Pateikiame pokalbį su Martino Heideggerio filosofijos tyrinėtoju Richardu Capobianco, Stonehillo koledžo (JAV) filosofijos profesoriumi. 2010 m. buvo išleista jo knyga Engaging Heidegger. Šiame pokalbyje profesorius skleidžia mintį, kad

Heideggeris daugybę metų, ypatingai sekdamas Aristotelio įsižiūrėjimu į kinetines daiktų savybes, vykdė bei skleidė savo paties Būties supratimą, tai yra fundamentalią, vienijančią ir pirminę Būties prasmę – Būties-kelią, kuriame ir kuriuo esiniai iškyla, gyvuoja savo pilnoje išorėje ar „išvaizdoje“ (e i d o s), nyksta ir išnyksta.

Aplinkkeliai pristato savo vertimo variantą. Originalų interviu galite perskaityti čia:

http://www.beyng.com/RichardCapobiancoInterview.html

.

Interviu su   R i c h a r d u   C a p o b i a n c o

Ereignis: Ar galėtumėte pasakyti, kuo jus patraukė filosofija ir Heideggeris? Ar anksti tuo susidomėjote? Gal užsikabinote perskaitęs Brentano knygą Apie esinio daugiaprasmybę pagal Aristotelį?

Richard Capobianco: O, ne taip dramatiškai kaip Brentano atveju! Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų, kurį patraukė filosofinis mąstymas, nuo ankstyviausių dienų aptiko savyje šį keistą poreikį nustebus „žvalgytis“ aplinkui. Senovės graikai tą suprato, filosofiją vadindami „žiūrėjimo-mokslu“ (theoria, žiūrėjimas) par excellence.

Kuomet pirmą kartą atėjau į universitetą ir išklausiau keletą kursų apie Platoną ir Aristotelį, nebuvau labai įkvėptas to, ką išgirdau. Didieji senovės graikų filosofai buvo dėstomi nuobodžiai (ir, deja, vis dar dažniausiai šitaip dėstomi): svarbiausių žinių pristatymas, argumentų rekonstravimas, analizavimas ir įvertinimas, sąvokų apibrėžimas ir t. t. (visa tai, pripažįstu, yra svarbu). Kai tenai studijavau, tuo metu dėstė Gadameris, vizituojantis profesorius Bostono koledže, taip pat mano dėstytojas Williamas J. Richardsonas, entuziastingai pasakojęs apie Heideggerį, kaip jis džiugino studentus Marburge ir Freiburge savo paskaitomis apie senovės mąstytojus. Heideggerio didžioji pastanga buvo atgaivinti praėjusią bei apmirusią filosofijos tradiciją tam, kad įgyti esminę patirtį to, kas pirmiausia leidžia atsirasti filosofiniam mąstymui. Taigi Heideggerio mąstymas man atvėrė visiškai naują kelią kreiptis į Platono ir Aristotelio mąstymą, kurių darbus, kaip ir visų kitų tradicijos filosofų, aš iki šiol giliai vertinu. Dalinimasis su studentais šiomis bei panašiomis įžvalgomis visada buvo pagrindinė ir ypatinga mano darbo dalis.

Norėčiau užduoti keletą klausimų apie neseniai išleistą jūsų knygą Engaging Heidegger. Pirmoji esė yra apie pačią būtį, apmąstytą Aristotelio maždaug prieš dvidešimt tris amžius. Pagrindinis dėmesio objektas yra esiniai, arba būtybės. Aristotelis aptaria juos savo Fizikoje. Esiniai gali turėti tam tikras savybes: materiją, iš kurios jie padaryti, kaip jie juda aplinkui, vietą, kurią jie užima. Mokslas yra labai tiksliai ir gerai įrodęs ir apibūdinęs šias savybes.

Savo Metafizikoje Aristotelis nagrinėja esinių būtį  to on he on (τό ὄν ᾗ ὄν). Jis sako, kad esiniai turi substanciją, formą, tikslą ir būdą, kuriuo jie buvo sukurti. Bėgant amžiams, filosofai pridėjo keletą pastabų: Galileo ištaisė keletą klaidų Aristotelio judėjimo aprašyme, bet apskritai buvo laikoma, kad Aristotelis būtį aptarė teisingai. Tuomet 1920 m. pasirodo Heideggeris ir sako, kad tradicija iš viso kai ko nepamatė apie esinių būtį. Kuo skyrėsi Heideggerio būtis nuo metafizinės būties?

