Ontologiškai išgyventi porą sekundžių su Aidu Bareikiu

pagal | 2016 05 21

Pokalbis su menininku Aidu Bareikiu.

Aidas Bareikis prie savo instaliacijos „Aido kondicionierius“ (2014) // Nuotr. aut. R. Danisevičius

A. Bareikis gimė 1967 m. Vilniuje. 1987–1993 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą. 1992 m. mokėsi į Lietuvą trumpam atvykusio JAV dailininko Kęstučio Zapkaus kurse. Tais pačiais metais Vilniuje, įsikūrus Šiuolaikinio meno centrui, Bareikis, dar būdamas Zapkaus auklėtiniu, dalyvavo meno pasaulyje plačiai nuskambėjusioje parodoje „Geros blogybės“. Baigęs studijas Lietuvoje, dailininkas išvyko gyventi į Niujorką, mokėsi Hunterio koledže. Pasitelkęs įvairius panaudotus ir jau šiukšlėmis tapusius daiktus, Bareikis kuria įspūdingo dydžio instaliacijas, kurias paverčia viena didele mase. Efektingo dydžio ready-made instaliacijos padėjo autoriui sukurti unikalų, lengvai atpažįstamą braižą, suteikusį jam tarptautinį žinomumą. Bareikio kūryboje galima įžvelgti automatizmo principus bei gausias aliuzijas į meno istoriją; nesvetimi jo kūrybai ir sociologiniai aspektai – ekologija, vartotojiškumas, technologijos. Meno kritikai pristato Bareikį kaip ryškų neogotiškos krypties meno atstovą, kuris savo fantasmagoriškose ir dažnai nihilistiniuose kūrybiniuose apmąstymuose kalba apie postapokaliptinę entropiją, kvestionuodamas meno, kaip kapitalistinės investicijos ir „objektyvios sisteminės prievartos“, reikšmę.

 

Pokalbis su Aidu Bareikiu

 

Andrius Bielskis: Aidai, papasakok, kaip nutiko, kad nusprendei išvykti iš Lietuvos ir įsikurti Niujorke? Ką reiškė tau, kaip menininkui, įsitvirtinti Niujorke? Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai ir meniniai laimėjimai Niujorke?

Aidas Bareikis: Bent jau man (važiavome dviese su Juliumi Ludavičiumi) labai pasisekė, nes aš tuomet per daug apie tai negalvojau, turiu galvoje, negalvojau apie normalų gyvenimą. Nelabai man jo ir reikėjo. Vis tik sovietų imperijos griūties paskleista energijos banga buvo stipresnė, didesnio formato negu, pavyzdžiui, nacionalizmas, populizmas, katalikybė ir krepšinis. Lankydamasis 2014 metų vasarą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, galvojau apie „didesnės Lietuvos“ idėją. Vertinant retrospektyviai, savo patirtį Niujorke suprantu kaip tik šios idėjos kontekste.

Atsakymas paprastas: Vilniuje tokios patirties negalėjo būti. Iš esmės jokios ypatingos priežasties net ir nebuvo, buvo tiesiog galimybė išvykti į Niujorką, tą aš galėjau padaryti. Dabar man iš esmės įdomus tas judesys, kaip Lietuva dalyvauja didesniame kontekste ir didesnis kontekstas dalyvauja Lietuvoje. Tai normalus ir sveikas reiškinys. O į Niujorką iš dalies atvykau dėl to, kad gavau Fulbraito stipendiją. Tai Fulbraitas mane atskraidino į Niujorką, sakykime taip. Kai atvykau į Niujorką, buvo 1993-ieji. Mes baigėme Vilniaus dailės akademiją su K. Zapkaus inicijuotom „Gerom Blogybėm“; dar daugiau, įstojome į Hunterio koledžą (mudu su Juliumi). Tais laikais buvo daug entuziazmo, energetinis krūvis buvo visai kitas. Prisipažinsiu, turėjom drąsos per akis (ne be K. Zapkaus pagalbos), mums tas Niujorkas buvo didžiausia paslaptis. Dabar po 20-ies metų daugiau mažiau aišku, kas čia vyksta. Tačiau tuomet… Ta visa Lietuvos nepriklausomybės euforija, tas pats faktas, kad yra galimybė sudalyvauti kažkur. Buvo labai stiprūs impulsai. Važiavome ieškoti idėjų… Tokia galbūt iliuzija tuomet gyvenome. Iš esmės tai buvo mūsų pagrindinis tikslas.

