Kinas yra būdas pasiekti kokią nors tiesą

pagal | 2014 06 25

Pateikiame vieną paskutinių kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio interviu Sovietų Sąjungoje. 1981 m. spalio mėnesį jis atvyko į Jaroslavlį ir susitiko su vietinės kino studijos Junost („Jaunystė“) nariais. Šiame pokalbyje, kuris buvo įrašytas į magnetofono juostelę, rusų režisierius dar dalinosi savo planais pastatyti Dostojevskio „Idiotą“, parengti dviejų metų trukmės režisieriaus kursus, tačiau taip pat užsiminė, kad jaučia tam tikrą nuovargį, nes labai sunku kurti savitą kiną, ir jau neužilgo jo likimas, nuolat veikiamas sovietinių suvaržymų, pakrypo kita linkme. Sekančių metų pavasarį A. Tarkovskis išvyko į Italiją, kurioje pradėjo statyti savo filmą „Nostalgija“. Veikiai jis nusprendė negrįžti į Sovietų Sąjungą ir nuo tos akimirkos gyveno bei kūrė užsienyje.

* * *

Andrejus Tarkovskis: Prieš jums pradedant uždavinėti klausimus, aš norėčiau paaiškinti, ką jaučiu kinematografijai ir kur matau jos pagrindines užduotis. Mano nuomone, kinematografija yra toks pat visavertis, rimtas menas kaip poezija, muzika, tapyba, architektūra ir kita. Todėl kino salėse nereikia ieškoti pramogų. Meno pagalba dar niekada niekas nieko nelinksmino, nors pramoginių žanrų buvimo neigti negalima. Aš jų taip pat neneigiu. Bet pirmiausia prašau mane laikyti žmogumi, visiškai neturinčiu humoro jausmo ir, antra, labai gerbiančiu savo žiūrovus. Aš nesukūriau nei vieno pramoginio filmo ir pažadu, kad niekada tokio nesukursiu. Kinas man yra būdas pasiekti kokią nors tiesą tokiame aukščiausiame lygyje, kokį aš sugebu pasiekti. Mano giliu įsitikinimu, filmo kūrimo procesas neužsibaigia jo galutiniu sumontavimu ir parengimu peržiūrai. Kūrybos aktas vyksta kino salėje filmo peržiūros metu. Todėl žiūrovą aš laikau ne mano produkcijos vartotoju, ne teisėju, o kūrybos dalyviu, bendraautoriumi. Žinoma, aš nesu toks naivus, jog manyčiau, kad mano filmus visi priima vienodai, kad visi juos mėgsta ir yra pasiruošę žiūrėti. Žinau, mano filmai turi tiek pat priešų, kiek ir draugų. Ir aš net neįsivaizduoju, kad toks santykis galėtų pasikeisti. Bet jeigu taip įvyktų, aš labai išsigąsčiau ir nuspręsčiau, kad padariau kažką, ko nenorėjau. Mano pagrindinis principas – filmuoti tik tai, ką noriu filmuoti. Tačiau tai labai sudėtinga ir materialiai nenaudinga. Žymiai lengviau yra dirbti su scenarijais iš studijos portfelio. Tokie yra mano glausti išankstiniai pasvarstymai. O dabar aš esu pasirengęs atsakinėti.

Ar nemanote, kad jūsų filmuose per daug detalių, kurios yra neįprastos suvokimui? Tai apsunkina jų supratimą. Sakykite, kodėl „Stalkeryje“ yra tiek daug purvinų, apšiurusių sienų?

