Pirmą kartą su George’u Steineriu susidūriau maždaug prieš dešimt metų viename renginyje. Nors netrukus turėjo vykti rinkimai į Europos Sąjungos parlamentą, vis dar buvo galima kviestis intelektualius prelegentus iš Centrinės Europos. Žmonės iš tiesų gausiai rinkdavosi pasiklausyti. Patalpa ir tąkart buvo sausakimša. Sesijos pabaigoje auditorija buvo paraginta užduoti klausimus. Steinerio kalba apie populizmą buvo stipri tiek istoriniu, tiek filosofiniu atžvilgiu. Vienas vyriškis, daugiau norėdamas parodyti savo išmonę nei iš tiesų sulaukti atsakymo, iškėlė suktą klausimą. Tačiau Steineris jo lengvai nebepaleido. Tada pagalvojau, kad šis didis intelektualas, kurio darbus pačiai teko skaityti, nėra lengvas žmogus.

Neklydau. Po keleto metų vėl jį išvydau Paryžiaus Aukštosios normalinės mokyklos rengtame koliokviume, kur „Antigonės“ specialistai iš viso pasaulio susibūrė pasidalinti mintimis. Steineris, priešingai kitiems dalyviams, prieš sesijos pradžią vykusiame pokalbyje nedalyvavo. Pasinėręs savo mintyse, pasiliko antrame plane. Jis panėšėjo į XIX a. romantiką, besiruošiantį žvarbų rytą laukiančiai dvikovai ir kartu suvokiantį, kad tai gali būti jo gyvenimo pabaiga.

Tai būdinga Steineriui. Bendraudamas jis visiškai įsitraukia. Kalbėsenoje kaskart skleidžiasi naujų potyrių siekiantis jo mąstymas. Enciklopedinės žinios, reiškiamos keliomis kalbomis, ir net kelių disciplinų išmanymas jo nesustabdo – Steineris nenumaldomai siekia daugiau. Braudamasis į svetimas valdas, jis neria į pomiškį. Neapkęsdamas praminto tako, verčiau pasiklysta, ieškodamas kito kelio atgal. Trumpai tariant, siekia pats save stebinti. Toks veikimas gali varginti žmogų, kuris netiki, kad žinių kaupimas yra būdas parengti teoriją artikuliuojančią kalbą.

O norint mąstyti, kalbos vartojimas būtinas. Todėl Steineris skyrė dešimtmečius kalboje užslėptų manevrų, triukų, problemų, niuansų analizei. Sekdamas mėgstamu Heideggeriu, jis išlaiko savo mąstymą mūsų ribinės būklės tikrume, tuo pačiu (pagal jį) poetiškumą derindamas su kalbos kilme.

Galėtume tęsti ir tęsti apie įvairius metodiškai įvaldytus Steinerio intelektualinius pratimus. Tačiau jis ir pats juos paaiškina, tad to imtis neverta. Tenka susitaikyti, kad, juo sekant, nei tikslo pasiekimo, nei problemos išaiškinimo jausmas neatneša nusiraminimo. Netgi atvirkščiai. Pati paieška savaime yra gyvenimo esmė. Kuo pavojingesnis šis procesas, tuo labiau jaudina.

Jis visuomet budrus. Šmaikštus ir sarkastiškas, tarpais griežtas sau ir amžininkams, rimtas ir įkvepiantis: Steineris mintis dėlioja aiškiai, aktyvus lieka ir jam būdingas pesimizmas.

Bene atmintinai mokėdamas kūrinius, jis vadinamas Kafkos sūnumi. Tačiau neapkenčia Freudo, yra nusivylęs psichoanalize. Jam taip pat būdingi paradoksai: nors žavisi tiksliuoju mokslu, didžiąją laiko dalį skiria tarpdisciplininėms sritims, valdančioms mūsų santykį su pasauliu.

Interviu duoti nemėgsta. Aš tą žinojau. Dar turėdama begalę įsipareigojimų, laikinai sustabdžiusių mano, kaip žurnalistės, darbą, radijo stoties France Culture vardu paprašiau skirti laiko pokalbiui, leisdama pasirinkti pašnekovą. Jo atsakymas buvo toks: „Atvykite į Kembridžą. Susitikime.“ Norėdama gauti leidimą kirsti kanalą su diktofonu rankose, kreipiausi į radijo stoties vadovą, jausdamasi kaip internatinės mokyklos auklėtinė, prašanti leidimo apleisti patalpas trumpam pasimatymui su atvykstančia teta.