Mano karjera Niujorke prasidėjo su viena labai sėkminga paroda, kuriai tuo metu vadovavo modernaus meno kuratorių grupė (Michael Brenson, Susan Hart, Robert Storr ir Simon Watson). Iš kiekvienos meno mokyklos absolventų kasmet jie atrinkdavo po vieną atstovą dalyvauti kasmetinėje grupinėje parodoje SoHo, ir tai vadinosi SoHo Annual. Aš buvau atrinktas kaip Hunterio koledžo atstovas. Tai man atvėrė kelią į Skohygeno (The Skowheagan School of Painting and Sculpture) meno mokyklos vasaros mokyklą. Po to P.S.1/MOMA įvyko tuo metu (1999, 2000) naujausios generacijos menininkų dvi didžiosios parodos Generation Z ir Greater New York. Ten dalyvavo tuometinės tarptautinės jaunųjų menininkų žvaigždės, tokios kaip Sarah Sze (JAV), Jonathan Meese (Vokietija) ir kiti. Aš atstovavau Lietuvai. Vis dar tekdavo pasiaiškinti, kokia čia Lietuva? Prisimenu, tada ir pagalvojau sau: „Būsima, didesnioji…“ Svaigau iki graudulio. Tai buvo mano labai puiki premjera Niujorke. Tai sėkmės istorija. Buvo ir kita istorija… Tada, aišku, bandėme kažkaip įsiterpti į profesionalių galerijų pasaulį. Ir pasirodė, kad tai nėra taip paprasta padaryti. Bet, kaip minėjau, drąsos turėjom per akis ir mes priėjome paprastą išvadą, kad nieko čia nebus ir reikia mums patiems tai daryti.

Didžiąsias menines strategijas vystėme labiausiai su Leo Koenigu, kuriam tuo metu buvo aštuoniolika metų, jei neklystu. Pradėjome veiklą nuo garažo Brukline. Absoliučiai iš nieko. Labai konkrečiai mus tada veikė britų skandalingoji banga is Londono Sensation, atkeliavusi į Niujorką, berods, 1998-aisias (ankstyvieji Sarah Lucas, Damien Hirst, Chris Ofili ir t. t.). Užmojis buvo atlikti daugybę judesių, kurie geriausiu atveju išprovokuotų vos ne „judėjimą“, o blogiausiu – sukurtų nišą galerijos programai. Tai buvo Leo Koenig Inc. galerijos pradžia – veikla, kuri tęsėsi 10–15 metų. Dešimtajame dešimtmetyje Leo Koenig Inc. Niujorke buvo smarkaus ūpo galerija… Asmeniškai savo didžiausiu to meto pasiekimu laikau dalyvavimą pirmojoje Atėnų bienalėje Destroy Athens 2007 m. Graikijoje, kur vėl atstovavau „didesnei“ Lietuvai.

2008-aisiais prasidėjo krizė. Krizės pradžia visuomet yra didesnė nei pati krizė. Žmonės staiga būna priversti padaryti tam tikrus sprendimus, nes teoriškai kapitalizmas Amerikoje „baigėsi“, o praktiškai 99% populiacijos iš esmės buvo priversta nutraukti arba pristabdyti savo veiklą šioje srityje… Ėmė keistis ir nesutapti mūsų asmeniniai interesai; galbūt iš baimės buvo padaryta klaidų, gal ir likimas toks. Palaipsniui, bet labai greitai Leo Koenig Inc. iširo. Leo pasidarė antrinės meno rinkos prekiautoju (secondary art market dealer). O tai nelabai derinasi su šiuolaikinio meno veikla ir viskas, taip sakant, liko praeityje. Ir mano tų metų išvada buvo patylėti. Ir ta tyla tęsėsi gal ketverius metus. Dabar aš bandau pradėti naują etapą, kuris, beje, perspektyviai ir potencialiai yra labai susijęs su Lietuva. Ir vėl tokiu būdu grįžta „didesnės Lietuvos“ idėjos.

