Vieną iš mūsų svetainės aplinkkeliai.lt redaktorių Tautvydą Vėželį kalbina Živilė Filmanavičiūtė. Pokalbyje gvildenami laisvės, politikos ir filosofijos klausimai. ///

 

Stasys Eidrigevičius. Miej wlasną Politykę (plakato fragmentas, 1993)

 

Vasario 16-oji yra laisvos, savarankiškos tautos, lietuvių politinės bendruomenės atkūrimo diena. Ką ši data žymi jums asmeniškai? Ar švenčiate šią šventę?

Vasario 16-ąją prisimenu šviesiai ir su tam tikra nostalgija, nes po Pirmojo pasaulinio karo, susiklosčius labai palankioms aplinkybėms, remiantis tautų apsisprendimo teise buvo sukurtas naujas, iš esmės separatistinis valstybingumo pagrindas. Ryžtingų, pasiaukojančių šviesuolių pastangomis buvo sukurtos ne tik naujos socialinės gyvenimo formos, valstybinės institucijos, bet ir išpuoselėta pati kalba, pavienių individų dėka ji tapo tinkama liestis prie didžiulio Vakarų mąstymo palikimo, kultūros lobyno. Savo ruožtu, žinoma, tai turi ir antrąją pusę. Man labai įdomūs šių dienų šviesuolių pastebėjimai, kad mūsų valstybės bėdų priežastys glūdi tame, jog, priešingai nei ilgus šimtmečius besiformavusios didžiosios Vakarų valstybės, mūsiškė dėl istorinio stebuklo atsirado ne organiškai, o iš kalbos. Mėgstame savo valstybingumo ištakas sieti su viduramžiais, t. y. Mindaugo ir didžiųjų kunigaikščių laikais, ir tai suprantama, nes LDK bent jau teritoriniu atžvilgiu iš tikrųjų atrodė įspūdingai. Bet tikrąjį tęstinumą siečiau su I-ąja mūsų Respublika, todėl Vasario 16-osios signatarai man atrodo ir artimesni, ir unikalesni nei dažnai mitologiniais įvaizdžiais apaugę viduramžių politiniai lyderiai. Vis dėlto čia pat pastebėsiu, kad istorinės sąmonės plėtimas, istorinio jausmo ugdymas dar niekam nekenkė, todėl domėjimasis tiek savo senoviniais protėviais, tiek viduramžių LDK, tiek Abiejų Tautų Respublikos istorija yra svarbus išsilavinusiam žmogui. Kartu svarbu atminti, kad gamta yra antistoriška, o pati istorija gimsta istorikų galvose, todėl ir į pačius istorijos rašytojus žvelgiu pirmiausia kaip į plunksnos meistrus, o ne kaip į vienintelės ir absoliučios Tiesos nešėjus. Čia man artimos istoriosofų Franko Ankersmito, Haydeno White’o idėjos, kurie pabrėžia, kad istorinis pasakojimas iš esmės yra giminingas grožiniam. Aš gerbiu istoriko darbą ir talentą, jei jis rašo talentingai, sukaupia šaltinius ir pateikia individualią koncepciją. Bet kūrybiškumą, individualią talento raišką pirmiausiai siečiau su gamtiškumu arba transcendentine gamtiškumo sritimi. Todėl kokią nors įdomią rašytojo esė, kurioje analizuojamas istorinis reiškinys, dažnai skaitau daug mieliau nei sausus istorinius faktus perteikiančius mokslininkų istorikų foliantus.

Kokia Lietuvos valstybė yra šiandien jūsų akimis?

Bėdų yra labai daug, todėl dažnai pagaunu save galvojant, jog vis dėlto tenka sutikti su tvirtinančiais, kad I-oji Respublika visais atžvilgiais buvo daug sėkmingesnis reiškinys nei dabartinė valstybė, atstačiusi savo valstybingumą kovo 11-ąją. Žinoma, gal tai tik naivus galvojimas, nes istorikų, sociologų, literatūrologų kritiniai darbai mums aiškiai rodo, kad visais atžvilgiais turime suprasti visai kitokią ano meto Europos kultūrinio bei politinio gyvenimo panoramą, tarpusavio komunikacijos galimybes, technologijų išsivystymą. Vis tik aiškiai matome, kad tarsi iš niekur atsiradusioje I-oje Respublikoje buvo gražiai pradėta, bet gana nykiai baigta: įsitvirtino Smetonos autoritarinis režimas, kurį galbūt dar galima pateisinti politinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į kitų agresyviai nusiteikusių Europos valstybių politiką; aiškiai buvo matomos ir kitos to autoritarinio režimo bėdos – protekcionizmas, servilizmas, korupcija, paprasčiausias bailumas priešo akivaizdoje, nors kariuomenės reikmėms buvo skiriama didelė valstybinio biudžeto dalis.

