Knyga gali išlikti tūkstantį metų neperskaityta, kol sulauks tinkamo skaitytojo

pagal | 2019 03 06

Ištrauka iš pokalbio su literatūros kritiku ir teoretiku George’u Steineriu, publikuoto 1995 m. leidinyje The Paris Review.

 

Ar iš esmės pasikeitė ryšys tarp literatūros ir kritikos?

Manau, kad taip. Apie tai galėtume kalbėtis nors ir dešimt valandų. Esu pateikęs karčiai kandų požiūrį, jog gyvename bizantiškame arba aleksandrietiškame laikmetyje, kuriame komentatoriai ir komentarai nustelbia originalą. Sainte-Beuve’as mirė liūdnai pastebėdamas: „Niekas niekada nepastatys paminklo kritikui.“ Viešpatie, kaip jis klydo. Šiandien sakome, kad vyrauja kritika, kritinė teorija – dekonstrukcija, semiotika, poststruktūralizmas, postmodernizmas. Tai labai savita aplinka, kurią neabejotinas genijus mesjė Derrida nusakė žodžiais, jog kiekvienas tekstas yra „pretekstas“. Tai vienas klaidingiausių, destruktyviausių ir trivialiausių kada nors paleistų kalambūrų. Ką gi jis reiškia? Ogi tą, kad ir koks būtų eilėraščio lygis, jo laukia komentatorius dekonstruotojas; visa tai tėra proga pasilavinti. Juokinga ir tiek. Walteris Benjaminas sakė, kad knyga gali išlikti tūkstantį metų neperskaityta, kol sulauks tinkamo skaitytojo. Knygos niekur neskuba. Kūrybos aktas niekur neskuba; jis atsiveria mums, suteikdamas amžiną privilegiją. Mane glumina ir pykdo mintis apie mūsų išmanymo šaltinį. Tai, kad studentai šiandien skaito antro ir trečio lygio kritikos kritiką, o tikrosios literatūros skaito vis mažiau ir mažiau, yra tiesiog normalios, paprastos ir logiškos pirmumo tvarkos mirtis.

Ar humanitariniams mokslams humanizuoti nepavyko? Vis dar manote, kad literatūrinis ugdymas gali ironiškai skatinti politinį žiaurumą ir barbariškumą?

Nacizmas, komunizmas, stalinizmas man atskleidė vieną svarbų paradoksą: knygmylystė – bookishness, tas senas geras angliškas žodis, – yra aukščiausia raštingumo forma, tačiau kiekviena kultūrinės propagandos ir lavinimosi technika gali ne tik lydėti žvėriškumą, priespaudą ir despotizmą, bet kartais gali netgi skatinti juos. Mes visą gyvenimą lavinamės daugiausia abstrakčiai, fiktyviai, todėl išsiugdome tam tikrą galią – tariamą galią – tapatintis su fiktyvumu, mokyti jo, gilintis į jį (kiek vaikų turi Ledi Makbet?) Tuomet išeiname į gatvę ir išgirstame klyksmą, kuris nuskamba keistai, netikroviškai. Norėčiau pateikti tokį pavyzdį: ankstyvą popietę kine pamatau labai gerą filmą. Diena nuostabi, saulėta. Išėjęs iš kino teatro į saulėtą miesto popietę, labai dažnai pajuntu šleikštulį, prarandu pusiausvyrą, mane pykina. Tai trunka keletą sekundžių, minučių, kartais ilgiau, kol vėl susitaikau su tikrove.

Tarsi iš Platono olos išlendate?