Aidas Bareikis. Malonu girdėti (instaliacija, 2002)

Aidas Bareikis. Malonu girdėti (instaliacija, 2002)

A.B: Tu kalbi apie tai, ką vadini „menininko darbo metafizika“; dažnai naudoji šitą sąvoką. Šio mano filosofinio projekto kontekste, kuriame keliamas klausimas apie prasmingą veiklą, apie prasmingas žmonių veiklas, man įdomu būtų išgirsti, ką turi omenyje sakydamas, jog tikras menininkas visuomet turi simple ambition (paprastą siekį)? Teigi, kad menininkas yra įrėminamas, įstruktūrinamas darbo metafizikos. Kas tai yra?

A.Br: Tai ateina iš asmeninės darbo patirties. Dabar labai mėgstamas posakis: „Nebėra meno judėjimų, yra tik meno rinkos judesiai.“ Tai ir išprovokavo tam tikrą refleksiją. Žinoma, galima grįžti ir, aišku, labai vertėtų tai padaryti, prie Aristotelio, kuris sako, kad Grožis yra kategoriška tiesa, gražu yra tai, kas funkcionalu. Aš nepretenduoju į kategorinę grožio tiesą, tačiau ją interpretuočiau kaip simple ambition, tam tikrą menininko subjektyvumo konstituciją, kuri tiesiogiai siejasi su darbo metafizika, iš esmės tai yra tas pats. Simple ambition vadinu tam tikra pogrindine konstanta, kuri pasineria po nuolatines, visapusiškos destabilizacijos bangomis, tampa laki, įvairiarūšė (ją gali vadinti įvairiai), vos ne manija, destabilizuoti jos formatą kiek tik nori, tačiau jos esmė lieka paslaptyje. Štai pavyzdys, aišku, labai supaprastintas, bet vis tik. Imkime rokenrolą: štai Memfis, Sun studija, kur buvo atliktas pirmasis rokenrolo įrašas, pirmieji debiutai (Jerry Lee Lewis, Elvis, Johnny Cash ir t. t); arba dar geriau: Muscle Shoals Sound studio, Alabama, kur irgi buvo atlikti pirmieji įrašai pasaulyje… Kas mane šokiravo? Tai, kad ten beveik nieko nėra. Stovi namas prie žvyrkelio ir tiek, ta pati studija, kaip virtuvė… Kaip taip galėjo būti, kad 4 vietiniai muzikantai, The Swampers, iš to paties kaimo (staiga, neįtikėtina!) įrašytų tai, kas ilgainiui virstų pasauliniu hitu, Vakarų klasika ir vos ne ideologiniu ginklu? Iš visiškos nežinios? Koks prasminis meno variklis užkoduotas paslaptyje? Ne žinojime, o nežinojime arba užmarštyje? Taigi galbūt mano vadinama simple ambition arba pati menininko konstitucija neturi esminio ryšio su rinkos informacija, ir vis tik meno rinkos judesiai nėra jokie meno judėjimai, o tos pačios destabilizacijos bangos?

A.B: Kitaip tariant, menininko subjektyvi konstitucija, jo įžvalgos ar tiesos, suprantama, ne kategorine prasme, ir duoda impulsą paties menininko kūrybai?

