„Gilles’io Deleuze’o abėcėlė“ (L’Abécédaire de Gilles Deleuze) – aštuonių valandų televizijos filmas, kuriame žurnalistė Claire Parnet kalbina filosofą Gilles’į Deleuze’ą. Pokalbius 1988 m. nufilmavo Pierre’as-André Boutangas, bet oficialus filmo pristatymas įvyko tik 1996-aisiais, jau po filosofo mirties, kaip šis ir pageidavo.

Pokalbiai susideda iš įvairių temų, kurias pristato prancūzų kalbos abėcėlės raidės[1].

Pateikiame Deleuze’o abėcėlės raidę V, kuri pristato išvykos (pranc. voyage) temą.

 

V – tai Voyage

 

Claire Parnet (C.P.): Eikime tiesiai prie raidės V, o tai yra voyage (išvyka). Ir čia mes susiduriame su konceptu-paradoksu, kadangi esate sukūręs sąvoką, ar konceptą, nomadizmas (nomadisme), – tačiau išvykų jūs nepakenčiate. Šioje pokalbio vietoje galime drąsiai atskleisti: išvykų nepakenčiate. Kodėl gi jūs nepakenčiate išvykų?

Gilles Deleuze (G.D.): Išvykų nemėgstu dėl sąlygų, kurios supa neturtingą intelektualą, kuomet jisai išvyksta. Galbūt aš žavėčiausi išvykomis, jeigu keliaučiau kiek kitaip. Bet intelektualai… [Deleuze’as juokiasi] …ką gi jiems reiškia išvykos? – Išvykos į konferencijas kitame pasaulio krašte, jeigu to prireiks… O kur dar visa tai, kas vyksta prieš ir po: kalbėti prieš [konferenciją] su žmonėmis, kurie tave šiltai sutinka, kalbėti po [konferencijos] su žmonėmis, kurie tavęs mandagiai klausėsi… Kalbėti, kalbėti, kalbėti. Žinote, intelektualų išvykos yra išvykos priešingybė. Trenktis į pasaulio kraštą dėl pasikalbėjimo, nors tą patį gali padaryti namie. Pasimatyti bei pasikalbėti su žmonėmis ir prieš, ir po [konferencijos] – juk tai siaubinga išvyka.

Tiesą sakant, aš visai nejaučiu jokio polinkio išvykoms, bet man pačiam tai nėra principinis dalykas ir aš, ačiūdie, netgi nepretenduoju į teisybę. Gerai, štai aš klausiu savęs, kas gi man nepriimtina išvykose. Pirma, visame tame yra dalelė netikro trūkio. Mano galva, tai yra pirmas aspektas, kodėl vengiu išvykų. Pirma priežastis yra nepakankamas trūkis (rupture a bon marché). Suprantu, ką turėjo minty Fitzgeraldas: „Neužtenka vien tiktai išvykti, kad sukurtum tikrą trūkį.“ Jeigu nori trūkio, tuomet neužtenka tik išvykti, turi padaryti kažką kita, kadangi, galų gale, ką kiekvienas nori surasti? Kažkas pasakė, jog žmonės, kurie daug keliauja, ir galbūt tuo netgi didžiuojasi, šitai daro norėdami surasti tėvą. [Deleuze’as juokiasi] Apie tą dalyką knygų parašė daug garsių reporterių: jie buvo visur – Vietname, Afganistane, kur tiktai nori, – ir visi tiesiai šviesiai sakė, kad ieškojo tėvo. Nereikėjo jiems šitaip vargti… [Deleuze’as juokiasi] Šia prasme išvykos išties gali būti edipiškos. Ką gi, gerai, tačiau aš sakau ne, man tai netinka.

Antra priežastis… Man didelį įspūdį padarė Becketto – kieno gi daugiau? – posakis; vienas jo personažas [Kamjė] pasakė maždaug taip (cituoju netiksliai, iš tikrųjų skamba geriau): „Be abejo, mes kvaili, bet visgi ne iki tokio lygio, kad išvyktume dėl malonumo.“ Man šis posakis visiškai priimtinas. Aš esu kvailas, bet ne iki tokio lygio, kad išvykčiau vien dėl malonumo. Ne, aš nesu toks kvailas.

Yra ir trečias aspektas, susijęs su išvykom. Jūs paminėjote nomadą… Taip, nomadai mane visada žavėjo, tačiau būtent todėl, kad nomadai yra žmonės, kurie neišvyksta. Tie, kas išvyksta, yra emigrantai. Taip jau būna, kad labai gerbiami žmonės yra priversti išvykti – tai išeiviai, emigrantai, ir iš tokių išvykų nesijuokiama, nes tai yra sakralinė išvykos – priverstinės išvykos – forma. Tačiau nomadai vis dėlto neišvyksta. Priešingai, nomadai iš tikrųjų nejuda iš vietos (ils restent immobiles), – šitaip kalba visi nomadų žinovai. Taip esti todėl, jog nomadai nenori išvykti, nes jie prisirišę prie žemės, prie savo krašto. Jų kraštas tuštėja, bet jie jo nepalieka – klajoti jie gali tik savo žemėje, ir tai įmanoma tiktai dėl jų noro pasilikti savojoje klajonių žemėje. Tam tikra prasme nėra nieko nejudresnio už nomadą, niekas neišvyksta rečiau už nomadą. Mat jų nenoras išvykti ir daro juos nomadais. Ir būtent todėl juos nuožmiai persekioja.

Ir galų gale paskutinis išvykų aspektas, kuris jas daro nelabai kokiomis… Yra vienas nuostabus Prousto posakis: „Kas gi mums nutinka kiekvienos išvykos metu? Išvykdami mes visados kažką patikriname. Mums reikia įsitikinti, kad toji spalva, kurią matėme sapne, iš tikrųjų esti.“ Ir tuomet jis priduria labai svarbų dalyką. Jisai sako: „Prastas yra tas sapnuotojas, kuris nesileis į kelią, idant įsitikintų, ar iš tikrųjų esama tos jam prisisapnavusios spalvos, nes geras sapnuotojas žino, jog būtinai reikia patikrinti, ar toji spalva esti.“ Manau, kad tai yra gera išvykos koncepcija. Kita vertus…

C.P.: Tai fantastiška progresija.

G.D.: Ne, visgi esama išvykų – tikrų trūkių. Tarkime, šiuo metu man atrodo, kad Le Clézio gyvenimą galima laikyti tokiu, kuris yra sukurtas atitinkamo trūkio.

C.P.: [D. H.] Lawrence’as…

G.D.: Lawrence’as… taip… Lawrence’as… Yra daugybė mane žavinčių didžių rašytojų, kurie moka sukurti išvykų pojūtį. Kad ir Stevensonas: negalima neįvertinti Stevensono išvykų. Tai, ką kalbu, nėra apibendrinimai, aš kalbu apie save, apie žmogų, kuris nemėgsta išvykti tikriausiai dėl tų keturių priežasčių.

C.P.: Ar tai, kad nepakenčiate išvykų, susiję su jūsų įgimtu lėtumu?

G.D.: Ne. Manau, kad išvykos gali vykti ir labai lėtai, tačiau aš vis dėlto visiškai nejaučiu noro išvykti. Visi mano turimi intensyvumai yra nejudantys intensyvumai. Intensyvumai pasiskirsto erdvėje arba kitose sistemose, kurios nebūtinai esti išorinėse erdvėse. Užtikrinu jus: kuomet skaitau puikią knygą, kuri mane žavi, arba kai klausausi muzikos, kurią laikau nuostabia, – jaučiu, jog pasineriu į atitinkamą būseną… Išvykos niekada nesuteiks tokių emocijų. Kodėl turėčiau leistis į kelią ieškoti emocijų, kurios man nepriimtinos, jeigu man žymiai geresnes [emocijas] gali suteikti nejudančios sistemos, tokios kaip muzika ar filosofija? Turiu minty, kad gyvuoja geomuzika, geofilosofija – tai tikrų tikriausios vietovės, mano vietovės, ar ne?

C.P.: Jūsų užsienis.

G.D.: Mano paties užsienis, kurio išvykdamas nerasiu.

C.P.: Esate puiki iliustracija to, kad judėjimas nėra tas pats, kas judėjimas erdvėje, bet jūs vis dėlto buvote šen bei ten išvykęs – į konferencijas Libane, Kanadoje, JAV.

G.D.: Taip taip, buvo toks metas, bet turiu pasakyti, kad mane visuomet į tai įtraukdavo. Deja, aš pernelyg dažnai išvykdavau, dabar jau gana. Anuomet mėgdavau klajoti pėsčiomis, tačiau dabar mažiau vaikštau, taigi išvykų laikas baigėsi. Visgi prisimenu, kaip nuo ryto iki vakaro vienas klajojau Beiruto gatvėmis nė nežinodamas, kur einu. Aš mėgstu apžiūrinėti miestus vaikštinėjant, bet dabar viskas baigta.

 

Parengė ir vertė Linas Jankauskas

Vertimo šaltiniai:

Gilles Deleuze V as in Voyage (angliška santrauka; aut. Charles J. Stivale)

V как в Voyage (Путешествие) (Алфавит Жиля Делёза с Клер Парне) (rusiška stenograma; aut. G. Kolomijecas; p.169–172)

Gilles Deleuze V for Voyage (video su angliškais subtitrais)

  1. [1]Gilles’io Deleuze’o abėcėlė:

    A – tai Animal (Gyvūnas);

    B – tai Boisson (Gėrìmas);

    C – tai Culture (Kultūra);

    D – tai Désir (Geismas);

    E – tai Enfance (Vaikystė);

    F – tai Fidélité (Ištikimybė);

    G – tai Gauche (Kairė);

    H – tai Histoire de la Philosophie (Filosofijos istorija);

    I – tai Idée (Idėja);

    J – tai Joie (Džiaugsmas);

    K – tai Kant (Immanuel Kant);

    L – tai Littérature (Literatūra);

    M – tai Maladie (Negalavimas);

    N – tai Neurologie (Neurologija);

    O – tai Opéra (Opera);

    P – tai Professeur (Profesorius);

    Q – tai Question (Klausimas);

    R – tai Résistance (Priešinimasis);

    S – tai Style (Stilius);

    T – tai Tennis (Tenisas);

    U – tai Un (Vienis);

    V – tai Voyage (Išvyka);

    W – tai Wittgenstein (Ludwig Wittgenstein);

    X & Y: pasak Claire Parnet, X yra nežinoma, o Y neišreiškiama, todėl iškart einama prie paskutinės prancūzų kalbos abėcėlės raidės

    Z – tai Zig-zag (Zigzagas).

Tagged with: DeleuzeišvykakelionėliteratūramuzikaParnet
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.