Pokalbis su britų filosofu Keithu Ansellu-Pearsonu.

Keith Ansell-Pearson. Kadras iš BBC dokumentinio serialo Human, All Too Human („Žmogiška, pernelyg žmogiška“, 1999).

K. Ansellas-Pearsonas yra filosofijos profesorius Varviko universitete. Specializuojasi modernioje Europos filosofijoje, ypač Nietzsche’s, Bergsono, Deleuze’o filosofijose. Parašė reikšmingų darbų apie Nietzschę: Nietzsche contra Rousseau (CUP 1991), An Introduction to Nietzsche as Political Thinker (CUP, 1994), Viroid Life: Perspectives on Nietzsche and the Transhuman Condition (Routledge, 1997), How To Read Nietzsche (Granta Books, 2005), A Companion to Nietzsche (Blackwell, 2006) ir kt. Pastaraisiais metais dirba ties Nietzsche’s viduriniojo periodo tekstais, ypač „Ryto žara“ (Morgenröte).

 

Pokalbis su Keithu Ansellu-Pearsonu

 

Andrius Bielskis: Pradėsiu nuo kiek „asmeninio“ klausimo: kas paskatino jus studijuoti filosofiją? Kodėl nusprendėte pasirinkti filosofijos studijas universitete? Kurie filosofijos mokytojai padarė didžiausią įtaką jūsų filosofiniam mąstymui ir skoniui?

Keith Ansell-Pearson: Pirmiausia turėčiau patikslinti, kad pradžioje studijavau istorijos bakalaurą Halo universitete, o vėliau socialinę ir politinę mintį Sasekso universitete. Dar būdamas moksleiviu jaučiau potraukį istorijai (ji sekėsi geriausiai) ir mano prieiga prie filosofijos visada buvo grįsta istoriniu klausinėjimo būdu. Taip yra net ir dabar. Jaučiu simpatiją tam, ką Nietzsche sako apie „istorinį filosofavimą“ knygos „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ pradžioje, o būtent tai, kad nėra absoliučių tiesų ir amžinų vertybių. Paauglystėje buvau dar per jaunas filosofijai (išminties paieškoms) ir taip pat manau, kad tuo metu jaučiau antipatiją abstraktiems, metafiziniams klausimams; tiesą sakant, vis dar ją jaučiu, tad formalus filosofijos mokymasis bakalauro studijose man nebūtų nieko gero davęs: būtų buvę per daug kursų, kurie manęs nebūtų sudominę. Taigi potraukis Nietzschei: pamiršti „pirmutinius ir paskutinius dalykus“ tam, kad susitelktum ties „artimiausiais dalykais“. Studijuodamas istoriją, daug dėmesio skyriau intelektualinei istorijai, ypač Marxui ir marksizmui – savo bakalaurą rašiau iš Marxo ir Bakunino ginčo Pirmajame internacionale, – taip pat ir teksto ištraukų komentarams, ypač kalbant apie anglosaksišką istoriografiją, pavyzdžiui Bedą ir anglosaksiškas kronikas. Aš visa tai tiesiog dievinau ir šiandien nieko kito taip nemėgstu kaip paimti Nietzsche’s aforizmą ir paruošti jam „komentarą“. Bet, kalbant apie filosofiją, turiu pridurti šiek tiek sau prieštaraudamas: mane visada intrigavo kai kurie „dideli“ klausimai dėl visatos kilmės ir gyvybės evoliucijos, taip pat troškimas siekti atrakinti ir sužinoti didžiąsias gyvenimo paslaptis. Šiuo klausimu keletas filosofų man buvo vedliai ir apšvietė kelią. Ypač paminėčiau Epikūrą, Spinozą, Bergsoną ir Deleuze’ą, šalia tų, kuriais visada domėjausi – Rousseau ir Nietzsche. Įžengdamas į paskutinį savo gyvenimo trečdalį, ketinu bendrauti beveik išimtinai tik su šiomis asmenybėmis, taip pat ir su mažiau žinomomis ir visiškai pamirštomis, tokiomis kaip Jeanas-Marie Guyau (1854–1888). Žinoma, mane įkvepia ir mano amžininkai bei kolegos – jie, tiesą sakant, visada įkvėpė. Be disertacijos vadovės Gillian Rose, mane, kaip studentą, įkvėpė tokie filosofai kaip Robertas Bernasconi (tuo metu Esekse) ir Davidas Woodas (Varvike). Mane domino ne tiek tai, apie ką jie rašė (R. Bernasconi apie Heideggerį ir Leviną, D. Woodas apie Heideggerį ir Derrida), bet mane žavėjo jų filosofinis gyvenimas ir intelektualinis atsidavimas. Šiuo metu, deja, turiu mažai laiko skaityti kažką už mano akademinio intereso ir lauko ribų, bet kai galiu, mėgstu skaityti filosofus, su kuriais turiu mažai ką bendro, bet kurių rašymas ir gyvenimas mane įkvepia. Manau, jaunystėje man pasisekė, kad buvo šios minėtos asmenybės, kurios mane žavėjo. Kaip sakė Nietzsche, mums visiems reikia „mokytojų“, net jei galiausiai tik pats gali būti savo mokytoju ir net jei mus įkvepia ne pats konkretus kažkieno filosofijos turinys, kaip Nietzsche’s atveju buvo su Schopenhaueriu.