A.Br: Būtent. Čia mes prieiname prie tam tikrų aspektų. Vienas jų – darbo metafizika. Darbas inertiškai keičia būklę, ją maino. Dėl to – kaitos karštis (double density) įgalioja sklaidos misteriją. Iš vienos pusės darbo modifikacija tarytum stoja į tiesos pusę: kuo paprasčiau, tuo kategoriškiau (utter simplicity presented as categorically as truth). Tačiau šitas aiškumas, konkretumas, kaip ledkalnio viršūnė, tik nurodo į tai, kas slepiasi kaip nežinia, paslaptis – iš kitos pusės… Beje, abi šios pusės nebylios, nes jų santykis yra pastovi grėsmė viena kitai. Todėl aš nelabai tikiu darbais, kurie kažką sako, įteiginėja ir t. t. (pvz., video, televizija), nes yra atvirkščiai: paslėptoji dalis neatsiskleidžia atsidengdama, o kaip tik dar labiau grimzta į neaiškumą. Dėl to darbo uolumas, stropumas nemėgsta tikslų ar dar kažko susieto su institucinėmis hierarchijomis, bet remiasi i „molekulinį“ automatizmą, pastoviai amortizuojantį negailestingus atsitiktinumus. Darbas inertiškai keičia būklę, stengdamasis be atvangos įpratinti jos familiarumą; visgi familiarumas tampa vis labiau problematiškas, nes jis būtinai uoliai turi būti prisimenamas. Tačiau prisimenama čia būtent nežinia kas (remembering unknown). Ir tai atliekama būtent pastoviai ir atkakliai atnaujinant ignoravimo poelgį (remembering unknown through constantly renewed ignorance). Todėl laiko plotmėje niekas netransportuojama nei į praeitį, nei į ateitį; pastovybė ištįsta į vienalaikį vientisumą, grimzdama į vis intensyvesnę, visišką abstrakciją. Staiga tu pasijunti pačiame kažkokios anoniminės tvarkos centre, kur neaiškumas dominuoja bet kokia naujenybe ar įvairove. Realybė pajudėjo, bet niekas to nepastebėjo; išradingumas atmetamas. Panašiai kaip senovės lietuvių darbo sutartinėse palaipsniui priartėja praktinis transas. Iracionali materialinės transformacijos ekspertizė yra įgūdis, patirtas nepalankioje užmarštyje, kaip anoniminė patirtis, bevertės jėgos šaltinis. Instinkto pėdsakas yra nebylus instrumentas, kaupiantis tos jėgos žymes kaip patirtį, kad nugalėtų nežinią ir iškoptų iš jos griuvėsių. Nežinojimas – griuvėsiai, kuriuos tenka įveikti. Taigi menininkas vis dėlto išvysto tam tikrą sistematinę metodologinę darbo discipliną, ištikimybę praktikai, kuri pati savaime yra menininko kognityvumas ir procesas. Netgi daugiau: produkcijos proceso praktika, jos savirefleksija – tai ir yra menas. Arba galima pasakyti atvirkščiai – menas yra tai, ką nuolatos darai.

A.B: Mane domina pati disciplina ir darbo metafizika kaip menininko prasmės struktūra. Suprantu, kad menininkas kasdien dirba, tačiau kodėl tai yra metafizinis procesas?

A.Br: Metafizika yra arčiau negu kartais gali atrodyti vien dėl to, kad tai nulemia šiuolaikinės fizikos ištikimybės priesaika Skaitmeniui ir atkakli jos ribos fortifikacija. Be to, menininkas iš esmės atlieka kolektyvinę funkciją, nes, be viso kito, menininkas yra tam tikra prasme dar ir tarnas. Kažkas panašaus į kunigą, dalyvaujantį mišių rituale. Menininkas nėra tas, kuris kažkieno užsakymu kurtų pridėtinę vertę, iš kitos pusės, tu privalai atsiskaityti visuomenei. Tai ir yra tarnyba. Visuomenė kažko tikisi iš tavęs, nes iš esmės ji irgi dalyvauja toje paslaptyje, nors jie nežino to, ką tu žinai. Tačiau yra meno kritikai ir kuratoriai, kurie formuoja meno rinką. Yra meno rinka ir menininko subjektyvi tiesa. Žmonės, arba potencialūs meno vartotojai, kurie ateina į parodas, nėra meno kritikai ir parodų kuratoriai, o pastarieji tarsi žino, kas yra menas. Galiu pasakyti labai paprastai. Pabandyk dvidešimt metų daryti tai, ką darai, ir suprasi, kad įžengi į visai kitas dimensijas – laiko, energijos, medžiagų, realybės; atsiranda visas spektras psichoanalitinių aspektų ir t. t.. Būti menininku reikia ištvermės, ištikimybės tai pačiai praktikai, drąsos, rizikavimo. Visa tai yra sudėtingas reikalas, taip jau yra. Žinoma, galima viso to nedaryti. Čia jau atsiranda kuratoriaus, kaip antrinio žmogaus (secondary man), terpė. Tai dabar ir vyksta su rinkos judėjimais. Kuratoriaus padėtis irgi labai sudėtingas dalykas. Viena vertus, jis turi privilegijų. Tačiau dabar matome, kaip meno produktas yra stumiamas į tai, ką mes galėtume apibrėžti kaip exchangeable bond vertybe. Tai vertybė, kuri lengvai keičiama, perleidžiama, priimama. Menas staiga virsta indėlio mechanizmu arba, pasakyčiau, bond. Bond – tai įsipareigojimas indėlio plėtrai, kuri garantuoja objekto ilgaamžiškumo indeksą (pvz., auksas beveik nesikeičia, todėl jo indeksas didžiausias). Tai nebūtinai lygiuojasi su tuo, apie ką kalbėjau anksčiau. Terminas bond remiasi informacija ir dalyvavimu, bet ne tik. Šiame procese visi bando nukarpyti kūrybinius kampus dažniausiai vardan objekto potencialaus „istoriškumo“. Visą laiką menininkui vyksta spaudimas kūrinį padaryti kompaktiškesnį, komunikabilesnį, lengviau prieinamą ar suprantamą, kitaip sakant, pakelti indeksą.