Duris man atidarė Zara, Steinerio žmona. Per rašymo pertraukas (šiuo metu ji yra viena autoritetingiausių Europos istorijos mokslininkių, tiriančių totalitarizmo ištakas) Zara spėjo iškepti sūrio pyragą. Lauke, nedideliame kieme, mane pasitiko piliarožės, pakylėtomis krūtinėmis čirpiantys paukščiai, sutūpę ant ankstyvą pavasarį išsprogusių vyšnios šakų. George’as pasivedė mane į kiemo galą, kur atidaręs duris įleido į savo kabinetą – aštuonkampio formos patalpą, akivaizdžiai įrengtą viliantis sutalpinti kuo didesnį kiekį knygų.

Įžengęs jis nutildė iki tol klausytą Mozarto įrašą. Galėjome pradėti pokalbį.

Tuo metu dar negalėjau nutuokti, jog pas jį grįžinėsiu dažnai, taip pat to, kad ilgainiui jis susitikimus ims laikyti tarsi kokia paslaptimi, ar kad dėl savo pobūdžio jie įgaus ilgojo šeštadienio pavadinimą.

Neilgai trukus į Kembridžą grįšiu su knyga rankose. Viliuosi, kad George’as jau bus baigęs projektą, prie kurio dirbo anuo metu. Tai leistų pratęsti mūsų pokalbius.

Laure Adler,
2014 m. liepa

 

George Steiner

George Steiner

 

Ilgasis šeštadienis

Nesentimentalus ugdymas: nuo egzilio iki instituto

 

Laure Adler: Jūsų draugas Alexis Philonenko Cahiers de L’Herne rinkinyje mini jūsų rankos negalią ir iš to kylantį fizinį iššūkį. Jis svarsto, kad gyvenime tai jums galėjo būti kančios šaltinis. Tačiau pats apie tai niekada nekalbate.

George Steiner: Tiesiog man labai sunku tą vertinti objektyviai. Lemtingą vaidmenį mano gyvenime turėjo motinos erudicija – ji buvo puiki moteris iš intelektualios Vienos aplinkos. Kalbėjo prancūzų, vengrų, italų, anglų kalbomis. Buvo itin išdidi, bet to viešai nerodė. Ji stulbinančiai pasitikėjo savimi.

Tiksliai nepasakysiu, bet, rodos, kai man buvo treji ar ketveri, vienas nutikimas pakeitė mano gyvenimą. Pirmieji vaikystės metai buvo išties sunkūs, nes manoji ranka buvo daugiau ar mažiau prigludusi prie kūno – gydymas buvo labai skausmingas. Keliavau iš vienos ligoninės į kitą, ieškodamas būdų atsistatyti. Tačiau tada mama pasakė: „Tau labai pasisekė! Tau niekada neteks atlikti karo prievolės!“ Šie jos žodžiai pakeitė mano požiūrį. „Tau labai pasisekė.“ Tiesiog neįtikėtina, kad galėjo taip pasakyti. Ir ji buvo teisi. Į universitetą pakliuvau dvejais trejais metais anksčiau nei mano bendraamžiai, turėję atlikti karo prievolę.

Pabandykit įsivaizduoti: motina turi pakankamai stiprybės tokius žodžius ištarti savo sūnui! Neapkenčiu mūsų dienų terapinės kultūros, naudojančios eufemizmus, kalbant apie neįgaliuosius. Pavyzdžiui, „visa tai paversime socialiniu pranašumu“ ir panašiai. Tai neteisinga: negalia – sunki, rimta problema, tačiau jos turėtojui ji gali būti ir naudinga. Augau dar tuo metu, kai negaudavome nei aspirino, nei ledinuko. Anuomet populiarūs buvo lengvai apsiaunami batai su užtrauktuku. Tačiau mano mama pasakė: „Ne, tu išmoksi užsirišti raištelius.“ Dabar galiu pasakyti: buvo sunku. Turintieji sveikas rankas apie tai net nesusimąsto, tačiau, po teisybei, tai neįtikėtinas pasiekimas. Aš rėkiau, verkiau, bet po šešių ar septynių mėnesių jau galėjau užsirišti savo raištelius. Tada mama pasakė: „Tu gali rašyti savo kairiąja ranka.“ Aš atsisakiau. Tuomet ji paėmė kitą mano ranką ir užsuko už nugaros, tardama: „Išmoksi rašyti blogąja ranka, tikrai išmoksi.“ Ji pati mane to išmokė. Galėjau tiek piešti, tiek braižyti eskizus kairiąja ranka. Tačiau įdėtos pastangos sunkiai suvokiamos protu. Reikia labai daug valios, disciplinos ir ypač laimės priimti tą kaip didelę privilegiją. Visa tai tęsiasi iki pat šios dienos.