Tai labai sudėtingas klausimas, bet aš pamėginsiu kiek įmanoma trumpiau paaiškinti. Pirmiausia, aiškinant jūsų klausimą, reikia pastebėti, kad Aristotelis nekalbėjo apie „pačią būtį“ taip, kaip šią sąvoką vartoja Heideggeris. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš skyriau tiek daug laiko aiškinant terminologiją pirmame knygos skyriuje. Tokia užduotis nėra per daug įkvepianti, bet vis dėlto labai svarbi bet kokiam  aiškiam mąstymui apie šią problemą. Ir tai yra užduotis, kurios Heideggerio tyrinėtojai dažnai nepastebi arba nepaiso. Manau, kad bet kuriuo atveju mes aptinkame ypatingą Heideggerio atsargumą kalbos atveju, kurią jis vartoja, kad įvardintų die Sache selbst arba fundamentalų mąstymo klausimą“; savo knygoje aš akcentuoju, kad, nepaisant pagarbos Būties klausimui, savo pagrindiniu interesu jis įvardija pačią Būtį (Sein selbst), Būtį kaip tokią (Sein als solches), Būtį kaip Būtį (Sein als Sein) ir kurį laiką – būtį (Seyn). Kaip suprantate, sunkumas tame, kad terminai pati būtis“ ir būtis kaip būtis“ senojoje metafizinėje tradicijoje, siekiančioje Platoną ir Aristotelį, reiškia kai ką visiškai kita. Taigi kaip mes spręsime šią būties kalbos“ problemą? Vienas kelias, kurį pasirinko Williamas J. Richardsonas ir kiti ankstesnieji Heideggerio tyrinėtojai, buvo išskirti anglų kalboje Heideggerio Sein pasinaudojant didžiąją raide B – iš čia Being itself, Being as such, Being as Being. Tokiu sprendimu, pratęsdamas ankstesniųjų Heideggerio tyrinėtojų darbą, naudojuosi ir aš. Tiesą sakant, manau, kad galima be jokių problemų naudotis ir alternatyviu sprendimu ir rašyti be-ing itself, be-ing as such bei be-ing as be-ing. Skaitant Heideggerį ir žinant jo domėjimąsi „pačia būtimi“, labai svarbu priimti tam tikrą ortografinį sprendimą ir tuomet taip lengvai nesusipainiosime tarp „pačios būties“ reikšmių, kokias pateikia Aristotelis ir Tomas Akvinietis. Jeigu mes, Heideggerio tyrinėtojai, suprantame ir gerbiame ilgaamžę metafizinę tradiciją taip, kaip ir pats Heideggeris, tuomet turėtume būti atidesni ir tikslesni „būties“ kalbai. Tarp kitko, mano geras draugas ir kolega Thomas Sheehanas yra pasakęs, kad Heideggerio dėmesys didžiosios B rašymui neturi nieko bendra su Sein hipostazavimu arba esencializavimu!

Bet dabar artėkime prie jūsų klausimo esmės: koks yra skirtumas tarp metafizinio „pačios būties“ supratimo ir to, ką „pačia Būtimi“ vadina Heideggeris? Aš rizikuoju visa tai perteikdamas supaprastintai.  Heideggerį glumino Platono bei Aristotelio, taip pat ir kitų vėlyvosios Antikos bei viduramžių mąstymo tradicijos mąstytojų „tikrojo tikrumo“ arba to, kas „tikrai yra“ (graikiškai ontos on), sutapatinimas su tuo, kas nuolatos esti, ir kas buvo aiškinama kaip amžina, beribiška, nekintama, nematerialu ir nežemiška. Taip, pradedant Platonu, esinių „būtis“ pradedama tapatinti su amžina, nematerialia bei nekintama „forma“, „idėja“, o vėliau ir su atskirų daiktų „esme“, ir šis dalykas, kurį Heideggeris iš tikrųjų vadina „esinių būtiškumu“, apibrėžė ištisą metafizinio mąstymo su įvairiomis jo variacijomis tradiciją. Bet Heideggeris Platoną ir Aristotelį skaito dar subtiliau. Jis pastebi, kad jų numanomas „tikrojo tikrumo“ supratimas kaip to, kas „nuolatos esti“, yra dalinė nuoroda į laiką, t. y. į tai, kas visada-esti.  Heideggeriui tai yra būdas patebėti, kad laikiškumas buvo įtrauktas į jų „būtiškumo“ supratimą, nors šis laikiškumas buvo nuslopintas ir užmirštas. Jis visa tai nagrinėja paskaitų kurse 1920 m. ir galbūt vaisingiausiai – 1930 m. vasaros semestro paskaitų kurse.

Taigi, sutrumpinant šį ilgą pasakojimą, Heideggeris daugybę metų, ypatingai sekdamas Aristotelio įsižiūrėjimu į kinetines daiktų savybes, vykdė bei skleidė savo paties Būties supratimą, tai yra fundamentalią, vienijančią ir pirminę Būties prasmę – Būties-kelią, kuriame ir kuriuo esiniai iškyla, gyvuoja savo pilnoje išorėje ar „išvaizdoje“ (eidos), nyksta ir išnyksta. Savo knygoje aš miniu šį Ur-fenomeną, kurį Heideggeris turėjo omenyje kaip „laikiškai-erdvinį, baigtinį bei negatyvų esinių pasirodymą savo būtiškumo visumoje“. Atsakant į jūsų klausimą, galbūt svarbiausias dalykas yra Heideggerio matymas, kad Platonas ir ypač Aristotelis liko artimi šiai autentiškai Būties patirčiai,  kitaip tariant, „pilna išorė“, eidos ar morphe, ką Platonas ir Aristotelis apibrėžė esant „tikrai tikra“, reprezentavo tik išskirtą ir privilegijuotą, bet vieną egzistuojančio pačios Būties visumos skliauto aspektą arba, pagal mane, Būties-kelią. Vadinasi, Heideggeriui laikiškas-erdvinis esinių jų būtiškume buvojimas ar skleidimasis  vis dar mažiausiai buvo Platono ir Aristotelio protofenomenologinio mąstymo fone, visai ne tokiame kaip vėlesnėje metafizinėje tradicijoje, kurioje formulė „pati būtis = esmė“ paprasčiausiai tapo filosofine dogma.