Gausi intelektualinio elito emigracija, liūdna partizaninio karo baigtis, beveik absoliutus savo piliečių žydų sunaikinimas, vėlesnis kolaboravimas su okupacine valstybe aiškiai rodo, kad šiuolaikinė valstybė yra labai stipriai moraliai bei socialiai nukraujavusi, kadangi po Antrojo pasaulinio karo praradome savo šviesiausią, kūrybingiausią ir patriotiškiausią visuomenės dalį, kuri sovietmečiu jau buvo išnykusi arba dirbo Vakaruose, t. y. tiesiogiai beveik nedalyvavo visuomenės socialiniame gyvenime. Apie tai įdomų darbą paskelbė Vytautas Rubavičius („Vėluojanti savastis“), esama ir kitų mažiau plačiajai publikai žinomų mūsų teoretikų, rašančių šiomis temomis, darbų. Todėl turime tokią valstybę, kurios kol kas nesinori vadinti sėkminga. Visos žmogiškosios silpnybės būdingos ir dabartiniame politiniame gyvenime: didelė socialinė atskirtis, gyventojų mažėjimas, emigracija. Kojomis nusprendę balsuoti žmonės dažnai įleidžia savo šaknis kitų valstybių socialinėje terpėje, o valstybinės institucijos, akivaizdu, daro pernelyg mažai, kad palaikytų su jais socialinius kultūrinius saitus. Trijų milijonų piliečių nebeturinčiai tautai tai pernelyg didelė prabanga.

Kaip filosofija apibūdina tautiškumo fenomeną?

Natūralu, kad tautiškumo santykis su valstybingumu apibrėžiamas labai įvairiai. Vienaip į tai žiūri dešinieji, kitaip kairieji teoretikai, nors giežtos takoskyros tarp dešinės ir kairės šiandien, mano požiūriu, nebeliko. Evoliucionalistinio „futurizmo“ atstovai, pradedant Karlu Marxu bei Arnoldu J. Toynbee, visą istoriją ir civilizaciją suvokia kaip neišvengiamą judėjimą „iš tamsių gūdumų praeities“ – „į šviesią ateitį“, o pačios tautos skirstomos pagal metafizinius gradavimo kriterijus, skaidant jas į daugiau ar mažiau „atsilikusias“, „vėluojančias“ įsijungti į pažangesnės, rašto kultūrą išpuoselėjusios krikščioniškosios civilizacijos lauką. Pavyzdžiui, Hegelis tautas, nesukūrusias valstybingumo formų laikė, nevisavertėmis. Kiti teoretikai kritiškai žvelgia į tokias socialinio evoliucionizmo ir kultūrų bei civilizacijų hierarchijų teorijas, jas laikydami europocentristinėmis atgyvenomis. Tai aiškiai matome etnologijos ir antropologinės istorijos atstovų darbuose, ypač prancūzų akademinėje terpėje: Claude’o Lévi-Strausso inicijuoto struktūralizmo idėjų veikiama, trijų kartų istoriografinė „Analų“ mokykla kritikavo politinės ir karinės istorijos sureikšminimą bei, praeities tyrimams taikydami kitų mokslų – menotyros, geografijos, sociologijos, ekonomikos, psichologijos – metodus, siekė istoriją paversti tarpdalykiniu mokslu, pirmiausia kreipdami dėmesį į marginalinius istorijos reiškinius. Vieni pabrėžia elitinių mažumų, paskui save patraukiančių mases, reikšmę formuojant valstybingumo formas, kiti kalba apie masių ir palankių susiklosčiusių aplinkybių būtinybę šiame procese, pirmiausia pabrėždami kultūrinių procesų raidos, tautos mentaliteto tyrimų reikšmę.