Mano situacija leido geriau suprasti neįgaliųjų padėtį, problemas, kurios Apolono globotiniams, apdovanotiems puikia fizine būkle ir sveikata, yra sunkiai suprantamos. Koks ryšys tarp fizinės ir protinės kančios bei intelektualinių pastangų? To vis dar gerai nežinome. Niekuomet neturėtume pamiršti, kad Beethovenas buvo kurčias, Nietzsche kentėjo nuo migrenos, o Sokratas buvo bjaurus. Neįtikėtinai įdomu išsiaiškinti, ką turėjo iškęsti kiti žmonės. Sutikęs kitą, visuomet savęs klausiu: „Ką tas žmogus patyrė? Kokios buvo jo pergalės ar didžiausi pralaimėjimai?“

L.A. Knygoje Errata aprašote, kaip jūsų tėvas, greit pastebėjęs nacistinių idėjų populiarėjimą, su šeima paliko gimtąją Vieną ir persikraustė į Paryžių. Pats ten ir gimėte, tačiau dar būdamas mažas atsidūrėte demonstracijų, kur žmonės skandavo „Mirtis žydams“, sūkuryje.

G.S. Taip, tas įvykis žinomas kaip Staviskio afera[1]. Nors įvykio aplinkybės miglotos, jis vis prisimenamas Prancūzijos dešiniųjų jėgų. Vienas dalyvių – pulkininkas de La Rocque’as. Nors mūsų dienomis jis primena grėsmingą klouną, anuomet vertintas gerai. Artėjant mažai demonstrantų grupelei, vedamai pulkininko de La Rocque’o, buvau visai netoliese, prie Janson-de-Sailly vidurinės mokyklos; ją pamatę, su aukle ėmėme bėgti aukštyn Pompe gatve. Skanduota frazė „Mirtis žydams!“ vėliau transformavosi į „Geriau Hitleris nei komunizmas“. Veiksmas vyko buržuazijos sluoksnio žydų gausiai apgyvendintame rajone (Pompe gatvėje, Paul-Doumer aveniu). Mano motina, ne tiek iš baimės, kiek iš pagarbos nusistovėjusiems papročiams, mudviem tarė: „Oi, nuleiskite užuolaidas.“ O įpuolęs tėvas sušuko: „Pakelkite jas.“ Tąkart jis mane įleido į mažą balkonėlį. Ryškiai atsimenu sceną: „Mirtis žydams! Mirtis žydams!“ Tada tėvas man ramiai pasakė: „Tai vadinama istorija. Niekada jos nebijok.“ Esant šešerių, šie žodžiai itin paveikūs. Nuo to karto žinau, ką laikyti istorija, ir jeigu pagaunu save bijant, susigėstu. Stengiuosi tą įveikti.

Tai, kad nuo mažumės žinojau apie Hitlerį, laikau milžinišku privalumu. Šitoks žinojimas suteikė man ugdymąsi be sentimentų. Dar nuo mano gimimo 1929-aisiais tėvas visiškai tiksliai numatė, kuo visa tai virs, todėl manęs niekas nestebino.

L.A. Taigi jūsų tėvas, nuspėjęs tolesnę Europos raidą, kurstomą nacistinių idėjų, nusprendė su šeima persikelti į JAV. Kaip tai įvyko?

G.S. Paulis Reynaud, tuometis Prancūzijos ministras pirmininkas, paskutinę minutę priėmė sprendimą, kad šaliai būtini kariniai lėktuvai Grummans. Mano tėvas su keletu kitų svarbių asmenų finansų srityje buvo išsiųstas į Niujorką derėtis dėl sandorio kainos. Jam ten nuvykus, atsitiko kai kas visiškai netikėto. Pamirštame, kad Niujorkas turėjo neutralaus miesto statusą, kur naciai, į apykakles įsisegę svastikos ženklus, gausiai sukosi ne tik verslo srityje – jų buvo ir tarp bankininkų, keliaujančių po šalį ar dalyvaujančių finansinėse derybose. Volstryto klube artimas tėvo draugas vokietis (valdęs stambią iki šiol veikiančią Siemens įmonę), išvydęs jį prie stalo, nusiuntė žinutę. Neišsidavęs atpažintas draugo, tėvas ją viešai suplėšė. Tačiau pastarasis, palūkuriavęs jo tualete, šiam pasirodžius sugriebė jį už pečių ir tarė: „Klausyk. Šiais metais Prancūziją pjausime tarsi įkaitintu peiliu sviestą. Bet kokia kaina išgabenk iš ten savo šeimą!“ Tai įvyko dar prieš lemiamą Vanzės konferenciją. Jau tada didieji Vokietijos bankininkai ir generaliniai direktoriai – iš pinigų judėjimo sąskaitose ir Vermachto veiksmų Lenkijoje – suprato, kas vyksta. Tai yra nutuokė, kad visų žydų laukia mirtis. Tik bendrai žinota, kad bus imtasi masinio žudymo, tačiau nei kaip, nei kokiais metodais.

Taigi tai vyko 1940-aisiais, prieš pat vokiečių invaziją. Gerai, jog tėvas šį perspėjimą priėmė rimtai. Paulio Reynaud jis paprašė leidimo visai šeimai (mamai, seseriai ir man) išvykti į JAV, ir šis jį davė. Nepaisant to, motina prieštaravo: „Tai nesvarstytina. Jei išvyksime, vaikai nelaikys baigiamojo egzamino. Mano sūnus nepateks į Prancūzijos akademiją!“ Laimei, esame žydai ir tėvo žodis šeimoje laikomas įstatymu. Tad palikome Paryžių. Spėjome patekti į paskutinį iš Genujos vykusį amerikiečių kruizinį laivą dar prieš užpuolant vokiečiams. Jei ne tai, ar būčiau likęs gyvas? Yra manančių, kad vokiečiai patys nežinojo Hitlerio planų Prancūzijoje, bet, po teisybei, žinančiųjų buvo dar nuo 1939 m. pabaigos, kai vyko masinės žudynės Lenkijoje. Savaime suprantama, apie tai kalbėti jiems nebuvo leidžiama. Tačiau jei esi Siemens vadovas, naujienas sužinai iš pačių Vermachto lyderių, aptarinėjančių įvykius Lenkijoje. Tokiu būdu buvo išgelbėtos mūsų gyvybės.

L.A. Ar nebus taip, kad, kaip minite net keliose savo knygose, iš to kyla kaltės jausmas, kurį apibūdinate kaip besaikiškumo pojūtį?

G.S. Taip, ryškiai tą išgyvenu. Iš visų mano klasiokų Janson-de-Sailly mokykloje išgyveno vos du žydai. O jų buvo gausu, nes ši vieta – jaunų žydų berniukų akademija. Likusieji buvo nužudyti. Kasdien apie tai galvoju. Atsitiktinumas, išgyvenimą lėmusi ruletė, laimingas loterijos bilietas? Kodėl kiti berniukai ir jų tėvai turėjo mirti? Nemanau, kad kas nors pajėgtų tą suprasti. To neįmanoma suprasti. Atrodo, tai paprasčiausia sėkmė, mistiškai išmesti žaidimo kauliukai. Jeigu, priešingai nei aš, esate religingas, čia galite įžvelgti Dievo ranką. Kitaip privalai turėti pakankamai drąsos pasakyti: „Tai tebuvo žaidimas, kuriame nuskilo pasirinkti laimingą skaičių.“

L.A. Taigi atvykote į JAV, ten pradėjote lankyti prancūzišką vidurinę mokyklą, po to prasidėjo keletas jums gan liūdnų metų.

G.S. Knyga apie tai, kas anuomet dėjosi Niujorke, dar nėra išleista, nors tai tikrai įdomi tema. Vidurinė mokykla, savaime suprantama, tebepriklausė Viši režimo vyriausybei. Dviejų mano klasėje gana mielų berniukų tėvas buvo Pétain’o laivynui Martinikoje vadovavęs admirolas. Pati mokykla buvo petenistinė, nors joje mokėsi tiek pabėgėliai, tiek vienokio ar kitokio plauko rezistentai. Aukštesnėje klasėje besimokę du septyniolikmečiai draugai sumelavo savo amžių, kad patektų į Prancūzijos kariuomenę. Abu žuvo Verkore. O tebuvo viso labo dvejais metais vyresni už mane. Per pertraukas mokykloje mušdavomės, sklandė neapykanta. Tada dar savimi labai pasitikėjusi Viši grupuotė neapkentė ne tik žydų – engė ir kairiuosius bei visus tuos, kurie parodydavo menkiausią nepritarimą. Situacijai pasikeitus, tiek mokyklos galva, tiek visi mokytojai bei administracijos žmonės nedelsiant užsikabino Lorraine’o kryžių – laisvos Prancūzijos simbolį. Laikau reikšminga pamoka galimybę išvysti, kaip situacija gali pasikeisti pernakt! Generolui de Gaulle’iui atvykus į mokyklą, tie bailiai jam lankstėsi, apsimestinai džiaugdamiesi išlaisvinimu. To pamatymas daug išmokė.

Kitaip tariant, aplinka gerai išugdė. Kodėl? Ogi todėl, kad į Niujorką bėgę aukščiausio rango intelektualai mums, vaikams, davė vertingų pamokų, kaip bent truputį užsidirbti. Pavyzdžiui, dar prieš įsidarbindami Prinstono ir Harvardo universitetuose, man filosofiją dėstė Étienne’as Gilsonas ir Jacques’as Maritainas. Lankiau Claude’o Lévi-Strausso bei Boriso Gourévitch’iaus užsiėmimus. Didieji intelektualai švaistė laiką su paaugliais, ruošdami juos egzaminams ir bakalauro laipsniui. Išties nepaprastas laikas. Mokykloje mano geriausias draugas buvo Franciso Perrino, kurio tėvas gavo Nobelio premiją, sūnus (čia dar galima prisiminti Frédéricą Joliot-Curie, gavusį Nobelio premiją už radioaktyvumo atradimą: abu laureatai troško komunizmo). Joliot-Curie, Perrinas, Jacques’as Hadamard’as visi iki vieno tikėjo, kad išlaisvinimas atves į marksistinę Prancūziją. Tai labai svarbu. Mokykloje praleisti metai mane ryškiai formavo – suvokiu, kokie reikšmingi jie buvo. Tam laikmečiui jaučiuosi skolingas.

L.A. Skola gal ir milžiniška, bet tai jūsų nesustabdė nuo to, kad paliktumėte JAV ir išvyktumėte į Jungtinę Karalystę.

G.S. Prieš tai dar buvo Paryžius, kur atvykau 1945 m. Sunkiai nusakoma, kaip viskas tuomet ten atrodė. Norėjau mokslus pabaigti Liudviko Didžiojo arba Henriko IV-ojo licėjuose (turėjau arogancijos, tad maniau, kad egzaminus išlaikysiu pakankamai gerai, jog įstočiau į Aukštąją normalinę mokyklą), bet tada tėvas pasakė: „Net negalvok! Ateitis priklauso anglosaksų kalbai. Atleisk už šiuos žodžius, bet jeigu tau vieną dieną pavyks parašyti padorią knygą ta kalba, ji tik po to bus verčiama į prancūzų.“ Ši nepaprasta pranašystė man įstrigo atmintin. Tėvui paklusau ir ankstyvuosius studijų metus praleidau Valstijose, dviejuose puikiuose – Čikagos ir Harvardo – universitetuose. Dažnai svarstau, koks yra prancūzų kalbos likimas. Tai daugiau ar mažiau liko kertiniu apmąstymo objektu mano gyvenime. Galvoju, kaip jis būtų pakrypęs man įstojus į Aukštąją normalinę mokyklą. Tebesigailiu nepabandęs.

L.A. Tuomet nusprendėte gyventi Londone. Paradoksalu: dirbote žurnale The Economist. Esate atpažįstamas kaip filosofas, rašytojas, semiotikas, intelektualas. Vos keletas žino, kad savo profesinį gyvenimą pradėjote kaip žurnalistas, besidomintis ekonomika.

G.S. Tai buvo prestižiškiausias savaitinis leidinys pasaulyje. Svarbiausia, kad darbas buvo anoniminis – po savo straipsniais nepasirašydavome. Ten konkurencija, siekiant darbo vietos, buvo didžiulė. Nieko apie ekonomikos politiką iki tol nežinojau, jaučiau aistrą prozai ir tarptautiniams santykiams. Nors buvau dar absurdiškai jaunas, gavau užduotį rašyti vedamuosius straipsnius apie Europos ir Amerikos santykius. Praleidus ketverius puikius metus, likimas iškrėtė pokštą, kuris, kaip laikas parodė, vedė į sėkmę. Leidinys išsiuntė mane už Atlanto aprašyti vykstančius debatus apie Amerikos ketinimus su Europa dalintis branduolinės energetikos žiniomis. Amerika, tada vadovaujama Eisenhowerio, nusprendė šito nedaryti. Nepaisant to, tikėtasi, kad bendradarbiavimas gali įvykti. Šiame kontekste vykau į mažutį gražų Prinstono miestelį, kur turėjau pakalbinti atominės bombos kūrėją J. Robertą Oppenheimerį. Šis patologiškai negalėjo pakęsti žurnalistų, tačiau tada pasakė: „Skirsiu jums dešimt minučių.“ Tas žmogus kėlė nenusakomą baimę. Buvo tokia situacija (ir viskas vyko mano akivaizdoje), kai vieną kartą jis tarė pradedančiam fizikui: „Esi dar toks jaunas ir tiek nedaug tenuveikei!“ Po tokių komentarų, rodos, galėtum baigti gyvenimą! Susitikti su Oppenheimeriu turėjau vidurdienį, tačiau jis nepasirodė. Todėl nuėjau pietauti su vienu iš geriausių diplomatų George’u Kennanu, to meto autoritetingiausiu meno istoriku Erwinu Panofsky’iu ir puikiu helenistikos bei Platono specialistu Haroldu Chernissu.

Kai jau laukiau po pusvalandžio turėjusio pasirodyti taksi, Chernissas pakvietė į savo kabinetą. Mums besikalbant, įėjo Oppenheimeris ir atsisėdo už nugarų. Tai buvo idealūs spąstai: jei tavo kalbinami žmonės tavęs negali matyti, jie jaučiasi paralyžiuoti ir taip pradedi valdyti situaciją. Oppenheimeris buvo tokių teatrinių manevrų specialistas. Chernissas tuo metu man rodė paties redaguojamą Platono ištrauką, kurioje buvo spraga, ir ją jis bandė užpildyti. Į pokalbį įsikišęs Oppenheimeris manęs paklausė, ką aš daryčiau su šiuo pasažu. Ėmiau kažką užsikirsdamas veblenti. Jis tada tarė: „Geram tekstui būdingos atviro interpretavimo vietos.“ Pagalvojau: „Neturiu ko prarasti, taksi čia bus už penkiolikos minučių.“ Ir taip atsakiau: „Tai išpūsta klišė. Pirmiausia, jūsų minėti žodžiai paimti iš Mallarmé. Antra, su šiuo paradoksu būtų galima žaisti ad infinitum. Ruošiant Platono leidimą, paprastiems mirtingiesiems geriau, kad tokios spragos būtų užpildytos.“ Oppenheimeris tada puikiai atsakė: „Ne. Tokios neišreikštos, bet numanomos vietos, ypač filosofijoje, duoda stimulą argumentacijai.“ Įvykęs pozicijų apsikeitimas jam labai patiko – paprastai niekas nedrįsdavo jam prieštarauti, o čia mes rimtai aptarinėjome temą. Neilgai trukus įpuolė Oppenheimerio sekretorė ir pasakė, kad pono Steinerio taksi nebegali ilgiau laukti, todėl ruošiasi išvykti (ketinau dėl vieno straipsnio vykti į Vašingtoną). Tada instituto prieangyje šis nepaprastas žmogus mane pakalbino taip, kaip kitas galėtų pakalbinti savo šunį:

– Ar tu vedęs?
– Taip.
– Turi vaikų?
– Ne.
– Puiku. Bus paprasčiau rasti būstą gyvenimui.

Štai taip jis mane, jauną humanitarą, pakvietė dirbti į Pažangių tyrimų institutą Prinstone. Mūsų susitikimas jam paliko malonų įspūdį. Išsiunčiau telegramą į The Economist, iš kurio sulaukiau tokio atsakymo: „Nedarykite kvailysčių, su mumis esate laimingas. Kartą savaitėje duosime laisvą dieną jūsų mokslinei veiklai, galėsite rašyti savąsias knygas apie Tolstojų, Dostojevskį, tragediją. Pasilikite su mumis.“ Ir vėl kartojosi istorija, panaši į tąją dėl mokyklos. Svarstau, ar tik nederėjo pasilikti ir tęsti darbo anoje vietoje. Tikrai būčiau antras žmogus žurnale (toks ir buvo jų planas), tačiau niekuomet nebūčiau tapęs vadovu. Ten buvau išties laimingas – man gerai mokėjo, gaudavau viską, ko užsimanęs. Kita vertus, vien mintis peržengti Einsteino namų duris vertė stumti į šalį savo puikybę. Todėl, palikęs The Economist, su žmona persikėliau į Prinstoną.

L.A. Ką išmokote per tuos keletą darbo metų su Oppenheimeriu? Ar juos laikote lemtingais savo intelektualiniame gyvenime?

G.S. Nepaprastai. Pirmiausia dėl to, kad pradėjau darbą su autoritetingiausiais savo sričių mokslininkais. Antra, aukštumų siekti norėjau būdamas tarp geriausiųjų. Net žiūrint iš estetinės ir filosofinės perspektyvos, manau, kad gyvename mokslinio pakilimo amžiuje. Anuomet ir buvau apsuptas tokių intelektualių veikėjų. Ta aplinka buvo tarsi oazė, tiesiog ideali tyrinėjimo darbams. Per pirmąjį socializacijos renginį institute naujokai spausdavo rankas senbuviams – toks buvo ritualas. Labai aukštas, liesas žmogus tada priėjo prie manęs ir tarė: „Aš André Weilas, vargu, ar vėliau dar turėsime galimybę pasikalbėti.“ Jis kalbėjo prancūziškai. „Todėl turiu kai ką pasakyti dabar. Jeigu esate protingas – dirbate su sveikųjų skaičių teorija. Jeigu iš tiesų esate protingas – toks, kaip aš, – dirbate su algebrine topologija. Visa kita, gerbiamasis, yra šlamštas.“ Niekada to nepamiršiu. Tai buvo Simone’os Weil brolis.

L.A. Taip pat vienas iš grupės Nicolas Bourbaki[2] steigėjų.

G.S. Jo kalboje galėjai užčiuopti Simone’os Weil balsą. Ir, po teisybei, mes daugiau niekuomet nepasikalbėjome. Tačiau vėliau ten pasitaikydavo ir didžiadvasiškų akimirkų. Pavyzdžiui, kai institute pietavau pirmą kartą, baiminausi įžengti į valgomąjį. Kaip atsilaikyti, kai, įėjęs patalpon, akis į akį susiduri su intelekto gigantais? Nielsas Bohras, pamatęs mano svyravimus, tąkart pasakė: „Prisėsk prie manęs.“ Tai buvo ypač plačių pečių ir didžiulių rankų savininkas. Tačiau jis elgėsi labai šiltai (o aš nė nesiryžau prabilti). Iš kišenės ištraukęs nuotrauką, tarė: „Čia dvylika mano anūkų, žinau visų jų vardus.“ Štai kaip jis padėjo man tada atsipalaiduoti. Galiausiai tapome gerais draugais. Žinoma, susidūriau ir su tokiais, su kuriais būdavo sudėtinga. Didieji mokslininkai kartais būna giliai atsiskyrę. Juos čia vienijo dvi veiklos: muzika (vyko nuostabūs kamerinės muzikos vakarai) ir šachmatai (atstojantys kalbą tiems, kurie, rodos, amžinai prasėdėtų nebylūs). Galima paklausti, apie ką kalbėtis su Johnu von Neumannu, André Weilu? Net jeigu esate nepaprastas matematikas, liežuvį geriau prilaikyti už dantų. Tačiau šachmatų žaidime ir muzikoje buvo daug kontakto bei šilumos. Ir iš tų, o vėliau ir iš Kembridžo laikų esu susidaręs įspūdį, kad humanitariniuose moksluose apstu apgaulės. Tuo tarpu matematikoje ar tiksliuosiuose moksluose to nėra – tai, kas užrašyta, yra teisinga arba ne. Neapgausi. Bet kuris, bandantis klastoti eksperimentus, rezultatus, teoremas, yra sunaikinamas. Pernakt ar artimiausiu metu toks bus kolegų išmestas iš bendruomenės. Moralė vertinama griežtai. Ji savaime ypatinga – tai tiesos moralė. Tokį pasaulį visuomet mėgau ir jis šioje srityje veikia. Nuo Francio Bacono XVII a. iki Francio Cricko, Jameso Watsono ir Stepheno Hawkingo Kembridže, kiekviena karta išvydo moksluose savo genijų (pavyzdžiui, Newtonas, Darwinas, Williamas Thomsonas). Netgi dabar šiame mažame miestelyje tarp kolegų yra, jei neklystu, dešimt Nobelio premijos laureatų (jau neminint gausybės garbės profesorių).

L.A. Atrodo, kad iš tos bendruomenės, bendrabūvio patirties išmokote analizės tikslumo, reiklumo, ką vėliau pritaikėte savo srityje – humanistikoje. Jūs pirmasis Europoje į literatūrą, mitologiją, literatūros istoriją įvedėte kvazi-matematinio griežtumo koncepcijas.

G.S. Būtų gerai, jei būtumėte teisi! Niekinu apgaudinėjimą, niekinu sukčiavimą humanitariniuose moksluose. Pirmiausia, turime fundamentalią filosofinę problemą. Nei muzikos, nei meno, nei literatūros kūrinio kritinis vertinimas negali būti įrodytas. Jei sugalvočiau teigti, kad Mozartas nemokėjo kurti muzikos (išties yra rimtai taip manančių), mane galėtų laikyti kvailiu, bet neįrodytų, kad esu neteisus. Tolstojui, sakiusiam, kad Lyras tėra kažkokio nesusipratėlio, nenutuokusio, kas yra tragedija, perkrauta melodrama, galima atsakyti: „Pone Tolstojau, apgailestauju, bet atrodote juokingai, taip klysdamas.“ Tačiau jo netiesos taipogi nepavyktų įrodyti. Deja, nuomonės lieka nepaneigiamos. Žmonės mėgsta sakyti, kad pasiektas konsensusas – tebūnie. Tačiau tai visiškai nieko neįrodo, nes jis taip pat gali būti klaidingas. Estetiniame sprendime glūdi efemeriškumas, vidinis trumpalaikiškumas. Paprašius paminėti penkis šešis svarbiausius asmenis, sakykim, šiuolaikinėje literatūroje, keturi iš penkių būtų net negirdėti apsišvietusiai visuomenei – žmonėms, kurie laikomi išsilavinusiais ir apsiskaičiusiais.

Taip pat dėl priežasčių, kurių nežinome, estetinė meno, literatūros patirtis slypi anapus gėrio ir blogio. Artėjant gyvenimo pabaigai, vis daugiau laiko skiriu tokioms problemoms: „Kodėl muzika negali meluoti?“ ir „Kodėl matematika negali meluoti?“ Savaime suprantama, jos gali klysti, tačiau tai kas kita. Per muziką gali kalbėti meluojantys charakteriai, tokie kaip Verdžio Jagas, tačiau nemanau, kad pati muzika žino, kaip reikia meluoti. Ir tai, mano galva, daro ją reikšmingesnę už kalbą.