Dėkojame jums už Heideggerio Būties, jo Sein supratimo aptarimą. Mes apibrėžėme tris būties reikšmes: 1) būtis kaip esinys, 2) būtis, aptarta Aristotelio Metafizikoje ir 3) Būtis, suprasta Heideggerio. Prieš keletą šimtmečių Kantas Aristotelio būties studijas vadino ontologija, o Heideggeris skirtį tarp esinių ir Būties pavadino ontologiniu skirtumu. Aristotelio būtis yra apie esinius, liečianti ontinę plotmę, o Heideggeris susitelkia ties pirmine, iš tikrųjų ontologine Būties prasme. Heideggeris visą savo karjerą grumiasi su žodžiu „būtis“, išmėgindamas skirtingus kelius, svarstant savo būties sampratą. Kai kuriuos tekstuose jis jį rašo su brūkšneliu, kituose naudoja archainę rašybą, dar kituose tekstuose žodį jis sukryžiuoja. Visa tai daroma norint pabrėžti, kad jo Būtis skiriasi nuo metafizinės būties.

Bėgant metams keletas tyrinėtojų pažymėjo, kad Heideggeris kartais užsimoja taip plačiai, jog, galima sakyti, iš viso neaptarinėja būties, o kalba apie pasirodymą (Kenneth Maly) ar prasmingumą (Thomas Sheehan). Savo etiude „Būties likimas“ pažymite, kad dėl tokių interpretacijų kyla problemų. Dažnai Heideggeris aiškiai sako, kad jo pagrindinė tema yra būtis, nors jis ją supranta naujai. Šitaip jis sako, kai yra prašomas apibendrinti savo gyvenimo darbą.

Ar jūs sutinkate su Thomo Sheehano požiūriu, kad vis dar yra problemų su Heideggerio terminologija, ir tam, kad būtų galima tiksliai nustatyti, ką Heideggeris skirtinguose tekstuose turėjo omenyje, ji dar pareikalaus kruopščių papildomų studijų? Ar čia esama svarbaus filosofinio skirtumo? Gal Sheehanas praktikuoja fenomenologinę Heideggerio filosofijos interpretaciją, o jūs pateikiate kitokią, ontologinę interpretaciją?

Leiskite man pradėti taip: jeigu klausiate, ar Heideggeris, kalbėdamas apie savo esminį interesą, pats paliko ar apleido Būties įvardijimą, tuomet aš manau, kad tekstiniai įrodymai parodytų bei įtikintų, kad jis to nepadarė. Kita vertus, jeigu klausiate, ar jis buvo priverstas palikti ar apleisti [Būties įvardijimą], tuomet tai yra visiškai kitas klausimas ir toks klausimas tikrai reikalauja aptarimo. Bet jeigu įsigilinsime į pirmą klausimą, ką aš ir mėginu daryti knygoje, tuomet manau, kad mes atskleisime įdomią istoriją apie tai, kaip Heideggeris nuo pradžios iki pabaigos stengėsi išlaikyti Būties įvardijimą, atskirti ją nuo metafizinės „būties(iškumo)“. Jo nepaprastas atkaklumas šia linkme parodo, kaip jam buvo svarbu išsaugoti pirminį Vakarų filosofinio mąstymo žodį „Būtis“. Šis atkaklumas akivaizdus iki pačios jo viso mąstymo pabaigos.

Sakyčiau, kad Heidggeris taip pat naudojosi ir mėgavosi savo, kaip mąstytojo, laisve įvardinti šį Ur-fenomeną, prie kurio jis artinosi keliais skirtingais būdais. Todėl aš mėginau parodyti, kaip daugelis pavadinimų, kuriuos jis įtraukia į žaidimą, pradedant senovės graikų žodžiais aletheia, physis, Logos ir baigiant jo paties sąvokomis Ereignis, Lichtung, Es gibt, mėgina sakyti bei rodyti vieną pagrindinį fenomeną – pačią Būtį įvairiose jos dimensijose.

Kaip suprantu, tuo klausimu mano tekstai sinchronizuojasi su Kenno Maly mintimis. Bet yra vietų, kur mūsų mintys išsiskiria; ankstyvuosiuose savo darbuose Maly teigė, kad Heideggeris, pažymėdamas die Sache selbst, galutinai atsitraukė nuo Būties įvardijimo. Savo naujausioje knygoje jis atsiribojo nuo tokios pozicijos ir aš manau, kad šiuo metu mūsų požiūriai sutampa. Taigi ta jo dažna poetinė refleksija „pasirodymas“, kurią minėjote, iš tiesų apibūdina Būtį, mano nupasakotą Būties-kelią.

Dabar apie Thomą Sheehaną; mus abu suartino ne Heideggerio teksto supratimas, bet daugiau nei dešimtmetį trukęs mūsų susirašinėjimas! Šis klausimas nusipelno daug kruopštesnio komentaro, nei pateiksiu šiomis pastabomis, bet leiskite atkreipti dėmesį į vieną svarbų dalyką. Jūsų pasakymas, kad Sheehanas pateikia fenomenologinę Heideggerio interpretaciją, o aš labiau krypstu į ontologinę interpretaciją, yra teisingas, bet reikalauja paaiškinimo. Nors tvirtinu, kad Heideggeriui die Sache selbst siejasi su Dasein Būties požiūriu, o ne Būtimi Dasein požiūriu, kaip tvirtina Sheehanas, šis dalykas nereiškia, kad tokiu tvirtinimu mano pozicija apleido hermeneutinę „fenomenologinę“ perspektyvą ir liko „natūralioje pozoje“ arba naivioje metafizinėje pozicijoje. Ne, aš pabrėžiu, kad Heideggeriui visa tai yra Dasein, kuris skleidžiasi kalboje (logos), kuris rodo save iš savęs (phainomenon).