Bet vėlgi, ką galime laikyti elitinėmis mažumomis? Tikriausiai čia nepavyks apsieiti be metafizinių vertinimo kriterijų, remiantis tik griežtais „moksliniais“ metodologiniais principais, pirmiausia vertinant priežastingumą. Romos valstybę sukūrė plėšikų gauja, primena mums Antanas Maceina. Kita vertus, paties europocentrizmo, kuris moderniaisiais laikais virsta agresyviu rasizmu, ištakos taip pat glūdi europiečių savęs kildinime iš antikinio kultūrinio paveldo. Būtent graikai kitas tautas vadino barbarais, bet tai netrukdė jiems perimti senovės Rytų tautų kultūrinius laimėjimus, savotiškai juos sintezuojant ir paverčiant helenistine savastimi architektūros, astronomijos, geometrijos ir kitose srityse. Galime prisiminti įdomius Rémi Brague’o pastebėjimus, kad Europos sėkmė buvo jos pradinis skurdas. Labai ilgą laiką dabartinių europiečių etnosai buvo apsigyvenę tolimuose šaltuose kraštuose; egzistuojantys kultūriniai centrai Azijoje jiems nebuvo nepasiekiami. Klasikinių graikų kultūrinio palikimo studijavimas ir jo įsisavinimas leido suvokti, kad jie buvo barbarai, kuriems reikėjo nusiprausti aukštesnių civilizacijų muilu. Romėnai gerai suprato, kad kultūriškai jie yra prastesni už graikus, bet turėjo drąsos tą pripažinti. Tai suteikė jiems stiprybės sugerti helenistinę civilizaciją bei skleisti ją savo nukariautose žemėse. Labai svarbus buvo įsisąmoninimas, kad negalima civilizuojančios tradicijos paprasčiausiai paveldėti; kad ją įgytum, privalai labai sunkiai dirbti, valdyti savyje barbarą. Europa tapo savotišku prasimušėlių žemynu. Romėnų bei krikščionių nepilnavertiškumo kompleksai veikė kaip pentinai žirgą. Bet atrodo, kad europiečiai tapo savo pačių sėkmės aukomis, ir to ženklus mes aiškiai matome šiandien. Galima ginčytis su teoretiku, ar europiečių atvirumas ir nuosaikumas iš Rytų sklindančiam vitališkumui nesugriaus pačių europiečių civilizacijos iš vidaus, bet istorinė jo kultūrinių procesų analizė įtikinama.

Koks filosofijos ir politikos santykis? Koks sąryšis tarp šių sričių?

Klausimas nėra paprastas dėl tos priežasties, kad neturime tiesioginės politinės tradicijos perimamumo. Tarp klasikinės antikinės ir moderniosios politinės tradicijos mažai kas bendro. Nepaisant to, kad Vakarų civilizacija save kildina iš antikinio paveldo, tarp praeities ir dabarties įvyko lūžis. Pavyzdžiui, kas bendro tarp antikinės Atėnų tiesioginės ir JAV šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijų? Tiesioginė demokratija, kurioje piliečiai vienas kitą pažįsta milžiniškuose politiniuose dariniuose, yra neįmanoma, jau nekreipiant dėmesio į tai, kad skiriasi ir antikinių polių bei šiuolaikinių demokratinių valstybių socialinė ir ekonominė struktūros, politikos įgyvendinimo procedūros. JAV naujakuriai švietėjai aiškiai deklaravo ryšį su antikine klasikine tradicija, tą jau galime matyti iš naujai kurtų miestų, švietimo institucijų pavadinimų. Bet tiesioginis paveldas ir nėra galimas, jis įmanomas tik per istorinį nuotolį kaip tam tikras vertybių deklaravimas. Antikinė tiesioginė demokratinė tradicija aiškiai atskiria viešąją ir privačią namų ūkio (oikos) erdves, kartu sukurdama lauką, kuriame skleidžiasi laisvojo piliečio politinis gyvenimas.

Taip gimsta netgi nauja kokybiška gyvenimo forma, įvardijama žodžiu bios, kuris aiškiai priešpriešinamas individo, kaip zoologinio padaro, gyvenimo formai (zoē). Akivaizdu, kad šiuolaikinių demokratijų politinėse formose ši skirtis reiškiasi nebent kaip supratimas, kad viešojoje erdvėje svarstomos privataus politiko gyvenimo bėdos reiškia paties viešumo ir politinės santvarkos degradaciją, bet dažnai kasdienių ūkinių ekonominių reikalų atsidūrimas dėmesio centre, o teorinių ateities perspektyvų, tikrųjų ilgalaikių šalies raidos gairių nustūmimas į paraštes, rodo, jog šiuolaikinės politikos formavimo principai išgyvena akivaizdžią krizę. Galbūt tai buvo neišvengiama netgi tiesioginės graikų demokratijos sąlygomis. Iš brandžiosios graikų klasikos filosofų teorinių veikalų matome, kad to meto demokratinei santvarkai taip pat nebuvo rodoma daug prielankumo. Jos negyrė nei Platonas, nei Aristotelis. Minios valdžia taip pat turi savo trūkumus.

Marksistinė filosofija – viena iš filosofijos rūšių, kuria dažnai remiasi mūsų šalies politikai. Koks jūsų santykis su radikaliomis kairiosiomis pasaulio pertvarkymo idėjomis, su Karlu Marxu?

Man sunku sutikti su požiūriu, kad mūsų šalies politikai dažnai remiasi marksistine teorija, nes teoriniams debatams Lietuvos viešojoje erdvėje, ypač Seime, nėra skiriama deramo dėmesio. Karaliauja pragmatizmas ir siaurų interesų vaikymasis, dažnai neturint jokio supratimo apie tolimesnes valstybingumo raidos vizijas, politinių programų kūrimą, kurios leistų žvelgti į valstybės ateitį ne tik ateinančius ketverius kadencijos metus, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje. Savo ruožtu marksistinė teorija Rytų Europos šalyse taip pat nesusilaukia reikiamo dėmesio ir dėl istorinio paveldo. Žinome, kad Marxo darbais rėmėsi, dažnai juos pritaikydami kuriant savo socialinės inžinerijos projektus, bolševikinis sovietinis režimas. Šių projektų paveldą jaučiame ir dabar, žvelgdami į begalę sulaužytų likimų. Tikriausiai mažai kas tiki radikaliomis pasaulio pertvarkymo idėjomis, komunizmo sukūrimo galimybe. Žmogaus prigimtis vis dėlto yra labai egoistiška. Bet socializmo su žmogišku veidu kūrimo galimybės aš neatmesčiau; socialistinė politika duoda puikiausius rezultatus Skandinavijos valstybėse. Man taip pat įdomūs socialinės kritikos atstovų, kurie sieja save su marksistine kritine minties tradicija, darbai – Frankfurto mokyklos teoretikų, Louiso Althusserio, Jeano Baudrillardo, Zygmunto Baumano, Fredrico Jamesono, Alexandre’o Kojève’o, Peterio Sloterdijko, Bernardo Stieglerio, Thomo Picketty, Slavojaus Žižeko veikalai.

Man rodos, labai svarbu suprasti, kad su šiuolaikinės globaliosios laisvosios rinkos iššūkiais susiduriančios visuomenės privalo rasti priešnuodžius iškilusioms problemoms spręsti. Būtent kairiajai tradicijai priskiriami mąstytojai geriausiai apibrėžia ir diagnozuoja iškilusias socialines ligas, todėl Marxo darbai taip pat išlieka aktualūs. Aš jį laikau humanitarinių mokslų klasiku, kuris, kaip parodė laikas, išsikovojo garbingą vietą humanitarinių mokslų olimpe: pasiūlyti konceptus ir metodologinius instrumentus savojo laikmečio iškilusioms ekonominėms problemoms spręsti, aktyviai dalyvauti karštuose pasaulio taškuose, besireiškiant publicistinėje spaudoje, – viso to neįmanoma nurašyti. Reikia prisiminti, kokios buvo darbininkų darbo sąlygos, vaikų išnaudojimas XIX amžiuje. Antra vertus, negaliu sutikti su visomis jo skelbtomis švietėjiškomis idėjomis, kurių praktinis taikymas atnešė daug žalos Rytų Europos šalims. Apšvietos mąstytojų tikėjimas žmonijos pažanga baigėsi moderniąja barbarybe, ir to negalima pamiršti. Manęs neįtikina Marxo lozungas, kad iki šiol filosofai aiškino pasaulį, o dabar būtina jį keisti. Todėl aš daug mieliau grįžtu prie antikinės tradicijos klasikų, nors ir puikiai suvokiu, jog mes, nors ir kildiname save iš graikų, gyvename klasikinės tradicijos griuvėsiuose (net jeigu to ir nepastebime).

Ideologinis žmogus – Naikintojas par excellence, fantomų vergas, sako filosofas Arvydas Šliogeris. Dažnai girdime, kad tai ir tai yra ideologija. Kas yra ta ideologija? Kaip netapti ideologiniu žmogumi?

Man ši mūsų filosofo ideologinės kalbos kritika yra labai įdomi. Pirmiausia ją siečiau su mąstančio žmogaus nepasitikėjimu kalbos klišėmis, atsparumu žodžio magijai ir galiai. Kartu tai būtų suvokimas, jog kalba neturėtų tapti Prokrusto lova ar giljotina, kuriame prievartiniu būdu naikinamas daiktiškumas ar individualumas, nes individas, kiek jis yra kūniškas, taip pat turi savo paslaptingą, transcendentinę pusę. Toji mintis, kad kalbos diktatas daikto atžvilgiu atsiranda kartu su krikščionybe, man irgi atrodo labai stipri, nes akivaizdu, jog jau ankstyvieji krikščionys, dažnai pavydžiai žvelgę į graikų filosofijos klasikos paveldą, įtvirtina vienintelės teisingos religijos knygos autoritetą; iš čia ir pirmųjų fanatizmo apraiškų iškilimas, filosofijos pavertimas teologijos tarnaite. Jeigu žvelgsime labiau istoriškai, viduramžiais matome religinius karus, inkvizicijos laužus, kuriuose liepsnoja kitatikiai ir laisvamaniai, šventųjų giraičių iškirtimus ir pagoniškų tikėjimų pritaikymą krikščioniškiesiems ideologiniams lūkesčiams. Invazija į kitus žemynus, kuriuos rengia konkistadorai ir kolonizatoriai, taip pat buvo paremta krikščioniška ideologija, skatinusia stiprias rasizmo apraiškas. Kaip tuomet nesutikti, kad krikščioniškoji religija ir yra visų vėlesnių laikų ideologijų pramotė, o didžiosios socialinės revoliucijos, skelbiančios vienintelės neginčijamos Tiesos idėjas, – jos anūkės?

Bolševizmo, fašizmo, nacionalsocializmo ideologijos akivaizdžiai nepakentė visko, kas kirtosi su jų skelbiamais lozungais, todėl tiek visa Europa, tiek sovietinė Rusija buvo nuklota konclageriais, kuriuose žuvo milijonai žmonių. Tos pačios ideologijos labai dažnai tapdavo politinių priešų sunaikinimo dalimi galios lauko žaidimuose. Štai ir turime situaciją, kuomet valdžios viršūnėse sėdi amoralios, kriminalinio mentaliteto natūros, o šviesuoliai patalpinti mirties stovyklose. Jeigu iš tikrųjų egzistuoja kolektyvinės pasąmonės dalykai, šviesūs žmonės turėtų tapti atsparūs ideologinės kalbos gundymams, pačios kalbos erosui, bet kartu to eroso nebijoti, mėginant mąstyti anapus ideologinių, bet kokį referentiškumą praradusių kalbinių abstrakcijų.

Neįmanoma paneigti krikščioniškosios religijos vaidmens Europos civilizacijos formavimuisi, bet viskas šiame pasaulyje turi įvairias puses. Kaip netapti ideologijų vergu? Kad žmogus atpažintų kalbos žabangas, pirmiausia jis turi tos kalbos labai nemažai suvartoti, ką ir pažymėjo Arvydas Šliogeris knygoje „Pokalbiai apie esmes“, prie kurios atsiradimo turėjau garbės prisidėti. Turi pradėti matyti, kas yra anapus kalbos, kada kalba tik manipuliuoja dėl paprasčiausių pragmatinių tikslų. O tam reikia šviestis, kito kelio tikriausiai nėra. Turi daug skaityti, domėtis menais, bendrauti su protingais ir didesnę gyvenimo patirtį turinčiais žmonėmis. Pasiremsiu Gustave’o Flauberto kūrinio pavadinimu kaip metafora: švietimosi būdu turi ugdyti savo jausmus. O kas yra jausmų ugdymas? Tai gebėjimas prisiliesti prie aukštosios kultūros, kuri turėtų apsaugoti nuo klišėmis paremto mąstymo, priminti, kad greta tavęs yra kitas, kitos rasės, tikėjimo, politinių pažiūrų žmogus, kuris dėl to ir yra įdomus, galintis tave praturtinti savo talentais. Net jeigu visa kultūra – tik pramoga, turime sutikti, jog yra masinė, lengvai virškinama kultūra, ir yra aukštoji kultūra, reikalaujanti ilgų dešimtmečių pastangų, kad galėtum bent pajusti tikrąjį jos grožį.