Tik įspūdis daug stipresnis, nes kinas paveikesnis ir jame lankytis įprasta vakarais. Kodėl gi dienos šviesa, išėjus iš kino teatro, kelia savitą ir keistą nerimą? Dabar šią patirtį aiškinu taip: seminarų patalpoje Ženevoje kartu su pirmos pakopos studentais prie stalo praleidžiu visą dieną. Kažkaip mėginame spręsti nepaprastai trumpo Kordelijos vaidmens problemą pjesėje „Karalius Lyras“; aptariamą dalyką sudaro mažiau nei devyniasdešimt eilučių. Niekas tuo netiki, kol nesuskaičiuoja patys. Arba štai didieji tylėjimai literatūroje, nuo Aischilo iki Dostojevskio sukurti veikėjai, kurie nesako nieko arba pasako tik keletą žodžių. Arba šventpaikšis operos „Borisas Godunovas“ pabaigoje: jis išgieda dvi natas, kurios išreiškia visą pasaulio neviltį ir siaubą. Studentai reaguoja, ir tu pats reaguoji; medžiagą žinai atmintinai, ji tave persmelkia; galiausiai viską palieki, išeini į gatvę ir pamatai antraštę: „Milijonas žuvusiųjų Ruandoje.“ Tu jau ne tik atbunki, matydamas nuolatines šio amžiaus baisybes, – jos net neprasiskverbia į tavo vaizduotę.

Neabejotinai esama stipraus ryšio tarp to, kaip suvokiate Holokaustą, ir jūsų interpretacijos teorijos. Ar galėtumėte apie tai šiek tiek pakalbėti?

Čia pagrindinė problema yra prasmė, kuri negali būti ištirta ar paaiškinta. Pagrindinis interpretacijos veiksmas smelkiasi vis arčiau ir arčiau kūrinio šerdies, bet niekada nepriartėja pernelyg arti. Geros interpretacijos ypatybė yra nesėkmė, nuotolis, kurio įveikti nepajėgiama. Bet jos bejėgiškumas yra dinamiškas, įtaigus, išraiškingas ir aiškus. Geriausi skaitymo aktai yra neužbaigti aktai, fragmentinės įžvalgos, kurios atmeta parafrazę, metafrazę; kai galiausiai pasakoma: „Čia įdomiausia yra tai, ko nesugebėjau apčiuopti.“ Tačiau šis nesugebėjimas tampa ne žeminančiu pralaimėjimu ar mįslingu dalyku, o džiaugsmingu kvietimu skaityti iš naujo.

Josef Jurutka. Natiurmortas su knygomis ir rašaline (Still Life with Books and Inkwell).

Vis dar pasilieku prie estetikos, bet prieisiu ir prie jūsų klausimo apie ryšį su Holokaustu; tuomet, tikiuosi, taps aiškiau. Kartą Berne gyveno toks mažas berniukas, Paulis Klee, mėgęs mokyklines išvykas, kurios yra patys nuobodžiausi šveicarų renginiai. Vieną dieną jo klasę atvedė prie romėnų akveduko ir mokytojas ėmė aiškinti, kaip jis buvo pastatytas, kiek vandens praleisdavo. Vienuolikmetis Klee visuomet su savimi turėjo eskizų bloknotą. Jis padėjo prie atramų batus ir nupiešė batuotą akveduką. Nuo tos dienos visi akvedukai vaikščioja; jūs neišvysite akveduko, kuris nevaikščioja. Picasso išeina į gatvę. Pamato vaikišką triratuką. Milijardai žmonių yra matę vaikiškus triratukus gatvėje. Picasso jį perkeičia, sėdynę paversdamas buliaus snukiu, o vairą – dviem ragais. Niekas niekada to nedarė ir nuo tada visi triratukai mus puola, atstatę savo ragus. Niekas to nepaaiškino, lygiai kaip nepaaiškino to, ką Lévi-Strauss’as vadina „melodijos išradimu“ – aukščiausia viso žmogiškojo žinojimo paslaptimi. Man tai yra vienas svarbiausių teiginių. Žaviuosi kiekvienu mėginimu įminti tą mįslę. Tai kelia nuostabą. Alpinistai pasakoja apie užplūstantį liūdesį, kuomet pasiekiama naujo kalno viršūnė, bet mes niekada nepasieksime estetinės ontologijos, prasmės reikšmės klausimo ar kalbos kilmės klausimo viršūnės.