Vis dėlto Heideggeris visuomet pabrėžė tai, kas rodo save, tai, kas nušvinta, netgi ankstyvajame 1920 m. darbe, ir ypač savo nuostabiuose Aristotelio aiškinimuose, visose savo milžiniškose pastangose atremti moderniosios filosofijos sąmonės subjektyvizmą (Subjektität), kuris, jo požiūriu, taip pat lietė ir Husserlio klausimo formulavimą. Iš tiesų, po posūkio (die Kehre) mes aptinkame, kad Heideggeris atvedė savo paties santykio tarp Dasein ir Būties formulavimą iki pačios hermeneutinės „fenomenologinės“ perspektyvos ribos. Tokiu būdu, pavyzdžiui 1941/42 m., jis pateikia tokį nepaprastą pastebėjimą: „’Tiesa’ esti ‘nepriklausoma’ nuo žmogaus tuomet, kai tiesa reiškia esmę to, kas yra tiesa nepaslėpties pajautime. [Subjektyvistinė pozicija pateikia, kad] ‘tiesa’ esti ‘priklausoma’ nuo žmogaus ir yra įtakojama, sukeliama, daroma, gaminama. Bet žmogus yra priklausomas nuo tiesos tuomet, jei tiesa yra Būties kaip Būties esmės proskyna; ‘priklausyti’ reiškia iš esmės būti atkakliems ir visiškai atsakingiems (be prievartos).“[1] Tokie pareiškimai Heideggerį daro besąlygiškai Heideggeriu, o ne Husserliu, ir tokių pareiškimų fone Sheehanas, skaitydamas Heideggerį, pagrindine, centrine jo tema laiko Dasein arba, jeigu būti tikslesniam, Dasein baigtinumą, kuris „duoda būtį“; tuomet šis tekstas pasirodys neperprantamas. Na, o jeigu Sheehanas, metantis iššūkius Heideggerio tyrinėtojams, taptų tikslesnis ir aiškesnis sąvokose bei vengtų pulti į naivų realizmą, kai kalbama apie Būtį, tuomet jo darbas būtų gyvybiškai svarbus. Bet kuriuo atveju jis lieka nepamainomu pašnekovu.

Knygos esė Lichtung pastebėjote, kad Heideggeris savo vėlyvuosiuose raštuose die Lichtung suprato kaip proskyną, nors anksčiau šviesą akcentavo kaip nušvietimą, nurodydamas vokiško žodžio Lichtung kilmę.

Proskyna miške gali būti metafora šviesai, prasiskverbiančiai į ar pro kelių medžių plotą; erdvinė proskyna. Jūs cituojate Heideggerį, kalbantį 1964 m. Colikono seminare (Zollikoner Seminare) apie šviesos išnykimą: „Galima paprasčiausiai atsitrenkti į kažką tamsoje.“ Ši pastaba man priminė jo diskusiją apie Būties-pasaulyje erdviškumą[2], kur jis taip pat pateikia mintį apie tamsių vietų prasmingumą.

Kitoje esė „Platono Šviesa ir Proskynos fenomenas“ jūs verčiate pagrindines Heideggerio teksto Zur Frage nach der Bestimmung der Sache des Denkens[3] ištraukas, apimančias ir šią: „Proskyna yra erdvinis fenomenas.“[4] Kai Heideggeris plėtojo savo Lichtung reikšmę nuo šviesos iki savo subrandinto die Lichtung, kaip erdvinės „proskynos“, supratimo, jo erdviškumo supratimas taip pat keitėsi?

Aš visuomet domėjausi Heideggerio die Lichtung sąvoka tiek filosofiškai, tiek egzistenciškai, bet aptikau, kad ji susilaukė mažai tyrinėtojų dėmesio. Kuomet pažvelgiau į šį dalyką atidžiau, atradau eilę įdomių dalykų, kuriuos mėginu suprasti dviejuose knygos skyriuose, kuriuos minite. Vienas dalykas, kuris mane sudomino, kaip tradicinė filosofinė šviesos metafora (galiausiai prasidedanti nuo Platono saulės šviesos Olos alegorijoje VII  Valstybės knygoje) giliai įtakojo ir formavo Heideggerio mąstymą ankstyvuoju ir viduriniuoju laikotarpiais. 1920 m. ir 1930 m. jis koordinuotai mėgino remtis šviesos metafora, nušviečiant savo paties tikrąjį interesą. Bet mane taip pat sudomino tai, kad savo 1960 m. rašiniuose apmąstydamas die Lichtung, Heideggeris ryžtingai atmetė tradicinę šviesos metaforą – be jokių užuominų apie savo ankstesnes pastangas tai susigrąžinti tolimesniems savo apmąstymams.

Istorijos, kurią aš perteikiu šiuose skyriuose, esmė nėra paprasčiausiai tokia, kad čia buvo pats įdomiausias (nors ir nepripažintas) vystymasis Heideggerio mąstyme, bet kad šis vystymasis pateikė stiprėjančią Vakarų onto-teologinės mąstymo tradicijos ir jos pagrindinės šviesos metaforos kritiką. Trumpiau sakant, aš parodau, kad vienas svarbus kelias, kurį Heideggeris aptinka „gręžiantis“ nuo Vakarų onto-teologinio mąstymo, buvo atsisakyti optinės šviesos metaforos erdvės metaforų (Offene, Weite, Bereich, Gegnet) naudai; ir galiausiai tas atsisakymas atsispindi jo vėlyvuosiuose raštuose, kuriuose Licht nebesiejamas su Lichtung.

Taip pat yra keletas svarbių egzistencinių implikacijų visam tam reikalui, kurį bandau nušviesti (ir nusakyti) savo tyrinėjimuose, bet juos paliksiu nuošalyje, kad atsakyčiau į jūsų sudėtingą klausimą apie „erdviškumą“. Ties šiuo klausimu aš dar mąstau, mano mintys dėl šio dalyko dar nėra visiškai susiformavusios. Akivaizdu, kad Heideggeriui nepakako apmąstyti laiką ir erdvę fundamentaliais Dasein laikiškumo ir erdviškumo tokiais terminais, kokius jis pateikė knygoje „Būtis ir laikas“. Po „posūkio“ jis labiau domėjosi „laiku-erdve“ (Zeit-Raum), kuri atskleidžia ir apima Dasein. Jo dėmesys nukrypo į pačios Būties laiką-erdvę, į šias laisvas ir atviras, atsiveriančias platybes, į šią „žaidimo erdvę“ (Spielraum), kurioje visiems esiniams, įskaitant Dasein, pirmiausia leidžiama būti ir gyvuoti. Vėlyvasis Heideggeris mėgina apmąstyti laiką-erdvę, tai, ką jis vadino „mįslinga vienove“ ir apmąstydamas jis renkasi pirmykštesnį metodą už tą, kurį galėjo panaudoti knygoje „Būtis ir laikas“, ir tai jis atlieka ne tiek analizės būdu, kiek pateikdamas asociacijas sukeliančias nuorodas. Šiaip ar taip, jis pabrėžė pačios Būties laikiškumo-erdviškumo išskirtinumą ir tai buvo fundamentaliau už ypatingą Dasein laikiškumo-erdviškumo išskirtinumą, parodytą knygoje „Būtis ir laikas“.

Platono olos alegorijoje kaliniai yra sukaustyti grandinėmis oloje, verčiami žiūrėti į šešėlius ant sienos. Vienas kalinys yra nesurakintas ir suvokia, kad šešėliai yra metami žmonių, slenkančių tarp ugnies ir sienos. Laisvasis kalinys pakyla iš olos ir susitinka onto-teologinę saulę, tikrosios šviesos šaltinį.

Kaip ir su jo die Lichtung sąvoka, čia yra Kehre (posūkis) nuo šviesos prie erdvės jo Platono olos alegorijos interpretacijoje.

Savo skyriuje apie Platono alegoriją jūs parodote, kad Heideggeris dirba prie alegorijos kai kuriuose tekstuose nuo 1920 m. iki 1930 m., interpretuodamas šviesą savaip.

Vėlyvuosiuose raštuose Heideggeris paneigė šviesos svarbą savo interpretacijoje, pabrėždamas pačią olą[5]. Ar olos alegorija vis dar padeda suprasti Heideggerį po nusisukimo nuo šviesos? O gal mums reikia kitų metaforų, kurios padėtų suprasti vėlyvąjį Heideggerį?

Aš atkreipčiau dėmesį į pirmąją jūsų klausimo dalį! Įvairiose Heideggerio Platono olos alegorijos interpretacijose nuo 1926 m. iki 1940 m. jis iš viso neinterpretuoja saulės šviesos kaip „ontinės“ ar „onto-teologinės“. Iš tikrųjų, saulė ši „šviesos versmė“ ar „pirmapradė šviesa“, kaip jis išsireiškia, yra kaip tik tai, kas daro įmanoma viską, kas apšviesta ir todėl matoma. Kitaip tariant, Heideggeriui saulė, Platono Gėrio Idėjos „simbolis“, yra tai, kas įgalina, praleidžia, atskleidžia, išlaisvina visus esinius ir visą esinių ontinę tiesą, ir tai yra fundamentalus mąstymo dalykas, die Sache selbst. Visose šiose interpretacijose Heideggeris aiškino savo paties pagrindinį interesą – esinių buvimą jų būtiškume – šviesos metaforos sąvokomis, kurias jis pasisavino iš Platono. Nors jūs esate gana teisus teigdamas, kad jis žvelgė į pasirodžiusią šviesą kaip į „ontinę“, tai nėra tas pats, kas pasirodanti saulės šviesa, kuri reprezentuoja pačią Būtį. Todėl šis skirtumas tarp pasirodančios ir pasirodžiusios šviesos simboliškai yra tolygus „ontologiniam skirtumui“ tarp Būties ir esinių.