A.B.: Tikiuosi, neprieštarausite, jei taip pasakysiu, bet aš jus laikau vienu puikiausių šiandieninių filosofų nyčininkų angliškai kalbančioje pasaulio dalyje. Pastaraisiais dviem dešimtmečiais jūs daug rašėte apie Nietzschę. Paminėsiu keletą labiausiai pripažintų jūsų knygų apie Nietzschę: „Nietzsche prieš Rousseau“ (Nietzsche contra Rousseau, CUP 1991), „Įvadas į Nietzschę kaip politinį mąstytoją“ (An Introduction to Nietzsche as Political Thinker, CUP, 1994), „Viroidinis gyvenimas: Nietzsche ir transhumanistinės būklės perspektyvos“ (Viroid Life: Perspectives on Nietzsche and the Transhuman Condition, Routledge, 1997), „Kaip skaityti Nietzschę“ (How To Read Nietzsche, Granta Books, 2005), „Nietzsche’s gidas“ (A Companion to Nietzsche, Blackwell, 2006). Jūsų knygos tapo vadovais studentams, studijuojantiems Nietzsche’s filosofiją. Galbūt galėtumėte papasakoti savo meilės istoriją (turiu galvoje filosofinę istoriją) su Friedrichu Nietzsche? Kada susidūrėte su Nietzsche ir susidomėjote jo mintimi?

K.A-P.: Pirmą kartą susidūriau su Nietzsche’s vardu britų roko atlikėjo Davido Bowie interviu, kuriuos jis dalino muzikos spaudai 8-ojo deš. viduryje, bei ieškodamas nuorodų jo dainose, ypač albumuose The Man Who Sold the World ir Hunky Dory, pavyzdžiui, mano mėgstamoje dainoje, kuri vadinasi Quicksand („Aš ne pranašas ir ne urvinis, tik mirtingasis, galintis tapti antžmogiu, aš vis gyvenu…[1]). Manau, kad pirmasis tekstas, kurį nusipirkau, buvo „Anapus gėrio ir blogio“, nes mane patraukė pavadinimas, nors jį perskaitęs, matyt, nesupratau nė žodžio. Tuo metu man turėjo būti apie šešiolika. Formaliai Nietzsche’s nestudijavau iki studijų Sasekso universitete. Gillian Rose mane supažindino su „Moralės genealogija“ ir aš apie šią knygą parašiau esė, lygindamas aspektus iš „Ryto žaros“ ir „Genealogijos“. Jos paskatintas, magistrinį darbą, o paskui ir daktaro disertaciją, rašiau iš Nietzsche’s: ji tikrai matė kažką vertingo mano rašyme apie Nietzschę ir galbūt jame pajuto „meilę“ jam. Bet tai nebuvo mano originalusis planas: Sasekse aš ketinau rašyti disertaciją apie Walterį Benjaminą, bet viskas pasisuko taip, kad pradėjau intensyviai dirbti su Nietzsche, ir dar Sasekse, kuris tuo metu buvo radikalios marksistinės filosofijos židinys. Mano dėstytojai marksistai per daug nesidomėjo Nietzsche (išskyrus Gillian Rose), bet iš jų sulaukiau tik palaikymo ir padrąsinimo. Atsimenu, jog Chrisas Arthuras man sakė: „Tai ketini parodyti, kad Nietzsche yra kažkas daugiau nei tik įdomus aforizmų autorius!“ Iš tiesų aš turėjau ypatingą planą savo darbui su Nietzsche: laikiau save kairės mąstytoju, įsipareigojusiu revoliuciniam visuomenės pokyčiui ir laikiau Nietzschę filosofiniu radikalu. Tad turėjau sau paaiškinti tai, ką suvokiau kaip nenuoseklumą tarp jo filosofinio radikalizmo (pavyzdžiui, metafizinių kategorijų dekonstrukcijos) ir politinio konservatizmo (jo pagarsėjusio „radikalaus aristokratizmo“). Kiti žmonės tuo metu taip pat grūmėsi su panašiais projektais ir parašė puikiais knygas, pavyzdžiui, Markas Warrenas ir jo 1988 m. knyga „Nietzsche ir politinė mintis“ (Nietzsche and Political Thought). Tuo metu aš buvau nusivylęs, kad nė vienas iš mąstytojų, kuriais žavėjausi ir kurie rašė apie Nietzschę, pavyzdžiui, Deleuze’as ar Foucault, visiškai nesprendė šios problemos. Tai buvo kažkas, ką turėjau išspręsti ir ši problema daugiausia įkvėpė mano pirmąsias knygas apie Nietzschę, tokias kaip „Nietzsche prieš Rouseau“ ir „Įvadas į Nietzschę kaip politinį mąstytoją“. Įdomu pastebėti, kad paskutiniuose darbuose daugiausia koncentruojuosi į „Ryto žarą“, o ne į „Genealogiją“, ir „Ryto žara“, tiesą sakant, išlieka mano mėgstamiausiu Nietzsche’s tekstu. Dabar šį tekstą skaitau kur kas atsargiau, atidžiau ir lėčiau: akivaizdu, kad Nietzsche yra gilus Apšvietos mąstytojas, bet kartu ir antirevoliucionierius. Jis turi radikalų laisvūnišką tikslą, bet pagrįstą „mažais vaistais“ ir „mažomis dozėmis“, kaip jis pats sako; šis projektas, turiu prisipažinti, šiuo metu mane labai domina ir traukia. Viduriniuoju periodu Nietzsche yra ne tiek politinis, kiek etinis mąstytojas, siūlantis tai, ką vadinu „pasipriešinimo etika“. Kaip ir visuose santykiuose ir meilės romanuose, mane su Nietzsche kartais sieja meilės–neapykantos santykis ir aš vėl turiu jums prisipažinti: buvo momentų, kai mįslingas aforizmų pobūdis varė į susierzinimą ir norėjosi sistemos, ir buvo momentų, kai Nietzsche man pasirodė kaip reakcionierius, ypač turint galvoje mano marksistinius sentimentus. Bet aš išmokau pripažinti ir priimti Nietzschę tokį, koks jis yra, ir aš vertinu tai, kad kai kurių klausimų ir problemų atžvilgiu jis turi būti papildytas kitais autoriais, pavyzdžiui, Marxu. Aš tiesiog nesilaikau Nietzsche’s politinių prietarų ir pasirinkimų; niekada to nedariau ir nedarysiu. Bet, nepaisant to, tik pagalvokite apie visus naujus klausimus, kuriuos Nietzsche įvedė į filosofiją: tai mane iš tiesų įkvepia, kaip ir, žinoma, jo rašymo kokybė ir būdas; istorijos filosofijoje Nietzsche yra išskirtinis, jis unikalus, mane žavi jo filosofinis ir literatūrinis savitumas – ir vis labiau, man senstant ir tampant išmintingesniu.