Lygybė, brolybė, Tėvynė, patriotizmas, žmonija, istorija, pasaulis. Kaip reaguojate, kai girdite šiuos garsius žodžius? Ar jie jus įkvepia?

Esu iš tų žmonių, kurie bėgant metams tampa atsparūs ideologinei, klišinei kalbai. Čia, žinoma, pasitarnavo ir studijų metai, bendravimas su Lietuvos akademinės terpės humanitarais, gerų knygų skaitymas. Kuomet girdžiu jūsų minimus žodžius, pasijuntu gana keistai, nes tie jusliniai referentai, į kuriuos jie tarsi nurodo, man yra migloti. Juk tas kaimo senolis, kuris galbūt nieko neskaitęs, bet yra kalvis ir turi tiesioginį betarpišką sąlytį su pačiais daiktais, gamtiškumu, gali būti daug šviesesnis bei išmintingesnis nei rafinuotas ir kultūrinių saloninių pramogų ištvirkintas „intelektualas“. Pastarųjų, tenka pripažinti, buvo tikrai nemažai visų politinių totalitarinių režimų mašinerijose. Kambodžos „lyderis“ Pol Potas buvo baigęs prestižinį Sorbonos universitetą, bet tai jam nesutrukdė savo tautą paversti kaukolių piramidėmis. Kita vertus, fanatizmo bei kataklizminių žiaurumų suvešėjimas dažniausiai gimsta masinės kolektyvinės sąmonės struktūrose, kuomet stokojama išsivadavimo iš gentinio mentaliteto, susimaišiusio su moderniųjų ideologijų skleidžiama propaganda. Štai turime palyginti neseną Ruandos genocido atvejį, kuomet mirtis buvo sėjama remiantis moderniomis technologijomis, pirmiausia radiju. Vadinasi, gali būti daug šviesos paprasčiausiose išmintingo gyvenimo formose, kurios atsiranda tiesiog iš pačios žmogaus gyvenimo patirties. Bet skaitymo nuvertinti nenorėčiau. Švietimasis suteikia kritinį santykį su pasaulyje sutinkamais dalykais, o tai dažniausiai gelbėja nuo masinės psichozės ir žiaurumo.

Laisvė, lygybė, brolybė buvo vertybės, iškeltos Prancūzijos revoliucijos metu, kuomet įsivyravo teroras bei žudynės. Ironiška, kad šiomis abstrakcijomis besąlygiškai įtikėję racionalumo kulto atstovai taip pat žuvo ant savo sukurto humaniškosios mirties mašinos ešafoto. Žvelgiant iš savo laikmečio perspektyvos, sunku nesutikti, kad visa žmonijos istorija yra vienas didelis ešafotas, pro kurį nepaliaujamai juda mirties procesija. Gal todėl daug labiau turėtume skirti dėmesį ne žmonijos ar tautos ėjimui į amžinąją taiką, gėrį ir meilę, o pamėginti išmokti vertinti paprasčiausius dalykus, kurie daro gyvenimą bent jau pakenčiamą: mėgavimąsi gamtos teikiamais malonumais ją saugant, bendravimą su artimiausiais žmonėmis, socialinio bendrabūvio gerinimą artimiausioje aplinkoje.

„Laisvė reikalauja, bet nepadeda; teigia, bet nepagrindžia; sukelia troškulį, bet nenuramina.“ Kaip interpretuotumėte šią Antano Maceinos mintį?

Man tai šiek tiek ideologizuotas ir sentimentalokas teiginys. Pamėginsiu paaiškinti, kodėl. Pirmiausia, jeigu turėčiau galimybę pasikalbėti su Maceina, iš karto kelčiau klausimą, kas jam yra ta laisvė. Yra puikus Hannah Arendt rašinys būtent tokiu pavadinimu – „Kas yra laisvė?“ Man jis padarė įspūdį, nes jame gražiai sociologiniu ir politologiniu požiūriu, remiantis antikos filosofų bei krikščionių teologų darbais, atskleidžiama, kada pati laisvė tampa problema. Paradoksas tas, kad antikiniam laisvajam graikui laisvė dar nebuvo problema. Laisvė jam sutapo su viešąja sritimi, gebėjimu dalyvauti politiniame savo poliaus tvarkyme. Laisvasis graikas, nekeldamas laisvės problemos, jautėsi laisvu jau vien todėl, kad nebuvo vergas. Politikos sritis ir buvo ta erdvė, kur laisvė buvo žinoma visada, bet kaip natūrali būklė, kasdienio gyvenimo faktas.

Istoriniu požiūriu laisvės problema iškyla vėlyvojoje antikoje, ir pirmiausia tai buvo padarinys susvetimėjimo su pasauliu, kuriame išorinis patyrimas transformavosi į vidinį patyrimą. Įdomu, kad vidinis laisvės patyrimas jau yra išvestinis ir tuo požiūriu, kad jis visada suponuoja pasitraukimą iš pasaulio, kuris paneigė laisvę, į vidujybę, kuri neprieinama kitam. Tokios vidinės laisvės, pagal kurią tikroji žmogaus laisvės sritis yra „vidinės sąmonės sfera“, išvestinį pobūdį geriausiai atstovauja prasčiokus vaizduojantys vėlyvosios antikos sektantai, su filosofija susiję beveik vien tik pavadinimu. Pasak Arendt, įtikinamiausius vidinius argumentus, pagrindžiančius absoliutų vidinės laisvės pranašumą, galime aptikti Epikteto traktate, kurį jis pradeda tvirtindamas, kad laisvas yra tas, kuris gyvena, kaip jam patinka, o tai jau keistai disonuoja su Aristotelio veikalo „Politika“ sakiniu „Laisvė reiškia daryti tai, kas žmogui patinka“, tarsi įdėtas į lūpas to, kuris nežino, kas toji laisvė yra.

Laisvės sunykimą viešojoje politinėje erdvėje, kas nulėmė jos „persikraustymą“ į žmogaus vidujybę, galime aptikti ir vėlesnėje krikščioniškoje tradicijoje. Štai Aurelijus Augustinas siekia surasti formulę, pagal kurią galima būti vergu pasaulyje, bet kartu išlikti laisvam. Tai vėlgi pastangos atskirti ir apibrėžti laisvės sąvoką, atribojant ją nuo politikos. Nepaisant didelės įtakos, kurią vidinės, nepolitinės laisvės idėja padarė minties tradicijai, svarbu suprasti, jog žmogus nieko nežinotų apie vidinę laisvę, jei iš pradžių nebūtų patyręs jos kaip pasaulietiškos, apčiuopiamos tikrovės. Pirmiausia mes atveriame laisvę ar jos priešingybę bendraudami su kitais, o ne su savimi. Tokia būtų antikinės klasikinės viešosios politinės erdvės palaikymo, laisvojo piliečio dalyvavimo tiesioginiame politiniame gyvenime esmė. Ir tai natūraliai išnyko, laisvė persikėlė į sielą.

Jūsų pateikta Maceinos mintis man taip pat pirmiausia primena, kad ją išsako krikščioniškosios tradicijos atstovas, mėginantis apibrėžti laisvę vidiniame savo sielos gyvenime. Mano manymu, daug liūdnesnis faktas yra ne religinio filosofo vidinio kentėjimo, mėginant įminti laisvės paslaptį, mintijimas, o pačios klasikinės viešosios politinės erdvės sunykimas, kuris mąstančius individus uždaro savajame vidujybės kiaute. Tokios tikrosios politikos srities atkūrimas, kuris leistų piliečiui dalyvauti tikrosios laisvės skleidimosi erdvėje, būtų daug didesnis iššūkis ir siekiamybė. Mūsų globalinės politikos laikais kol kas nematyti daug prošvaisčių.

Taigi kokia vertybė yra laisvė filosofiniu požiūriu?

Laisvė tampa vertybe tuomet, kai ji išnyksta, t. y. pasitraukia iš viešosios erdvės į vidujybę. Laisvajam (o ne vergui) graikui laisvės sritis buvo viešojo gyvenimo sritis, kuri apėmė ne tik politiką, bet ir laisvalaikio su kitais laisvaisiais praleidimo formas – teatrą, olimpines žaidynes, švenčių šventimą, filosofinius pokalbius simpoziumų metu. Čia tikriausiai tinka ir Baudrillardo ištaros, kad gyvūnų teisės atsiranda tuomet, kai iškyla akivaizdus pavojus jų egzistencijai. Panašiai kaip tikėjimas dievu įrodo, jog akivaizdus jo egzistavimas išnyko. Antra vertus, šis dalykas išlieka subtilus ir komplikuotas. Kritinio mąstymo neišsiugdęs ir orientyrus į sakralumo dimensiją praradęs žmogus pradeda melstis naujiems sekuliaraus pasaulio dievams – prekių ženklams, pramogų pasaulio „ikonoms“.