1950 m. Heideggeris ir toliau vartojo šviesos ryškumo metaforą, kad skleistų savo pagrindinę temą. Iki pat 1960 m., kuomet jis aiškiai atmetė, ir netgi pabrėžtinai, šviesos ir šviesos ryškumo tropą aptardamas die Lichtung. Savo 1960 m. tvirtinimuose jis atmetė bet kokį Licht ir Lichtung ryšį, netgi priėjo iki to, kad neigė bet kokią lingvistinę sąsają tarp žodžių Licht ir Lichtung (o tai, kaip nurodžiau knygos priede, yra labai abejotina). Šis vystymasis kažkaip reikšmingai susijęs su jo gilėjančia meditacija apie aletheia, apie ką ir svarstau knygoje. Ir aš aiškiai sakau, kad apie 1960 m. Heideggeris nusprendė grįžti ir kartu peržengti Platono šviesos tviskėjimą (o būtent – rašinyje „Metafizikos įveika“).

Aš pats nemanau, kad mes turime atsisakyti vaizdinės šviesos metaforos erdvinių metaforų naudai, kurioms Heideggeris galiausiai teikė pirmenybę (atverčiai, erdvei, sričiai, proskynai ir panašiai) tam, kad mąstyti Būtį kaip a-letheia, kaip esinių besislepiantį-atsiskleidimą. Aš linkęs manyti, kad metafora gali būti reaproprijuojama (pritaikoma naujai), būtent taip, kaip Heideggeris mėgino daryti daugelyje savo paties darbų. Tuo pačiu mes galime suprasti, kaip jo ilgai trukusi pastanga steigti savo paties mąstymą atskirai nuo metafizinio mąstymo tradicijos galiausiai skatino jį nusigręžti nuo Platono šviesos.

Ar, kalbant apie saulės vaidmenį olos alegorijoje, teisinga sakyti, kad Platonas suprato saulę onto-teologiškai, kaip šviesos ontinę prima causa, o Heideggeris visada interpretavo saulę kaip tai, kas daro esinius galimus?

Nėra taip paprasta ir tai yra Heideggerio Platono ir Aristotelio skaitymų grožis. Ypač anktyvesniuose aiškinimuose, Heideggeris pabrėžia Platono alegorijos žodžius, kad Gėrio Idėja (ir su ja siejamas saulės vaizdinys) yra epekeina tes ousias – „anapus būtiškumo“. Pasak Heideggerio, tinkamai suprastas Gėris iš viso nėra būtis, priežastis ar vertybė, o greičiau visų esinių jų būtiškume įgalinimas ar įgaliojimas (laikinis). Taigi Platonas iš tiesų turėjo miglotą supratimą apie tai, kas yra fundamentaliau nei Idėjos, apie tai, kas daro įmanomus visus esinius jų būtiškume (Idėjose). Šia dalimi Platono mąstymas išlaiko ryšį su pirmapradžiu ir „steigiančiuoju“ Anaksimandro, Parmenido ir Herakleito mąstymu.

Nepaisant to, Heideggeris Platono mąstyme aptinka evoliuciją. Platonas buvo pakerėtas absoliutaus esinių buvimo, kuris savo ruožtu pasitarnavo metafizinės mąstymo tradicijos ir jos susirūpinimo amžinomis, nematerialiomis, nekintamomis daiktų esmėmis prasidėjimui. Platono mąstymas galbūt jau judėjo šia kryptimi, bet tik vėlesniame metafiziniame mąstyme Gėrio (ir saulės) Idėja tapo nevalingai interpretuojama kaip aukščiausia esmė, aukščiausia būtis ar pirminė ir galutinė priežastis. Bet šis pastebėjimas taip pat reikalauja aptarimo, nes neoplatonikai neabejotinai epekeina tes ousias naudojo specifiniu ir įdomiu būdu, savaip. Bet palikime šį klausimą kitam kartui.

Skyriuje, pavadintame „Ereignis: (tik) kitas pačios Būties vardas“ jūs nagrinėjate Heideggerio Ereignis sąvokos vartojimą kai kuriuose tekstuose, pradedant nuo trečiojo dešimtmečio, apimate kai kuriuos jo privačius dienoraščius, kurie dar nebuvo išversti (tai buvo gal prieš keletą metų, kai nekalbantys vokiškai dar negalėjo jų skaityti). Viename iš jų, Über den Anfang (GA70), Heideggeris rašo, kad Ereignis yra die Anfängnis, kurį jūs verčiate kaip Originating (Pradžios davimas, Prasidėjimas). Ar Heideggeris šiame tekste aiškina,  ką jam reiškia die Anfängnis ir ar jis keičia mūsų Ereignis supratimą?

Šis raktinis žodis, die Anfängnis, kurį Heideggeris vartoja apibūdinti Ereignis, nėra neologizmas, kaip kai kurie tvirtino. Nors šio žodžio nėra Grimmų žodyne (Wörterbuch), jį galima aptikti ankstyvajame naujajame vokiečių aukštaičių leksikone, kuris vyravo kalboje maždaug nuo 1350 m. iki 1650 m. Taigi Heideggeris atgaivino labai seną vokiečių kalbos žodį, o šiame skyriuje aš užsimenu, kad žodžio struktūrinis panašumas į Ereignis taip pat yra svarbus.

Kaip jūs ir skaitytojai gerai žino, das Ereignis yra Heideggerio sukurta sąvoka, bet nepaisant daugybės komentarų, susikaupusių per eilę metų, klausimas, kaip daiktai stovi tarp Ereignis ir pačios Būties, jo mąstyme liko neišaiškintas. Tai buvo užduotis, kurią sau iškėliau knygos skyriuje. Ir po atidaus svarbių tekstų svarstymo aš manau, kad vis labiau aiškėja, jog Heideggeris savo sukurtą žodį Ereignis visuomet suprato kaip kitą Būties vardą (pati Būtis, Būtis kaip tokia, Būtis kaip Būtis, būtis (Seyn)).

Nepaisant to, Heideggerio būtis (Seyn) kaip Ereignis 1936-38 m. Beiträge ir kituose privačiuose laikotarpio, kurį turite galvoje, raštuose pakankamai skiriasi nuo tos, kurią jis pateikė savo išleistuose vėlyvuosiuose 1950 m. ar 1960 m. rašiniuose. Knygoje Beiträge Heideggeris būtį pabrėžė kaip Ereignis, kaip die Anfängnis, kaip dramatišką ir netgi trauminį istoriškai epochinio nutikimo ar „prasidėjimo“ įvykį(škumą) ar atsiradimą. Richardas Poltas visa tai atidžiai atskleidė savo knygoje The Emergency of Being.

Vis dėlto pabrėžiu, kad tai buvo privačios refleksijos, prie kurių Heideggeris dirbo audringais 1930 m. ir jos nereprezentuoja jo brandžios klausimo pozicijos (ar pagrindinės pozicijos). Mes visuomet turime turėti omenyje, kad jis nemanė, jog Beiträge tekstas bus publikuojamas. Kuomet vėlyvaisiais metais, pradedant 1950 m., jis nusprendė viešai pristatyti savo sąvoką Ereignis, visiškai kitokiu keliu pristatoma ir pati tema. Tik laikinė Ereignis dimensija išlieka kaip ir ankstyvuosiuose darbuose, bet nieko daugiau. Jis artimai sieja Ereignis (kaip Būtį) su senovės kinų Dao, Keliu, ir aptaria Ereignis kaip „paprasčiausią ir švelniausią iš visų dėsnių, ‘dėsnį’, kuris suteikia, bet ne diktuoja“. Tokiu būdu vėlesniajame perteikime, kuris, manau, yra artimesnis jo viso gyvenimo mąstymo apie Būtį esmei, Ereignis esti „prasidėjimas“ kaip paprastas laikinis esinių leidimas būti, tylus esinių išstatymas ir kartu sutelkimas, švelnus esinių atitikimas, kiekvieno pagal jį patį ir kiekvieno santykyje su kitu. Kitaip sakant, Ereignis estikaip visų daiktų kelias – kinų Dao, pirmapradis Logos.

Skirtinguose tekstuose Heideggeris teigia, kad die Sache selbst = Ereignis = Seyn. Kitose vietose jis tai aptaria specifiniais būdais. Pavyzdžiui, Ereignis kaip ratu judantis šokis, ketverto veidrodinis žaidimas[6], istorinis epochinis pirmosios pradžios įvykis (Beiträge), įvykstantis atsiskleidimas[7] ir paties Heideggerio singulare tantum[8]. Skirtingu metu jis skirtingai rašo apie Ereignis, jo svarba čia auga, čia silpsta.

Savo knygoje pažymėjote, kad kai viename seminare Heideggerio paprašė apibendrinti savo gyvenimo darbą, jis pasakė, jog tai buvo ir visada bus Būties klausimas. Ir galiausiai, ar jo skirtingi Ereignis apibūdinimai naudingi aiškinant Būties aspektus ar veda į aklavietę?

Jūsų klausimas braunasi prie esmės: ar Heideggerio Ereignis sąvokos įvedimas ir vartojimas gelbsti nušviečiant ar aiškinant fundamentalų mąstymo klausimą? Iš vienos pusės, kaip aš tuoj parodysiu, žodis padėjo jam išreikšti jo esminę įžvalgą. Bet iš kitos pusės, sąvoka, bent jau kiek jis ją naudoja tam tikruose kontekstuose, pasirodo labai neaiški. Knygoje aptariu šį keblumą santykyje su jo 1962 m. paskaita „Laikas ir Būtis“, bet tai taip pat svarbi problema žvelgiant į jūsų paminėtą 1957 m. paskaitą „Tapatybės tezė“. Abiem atvejais Heideggeris kalbėjo apie Ereignis kaip „būties” (Sein) „davimą (dovanojimą)“ ar „įsisavinimą“. Tik kruopščiai įdėmus šių tekstų skaitymas gali atskirti, ką Heideggeris turėjo omenyje sakydamas, kad kiekvienoje istorinėje „epochoje“ Ereignis kaip pati Būtis (Sein selbst) „duoda (dovanoja)“ ar „pasisavina“ „būtiškumą“ (Seiendheit). Bet tuo pačiu kai kuriuose vėlyvuose tekstuose Heideggeris įneša painiavos ir (ginčytinai) menkai padeda savo paties mąstymui bei die Sache, vartodamas Sein tokiu neapibrėžtu būdu santykyje su Ereignis.

Iš tikrųjų Heideggeris žodyje Ereignis aptinka Ur-fenomeno, kuris yra pati Būtis, aiškesnių bruožų gimties kelią. Nuo pat savo mąstymo kelio pradžios jis domėjosi atsitraukimu nuo metafizinės tradicijos „būtiškumo“ tam, kad aiškiai parodyti Būtį kaip judėjimą, kelią, kuriame ir per kurį esiniai iškyla, pasirodo savo „pilnoje išorėje“, nyksta ir išnyksta. Tai aš vadinu, kaip jau anksčiau minėjau,  „Būties-keliu“.  Žodis Ereignis į akiratį įveda Būties-kelią, pateikdamas tris pagrindinius žodžio rezonansus: 1) „įvykis“ yra esinių sužydėjimas 2) jų „savastyje“ ir dėl to 3) jie pasirodo visa išore santykyje vienas su kitu. Žinoma, Heideggeriui šis esinių Ereignis, šis „vienatinis“ (singular) skleidimosi procesas yra baigtinis ir negatyvus, bet kai kuriais atvejais tai turėtų būti praleidžiama pro pirštus; kartais Ereignis jis sieja su žodžiu Enteignis, atsiminimu. Bet kuriuo atveju Ereignis perteikia paprastą ir tylų, bet taip pat gilų ir nuostabą keliantį visų daiktų pasirodymą (kaip medžio žydėjimas), netikėtą ar bent jau taip atrodantį. Aš pastebiu, kad daugelis kinų ir japonų komentatorių (pavyzdžiui, Koichi Tsujimura) aiškina šią svarbiausią heidegerišką įžvalgą labai sėkmingai ir aiškiai mato tai, ką mėginama parodyti žodžiu Ereignis.

Tuomet reziumuojant: laikinė-erdvinė tėkmė, iš kurios iškyla visi esiniai, – tai yra Tyrumas, Vienovė (hen), tai yra singulare tantum, kuris yra Būtis kaip Ereignis.

Šis interviu man atvėrė naujus Heideggerio minties aspektus; tikiuosi, kitiems taip pat. Kuo užsiimsite po knygos Engaging Heidegger pasirodymo?

Labai džiaugiuosi pokalbiu, ačiū jums. Knygoje yra esė, kaip Heideggerio mąstymas praturtino architektūros studijas ir visa tai mane toliau domina. Aš daugybę metų džiaugiuosi galimybe su studentais aptarinėti paskaitą Statymas, gyvenimas, mąstymas“, prieš akis matydamas keletą H. H. Richardsono šedevrų, kurie yra visai arti universiteto.

Neseniai išverčiau mažą skyrių iš 1928-29 m. Heideggerio paskaitų kurso „Įvadas į filosofiją“ (GA 27), kuris, mano manymu, yra esminis, norint detaliau ir aiškiau suprasti, kaip jis keitė „fenomenologinį“ interesą į būties vietos „tiesą“. Mano užduotis yra atsekti jo mąstymo eigą nuo 1924 m. iki 1930 m. ir tuomet parodyti, ar bent jau pateikti,  kaip šitai Heideggerį vedė prie „posūkio“ (die Kehre) ir die Sache permąstymo pagal „Būties tiesos“ rubriką. Kol kas tai paliksiu nuošalyje. O dabar, grįždamas prie to, nuo ko pradėjome interviu pradžioje, norėčiau paprasčiausiai išsakyti mintį, kas yra ypatinga Heideggerio mąstyme: jis nuolatos verčia mus ieškoti, o dar tiksliau – galbūt mus grąžina prie Būties patirties.


Vertė aplinkkelietis T. Vėželis

Versta iš http://www.beyng.com/RichardCapobiancoInterview.html

  1. [1]GA 88; žr. 6  kn. skyrių Lichtung
  2. [2]Being & Time, P. 144
  3. [3]angl. On the Question Concerning the Determination of the Matter for Thinking (1965; GA 16)
  4. [4]angl. „The clearing is a spatial phenomenon
  5. [5]Parmenides, P. 92
  6. [6]The Thing, P. 180
  7. [7]The Turning, P. 45
  8. [8]Identity and Difference, P. 36
Tagged with: CapobiancoEreignisHeidegger
 

3 Responses to Interviu su Richardu Capobianco

  1. Pė. Pė. parašė:

    Geras interviu, labai informatyvus, škias, plačiai nušviečiantis Heideggerio veiklą ir eilinį kartą parodantis, kad Heideggeris, škias, niekada nebus pamirštas.
    „Nuo pat savo mąstymo kelio pradžios jis domėjosi atsitraukimu nuo metafizinės tradicijos “būtiškumo” tam, kad aiškiai parodyti Būtį kaip judėjimą, kelią, kuriame ir per kurį esiniai iškyla, pasirodo savo “pilnoje išorėje”, nyksta ir išnyksta.“
    Škias, žmogus iškyla iš būties ir „bėga priešakyje mirties“? Egzistencija yra paprasčiausias iškilimas-pasirodymas-išnykimas?
    Linkėjimai visiems heidegeristams- stiprybės narpliojant Sein klausimą 🙂

  2. Linas lj parašė:

    Prof. Capobianco gana aiškiai ir išsamiai nagrinėja tą vienintelį vokiečių filosofui svarbų klausimą, Būties klausimą.
    Man asmeniškai šitas interviu šiek tiek plačiau praskleidė heidegerišką užuolaidą, už kurios pasirodo… O iš tiesų, kas iš tiesų pasirodo?

  3. T. parašė:

    Vienareikšmiškai sunku bent jau kolkas atsakyti, kas pasirodo…Bet panašu, kad Niekis (Tuštuma?), kaip pačios Buties šaltinis, visa ko gimdytojas ir naikintojas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.