A.B.: Kaip tuomet reikėtų skaityti Nietzschę, kad nebūtum suvedžiotas tariamo jo rašymo stiliaus lengvumo?

K.A-P.: Manau, šis klausimas susijęs su ankstesniais mano teiginiais: priimant Nietzschę, reikia būti atidžiam ir kritiškam. Nietzsche dažnai pateikia esminių politinių pasiūlymų ir jo puikus rašymo stilius kartais gali paslėpti atstumiantį šių pasiūlymų pobūdį, ypač vėlyvuosiuose raštuose (1886–88). Tuo pat metu ir daugelyje savo tekstų Nietzsche skaitytojuose skatina autentiškumą bei autonomiją; ir jis, tikiu, nenori paprasčiausių sekėjų. Jo idealas yra sukurti savąjį Epikūro sodą, kad galėtų užsiimti tuo, ką vadina „herojiniu-idilišku filosofavimu“; jis save laikė pedagogu, ieškančiu mokinių, net sekėjų, kaip ir Epikūras. Bet, manau, Nietzsche savo aforizmuose naudoja daug retorinių gudrybių tam, kad išlaikytų skaitytojus nežinioje, skatindamas juos kritiškai įsisavinti „mokymą“ ir priimti jį savitu būdu. Geriausia Nietzschę skaityti labai lėtai, tai atliepia tam, ką jis pats sako savo raštuose, ypač „Ryto žaros“ pratarmėje, kur jis pasiskelbia esąs lėto skaitymo mokytoju. Bet Nietzsche yra įdomus šios klausimų grupės kontekste, nes jis retai, jei išvis kada, kalba objektyviais ar neutraliais terminais (tuo noriu pasakyti, kad jį skaitant akivaizdu, jog jis pristato ir skatina tam tikras vertybes, požiūrius ir pozicijas). Jis rašo kaip radikalus ateistas, pateikiantis tik vieną aiškų ir tiesmuką pavyzdį, ir jis siekia sugundyti skaitytojus ateistiniu požiūriu (pavyzdžiui, žr. „Ryto žara“ 96). Mane visada labai traukė didelė jo darbotvarkės dalis ir aš mėgavausi jo intelektualine partneryste; tuo pat metu visada laikiau jo politines pozicijas atmestinomis ir vietomis – ypač Nachlass – atgrasiomis. Taip pat manau, kad, ugdant kritinį požiūrį į Nietzschę, svarbu labai gerai išmokti jo raštus ir gebėti priimti sprendimus dėl jų. Sutinku su Lou Salomé interpretacija, teigiančia, kad yra trys labai skirtingi Nietzsche’s: ankstyvasis, vidurinysis ir vėlyvasis. Ankstyvasis Nietzsche (1872–1876) man yra nuostabus ir galingas, bet galiausiai, ir tikriausiai tai nenuostabu, pernelyg nesubrendęs; vėlyvasis Nietzsche suteikia visokiausių mokymosi stebuklų ir ekstazių, bet jis politiškai abejotinas; o viduriniojo periodo Nietzschę (1878–1882) aš dabar labiausiai domiuosi ir mėgstu jį skaityti. Tai taip pat yra mažiausiai žinomas ir mažiausiai studijuotas Nietzsche: jis pateikia daugybę sumanių įžvalgų apie Europos politinę raidą, yra įsipareigojęs ateinančiai demokratijai ir kosmopolitiškumui, kas man patinka. Kaip Nietzsche teisingai sakė amerikiečiui žurnalistui Karlui Knortzui, kuris susisiekė su juo ieškodamas patarimo, kuriuos tekstus skaityti, viduriniojo periodo tekstai – tokie kaip „Ryto žara“ ir „Linksmasis mokslas“ – yra tinkamiausi. Jie taip pat yra patys asmeniškiausi, bet juose galima išvysti ir savo paties gyvenimo dalykų: jie puikiai veikia ir kaip literatūros kūriniai, ir kaip mįslingi filosofijos pratimai. Galiausiai, sakyčiau, jog skepticizmo lavinimas, kurį suteikia filosofijos mokymasis, taip pat padeda suformuoti kritinį požiūrį į jį ir tą reikėtų visada skatinti filosofijos studentuose: Nietzsche retai pateikia įtikinamus argumentus pagrįsti savo politinėms pozicijoms ir teiginiams, tad nesudėtinga išsiugdyti skepticizmą jų požiūriu. Nietzsche nėra didis ar galingas argumentais! Jo talentai ir intelektualinė jėga slypi kitur.

A.B.: Savo dabartiniame darbe jūs imatės Friedricho Nietzsche’s „Linksmojo mokslo“ ir teigiate, kad jo projektas, perfrazuojant Robertą Pippiną, yra apie mūsų mokymąsi, kaip mylėti bei kaip gyventi ir, galiausiai, kaip gyventi gerai. Žinant, kaip gyveno ir savo gyvenimą užbaigė Nietzsche, ar teigtumėte, jog jis pats išmoko meno mylėti ir gyventi? Neabejotina, kad Nietzsche gyveno nepaprastai kūrybingą gyvenimą: emociškai, intelektualiai ir estetiškai intensyvų gyvenimą, gyvenimą radikaliai priešingą buržuaziniam gyvenimui, siaurų, „žmogiškų, pernelyg žmogiškų“ troškimų ir svajų gyvenimui. Deja, jis sumokėjo už tai savo paties proto sveikumu. Ar Nietzsche yra geriausias vedlys, mums ieškant ir siekiant klestinčio gyvenimo?

K.A-P.: Šiame klausime sutalpinta tiek daug įdomių ir sudėtingų problemų! Pabandysiu atsakyti, bet abejoju, ar sugebėsiu tai padaryti patenkinamai. Manau, jog svarbu suprasti štai ką: pagal šiandieninius standartus, Nietzsche, kaip profesorius, gyveno nepaprastai autentišką, bet kartu labai paprastą ir kuklų gyvenimą. Jis žinojo, kad privalo palikti savo akademines pareigas dėl sveikatos priežasčių, bet tame yra ir daugiau dalykų: jis nenorėjo kompromituoti savo intelektualinės nepriklausomybės ir akivaizdu, jog Nietzsche nebūtų galėjęs padaryti to, ką norėjo padaryti kaip rašytojas ir filosofas, jei būtų likęs akademijoje, tad jis turėjo palikti savo pareigas Bazelyje ir žūtbūt to troško. Atrodo, kad jis gyveno būtinybių valdomą gyvenimą: labai daug kas priklausė nuo jo trapios būklės ir labai prastos sveikatos reikalavimų. Iš tiesų jis atvirai pripažįsta viename iš „Ryto žaros“ aforizmų, jog filosofija paverčia koncentruotą instinktą ar instinktus protu: instinktai turi savo aplinkkelius per galvą ir filosofija yra vienas iš jų! Nietzsche siekė „gerai gyventi“, sakyčiau tai reiškia protingai, dosniai, kartais naiviai, ir vienas jo didžiųjų herojų, dažnai tokiu nepripažintas, buvo Epikūras. Pažvelkite į šį paprastą aforizmą iš „Keliauninko ir jo šešėlio“: „Nedidukas sodas, keli figmedžiai, sūrio gabalėlis ir prie viso to trys ar keturi geri bičiuliai, – tokia buvo Epikūro ištaiga.“ Pats Nietzsche gyveno labai paprastai ir kukliai, jis gyveno tikrai minimalų gyvenimą. Tai supratau labai efektingu būdu, kai aplankiau Nietzsche’s namus Sils Marijoje ir pamačiau kambarį, kurį jis nuomodavo per savo vasaros vizitus 1880-aisiais: lova, prausyklė, galbūt rašymo stalas, ir viskas! Seniesiems filosofams filosofija buvo susijusi su geru gyvenimu, klestinčiu gyvenimu, ir manau, jog Nietzsche turėjo panašų filosofijos supratimą, tik jis pagrįstas modernios egzistencijos sudėtingumo pripažinimu ir poreikio gyventi eksperimentiškai įvertinimu (tai apima ir paties moralinius principus, sveikatą, aistrų ugdymą ir t. t.) Nietzsche man yra geras vedlys dėl mano paties poreikių (sakyčiau, kad labiau dvasinių nei kūniškų) ir dėl to, kad jo gyvenimo teigimo mokymą laikau sektinu. Aš labai pritariu Nietzschei, kai jis sako, jog filosofija tavęs nepadaro „geresniu“ žmogumi, tik „gilesniu“. Tikrasis Nietzsche’s gyvenimo pavojus – ir tai tikrai nepalengvino sveikatos problemų, nuo kurių jis kentėjo ir dėl kurių jo gyvenimas baigėsi blogai – buvo vienatvė, taigi reikia įvertinti vienišo gyvenimo rizikas, tebūnie tai Rousseau ar Nietzsche’s gyvenimas. Tai paprasčiau nesveika ir veda į pražūtingą izoliaciją. Nietzsche savo tekstuose nuostabiai rašo apie vienatvę, teisingai ją pagerbdamas už tai, jog ji suteikia mums taip reikalingą atsitraukimą nuo daiktų, žmonių ir situacijų, kad galėtume juos geriau pažinti, įskaitant ir kartais reikalingą atsitraukimą nuo savęs paties. Bet akivaizdu, kad įsibėgėjant XIX a. 9-ajam dešimtmečiui, paskutiniam psichiškai sveiko Nietzsche’s gyvenimo dešimtmečiui, jis vis labiau ir labiau atribojo save nuo draugų ir puikiai suvokė savo padėtį, nes rašo apie tai laiškuose (ypač adresuotiems jo geram draugui Franzui Overbeckui), jog gyvenimas tokioje izoliacijoje yra absurdiškas. Taigi trumpai ir konkrečiai atsakant į jūsų klausimą: Nietzsche rašė apie gyvenimo meilę ir meną gerai gyventi geriau nei jam pačiam pavyko taip gyventi. Čia aš nematau didelės problemos; jis pats sako aforizme, vėl iš „Ryto žaros“, jog didžio mąstytojo dorybė yra sielos didybė, su kuria jis paaukoja savo gyvenimą. Aš taip pat sutinku su Deleuze’u, kai jis sako, kad „Gyvenimas“ yra sudarytas iš beasmenių galių ar jėgų, jos kartais mus sutriuškina ir mes nepajėgiame joms prilygti (bet mene ir filosofijoje mes galime joms prilygti, o galbūt kartais, kai kuriais atvejais, ir realiame gyvenime).