Ką jums reiškia filosofija?

Filosofijos apibrėžimų yra labai įvairių, bet man pats artimiausias – klasikinis jos apibrėžimas, kuris pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad jos branduolys yra teorinė žiūra. Kitaip tariant, tai būtų mirtingojo ir laike bei erdvėje riboto individo mėginimas pažvelgti į pasaulyje esančius buvinius taip, tarsi į juos galėtų pažvelgti pats Teoras, tas graikų filosofų abstrakčiai išmąstytas Dievas, kuris nieko negeidžia ir nestokoja ir kurį Platonas vadina demiurgu, o Aristotelis nejudančiu judintoju. Tuomet individo mąstymo sklaidą dialogo ar rašto pavidalu ir būtų galima laikyti filosofija – tos pilnatviškos, iš esmės nežmogiškos būklės paliudijimu, kuri būtent todėl ir yra aristokratiško, nuo buitinių poreikių nepriklausomo žmogaus gyvenimo forma. Kaip žinome, krikščioniškoje tradicijoje, kuri perima judaizmo religijos palikimą ir sulydo jį su graikų filosofija, tasai Teoras įgauna laisvą valią, veikia žmonių ir tautų likimą, todėl tarsi persikelia į žmogaus sielos vidaus pasaulį, jo pradedama bijoti. Taip pirminė teorijos prasmė tartum nunyksta. Naujaisiais amžiais iškilus matematinei eksperimentinei gamtotyrai, pasikeičia ir jos apibrėžtis.

Kaip bebūtų, aiškiai suvokiant didžiulę prarają tarp mūsų gyvenamo meto ir antikinės tradicijos, reikia pripažinti, jog akademinės filosofijos dėstymas mažai ką bendro beturi su filosofijos, kaip gyvenimo būdo, praktikavimu, kuris skleidėsi didžiosiose graikų filosofijų mokyklose. Rašant akademinius straipsnius ir darant mokslinę karjerą, daug prasmingesnis tapo Gilles’io Deleuze’o filosofijos, kaip konceptų ir konceptualinių personažų kūrimo, kuriais galima vaisingai analizuoti gyvenamąją tikrovę, apibrėžimas. Vis dėlto galvoju, kad klasikinės tradicijos studijavimas jau savaime turi didžiulę, kartais sunkiai apibrėžiamą vertę, nes leidžia atsirasti platesnei perspektyvai, įgyti erelio, o ne vištos žiūrą, savo gyvenime nepervertinti buitinių ar pernelyg laikinų dalykų. Filosofijos, kaip mokymosi mirti, apibrėžimas, atsiradęs antikinėje Graikijoje, man irgi prasmingas, nors pirmiausia ją siečiau kaip tik su gyvybės perviršiu, mėginimu įeiti į gyvybės paslapties supratimo kelią. Kodėl prasmingas? Todėl, kad graikų didžiavyriai – Sokratas savo teismo dieną arba tie, kurie žuvo Maratono, Salamino ar Termopilų mūšiuose prieš žymiai gausesnes priešų pajėgas – savo pavyzdžiais suformavo ir įtvirtino vakarietiškų vertybių sistemą, užkėlė paties vyriškumo kartelę. Tikriausiai sutiksite, kad to labai pasigendame šių dienų savo valstybės politikų ar to paties akademinio pasaulio atstovų elgsenoje. O juk tai žmonės, kurie pagal visus klasikinius apibrėžimus turi būti lyderiai, tikrasis elitas, paskui save vedantis silpnesniuosius, brėžiantis tos pačios tautos politinio gyvenimo ateities orientyrus. Tai dalykai, kurie jau ilgus dešimtmečius nesikeičia, bet tai tikriausiai ne tik mūsų valstybės problema. Vakarų Europos valstybių politinis gyvenimas, kurį ilgai laikėme pavyzdiniu, šiuo metu taip pat greičiau išduoda, o ne tęsia klasikinių vertybių paveldą. Kaip bebūtų, visada galime prisiminti vokiečių klasikų žodžius, kad Minervos pelėda pakyla temstant, ir ten, kur tamsa, auga ir tai, kas gelbsti.

 

Pirmoji publikacija:
www.filosofija.info/laisve/filosofas-t-vezelis-minervos-peleda-pakyla-temstant/

 

Tagged with: BraguefilosofijalaisvėmokslaspolitikaŠliogerisVėželis
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.