Mirties, kančios ir žudynių atžvilgiu XX amžius yra vienas juodžiausių istorijoje. Atidžiai skaitau ekonomistų tekstus, kuriuose pasakojama, kad komunizmas ar fašizmas gali būti paaiškintas pasitelkus ekonomikos ar industrializmo teorijas; arba sociologų tekstus, kuriuose kalbama apie klasių konfliktus, sociologinę to meto miestų struktūrą ir panašiai. Istorikai taip pat turi savų idėjų. Kaip ir kiekvienas, aš išklausau žmones, kurie sako: „Galiu tau paaiškinti.“ Bet tokie žodžiai manęs neveikia. Taip, pusėtinų įžvalgų gali būti, pavyzdžiui, kai tvirtinama, jog mirties stovyklose esama fabriko bruožų. Puiku, nuostabi įžvalga. Apie tai norisi pamąstyti. Galbūt šitai daug ką paaiškina. Man taip pat labai įdomu, kai tvirtinama, kad nacizmas, skirtingai nei stalinizmas, grindžiamas žemesniosios klasės nestabilumu bei pasipiktinimu. Bet šie paaiškinimai, kad ir kokie būtų svarbūs, man nepadeda dorotis su faktais.

Faktai tokie, kad aukščiausia Hitlerio vadovybė jam sakė: „Fiureri, bent mėnesiui sustabdykite žmonių vežimą į mirties stovyklas, mums žūtbūt reikia traukinių su kuru ir ginkluote.“ O Fiureris atsakė, kad visų žydų sunaikinimas yra daug svarbesnis nei pergalė kare. Teiginys, kad jis buvo beprotis, man nieko nepaaiškina. Jis tikrai nebuvo pamišęs. Nepadeda ir žinojimas, jog Stalinas, projektuodamas Sovietų Sąjungos didybę, sunaikino aibę išsilavinusių žmonių.

Todėl į paaiškinimus žiūriu kiek kitaip. Apšvietos laikmečiu, XVIII a. 7-ojo deš. pradžioje, Voltaire’as, sėkmingai apgynęs daugybę žmonių, pareiškė: „Dėl vieno dalyko esu tikras: civilizuotoje Europoje daugiau nebebus kankinami žmonės.“ Po kelių metų Thomas Jeffersonas, vienas įžvalgiausių ir atkakliausių mąstytojų, pažadėjo – jis iš tikrųjų pavartojo žodį pažadu, – kad knygos jau niekada nebebus deginamos. Nemažai prisirankiojau tokių pareiškimų. Ne naivių kvailių, o kai kurių atkakliausių, ironiškiausių mąstytojų minčių. Buvo toks aštrus ir sąmojingas katalikų protofašistinis mąstytojas de Maistre’as, parašęs tikrą šedevrą, pavadintą „Sankt Peterburgo vakarai“. Jis pranašiškai pasakė, jog Europa XX a. nuskęs kraujo jūroje; kad čia bus stovyklų, skirtų sistemingam žmonių žudymui. Jis remiasi visai kita, prigimtinės nuodėmės teorija.

Iš tikrųjų de Maistre’as klausia: „Gal galite man paaiškinti istorijos prigimtį?“ Jeigu esame racionalūs nuolat tobulėjantys Homo sapiens, ką gi mes darome vienas kitam? Kodėl mūsų karai vis kraugeriškesni? Kodėl plinta badija? Kita vertus, gal čia kalta ne-garbė (dis-grace) – tai labai stiprus žodis, kai jį rašai su brūkšneliu; negarbė tapo labai menku žodeliu: ne-garbė, atsiskyrimas nuo garbės, tam tikro santykio su Dievu nutraukimas, – štai tuomet istorija tikrai tampa bausme, o mums, jeigu liksime įstrigę šioje istorijoje, liks vos keli pasirinkimai: pražūtis nuo termobranduolinės bombos, naikinanti miestų degradacija, kurią jau matome šiandien, badija arba nevaldoma AIDS epidemija. Atsiskleidžia visa prigimtinės nuodėmės doktrina. Kaip gyventi su tokia doktrina? Nežinau. Vadinu tai veikiančia metafora.

Kalbino Ronald A. Sharp

Vertė Tautvydas Vėželis

Redagavo Linas J. Jankauskas

The Paris Review, Issue 137, Winter 1995: George Steiner, The Art of Criticism No. 2

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *