2002 m. prancūzų filosofui Jacquesui Derrida pasitaikė galimybė išreikšti savo mintis apie religiją. Tai nutiko kasmetinėje Amerikos religijų akademijos ir Biblinės literatūros draugijos sueigoje. Filosofą pakalbino Johnas D. Caputo, Kevinas Hartas ir Yvonne Sherwood.

Derrida pasisakė apie asmeninę maldą, žydų ir krikščionių palikimo dekonstrukciją, pasiaukojimą, tikėjimą, sekuliarizaciją, ateizmą, baigtinybę… Pokalbyje tvyrojusi rūpesčio, santūrumo ir kuklumo atmosfera neturėjo stebinti tų, kurie skaitė Derrida kūrinius.

Susirinkusiems žmonėms prancūzų filosofas dekonstruktyvistas daugiausia buvo garsenybė, kurio anksčiau jie tiesiogiai nei regėjo, nei jo tekstų skaitė. Dabar ši publika galėjo susipažinti su Derrida, kuris religijos studijų srityje iš pradžių buvo vertintas kaip mąstytojas, tęsiantis po Apšvietos keltas idėjas, kiek vėliau – užsiimantis įtarumo hermeneutika, ir galiausiai matomas tarsi Apšvietos pietistas, degantis teigiama religine aistra. Šiame pokalbyje išdėstytas mintis reikia vertinti turint omenyje faktą, jog Derrida jautė savo laiką senkant (neužilgo jam buvo diagnozuotas vėžys, jo gyvybę pasiglemžęs po poros metų).

Pavyzdžiui, gvildendamas midrašą apie Abraomą ir jo santykius su dviem sūnumis, Izaoku ir Izmaeliu, o tuo pačiu aprėpdamas religinę-politinę krizę Viduriniuose Rytuose, Derrida sakė: „Jeigu turėčiau daugiau laiko, rinkčiausi tą kryptį – politinę kryptį.“[1] Mąstytojas taipogi nepamiršo savo nuolatinės temos, plėtotos visoje jo kūryboje, – kalbos ribos, noro išsakyti tai, kas neišsakoma, tačiau čia jau pakliūnama į neapibrėžtumo, neišsprendžiamumo būklę, kuri ištrina liniją tarp tikėjimo/ateizmo bei (pasi)tikėjimo/skepticizmo. Derrida žodžiais, „būti tikinčiuoju, netgi slaptu tikinčiuoju, ir būti ateistu nebūtinai reiškia skirtingą dalykų padėtį“[2].

Jacques Derrida

Jacqueso Derrida atvaizdas Chaoso buveinėje (Demeure du Chaos, šiuolaikinio meno muziejus Prancūzijoje)

 

Pokalbio garso įrašai:

1 dalis

2 dalis

 

Parengė aplinkkeliai.lt

Parengta pagal ubu.com/sound-derrida

Susiję tekstai:

Philippe Lacoue-Labarthe, „Ištikimybės priesaika“

 

  1. [1]Žr.: Derrida and Religion: Other Testaments; red. Yvonne Sherwood & Kevin Hart. Routledge, 2005, p.36.
  2. [2]Žr.: Derrida and Religion: Other Testaments; red. Yvonne Sherwood & Kevin Hart. Routledge, 2005, p.37–38.
Tagged with: Derridafilosofijakalbareligijatikėjimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.