Tokioje situacijoje mano apibrėžta simple ambition pasidaro sunkiai įmanoma, ji pasidaro ne visai simple, ir ne visai ambition. Kartais mūsų klausia, kodėl mes esame tokie pavargę, tokie iškankinti, bandydami padaryti kažką tokio labai paprasto.

Aidas Bareikis. Saulė man už peties, kai įžengiu į mišką (instaliacija, 2014)

A.B.: Ar teisingai suprantu, kad tu bandai pasakyti, jog menininko giliai subjektyvi vidinė ambicija yra kurti, kurti kažką subjektyviai reikšmingo, be ko menininkas negalėtų būti menininku? Kitaip tariant, kad ir kas nutiktų, kad ir kokia būtų sėkmė ar nesėkmė, aš visuomet liksiu ištikimas savo vidiniam būtinumui kurti. Tarkime, Vincentas van Goghas per savo gyvenimą pardavė tik vieną darbą, siųsdamas kūrinius savo broliui. Nepaisant to, jis tapė, tapė ir tapė. Tas noras pagauti subjektyvų meninės realybės bei kūrimo centrą ir buvo svarbiausias jo gyvenimo geismas arba ambicija estetine, metafizine prasme.

A.Br.: Van Goghas yra geras darbo metafizikos pavyzdys. Matyti, kaip jis žengia net iki vienuolio budisto fanatizmo; galbūt pas jį pernelyg didelis sklaidos siekis. Jis bando atkakliai nutapyti kiekvieną žolę, kiekvieną šaką – iki begalybės, nes taip, jis yra centre. Vėlgi tas pats van Gogho supratimas irgi kiekvienam yra subjektyvus, nes jo mitas toks didelis ir toks iškraipytas.

A.B.: Aš norėčiau grįžti prie santykio su meno rinkos judėjimais. Kokia yra subjektyvios ambicijos kurti ir meno rinkos dialektika – meno rinkos, kuri veikia pagal kapitalo abstrakcijos logiką?

A.Br.: Iš esmės meno rinka yra sukonstruota. Pavyzdžiui, chrestomatinis postmodernizmo pavyzdys. Paradokas tas, kad postmodernizmas save įvardija kaip dekonstruktorių, destabilizatorių, dereguliatorių, tačiau kažkodėl tiek turinio, tiek formos prasme jis vis labiau įgauna atvirkštinį vektorių, negu pati jo sklaida. Postmodernizme vyrauja koncentracija, objektas tampa vis mažesnis, minimalistiškesnis, kadangi pasiduodama exchangeable bond spaudimui. Bond nustato jo rėmus.

A.B.: Kitaip tariant, rinkos judėjimas, kapitalo cirkuliacija nustato mainomąją vertę ir įspraudžia, savotiškai minimalizuoja meno kūrinį? Vis mažiau meninės gelmės lieka mene?

A.Br.: Minimalizmas nėra toks jau senas reiškinys. Jo apoteozė – 7-asis dešimtmetis. Tuo metu buvo kalbama apie dvasingumą, begalybę, true to material ir pan. Tačiau pasirodo, kad per tą kapitalistinio meno rinkos procesą minimalizmas tapo galutiniu kapitalistiniu produktu. Jis pasirodo kaip visur tinkamas menas, lengvai keičiamas, neturintis jokios reikšmės. Nuostabu!

A.B.: Žodžiu, formos šiuolaikiniame mene paprastėja, medžiagos lengvėja arba dažnai meno kūriniai tampa funkcionalūs, kažkokiais dekorais, dizainu?

A.Br.: Sugrįžkime prie dekonstrukcijos, destabilizacijos ir dereguliacijos. Iš tiesų meno laukai išsiplėtė: nuo street art iki dizaino, iki home pickling arba kokių šukuosenų. Kitaip sakant, viskas yra menas. Ir visi tą labai gerai žino. Čia ir yra paradoksas. Tarsi tu tuo daugiau žinai apie save, kuo labiau jie tave verčia tą informaciją vartoti. Tačiau čia yra entropinis niuansas: kuo labiau esi verčiamas sekti bet kokį mažiausią rinkos judesį, informaciją apie save toje rinkoje, ir kuo daugiau vartoti tos informacijos, tuo mažiau žinai apie save… Lygiai tas pats, kaip būtų kokiame Volstrite. Tas rodiklis juda žemyn arba aukštyn. Štai tie pradėjo daryti kažką horizontaliai, o tie pridėjo krapų į marinuotus agurkus. Ir visa trajektorija ima keistis. Ir keičiasi dėl ko? Kas yra tas žinojimas, t. y. rinkos žinojimas? Pasirodo, tai be galo alinantis dalykas. Jeigu nori išmanyti rinką, turi sekti ją visą laiką. Tam yra sukurtos didžiulės institucijos, instrumentai, tie patys kuratoriai ir t. t.

Aš tiesiog noriu pasakyti vieną dalyką. Jeigu tiki rinkos verte, jeigu projektuoji save į vadinamąjį exchangeable bond – viskas tvarkoje, bet tuomet prisiimi sau labai daug rizikos pradingti beprasmybėje. Štai ir visa dialektika.

A.B.: Minėjai, kad darbo metafizika yra sudėtinga, turinti daug aspektų, skirtingus laiko ir realybės suvokimus. Ji iš menininko reikalauja drąsos ir ištikimybės. Žinoma, galima to ir nedaryti. Tačiau kas tave, kaip menininką, kaip Aidą Bareikį, verčia toliau rizikuoti ir daryti tai? Šiuo atveju linkstu prie prasmės klausimo. Kas įprasmina tavo gyvenimą? Tarsi neturi pasirinkimo, bet vis tiek tai darai.

A.Br.: Vyksta viskas, kas gali įvykti. Čia paties iškelta prasminių struktūrų įžvalga ir yra prasmė. T. y. prasmės lyg ir nėra be prasminių struktūrų, jas reikia daryti, ir tame yra visa prasmė. Aš tai vadinu sklaida. Mane kažkodėl apima didžiausias pasitenkinimas, kai tai įvyksta. Kažkoks skanavimas už daiktų, kaip trainspotting, slystantis į atmintį, kol pagaliau pati realybė pradeda organizuotis, bandant išsaugoti tai, kas paslėpta, iki euforijos momento (ir būtent estetinio). Pavyzdžiui, matau mėlyną spalvą. Ir aš ją suprantu. Tai ir yra vienintelė prasmė, apskritai gyvenimo prasmė. Tu sakytum, gal aš esu išprotėjęs. Bet man asmeniškai tai yra išsilaisvinimas. Į visą šį procesą galima pažiūrėti ir iš kitos pusės – kaip į nuolatinę krizę, kovą su medžiagom. Darai, darai ir matai, kad vis ne tai, ne tai ir ne tai. Bet staiga ima ir atsidaro durys. Įvyksta sklaida. Budistai turi vieną iš meditacijos būdų. Pasak jų, vartai į dangų yra šimtas tūkstančių daiktų. Skamba crazy. Bet man tai yra aiškus dalykas. Žinau, kad vartų yra daug, tu pastoviai ieškai ir staiga perspektyva atsiveria.

A.B.: Taigi yra darbo metafizika, kuri skleidžiasi per konkretaus menininko veiklą, subjektyvų matymą ir estetinę raišką, kitaip tariant, tai, ką Immanuelis Kantas vadina gebėjimu suteikti taisyklę menui. Menas yra visuomet originalus. Kantas manė, kad menininkas, pagal apibrėžimą, yra genijus: sakyti, kad kas nors yra menininkas, reiškia sakyti, kad jis/ji yra genijus. Taigi menininkas Kantui yra iš prigimties: negali išmokti būti menininku, juo gimsti. Kaip koks Wolfgangas Amadeus Mozartas, jis gimė genijumi, o jo tėvas padėjo išvystyti prigimtines savybes. Pagal šia kantiškąją meno sampratą (beje, aš nesakau, kad ji yra teisinga ar juo labiau, kad ja seku) kurti meną išmokyti neįmanoma, nes menininkas negali objektyviai paaiškinti kūrinio, kurį sukūrė, o sykiu objektyviai perteikti „meno dėsnius“.