Jums neįprastos apšiurusios sienos? Leiskite jumis nepatikėti. Kas gali būti įprasčiau nei apšiurusios sienos? Aš ką tik buvau gatvėje ir jas mačiau, prie vienos netgi sustojau, savo apšiurimu ji man labai patiko. Štai japonai turi tokį žodį, kuris prilygsta sąvokai „pãtina“. Šia sąvoka jie išreiškia tą ypatingą žavesį, ypatingą savybę, kurią daiktams suteikia laikas. Senos sienos, seni rūbai, sudužę indai – tai daiktai, kuriuose atsispindi likimas. O jūs tokius daiktus, turinčius istoriją, vadinate purvinais ir apdriskusiais. Aš gerbiu senus rūbus labiau negu naujus ir nepatogius, kokie būna kostiuminiuose filmuose. Galbūt man teks statyti filmą, kuriame aš turėsiu naudoti antkrūtinius, baltas apykakles ir t. t. Ketinu pastatyti Dostojevskio „Idiotą“. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad ten bus visiškai kitokios apykaklės, aš rasiu būdą jas padaryti tokiomis, kurios jums nepatiktų. Neseniai gavau nuostabų butą, o gyventi jame negaliu. Jame nėra naminukų, nieko nėra, viskas mirę. Jaučiu, kad mano pastangų, mano gyvenimo nepakaks, kad šiose naujutėlėse, švarutėlėse sienose apsigyventų kokios nors dvasios. Kažkada aš jau minėjau, kad save priskiriu tiems režisieriams, kuriems patinka ne tiek atstatyti supantį tikroviškumą prieš aparato objektyvą, kiek kurti savo nuosavą pasaulį. Beje, aš puikiausiai suprantu, kad jeigu žiūrovas nebus mano po dešimties minučių, mano jis jau niekada nebus. Bet aš nenoriu nieko perkalbinėti. Noriu turėti reikalą su žmonėmis, kurie jaučia palinkimą vienas kitam a priori. Tai išaiškėja per pirmas dešimt minučių. Kodėl kine žiūrovas reikalauja, kad jį linksmintų ir jeigu jo nelinksmina, jis išeina, manydamas, kad veltui iššvaistė laiką ir pinigus?.. O juk tie patys žmonės nedrįsta trypčioti, išeiti iš Maskvos Konservatorijos Didžiosios salės ar iš kitos filharmonijos koncerto salės, kai ten groja Bachą, Mozartą ar dar ką nors labai rimta; visa tai atspindi šio meno tradicijas ir jie žino, kad yra muzika, kurios gali ir nesuprasti, tad kodėl kinematografijoje viskas turėtų būti sukramtyta? Aš nenoriu, kad kinematografiją laikytų vulgariu, pigiu reginiu. Ji turi teisę būti sudėtinga, kaip ir bet koks kitas menas. Man visą gyvenimą piršo mintį, kad mano filmų niekas nežiūri. Žmonės, kurių žodžiai daug ką reiškia, man be užuolankų sakė: „Žmonės jūsų filmų nežiūrės.“ Jie svarstė taip: „Jeigu mes jų nesuprantame, kaip juos žiūrės vargšai žmonės?“ Bet mano pagarba žiūrovui prilygsta pagarbai sau pačiam. Kas yra savigarbos jausmas? Pagarba kitiems. Tuo savo darbe aš ir remiuosi.

Kodėl jūsų filmai tokie liūdni? Kodėl juose viskas niūru, daug purvo, žiaurumo. Pavyzdžiui, jūsų filmas „Andrejus Rubliovas“ yra labai baisus.

Mano filmai liūdni, nes jie yra liūdni. Tai – faktas. Jų tokia savybė. Čia aš niekuo negaliu padėti žiūrovams. Bet kodėl mano filmai turėtų būti linksmi? Jeigu norisi linksmybių, yra Gaidajaus, Riazanovo komedijos. Žiūrėkite jas. Manau, gyvenimas nėra labai smagus dalykas, kad galėtume linksmintis be perstojimo. Ar jums neatrodo, kad mes pernelyg daug linksminamės? „Rubliovas“ kitu pavidalu tiesiog negalėjo būti sukurtas. Jis žiaurus, nes pasakoja apie žiaurius laikus. Bet aš manau, kad žiaurumas jame vis dėlto neatitinka tos baisios realybės, kurioje turėjo gyventi Rubliovo amžininkai ir, žinoma, pats menininkas; filme jis yra stipriai pagražintas, sumažintas. Atskleiskite bet kokią istorinę monografiją, skirtą totorių-mongolų jungui, ir jūs įsitikinsite, kad ten dažnai kalbama apie tokį išskirtinį žiaurumą, kokį sunku ne tik pavaizduoti, bet ir įsivaizduoti. Bet aš sau nekėliau užduoties „Rubliovą“ padaryti baisiu filmu. Mano filmas pirmiausia yra apie viltį, kurią išreiškia bet koks tikras menas, ir apie menininko paskirtį. Menas visais laikais išreikšdavo viltį žmogaus tobulėjimu, žmogaus galimybe pakilti virš savo geidulių, ydų ir priartėti prie idealo. Žmogus gyvena tam, kad taptų geresniu. Negalima gyvenimo tikslu laikyti noro įsigyti šaldytuvą arba automobilį… Jeigu tai tampa gyvenimo tikslu, dorovine prasme žmogus patyrė nuopuolį. Štai kas iš tikrųjų baisu! Argi mano „Rubliove“ yra toks baisumas? Ar šis filmas ne apie idealo pergalę? Ar šviesos persmelkti Rubliovo kūriniai nebuvo kuriami tais laikais, kai brolis žudydavo brolį, kai iš nuostabių miestų telikdavo žarijos? Yra toks posakis: „Naktis tamsyn, rytas artyn.“ „Rubliovo“ koncepcija su tuo labai artimai susijusi. Idealus, kuriuos genialus menininkas išreiškė savo kūriniuose, iškentėjo tauta. Tauta jautė proto, šviesos, gėrio pergalės būtinybę. Bet būtent menininkas sugebėjo įpavidalinti šią būtinybę stulbinančios dorovinės jėgos vaizdiniuose. Įsigilinkite į tokį faktą: po Kulikovo mūšio Rusija dar šimtą metų buvo siaubiama; dar šimtą metų truko totorių-mongolų prievartos košmaras. Iš esmės rusų tautai mažai kas pasikeitė. Tapo netgi dar blogiau, sunkiau. Permainos buvo ne praktiniame gyvenime, o dvasiniame. Rusai patikėjo savo jėgomis, savo galutiniu išsivadavimu. Štai šį tikėjimą, šią permainų nuojautą ir išreiškė Rubliovas savo kūryboje. Jis pamatė rytmetį pačią tamsiausią nakties valandą. Mano požiūriu, čia ir glūdi aukščiausia menininko paskirtis.

Ar jums visada pavyksta įgyvendini savo idėjas ekrane?

Kai sumanydavau sukurti kokį nors filmą, aš visada jį padarydavau. Dar nebuvo taip, kad atsisakyčiau savo sumanymo. Aš sukūriau nedaug filmų, bet tik todėl, kad dariau tai, ką norėjau. Tikiuosi, kad viskas galiausiai pasiteisino. Geriau daryti tai, ką nori, negu tai, ko nenori ir pasiekti rezultatą, kuris tavęs netenkins. Kalbant apie optimalų idėjos įgyvendinimą, geriausiai man viską pavyko padaryti „Stalkeryje“. Manau, kad ten sumanymas labai glaudžiai sutapo su rezultatu.

Jūsų filmai gana sunkiai suvokiami. Gal galėtumėte paaiškinti „Stalkerio“ idėją?

Jeigu po dviejų valandų filmo, kurį kūriau pusantrų metų, peržiūros jūs nesupratote jo esmės, nejaugi aš savo silpna kalba galėčiau jums viską paaiškinti per kelias minutes? Tai būtų beviltiškas mėginimas. Jeigu jūsų neįtikina tai, ką matote, žodžiai juolab bejėgiai. Juk kalbama apie emocinį kūrinio suvokimo procesą. Jeigu jis neištiko, tuomet kalbos poveikis jūsų sąmonei, jūsų intelektui nepadės jums suprasti šio kūrinio. Čia juk ne teoremos įrodymas. Kalbama apie tai, kad jūs emocingai, jausmingai suvoktumėte kūrinį, jį priimtumėte; kad priimtumėte jo personažus, jo pasaulį, jo patosą, jo liūdną intonaciją… Mat kontaktas su meno kūriniu vyksta ne galvos, ne sąmonės pagalba, o padedant kitiems organams.

Andrejus Tarkovskis

Andrejus Tarkovskis kuria filmą „Stalkeris“ (1979).

Bet aš vis dėlto pamėginsiu paaiškinti, apie ką kalba mano „Stalkeris“. Šis filmas sako, kad jėga galiausiai nieko nereiškia. Ir kad silpnumas kartais išreiškia stiprios sielos prasmę. Apie tai, kad kasdienėse lenktynėse, siekiant materialiai įgyvendinti mūsų gyvenimą, mes prarandame dvasingumą. Apie tai, kad mes nesame moraliai pasirengę technologinei „pažangai“, kuri lydi mūsų gyvenimą ir kuri jau beveik nepriklauso nuo mūsų valios. Sakyčiau, mes neužsitarnavome tos technologijos, kuri mus supa. Išgavome atominę energiją; padarėme iš jos ginklą. Paėmėme elektroninį mikroskopą, ir juo pradėjome užkalinėti vinis. Vadinasi, žmonija nepasirengusi tiems atradimams, kuriuos jai siūlo mokslas. Ir dar mano „Stalkeris“ sako, kad be tikėjimo pasakomis, stebuklais žmogus nesugeba gyventi ir juolab vadintis žmogumi. Ir mes tai greitai pajusime, kita vertus, mes jau pajutome. „Stalkeryje“ yra protestas prieš didžiulį mus supančios aplinkos užterštumą. Netgi dideliuose miestuose mūsų namai dažnai stovi tarp šiukšlynų. Ar atkreipėte dėmesį, kad įėjus į savo laiptinę norisi kuo greičiau ją pereiti, tokia ji nemaloni. Koks mūsų vidinis nešvarumas, moraline prasme, leidžia mums gyventi namuose, kur laiptinės šitaip apleidžiamos? Čia apie namus. Tačiau lygiai tą patį pramonė daro su visa planeta. Apie šią problemą jau tenka galvoti valstybiniu mastu. Su ja paprastai nesusitvarkysi.

Ką jums duoda susitikimai su žiūrovais?

Jie mane dar sykį įtikina mano teisumu. Už tai aš jums visiems esu labai dėkingas. Po tokių susitikimų aš išeinu sustiprėjęs, labiau įsitikinęs tuo, kad tai, ką darau, reikia daryti būtent taip, o ne kitaip. Be to, aš kiekvieną sykį įsitikinu, kaip žiūrovas mano akyse stebuklingai auga. Bet mane liūdina, kad kino kritika, tame tarpe ir literatūra apie kiną, visiškai neatspindi šio proceso. Man susidaro įspūdis, kad kino kritikai žiūrovus laiko minia, kuri išvis nesugeba ką nors suprasti. Ir laikantis tokių nuostatų teikiami patarimai filmų autoriams.

Gal galite papasakoti apie savo pirmąjį darbą, kaip jūs jį vertinote, kaip tapote režisieriumi?

Režisieriumi aš tapau tada, kai sukūriau filmą „Ivano vaikystė“. Mokslai VGIK’e1 man suteikė tvirtą suvokimą, kad meno išmokyti neįmanoma. VGIK’as – ne pats geriausias būdas tapti režisieriumi; šešeri metai, 90 procentų prarasto laiko; šešerius metus reikėjo mokytis, kad taptum režisieriumi. Beprotybė. Pavyzdžiui, aš manau, kad gabus žmogus per vienerius metus gali įgyti profesionalius įgūdžius. Man norisi tai įrodyti. Planuoju parengti dviejų metų trukmės režisieriaus kursus; pamėginsiu ką nors išmokyti režisūros. Kalbant apie mano pirmus kūrinius, VGIK’e aš padariau keletą mokslinių darbų. Visi jie buvo labai silpni, neįdomūs. Tada aš nežinojau, kas yra kinas. Apie tai, kad meno išmokyti neįmanoma, nuolatos kalbėjo Michailas Romas2, pas kurį aš mokiausi. Jis buvo didis pedagogas, nes nelaužė mūsų, neskiepijo mums savo koncepcijų. Jis palikdavo mus tokiais, kokiais mes buvome. Ir stengėsi mums netrukdyti. Aš nežinau, kuris iš mokytojų gali pasigirti, kad turi tokius skirtingus mokinius. Vienu metu pas Romą mokiausi aš ir Šukšinas3. Man atrodo, kad už mus nėra nieko poliariškesnio. Čia didelis Romo nuopelnas, jis padėjo mums išsaugoti individualumą.

Kaip jūs vertinate Šukšino filmus ir Šukšiną kaip rašytoją?

Aš labai gerai vertinu ir jį, ir jo filmus, ir jį kaip rašytoją. Bet aš nesu tikras, kad Šukšinas suvokė rusų charakterio esmę. Jis sukūrė vieną pasakėlę apie rusišką charakterį, labai simpatišką ir mielą. Rusijos kultūros istorijoje buvo rašytojų, kurie žymiai arčiau priartėjo prie šios problemos. Man atrodo, kad Vasilijus Šukšinas prie jos nepriėjo. Bet jis buvo nepaprastai talentingas! Ir pirmiausia jis buvo aktorius. Jis nesuvaidino savo pagrindinio vaidmens, kurį turėjo suvaidinti. Labai gaila. Savo aktoryste jis galėtų užčiuopti tą rusų charakterį, kurį išreikšti siekė kaip rašytojas, kaip režisierius. Atleiskite, galbūt ko nors netenkina tai, ką kalbu apie garsų ir tautos palaikomą Vasilijų Šukšiną, mano mirusį draugą, su kuriuo mokiausi šešerius metus. Tačiau tai, ką apie jį kalbu, yra tiesa. Ir Vasilijui Šukšinui gyvenime trūko tos šlovės, kuria šiandien jis yra dosniai apdovanojamas. Rodos, jo prisibijojo, iš jo tikėjosi kažko pavojingo, sprogstamo. O kai jis numirė, jam pradėjo dėkoti, kad sprogimo neįvyko. O pagarba, kurią jaučiu Vasilijui Šukšinui, yra beribė. Jeigu tik galėtumėte suvokti, kokią karjerą, gerąja prasme, padarė šis žmogus. Jis atvyko į Maskvą būdamas paprastu Sibiro žmogeliu. To rajono, kuriame buvo VGIK’as, priėmimo komisijos rajkomo nariai „užkapojo“ Šukšiną už jo didelį tamsumą. Tie patys žmonės mane įtarė visažinyste ir taip pat nenorėjo priimti. Tik dėl Romo mums pavyko įstoti. Žmogiškoji Šukšino karjera yra nuostabi. Jis labai veržliai augo, keitėsi akyse. Tai unikalus reiškinys mūsų kultūroje!

Kokios temos jus domina dabar? Ką norėtumėte filmuoti? Trumpiau sakant, ką šiuo metu veikiate?

Žinote, atvirai kalbant, nieko ypatingo… Planuoju filmą „Nostalgija“, taip pat tikriausiai imsiuosi Dostojevskio „Idioto“ scenarijaus. Bet visa tai ateityje, ne dabar. O iš tikrųjų man kažkaip ne itin norisi kurti kiną. Žinoma, aš kursiu, niekur nedingsiu… Bet kol kas nenoriu. Gal pavargau nuo kino… Nežinau… Nesvarbu, man staiga pasirodė, kad žymiai maloniau yra sėdėti kaime, žiūrėti, kaip karvės ganosi upės krante, vaikštinėti… Tikriausiai tai praeis, jaučiu, kad praeis. Tik liūdna, kad ir laikas praeis. Žinote, labai sudėtinga dirbti kine, jeigu nori daryti kažką savo, kurti tokius filmus, kuriuos tau norisi kurti. Šiuo atveju turi išeikvoti dešimteriopai daugiau energijos ir laiko, negu trunka filmo kūrimas pagal scenarijų iš „Mosfilmo“ vyr. redakcijos portfelio. Ir štai tuomet susimąstai: o kam to reikia? Kam aš daužau galvą į sieną? Vardan ko? Jeigu nebūtų žiūrovų laiškų, tikriausiai nustočiau kurti filmus. Bet laiškus gaunu, jų daug, ir jie viską pastato į savo vietas, padeda man filosofiškai pažvelgti į padėtis, kuriose randu refleksijos priežastį, o kankinuosi, tikriausiai, ilgiau ir daugiau negu reikia.

Dabar daug kritikų Vakaruose nerimauja dėl kinematografijos ateities. Ar jus jaudina šis klausimas?

Ką galima pasakyti – jaudina ar nejaudina? Žinote, sunku pasakyti. Juk galiausiai viskas išsispręs vėliau, po daugelio metų. Jeigu filmai nepasens, vadinasi, jie turėjo savyje kažkokį racionalų grūdą; jeigu pasens, vadinasi, jų sėkmė buvo atsitiktinė. Kaip tai gali mane jaudinti? Dabar komercinė kinematografija Vakaruose jau nebesugeba patenkinti tų, kurie kuria filmus, trumpiau tariant, prodiuseriai yra nepatenkinti savo profesija. Vienas iš prancūzų kino įmonės vadovų, aiškindamas man, kodėl įmonė nusipirko teises rodyti mano filmus Vakaruose, štai ką pasakė: matote, ateina laikas, kai žiūrovas nustoja domėtis makulatūra, niekais. Kitaip tariant, kinas, kaip pramoga totalia ir vulgaria šio žodžio prasme, jau nebegali sudominti žiūrovo. Ir kino verslininkai, t. y. žmonės, kurie moka išpešti sau naudą, pradeda gręžtis į rimtą kinematografinį meną. Vadinasi, plyšys tarp komercinio kino ir kino, kaip meno, labai išsiplėtė ir atėjo laikas, kai ši priešprieša turi išsispręsti kažkokia konkrečia prasme. Kinas, kaip menas, turi būti arba sunaikintas vardan kino reginio, kino kramtalo, arba atvirkščiai. Aš tikiu, kad kinas išsiverš iš verslininkų globos, kurie nori jį įvaryti į pelno, bilietų pardavimų, nuogos komercijos rėmus. Kinas – tai menas, norime mes to ar ne. Ir jis, žinoma, išsiverš pats, kaip stichija, iš aplinkybių gniaužtų. Aš gaunu daug laiškų, kuriuose kalbama apie mano filmus, ir šie laiškai vis labiau stiprina mano įsitikinimą, kad rimtas kinas turės gerą ateitį. Žmonės juo domisi. Man atrodo, kad laikas viską pastatys į savo vietas.

 

Vertė M. S.

Redagavo Linas Jankauskas

Андрей Тарковский: «Для меня кино — это способ достичь какой-то истины»

 

  1. VGIK (rus. ВГИК) – santrumpa Valstybinio visasąjunginio kinematografijos instituto, kuriame studijavo Andrejus Tarkovskis; dabar ši aukštoji mokykla vadinasi Valstybiniu visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetu (santrumpa palikta senoji, VGIK).
  2. Michailas Romas (Михаил Ромм, 1901–1971) – rusų kino ir teatro režisierius, pedagogas.
  3. Vasilijus Šukšinas (Василий Шукшин, 1929–1974) – rusų kino režisierius, rašytojas, aktorius.

1 komentaras

  1. Audrius R.

    Įdomu, kad tada, prieš trisdešimt metų, reikėjo įrodinėti, kad kinas yra niekuo ne prastesnis menas, nei kiti. Šiandien tai atrodo keista, niekas neabejoja kino verte, o tada tai buvo antrarūšė šaka, ne konkurentė literatūrai ar dailei. Nors buvau dar vaikas, bet pats puikiai prisimenu tuos nutriušusius poezijos snobus, kuriems kinas buvo „ne lygis”. Buvo įprasta paklausti, koks jūsų mėgstamiausias rašytojas ar kompozitorius, bet retai kas klausė, kokį režisierių ar filmą mėgstate. Štai kaip viskas apsiverčia.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *