis? Ar sutiktumėte su tuo?

Reikia teirautis tėvų, kodėl jų vaikai nenori mokytis. O šiaip jau žmogui būdinga mokytis. Reikia tik sąžiningai mokyti.

Kas, anot jūsų, yra nuolankumas? Rusų vienuoliai kartais dešimtmečius kovojo su savo aistromis, nuodėmėmis, norais, pasiekdavo „nušvitimo“ aukštumas, t. y. maksimalią žmogiškosios esmės išraišką, ir tik tada tapdavo nuolankiai išmintingais; kitaip sakant, aukščiausias nuolankumas yra didelės įtampos rezultatas. Ar kiekvienas iš mūsų gali tapti iš tikrųjų nuolankus, jeigu tik panorės?

Nuolankumas – pagrindinė gyvenimo dorybė, kadangi žmogų suriša su pasauliu ir Dievu. Ji pasiekiama kiekvienam. Reikia tik rimtai vertinti save ir savo gyvenimą.

Kur yra riba tarp saviraiškos ir nuolankumo? O gal šie dalykai priklauso skirtingoms būties būsenoms?

Šuo metu aš manau, kad mintį apie saviraišką reikia vyti kuo toliau nuo savęs. Nuolankumas ir yra nevalingai pasireiškianti nuoširdi saviraiška.

Borgesas turi nuolatinį motyvą, kaip suprasti ir įsiskverbti į kitų autorių pasaulį (pavyzdžiui, į Cervantesą, kad būtų galima parašyti „Don Kichotą“ vienu mostu, spontaniškai ir natūraliai, to net nesuvokiant. Ar vertėjo, komentatoriaus, senovės tekstų tyrinėtojo kelias yra artimas tam idealiam vaizdiniui? Ar galėtumėte pakartoti ir paraidžiui parašyti „Daodejing“ to net nesuvokiant?

Aš nesu Borgesas ir į Laozi įsiskverbti neišmokau netgi po daugelio metų įdėmaus jo knygų skaitymo. Priešingai, Laozi vertė slypi tame, kad galiu atskleisti kažką visiškai nauja. Tiksliau pasakius, pamirštą seną atrasti kaip naują. Išgyventi netikėto susitikimo džiaugsmą. O dėl to „parašyti ir nesuvokti“… Budistai sako, kad mes visi esame Budos, tik šito nesuvokiame. Ši nuomonė nėra tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ko daugiau vertėjo, komentatoriaus darbe – kūrybos, fantazijos, profesinio nagingumo, knyginio žinojimo, dar ko nors? Kas čia svarbiau – kalbos mokėjimo ir konteksto žinojimo lygmuo ar autoriui prilygstanti „kalbos dovana“? Interpretacijos potencialas yra vertėjo humanitarinės kultūros lygmuo ir visų technikų, įdirbių mokėjimas ar fantazija, naujų prasmių konstravimo būdas?

Daugiausia yra, žinoma, rutinos ir laukimo: kada gi visa tai pagaliau baigsis… O jeigu rimtai, vertėjo darbe glūdi didelis džiaugsmas (būtent džiaugsmas!), kad gali atverti naują gyvenimo horizontą. Vertimo negali būti be laisvo skrydžio patirties. Tik nerti į tą skrydį reikia nuo pat Žemės krašto, pereinant visą filologinės analizės kelią. Vertėjų problema tame, kad jie neria į bedugnę net nepasiekę jos krašto. Na, ir tėškiasi į gimtąją smėlio dėžę.

Mitopoetinis tekstas reikalingas tam, kad geriau suprastume save ar vis dėlto jo kūrėjus?

Realiame suvokime jau nebėra ribų tarp manęs ir kitų. Kaip vienąkart buvau parašęs krikščionių arba marksistų stiliumi: „Nesvarbu, kas mąstė pirmas; svarbu, kad mintis išlaisvintų žmogų.“

Ar sutiktumėte, kad gelminės visų kultūrų intuicijos susiglaudžia ir Laozi lengvai galėtų rasti bendrą kalbą su Buda arba Kristumi; kad žmogaus prigimtis visur vienoda? O gal tai mūsų „tolerantiško“ šiuolaikiškumo mitas, labiau linkęs nuvertinti kultūrinius skirtumus, negu iš tikrųjų juos suprasti?

Tolerantiškumą mes akylai sekame, nes po juo dažnai slepiasi abejingumas. Kadangi vartotojiškoji visuomenė viską daro lengvai pasiekiamu ir banaliu. Kaip sakydavo Merežkovskis[7], banalu yra tai, kas banalu. Vertinga yra tik tai, kas reta. O dabar konkrečiai apie klausimą. Bendražmogiškoji išmintis yra pasiekiama ne „bendroje kalboje“ (net nežinau, kas tai yra), o tokiame lygmeny, kurį aš vadinu tikėjimo praktika. Šį dalyką pamiršę, mes išties nustosime suprasti vienas kitą ir sulaukėsime. Tokios knygos kaip „Laozi ir Kristus“ gali būti vertingos. Beje, Amerikoje neseniai pasirodė stora knyga pavadinimu „Kristus – tikrasis Dao“ (detalus „Daodejing“ ir Evangelijos palyginimas). Knygą išleido stačiatikių vienuolynas Aliaskoje.

Kaip vertintumėte dabartinę „Rytų madą“ Vakaruose ir net Rusijoje? Kas tai – susidomėjimas išore ir egzotiškumu ar tikras potraukis Kitam, Kitoniškam, kitos kultūros pažinimui?

Dėmesys Rytų „egzotikai“ yra dalis bendro šiuolaikinio pasaulio susidomėjimo viskuo, kas „kitoniška“ ir reta. Šis susidomėjimas išties rimtas. Tik nemalonu, kai jis virsta fetišizmu, kitaip sakant, prekyba retenybėmis. Bet tam mums ir duota kultūra, kad skirtume tai, kas aukšta, ir tai, kas menka.

Vyrauja mintis, kad Rusija vietoje „savo ypatingo kelio“ galėjo pasirinkti kinų socialinio-ekonominio vystymosi kelią. Ar sutiktumėte?

Rusija negali eiti kinų vystymosi keliu. Lygiai taip pat ji negali eiti ir Europos keliu. Rusija gali eiti tik savo pačios keliu. Visa kita – kabinetinės svajonės.

Giovanni Arrighi savo knygoje „Adamas Smithas Pekine: ką paveldėjo XXI amžius“[8] teigia, kad dabar pasaulio ekonomikos, ir tuo pačiu kultūros, centras slenka Kinijos link, nes ilgalaikėje perspektyvoje kiniškas (intensyvus) žmogiškojo kapitalo vystymosi kelias tapo rezultatyvesnis, negu ekstensyvus, grobikiškas-pramoninis Europos ir Amerikos kelias. Kaip manote, ar iš tikrųjų kiniškas visuomenės ir ekonomikos vystymosi kelias yra toks rezultatyvus? O gal tai (gerąja šio žodžio prasme) autoriaus fantazija, tam tikras meninis vaizdinys, kuriuo, viena vertus, patogu provokuoti visuomenę ir, antra vertus, išryškinti Vakarų visuomenės trūkumus?

Kinų civilizacija išties sugebėjo labiau prisitaikyti arba, kitaip tariant, labiau pasirengė informaciniam amžiui, negu Vakarai, kurie tą amžių atvėrė pasauliui. Kadangi ši civilizacija orientuota ne į „objektyvios tiesos“ pažinimą, o į žmonių bendravimo efektyvumą. Šia prasme kinai šiandien instinktyviai jaučia savo pranašumą prieš europiečius ir kelia savo sąlygas. Beje, tai netrukdo jiems lygiai taip pat intuityviai pavydėti europietiškajam asmenybės idealui.

Ar kinų kultūra dabar jaučia tokį patį masinį Vakarų kultūros vertybių spaudimą kaip Rusija ir kiti „besivystantieji“? Kokias čia matote teigiamas ir neigiamas pasekmes?

Kinija, be abejo, dabar tam tikrose srityse intensyviai vakarėja. Daugelis mano, kad naujieji globalizuoti kinai palaidos senąją kinų kultūrą. Aš taip nemanau. Ši kultūra labai vientisa, savaip logiška ir efektyvi visuomeniniame gyvenime. Kadangi ji turi labai gilias žmogiškosios prigimties šaknis. Mums dar teks tą dalyką suvokti.

Ar mūsų informacinio perviršiaus laikmetyje dar įmanomas kultūrinis savitumas, ir ar jis reikalingas? Ar tam, kad sukurtume tikrus šedevrus, kurie pergyvens šimtmečius, pirmiausia būtinas savitumas, o ne „aktualumas“?

Savitumas niekur nedings, nes žmogui kaip oro gurkšnis reikalinga tai, kas reta. Savitas dalykas, žinoma, visada yra aktualus.

Įdomu, ar šiuolaikiniai kinai žino savo tradicinę kultūrą, o gal jie, kaip ir šiuolaikiniai rusai, apsiriboja išlikusių atskirų simbolių bei praktikų rinkiniu?

Šiuolaikiniai kinai labai prastai, netgi anekdotiškai prastai, pažįsta savo kultūrą. Beje, ji nėra masinio vartojimo produktas. Bet, kaip rodo Japonijos pavyzdys, pakanka tik atpažinti savo savitumo ženklus. Aš pastebėjau, kad prieš 10-15 metų kinų valdžia nuo žodinės propagandos perėjo prie simbolių propagandos – prie kinų civilizacijos emblemų (šiuolaikinė technika leidžia masinį tokių simbolių paplitimą). Žodžiu, gestai nustelbė idėjas. Tai labai patogu ir efektyvu. Todėl visi kinai dabar gerai „žino“, kas yra kiniška ir ką reiškia būti kinu. Japonijoje toks nebylus solidarumas yra dar akivaizdesnis. Mums taip nepavyksta; mes ir dabar iki užkimimo ginčijamės apie savo simbolius. Tai nėra atsitiktinis dalykas: rusiška tapatybė steigiasi save neigdama.

Kaip vertinate tradicinių religinių teorijų ir praktikų sušiuolaikinimą (pavyzdžiui, bažnytinės apeigos kaip roko koncertai arba Biblijos leidimas komiksų pavidalu)? Tai išdarko jų vidinį turinį ar čia tėra vieno modalumo „pavertimas“ kitu?

Įvardinote naujas socialines praktikas, kurios, norim ar nenorim, gyvuos kartu su senomis. Esmė galiausiai yra ne ženkluose ir meniniuose stiliuose, o tame, kaip žmonės suvokia jų bendrą santykį. Žmogus bet kokiose sąlygose gali išlikti žmogumi. Mes kažkaip pamiršome šias egzistencines tiesas, kurias gerai išryškino didysis karas.

Kaip manote, ar dar galima žmonijos pažanga (ypač dvasinė)? O gal jums artimesnis kinų požiūris apie Aukso amžių, kuris jau seniai praėjo, ir mes galime tik rūpestingai saugoti, kiek tai įmanoma, jo nuotrupas?

Pažangą aš suvokiu kaip galimybę paįvairinti gyvenimo būdą ir išplėsti istorinį pasirinkimą, kuris laukia žmonijos. Juk įvairovėje daugiau tiesos. Nerimauti dėl pažangos kvaila. Žmonėms tereikia žinoti, kad tolima ateitis (taigi ir tokia pat tolima praeitis) yra šiandienos matas.

Kas jus labiausiai ramina mūsų nerimastingame gyvenime? Kas suteikia jėgų, vilties?

Mane asmeniškai palaiko tikėjimas apie Kristų kaip Dievažmogį. Jį pasiekti galima ir per Dao.

Kaip manote, ar įmanomas „naujas religinis renesansas“ ir tikras daugumos rusų „įbažnytinimas“ [воцерковление]? O gal tai jau nebeįmanoma?

Mano nuomone, krikščioniškojo gyvenimo prasmė yra ne tiesiog „įbažnytinime“, o Dangaus Karalystės paieškose. Atrodytų, nedidelis akcento perkėlimas, bet jis esminis. Masiškumą mes jau išbandėme. Išbandėme ir kultą be tikėjimo. Juk sovietinė konstitucija užtikrino ritualų vykdymo laisvę, tačiau ne tikėjimo laisvę. Laikas suprasti, kad egzistavimo lygmeny mes esame vieningi, bet nesugebėjimas pašalinti nesupratimo mums netrukdo būti kartu. Beje, tai viena svarbiausių mano „Daodejing“ skaitymo pamokų.

Jūsų nuomone, kas dar, be religijos, gali mums suteikti tvirtą dvasinį pagrindą?

Meilė, kūryba. Tarp kitko, tai neatskiriami dalykai.

Kas žmogaus prigimtyje jus traukia, džiugina, įkvepia?

Manau, tas pats, kas ir kitus: faktas, kad žmogus yra.

Jūs pažįstate ir bendraujate su daugeliu žmonių, garsiais ir nežinomais plačiąjai publikai. Kaip žinomumas įtakoja žmogų ir jo charakterį? Tai jį gadina, kaip dažnai manoma, ar išryškina jame jau glūdinčius dalykus?

Su garsiais žmonėmis niekada nedraugavau nei dabar, nei anksčiau, todėl nežinau, ką atsakyti. Bet kuriuo atveju žmogų gadina viskas, kas šalina jo vidinį svorio centrą.

Papasakokite apie savo ateities planus.

Mano planai, žinoma, yra susiję su darbų užbaigimu ir jau parengtų knygų publikavimu. Dabar baiginėju naują Kinijos klasikinių karinių kūrinių leidinį.

Paskutinis įvykis, kuris jums sukėlė šypseną.

Dažniausiai juokiuosi dėl savo užmaršumo – kai netikėtai randu daiktą, kuri laikiau dingusiu. Vadinasi, teisingai kalbėjo senieji išminčiai: palik viską ir viskas liks tau.

 

Vertė M. S.

http://magazeta.com/2010/11/malyavin/

***

Taip pat siūlome perskaityti Aplinkkelių pokalbį su V. Maliavinu, kai jis 2011-aisiais lankėsi Lietuvoje:

Vladimiras Maliavinas: „Mokslininkas turi būti poetu. Jo tikslas – atverti neišsemiamą prasmę“

 

  1. [1]Vasilijus Kliučevskis (1841–1911) – rusų istorikas, akademikas.
  2. [2]René Guénon (1886–1951) – prancūzų rašytojas, filosofas, metafizikas.
  3. [3]Emanuel Swedenborg (1688–1772) – švedų gamtininkas, teologas, mistikas. Labiausiai žinomas jo kūrinys – mistinis traktatas „Dangus ir pragaras“ (De Caelo et Eius Mirabilibus et de inferno, ex Auditis et Visis, 1758).
  4. [4]Gilbert Durand (1921–2012) – prancūzų sociologas ir antropologas, daugiausia tyrinėjęs vaizduotę ir mitologiją.
  5. [5]Aleksejus Losevas (1893–1988) – rusų filosofas, kultūrologas. Jo žymiausias veikalas – išsamus daugiatomis tyrimas „Antikos estetikos istorija“ («История античной эстетики», 1963–1988).
  6. [6]„Kaščenka“ (rus. «Кащенко») taip liaudiškai vadinama Maskvos psichiatrinė ligoninė Nr.1.
  7. [7]Dmitrijus Merežkovskis (1865–1941) – rusų rašytojas ir religinis mąstytojas.
  8. [8]Minimas italų ekonomistas ir sociologas Giovanni Arrighi (1937–2009). Jo veikalas „Adamas Smithas Pekine: ką paveldėjo XXI amžius“ (Adam Smith in Beijing: Lineages of the Twenty-First Century) išleistas 2007 m.
Tagged with: daoizmaskultūraLaoziMaliavinasmitasmitologijamokslasRytai
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.