A.B.: Žvelgiant į filosofiją iš nyčiškosios perspektyvos, kokie yra filosofijos, kaip prasmingos veiklos, tobulumo standartai? Kaip galime atskirti gerą filosofinį tyrinėjimą nuo jo priešybės? Ir kokie tada pavojai slypi mūsų bandymuose plėtoti filosofines studijas ir filosofinius tyrinėjimus?

K.A-P.: Turiu jums atskleisti, jog paskyręs tiek daug metų Nietzsche’s mokymui, aš giliai nepasitikiu šiuo klausimu apie „tobulumo standartus“. Nietzsche yra filosofiškai heterodoksiškas, visai ne tradicinis mąstytojas ar filosofas, kai kuriais atžvilgiais jis labiau primena senovės išminčius, didžiuosius filosofus ikiplatonikus, kurie jį taip įkvėpė jaunystėje, pavyzdžiui, Herakleitą ar Empedoklį. Dar daugiau, galime drąsiai teigti, kad Nietzsche yra filosofas novatorius: jis įvedė tiek daug naujų stilių į filosofiją ir mes žinome, jog jam buvo svarbu pakeisti vokiškos kultūros filosofinę kalbą ir kraštovaizdį, nebūti Kantu ar Hegeliu – jam tai reiškė nebūti filosofiškai nuobodžiu. Nesakau, kad Nietzsche dėl to yra teisus: Nietzschę smagu skaityti, o kitus vokiečių filosofus tikrai ne, galime dėl to visi sutikti, bet skaitymo smagumas nėra kriterijus reikšmingai filosofijai (o Kantas ir Hegelis yra tikrai nepaprastai reikšmingi, pirmasis ypač svarbus Nietzschei). Pavojai, kurių turėtume vengti, tai nereikalingas painumas ir neįveikiamas akademinis žargonas. Aš asmeniškai turiu užsiėmimo tik „akademine filosofija“ fobiją; man filosofija yra gyvenimo būdas ir ji keičia gyvenimą, ji reikalauja būdo būti pasaulyje, gyvenimo stiliaus ir t. t. Tad man ji nėra kažkas tik „akademinio“, tai ne kažkas, kuo staiga galėčiau nustoti būti ar staiga atsisakyti. Aš pergyvenu tik dėl „akademinės filosofijos“, filosofinės veiklos, kuri kelia pavojų sumenkinti filosofiją iki paprasčiausios matematiko pramogos (spręsti didžiuosius egzistencinius klausimus tarsi jie būtų matematiniai galvosūkiai ar iki matematinės mįslės sumenkinti tai, ką Nietzsche vadino „gyvenimo muzika“). Kiti pavojai, kurių reikia vengti, apima užsiėmimą intelektualiniu turizmu ar intelektualiniu diletantizmu. Šiuolaikinėje kultūroje iš tiesų vyksta filosofijos banalinimas, įskaitant ir filosofinės išminties nuvertinimą iki kasdieninių klišių. Į tai turėtume sutelkti savo kritinį dėmesį ir kovoti su tuo, užuot tenkindami politiškai motyvuotos kontrolės poreikius ir saugodami „tobulumo standartus“. Pasitikėjimas yra gyvybiškai svarbus, bet kaip tik pasitikėjimo ir buvo atsikratyta akademiniame gyvenime: kodėl nepasitikėjus intelektualais, kad jie žino, ką daro ir siekti iš tiesų ugdyti kitus pagal aukščiausius filosofinio tobulumo standartus? Tobulumo standartai kyla iš pačios filosofijos istorijos, tereikia perskaityti didžiuosius filosofus – Platoną, Descartes’ą, Spinozą, Hume’ą, Kantą, Hegelį, Nietzschę, Bergsoną, Deleuze’ą ir t. t. – ir didžiuosius tekstus, kad tą įvertintum ir suprastum; reikia siekti prilygti šiems autoriams ir jų tekstams, suvokti ir perimti jų mokymą, būti įkvėptiems jų pavyzdžių. Deleuze’as sako, kad kiekvienas didis filosofas kuria sąvokas ir šią idėją iš tiesų galime patvirtinti Nietzsche’s ar Bergsono pavyzdžiais, tarp kitų. Taip pat manau, kad didis filosofas tematizuoja fundamentalią ir esminių pasekmių turinčią temą filosofijai. Kantas taip padaro atrasdamas „transcendentališkumą“, Hegelis tą padaro, manau, keldamas savo didįjį klausimą, „nuo ko turi pradėti mokslas?“ Mano manymu, filosofija nėra normali veikla ir ji neturi siekti normalizuoti gyvenimą ir individus.

A.B.: Ką jūs, o ne Nietzsche ar Deleuze’as, matote kaip filosofijos prasmę? Kitaip tariant, kokios yra filosofijos vidinės gėrybės? Gal šis klausimas skambės naiviai, bet iš tiesų aš jį keliu rimtai. Tai panašus klausimas į „Kas yra filosofija”, kurį iškėlė Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari, suglumusio, abstraktaus ieškojimo a la „ką aš veikiau visą savo gyvenimą“ („Kas yra filosofija?“ (Qu’est-ce que la philosophie?, 1991), p.1) prasme?

K.A-P.: Džiaugiuosi, kad uždavei šį klausimą, aš jam jaučiu simpatiją: mano nauja knyga vadinsis „Nietzsche’s filosofijos paieškos“ (Nietzsche’s Search for Philosophy, Bloomsbury Press, 2015); man tapo svarbu bei motyvavo ją parašyti (su tokios milžiniškos intelektualinės figūros kaip Nietzsche pagalba) siekis išsiaiškinti ir atsakyti į šį, atrodytų, naivoką klausimą „Kas yra filosofija?“. Įžengus į šeštą dešimtį, man staiga tapo svarbu kelti ir aptarti atsakymus į šį klausimą, nors anksčiau nebūčiau to ėmęsis ar net būčiau nepatenkintas pačiu klausimu. Man asmeniškai filosofija pasiūlo tam tikrą egzistencijos atpirkimą: ji palaiko tave budriu ir aktyviu, ir ji gali tapti dideliu džiaugsmo šaltiniu (tą geriausiai iš visų žinojo Spinoza), ir ji atperka pasaulį – bent jau man – iš kvailumo, banalumo ir tuštumo. Aš laikau filosofiją proto, protingo gyvenimo rūšimi, ji potencialiai gali pripildyti pasaulį savo nuostabiomis įžvalgomis bei suvokiniais ir tuo apraminti žmogaus protą, linkusį į neurozę. Trumpai tariant, man filosofija susijusi su taikos sąlygų įsteigimu – taikos su savimi, taikos tarp savęs ir pasaulio – ir smurto bei agresijos užbaigimu. Tai „civilizuojanti“ jėga ir nereliginės malonės forma. Yra atvejų, kai to negalima rasti Nietzsche’s kūryboje, kitais atvejais galima, tad reikia apsispręsti, kuriuo Nietzsche sekti! Įžengęs į šeštą dešimtį, aš apsisprendžiau ir tai panašu į „laisvą“ apsisprendimą, jį galima rasti, pavyzdžiui, „Ryto žaros“ 449 aforizme. Paskutinėse šio aforizmo eilutėse jis nuostabiai rašo štai ką, leiskite pacituoti:

Niekuo iš anksto nesirūpinti: nei geresniu maistu, nei geresniu oru, nei geresne nuotaika, – tik duoti, grąžinti, sakyti, darytis neturtingesniam! Būti nedideliam, kad daugelis prieitų ir niekas nejaustų nuolankumo! Daug kartų būti buvus neteisiam ir kaip kirminui landžiojus po visokių paklydimų urvus – kad prie daugelio slaptingų sielų galėtumei prisikasti jų slaptais takais. Visada su tam tikra meile, visada su tam tikra savimeile ir pasitenkinimu savimi! Turėti galią, bet kartu būti nepastebimam ir atsižadančiam! Nuolat būti saulėje ir mėgautis švelniu žavesiu, ir žinoti, kad vis dėlto netoli yra laiptai į tai, kas didinga! Tai būtų gyvenimas! Tai būtų paskata ilgai gyventi!

Negaliu sugalvoti geresnio autentiškos filosofinės veiklos apibūdinimo: tai filosofinė veikla kaip gyvenimo būdas, kaip sakytų Pierre’as Hadot. Manau, ši idėja, jog filosofija yra gyvenimo būdas ir kad tai – aukščiausias filosofijos gėris, Nietzschei labai svarbi. Sakydamas „aukščiausias gėris“, aš nurodau filosofus (daugiausia senovės), kurių mokyme ir praktikoje išmintis įgauną kūnišką formą. Mintis galbūt akivaizdi: filosofija nėra tiesiog sofistika ar tik paideia, ji – įkūnyta ir inkorporuota išmintis, kuri leidžia individui įveikti ir teigti labiausiai lemiamus bei metančius iššūkį egzistencijos klausimus, įtraukiant savęs išbandymus, tokius kaip mūsų mirtingumo faktas ir tai, kaip gyventi. Ankstyvajame apmąstyme ne laiku apie istorijos naudojimą ir piktnaudžiavimą ja, Nietzsche sielojasi dėl to, jog šiandien turime tik „menkas asmenybes“ ir kad, kaip jis teigia, „niekas nedrįsta įgyvendinti filosofijos įstatymo savyje, niekas nebegyvena filosofiškai, su tuo paprastu, vyrišku lojalumu, kuris vertė senovės žmogų, jei jis kartą pripažinto ištikimybę stoicizmui, elgtis kaip stoikui kur jis bebūtų ir ką bedarytų“. Yra taip, toliau sielojasi Nietzsche, kad turime modernią filosofiją, kuri yra kontroliuojama, vyriausybių, bažnyčių, akademijų, papročių ir žmonių baimės apribojama tik akademinėmis pretenzijomis. Šis rūpestis dėl menkų asmenybių be filosofinio ugdymo – įkvėptas stoicizmo ir epikūrizmo pavyzdžių – išlieka ir viduriniojo periodo tekstuose, Nietzschei teigiant, kad mūsų silpnos ir nevyriškos socialinės sampratos (pvz., gėris ir blogis) ir jų dominavimas kūno bei sielos reikaluose daro visus kūnus ir sielas silpnais, taip naikinant vienintelį įmanomą stiprios kultūros ar civilizacijos pagrindą – „savarankiškus, nepriklausomus, nieko nevaržomus žmones“ („Ryto žara“ 163). Aš iš dalies pritariu šiam Nietzsche’s nerimui dėl filosofinio švietimo, kad jis turi būti sutelktas kurti tokius savimi pasitikinčius ir nepriklausomus individus. Be to, kaip pastebi Hadot, išmintis nepriverčia mūsų žinoti, bet greičiau būti kitokiu būdu. Kaip būvimo pasaulyje būdas ir gyvenimo būdas, ši išmintis suteikia romų protą (ataraxia), vidinę laisvę (autarkeia) ir tai, ką Hadot vadina „kosmine sąmone“. Pritariu Hadot apgailestavimui dėl šiandieninio filosofijos likimo: jei senovės filosofija žmonijai siūlė gyvenimo meną, moderni filosofija pirmiausia atrodo kaip tiktai specialistams rezervuoto techninio žargono kūrimas. Kad ir ką galvotumėte apie Nietzschę, akivaizdu, kad jis nerašo žargonu ir kad jis siekia atgaivinti senąjį filosofijos, kaip gyvenimo būdo, idealą. Dėl to aš juo labai žaviuosi, tai mano meilės Nietzschei dalis. Nors jis ir gali būti politiniu elitistu, jis rašo „visiems ir niekam“, ir jam suprasti nereikia specialaus žargono. Nietzsche labai nori filosofinio išsilavinimo ir praktikos, kuri keltų kitokius tikslus nei troškimas ir kaupimas išorinių gėrybių, tokių kaip pinigai ar sėkmė, garsumas ar reputacija. Dėl to manau, kad jis ieško autentiškumo ir individualybės, o šiandieniniame pasaulyje, įtraukiant ir šiandieninį intelektualinį pasaulį, tai atrodo labai atgyvenusi filosofijos praktika, net naivi. Aš asmeniškai linkstu prie šio naivumo ir visai to nesigėdiju.

A.B.: Sekant Gilles’io Deleuze’o knyga „Nietzsche ir filosofija“ (Nietzsche et la philosophie, 1962), kur jis Nietzschei priskiria klausimą „Ar turi egzistencija prasmę?“ kaip aukščiausią filosofijos klausimą, norėčiau užduoti šį klausimą jums: kokia yra egzistencijos, žmogiškosios egzistencijos, prasmė? Ir nors šis klausimas gali skambėti kaip taksisto klausimas, aš visgi jį užduodu jums visiškai rimtai. Tai, žinoma, milžiniškas klausimas (kai kurie įtakingi filosofai teigė, kad jis beprasmis), tad aš jį perfrazuosiu: kaip jūs elgtumėtės su šiuo klausimu, jei turėtumėte parašyti prideramą filosofinį atsakymą į jį?

K.A-P.: Nejaučiu daug simpatijos tiems filosofams, kurie mano, kad tai beprasmis klausimas; kai kurie filosofijai, pavyzdžiui, Bergsonas, gali iš tiesų galvoti, kad tai greičiau tiesiog blogai užduotas klausimas. Pavojus slypi tame, jog mes manome tai esant aukščiausiu filosofiniu klausimu, nors tai yra klausimas, apie kurį filosofija gali pasakyti, jog jis yra neteisingai suformuluotas arba, kaip sakau, prastai užduotas. Jis iškart per daug reikalauja ir atrodo kaip religinis klausimas ar mįslė. Manau, jog svarbu žinoti, iš kur kyla šis klausimas ir kaip jį galima performuluoti. Manau, kad Nietzsche čia daug padeda, jis pats užduoda šį klausimą, pastebėdamas, kad su Schopenhaueriu šis klausimas būtinai iškyla: „Ar egzistencija išvis turi prasmę?“ Tai iš 357 aforizmo „Linksmajame moksle“, taigi iš penktosios knygos (1887 m.), Deleuze’as nurodo būtent jį. Tiesą sakant, patikrinau šį aforizmą ir Nietzsche sako būtent štai ką: „Šitaip atstumdami krikščioniškąją interpretaciją ir pasmerkdami jos ‘prasmę’ kaip netikrą pinigą, mes iškart susiduriame su siaubingu Schopenhauerio klausimu: ar būtis išvis turi prasmę?“ Jis prideda, jog prireiks keleto amžių, kol galėsime kaip reikiant išgirsti šį klausimą ir suvoksime jo turinio gylį. Ką Nietzsche nori tuo pasakyti? Pirmiausia pastebėsiu, kad jis sutinka, jog klausimas priklauso Schopenhaueriui kaip jo lemiamas klausimas. Be to, jis, Schopenhaueris, kelia šį klausimą, sako Nietzsche, ne kaip vokiečių mąstytojas, bet kaip „puikus europietis“. Keista matyti vėlyvąjį Nietzschę taip pagerbiant Schopenhauerį, nes jis dažniausiai ir tipiškai yra labai kritiškas jo atžvilgiu. Bet kaip Nietzsche elgsis atsakydamas šį klausimą, kuris buvo iškeltas Shopenhauerio kaip puikaus europiečio? Na, mes žinome, ką jis mąsto apie tai, kaip šis klausimas neturėtų būti atsakytas, ir būtent Schopenhauerio atsakymą Nietzsche laiko per greitu, per skubotu, jame per daug „vertinimų“ (per daug „gėrio ir blogio“) ir taip pat, įdomu, „jaunatvišku“ ir „susitaikėlišku“; trumpai tariant, Nietzschei Schopenhaueris, atsakydamas į šį klausimą, mokydamas šventuoliško gyvenimo atsisakymo, išlieka įstrigęs krikščioniškose-asketinėse moralinėse perspektyvose. Taigi akivaizdu, kad, Nietzsche’s požiūriu, mes negalime pradėti atsakinėti į šį klausimą, – kuris yra mūsų palikimo dalis ir kurį jis atėjus laikui transformuos į klausimų eilę apie Europos nihilizmą, – tol, kol išliekame įstrigę šiame ypatingame perspektyvų rinkinyje, kaip jis manė, kad yra įstrigęs Schopenhaueris, net ir būdamas ateistu bei radikaliai nekrikščioniško tipo mąstytoju. Šios perspektyvos yra „krikščioniška“, „asketinė“ ir „moralinė“, taigi jos yra gyvenimą neigiančios. Tad mano atsakymas, kad ir kaip abejotinai skambėtų, yra tas, jog atsakymas į šį klausimą turi būti rastas teigime, gyvenimo teigime, kaip tik apie tai ir į tą sutelkta brandžioji Nietzsche’s filosofija, reikalaujanti mylėti likimą, bei tą, ką jis vadina dionisiška filosofija ir pesimizmo galia. Tad gyvenimo prasmė susideda iš gyvenimo teigimo: gyvenimo, kurį gyvenai, gyvenimo, kurį dabar gyveni, ir gyvenimo, kurį gyvensi vėl ir vėl, vis to paties amžinojo sugrįžimo, amžino judėjimo. Tai siekis formuoti savo gyvenimą per šį amžino sugrįžimo išbandymą. Aš visiškai pritariu tokiai gyvenimo ir jo „prasmės“ sampratai. Bet, kaip ir daugybė filosofinių mokymų, ji turi savo ribas: ne visomis ir ne bet kokiomis sąlygomis galima teigti gyvenimą, tai būtų grynas idealizmas ir gryna fantazija, neturime leisti, kad filosofinis idealizmas turėtų lemiamą žodį. Aš netikiu, kad Nietzsche norėjo šio idealizmo, jis bando perspėti dėl jo aforizme iš „Linksmojo mokslo“, vėl iš penktos knygos, jo numeris 327, ir jis yra apie Spinozą ir ypač Spinozos „intelektualinę Dievo meilę“; tai meilė, apie kurią įdomiai ir iškalbingai Nietzsche rašo, jog joje nėra „nė lašo kraujo“. Kaip tai susiję su mano ankstesnėmis pastabomis? Tai nurodo, kad filosofija negali būti tiesiog ar išimtinai susijusi su kontempliacija, išmintimi ir palaima, taip pat egzistuoja poreikis teigti gyvenimą per veiksmą ir veiklą, per transformaciją ir per praxis. Štai, Andriau, kas aš esu: kairysis nyčininkas!

 

Pokalbis pirmą kartą publikuotas mokslo populiarinimo knygoje
„Apie filosofijos ir meno prasmę“.

 

  1. [1]I’m not a prophet or a stone age man, just a mortal with potential of a superman, I’m living on…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.