Būtent Prancūzijoje (vėliau atsikartojant kitose šalyse) kalbos dekonstrukcijos drama – postruktūralizmas – yra aktyviausia (tai iškilo tuoj po Duchampo pirmtako dadaizmo, kuris, regis, vadovavo didžiajai meno krizei). Molière’o ir Descartes’o žemėje – Prancūzijoje – krizė pasireiškia (arba taip bent jau būdavo) kaip lūžis. Tiek kalbos destrukcija, tiek abejonė tiesa čia pasiekia kritinį tašką. Tai labai įdomu. Kalba priima viską. Retai susimąstome apie akivaizdų faktą, jog galime sakyti viską ir nebūsime sudrausminti, kaip ir patys nebūsime šokiruoti, išgirdę kitų sakomus baisiausius dalykus. Kalba – vergiškai nuolanki, ji (man tai paslaptis) visiškai nepaiso etikos normų.

L.A. Taip, bet kartu kalba gali kreiptis į tiesą. Nebūtinai ją įgarsinti ar palaikyti, bet bent jau pabandyti į ją kreiptis.

G.S. Kalba, pati galbūt būdama nuoširdi, bandys įtikinti savo išsakomu dalyku, tačiau ji turi atstovauti tik kalbančiojo nuomonę. Būtinas ryšys tarp pareiškimo ir paties gyvenimo, veiksmo. Pavyzdžiui, Prancūzija turėjo daugybę tūkstančių intelektualų marksistų, kurie jokiais būdais nebūtų kėlę kojos į Sovietų Sąjungą. Niekada, už nieką pasaulyje.

L.A. O ir ten pabuvojusių, tarp jų Sartre’o, akis dengė raiščiai.

G.S. Bet jie net šnekėdami apie Staliną žinojo, kad kalba netiesą. Visada buvo ir bus piktų atsidavusių sionistų, kurie niekada nekels kojos į Izraelį. Vis tik turėtų būti bent menkiausias ryšys tarp kalbos ir gyvenimo. Žinau, kad tai gali būti labai sudėtinga. Sunku būti nuoširdžiu, nes tai reikalauja pastovios savikritikos. Todėl man visuomet atrodė lengviausia svaidytis pareiškimais, priešingais tam, kaip gyvenama.

 

Vertė Karolina Rimkutė

Versta iš: George Steiner, Laure Adler, A Long Saturday, Chicago: University of Chicago Press, 2017, p. ix-xi; 1–14.

 

Susijęs tekstas:

Eiti pirmyn didžiuojantis, kad neturi namų: pokalbis su George’u Steineriu

 

  1. [1]Staviskio afera – 1933 m. kilęs finansinis skandalas Prancūzijos Trečiojoje Respublikoje (1870–1940), kuris, kurstomas kraštutinės dešinės jėgų, šalyje sukėlė didžiulę krizę. Skandalas prasidėjo 1933 m. gruodį Bajono mieste, kai paaiškėjo, jog vertybiniai popieriai, išleisti kredito įstaigos, įkurtos finansininko Aleksandro Staviskio, yra beverčiai. 1934 m. sausį Staviskį radus negyvą, policijos pareigūnai pranešė, kad jis nusižudė. Vis dėlto Prancūzijos dešinieji manė, kad Staviskis buvo nužudytas, siekiant išvengti skandalo, į kurį būtų įsukti žymūs žmonės – ministrai ir parlamento nariai. Vyriausybės pastangos nuslopinti aferos atgarsius tik dar labiau sustiprino visuomenėje sklandžiusį populiarų įsitikinimą, kad parlamentinė santvarka visiškai sugedo. Vildamiesi pakeisti santvarką, klestintys antirespublikiniai judėjimai – tokie kaip fašizmui prijaučiantys Action Française ir Croix de Feu – ėmė vadovauti masinėms demonstracijoms. Šios agitacijos kulminaciją pasiekė 1934 m. vasario 6 d., kai kilo riaušės, kuriose penkiolika žmonių buvo nušauti šalia Deputatų Rūmų; dėl to vienas po kito atsistatydino du kairiųjų valdančiosios koalicijos premjerai. 1934 m. vasarį subūrus nacionalinės vienybės vyriausybę, kuriai vadovauti ėmėsi buvęs šalies prezidentas Gastonas Doumergue, galiausiai pavyko atkurti pasitikėjimą ir pašalinti grėsmę respublikai. / Šaltinis: britannica.com/event/Stavisky-Affair
  2. [2]Prancūzijos matematikų grupė, skelbusi savo darbus kolektyviniu Nicolas Bourbaki slapyvardžiu.
Tagged with: AdlerkritikakūrybaliteratūranacizmasnegaliaOppenheimerreligijaSteiner
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.