Priešingai, menininkas vaizduodamas suteikia subjektyvią prasmę kūriniui. Kai pats būdamas toje nuolatinėje krizėje padarai ir kažkas tau atsiveria, manau, atsiveria ir kitiems. Nebūtinai tą pačią akimirką, tačiau tavo išgyventi kūriniai kalba ir kitiems? Kita vertus, galima pacituoti vieną Alasdairo MacIntyre’o frazę: „Praktika yra socialiai įtvirtina kooperacinė veikla, kuri turi savo tobulumo standartus.“ Kurdamas savo instaliacijas, perteikti vidinę kūrinio logiką kitiems, kitaip tariant, tavo kūriniai įprasmina ir mūsų visų gyvenimą?

A.Br.: Kanto perspektyvoje save traktuočiau ne kaip genijų, o kaip save patį, savęs patirtį. Sutinku su tuo, kad patirtis įtakoja moralę, moralė – patirtį. Sutinku ir su daiktų aprioriškumu, tame yra kažkoks ready-made genas ir t. t. Galbūt tam tikrais atvejais slapčia sutinku ir su genijaus apibrėžimu. Tačiau mano metafizinis adresatas yra žymiai arčiau – ne ontologinėse, teologinėse ar net eschatologinėse sferose, bet būtent kaip simple ambition, kaip tas senas būgnininkas iš Muscle Shoals, kalantis paprastai, bet tai jis išlaiko… Dėl to man patinka rankdarbiai, o genijus man – nelabai aiškus konceptas.

Kiekvienas kūrinys yra socialinis reiškinys. Tam, kad tas reiškinys apskritai egzistuotų, turi būti daugybė suinteresuotų žmonių. Tai yra socialinis projektas. Vien dėl to, kad žmonėms to reikia. Tu, kaip žiūrovas, dalyvaujantis dar viename socialiniame žaidime, eini žiūrėti mano kūrinio ir tau ateina tas išsilaisvinimo momentas, bent dviem sekundėm. Galbūt tuo metu jo racionaliai nesuvoki, bet jis tave paveikia. Tai yra sklaidos esencija. Man to pakanka. Jeigu aš tau padedu ontologiškai išgyventi porą sekundžių – tai yra sėkmė. Daugiau aš nieko nekontroliuoju.

Aidas Bareikis. Fancy Meetings (koliažas, 2009)

 

Pokalbis pirmą kartą publikuotas mokslo populiarinimo knygoje
„Apie filosofijos ir meno prasmę“.

 

1 komentaras

  1. Linas lj

    Aidas Bareikis „neatsitiktinai vadovaujasi konfliktiška kūrinių išdėstymo metodika, neramiai bėgančia nuo menininko papasakoto anekdoto, nuorodų į meno istoriją bei poezijos pavadinimų iki sociologinių konotacijų, susijusių su technologija, ateities ir atliekų keliamomis problemomis. Bet šie dalykai – užuominos apie postapokaliptinį būvį, chaosą, slidi mintis apie beformiškumą ir ne tokie abstraktūs fantastikos tropai, postsovietinė suirutė, karas, rokoko ir vartotojiškumo beprotnamis – vos iškilę į paviršių tuoj pat nugrimzta dėl nestabilios, save pačią neigiančios struktūros, paskui vėl trumpam išnyra. Apskritai iš asambliažo į asambliažą srovena tam tikra tėkmė. Nebent jai tenka susidurti su aplūžusiomis, beveik šizofreniškomis prasminėmis užtvaromis, kažkokiu iškreiptu būdu paverstomis chromatine vienove. Tačiau tarp visų tų šiukšlių šiuos prieštaravimus tiksliai atspindime mes patys – tai, kas kelia nerimą, gali sukelti ir ekstazę“. (Rachel Kushner)

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *