„Gilles’io Deleuze’o abėcėlė“ (L’Abécédaire de Gilles Deleuze) – tai aštuonių valandų televizijos filmas, kuriame žurnalistė Claire Parnet kalbina filosofą Gilles’į Deleuze’ą. Pokalbius 1988 m. nufilmavo Pierre’as-André Boutangas, bet oficialus filmo pristatymas įvyko tik 1996-aisiais, jau po filosofo mirties, kaip jis ir pageidavo.

Pokalbiai susideda iš įvairių temų, kurias pristato prancūzų kalbos abėcėlės raidės[1].

Pateikiame Deleuze’o abėcėlės raidę K, pristatančią temą apie Immanuelį Kantą, kurio gimtadienį švenčiame balandžio 22-ąją.

 

K – tai Kantas

 

Claire Parnet (C.P.): Raidė K yra Kantas. Atrodo, kad iš visų filosofų, apie kuriuos rašėte, Kantas yra labiausiai nutolęs nuo jūsų mąstymo stiliaus. Tačiau esate minėjęs, jog visi jūsų tyrinėti autoriai turi kažką bendra. Taigi pradžiai: ar yra kas nors bendro tarp Kanto ir Spinozos, kas nors, kas nėra akivaizdu iš pirmo žvilgsnio?

Gilles Deleuze (G.D.): Jeigu galima, norėčiau atsakyti į pirmąją klausimo dalį: kodėl aš susidomėjau Kantu, nepaisant mano kažkada pasakytų žodžių, kad nėra nieko bendro tarp Kanto ir Spinozos, nėra nieko bendro tarp Nietzsche’s ir Kanto (taip, Nietzsche atidžiai skaitė Kantą, tačiau tai yra skirtingos filosofijos koncepcijos). Kodėl gi aš žaviuosi Kantu? Dėl dviejų priežasčių. Kantas yra posūkio taškas: jis pradeda daryti tai, kas filosofijoje dar niekada nebuvo daryta, ir žengia taip toli, kaip tik įmanoma. O svarbiausia, kad jisai pradeda teismus (il érige des tribunaux), galbūt dėl Prancūzijos revoliucijos įtakos.

Iki pat šiandienos žmonės, taipogi ir aš, apie konceptus bando kalbėti kaip apie personažus. Iki Kanto, iki XVIII amžiaus, vyravo naujas filosofo tipas – tyrėjo (enquêteur) tipas. Darbai vadinosi tyrimais: tyrimas apie žmogiškąjį supratimą, tyrimas apie tą, tyrimas apie aną… Filosofas manė, kad jis yra tyrėjas. Taip buvo XVII amžiuje, o Leibnizas iš tiesų buvo paskutinis šios tendencijos atstovas, kadangi save laikė advokatu, ginančiu bylą. O visų svarbiausia, kad jisai save laikė Dievo advokatu. Anuomet turbūt buvo dalykų, dėl kurių Dievas galėjo susilaukti priekaištų, taigi Leibnizas parašė įstabų nedidelį veikalą apie Dievo bylą, bylą teisine prasme, kad Dievo bylą reikia apginti. Ryškėja tokia personažų seka: advokatas, tyrėjas, o atėjus Kantui – teismo atsiradimas, proto teismas; dalykai įvertinami pasitelkus proto teismo funkciją, ir sugebėjimai, supratimo prasme – vaizduotė, žinios, moralė, – nustatomi pasitelkus proto teismo funkciją. Žinoma, jis naudoja savo paties sukurtą nuostabų kantiškąjį metodą, kuris vadinamas kritiniu metodu. Turiu prisipažinti, kad tas Kanto aspektas mane beveik priverčia susigūžti iš siaubo, tačiau tai yra ir siaubas, ir susižavėjimas, kadangi jis yra labai originalus. Grįžtant prie klausimo… Tie konceptai, kuriuos sukūrė Kantas, tik vienas Dievas žino, kaip jisai juos sukūrė… Manau, kad proto teismo konceptas yra neatskiriamas nuo kritinio metodo. O apie ką aš svajočiau… Sprendimo teismas, sprendimo sistema. Sprendimo sistemai nebereikia Dievo: sprendimo sistemos pagrindas yra protas, o ne Dievas. (Dar nesame išnagrinėję klausimo apie rašytojus, kurie man daro įtaką, taigi dabar galime apie tai pakalbėti, kad prie tos temos nereikėtų sugrįžti…)

C.P.: Nebūtinai…

G.D.: Galima pamanyti, kad čia slypi kažkas paslaptingo: kodėl kas nors, aš arba jūs, save susieja arba identifikuoja su kokia nors vienokia, o ne kitokia problema? Kodėl žmogus jaučia artumą kokiai nors konkrečiai problemai? Man atrodo, kad tai yra viena didžiausių mąstymo paslapčių. Žmogus gali paskirti gyvenimą vienai problemai iš daugybės kitų. Štai kad ir mokslo srities tyrėjai: žmogus užsiima kokia nors jam artima konkrečia problema, tačiau kitų problemų jisai nesprendžia. O filosofija yra problemų visuma, su savo nuoseklumu, bet ji, ačiūdie, nepretenduoja išspręsti visų problemų. Taip, aš veikiau jaučiuosi susijęs su problemomis, kurių tikslas – surasti priemones, padedančias nutraukti sprendimo sistemą ir ją pakeisti kuo nors kitu. Ir šioje vietoje išnyra didingi vardai, nors ir priklausantys skirtingoms tradicijoms. Taip, jūs buvote teisi, kuomet kalbėjote, jog visame tame esama priešpastatymo. Čia matau Spinozą, matau Nietzschę, o literatūroje – [D. H.] Lawrence’ą, ir galų gale – Artaud, paskutinį iš didžių rašytojų; jo darbas „Nutraukti Dievo teismą“ (Pour en finis avec le Jugement de Dieu) iš tiesų šį bei tą reiškia, tai nėra bepročio žodžiai. Šitai turėtume suprasti tiesiogiai: nutraukti sprendimo sistemą[2]. Visus tuos dalykus…

Kaip mėgstu sakyti, kas nors turi pažiūrėti, kas glūdi po konceptais ir problemomis. O po jais – nuostabios Kanto problemos. Jos išties stulbina. Jis yra pirmas žmogus, atlikęs nuostabią konceptų pervartą. Štai kodėl mane liūdina, kai žmonės, ypač jaunuoliai, siekiantys bakalauro laipsnio, filosofijos mokomi abstrakčiai, net nebandant – galbūt tai neįmanoma – juos įtraukti į problemų, fantastiškų problemų pasaulį, kurios yra žymiai įdomesnės už… netgi nežinau, už ką. Galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, iki Kanto laikas buvo kildinamas iš judėjimo, jis priklausė nuo judėjimo, buvo laikomas judėjimo skaičiumi arba judėjimo matu. O ką padarė Kantas? Kad ir ką jis padarė, tai buvo koncepto sukūrimas. (Tai, ką aš čia darau, yra niekada nesibaigiantis permąstymas, ką reiškia kurti konceptus.) Kantas sukuria konceptą, nes pakeičia subordinaciją. Po jo jau judėjimas priklauso nuo laiko. Staiga laikas pakeičia savo prigimtį: jis nebėra cikliškas. Kuomet laikas paklūsta judėjimui dėl priežasčių, kurias vardinti užtruktų labai ilgai, tuomet laikas yra periodiškas judėjimas, periodiškas dangaus kūnų judėjimas, t. y. judėjimas vyksta cikliškai. Ir priešingai, kuomet laikas išsilaisvina iš judėjimo, ir jau judėjimas priklauso nuo laiko, tuomet laikas tampa tiesia linija. Visada mąsčiau apie tai, ką pasakė Borgesas (nepaisant to, kad jis beveik neturėjo nieko bendro su Kantu): Borgesas kalbėjo, jog už žiedinį labirintą baisesnis gali būti tiktai labirintas, sudarytas iš tiesios linijos[3]. Neįtikėtina, tačiau būtent Kantas išlaisvino laiką.

Toji teismo istorija, kiekvieno sugebėjimo, kaip konkretaus tikslo funkcijos, vaidmens nustatymas yra tai, su kuo susidūrė Kantas gyvenimo pabaigoje. Jis yra vienas iš tų retų filosofų, kurie gilioje senatvėje parašo kokią nors viską atnaujinančią knygą (mintyje turiu jo „Sprendimo galios kritiką“). Jis iškelia idėją, kad sugebėjimai turi turėti netvarkingus tarpusavio santykius: jie susiduria vienas su kitu, o po to susitaiko – tai sugebėjimų kova, kur nebėra jokių standartų, nebėra teisminio subjekto. Jis pateikia savąją didingumo (Sublime) koncepciją, kurioje sugebėjimai sueina į konfliktus, į disonuojančius sąskambius (accords discordants). Šitai mane labai džiugina: disonuojantys sąskambiai, labirintas, kuris tėra tiesi linija, jo santykių pervarta… Mano galva, visa šiuolaikinė filosofija kyla iš šio dalyko, t. y. kad nuo šiol jau ne laikas priklauso nuo judėjimo, o judėjimas priklauso nuo laiko. Tai fantastiškas koncepto sukūrimas. Didingumo koncepcija su jos disonuojančiais sugebėjimų sąskambiais… Tie dalykai mane labai sukrėtė. Ką galima pasakyti? Akivaizdu, kad jis – didis filosofas, didingiausias filosofas, ir jo darbuose yra daugybė sluoksnių, kurie mane itin jaudina. Visa kita, kas užkrauta ant šio dalyko viršaus, manęs nedomina, bet aš nieko neteisiu; tą sprendimo sistemą aš tiesiog norėčiau nutraukti jos neteisiant.

C.P.: O kaip dėl Kanto gyvenimo?..

G.D.: A, Kanto gyvenimas… Tai nebuvo numatyta mūsų diskusijoje…

C.P.: Na, yra kitas aspektas, kuris galbūt jums patiks, kalbant apie Kantą; kalbu apie tai, ką ištyrė Thomas De Quincey [savo tekste „Paskutinės Immanuelio Kanto dienos“]: tas fantastiškas gyvenimas, reguliuojamas įpročių, jo kasdieniai nedideli pasivaikščiojimai, tas, galima sakyti, mitinis, ypatingas filosofo gyvenimas. Kas nors panašiai gali pagalvoti ir apie jus, t. y. kad viskas sureguliuota, daugybė įpročių, darbinių įpročių…

G.D.: Suprantu, ką turite mintyje. De Quincey tekstą mes abu laikome nuostabiu, tikru meno kūriniu. Tačiau tą aspektą turi visi filosofai. Jų įpročiai nevienodi, bet jie, tiesą sakant, yra įpročio vergai… Taip jau yra, kad jie būtinai turi būti įpročio vergai. Štai Spinoza… Man susidaro įspūdis, kad Spinoza gyvenime retai stebėjosi. Jis šlifavo lęšius, ir mes visada įsivaizduojame jį šlifuojantį tuos lęšius, priiminėjantį lankytojus…

C.P.: Pragyvenimui jis uždirbdavo šlifuodamas lęšius…

G.D.: Taip, tai nebuvo labai audringas gyvenimas, jeigu neimti domėn tuometinių politinių perversmų, bet Kantas taip pat gyveno tokiais laikais, kai vyko daug politinių perversmų. Tačiau yra žmonių, kalbančių apie Kanto apsirengimo ypatybes, apie tai, kad jis sau sukūrė nedidelį įtaisą, padedantį laikyti – nežinau – jo apatinius rūbus, jo kojines…[4] Visa tai gali žavėti, jeigu domiesi panašiais dalykais. Betgi visi filosofai… Nietzsche kalbėjo, kad filosofai iš esmės yra dorovingi, vargingi, ir dar priduria: mes tik spėliojame, kaip filosofai visu tuo naudojasi – tuo dorovingumu, tuo vargingumu ir etc. Kantas kasdien išeidavo pasivaikščioti, bet savaime tai nieko nereiškia. Kas vyko to nedidelio pasivaikščiojimo metu? Į ką jis žvalgėsi? Kas nors turi tą išsiaiškinti. Vis dėlto filosofai yra įpročio vergai. Mano galva, tai yra kontempliacijos įprotis, įprotis kontempliuoti apie kažką. „Įprotis“, tikrąja šio žodžio prasme, iš tiesų reiškia „kontempliacija“. Ką jis kontempliavo savo pasivaikščiojimų metu? Mes nežinome… O mano paties įpročiai, na, netgi nepatogu… Ką gi, taip, turiu keletą, tai savotiškos kontempliacijos. Aš kontempliuoju… Kartais šitai nutinka, kai vienumoje į ką nors žiūriu… Taip, va toks įprotis…

Immanuel Kant (1724–1804). // J. L. Raabo graviūra pagal G. Döblerio paveikslą (1791)

 

Parengė ir vertė Linas Jankauskas

Vertimo šaltiniai:

Gilles Deleuze K comme Kant (angliška santrauka, aut. Charles J. Stivale)

K как в Kant (Алфавит Жиля Делёза с Клер Парне) (rusiška stenograma; aut. L. Medvedeva; p.96–101)

Gilles Deleuze K for Kant (video su angliškais subtitrais)

 

  1. [1]Gilles’io Deleuze’o abėcėlė:

    A – tai Animal (Gyvūnas);

    B – tai Boisson (Gėrìmas);

    C – tai Culture (Kultūra);

    D – tai Désir (Geismas);

    E – tai Enfance (Vaikystė);

    F – tai Fidélité (Ištikimybė);

    G – tai Gauche (Kairė);

    H – tai Histoire de la Philosophie (Filosofijos istorija);

    I – tai Idée (Idėja);

    J – tai Joie (Džiaugsmas);

    K – tai Kant (Immanuel Kant);

    L – tai Littérature (Literatūra);

    M – tai Maladie (Negalavimas);

    N – tai Neurologie (Neurologija);

    O – tai Opéra (Opera);

    P – tai Professeur (Profesorius);

    Q – tai Question (Klausimas);

    R – tai Résistance (Priešinimasis);

    S – tai Style (Stilius);

    T – tai Tennis (Tenisas);

    U – tai Un (Vienis);

    V – tai Voyage (Išvyka);

    W – tai Wittgenstein (Ludwig Wittgenstein);

    X & Y: pasak Claire Parnet, X yra nežinoma, o Y neišreiškiama, todėl iškart einama prie paskutinės prancūzų kalbos abėcėlės raidės

    Z – tai Zig-zag (Zigzagas).

  2. [2]Plačiau žr. Gilles’io Deleuze’o esė „Nutraukti sprendimą“ (Pour en finir avec le jugement) iš rinkinio „Kritiškai ir kliniškai“ (Critique et Clinique, 1993).
  3. [3]Kalbama apie J. L. Borgeso novelę „Mirtis ir kompasas“ (La muerte y la brújula, 1942), kurią galima rasti ir lietuviškai perskaityti Borgeso novelių rinkinyje „Fikcijos“ (Vilnius: Baltos lankos, 2000).
  4. [4]Bijodamas prastos kraujo apytakos, Kantas niekuomet nenaudojo keliaraiščių ir vietoje jų sugalvojo kitą kojinių pritvirtinimo būdą: kojines jis pakabino ant virvelių, kurių galai suėjo į mažą dėžutę, paslėptą apatinių rūbų kišenėlėje. Tokiu būdu kojinės tvirtai laikėsi ir neveržė kojų. Kanto kojinių dėvėjimo ypatybes aprašė anglų rašytojas Thomas De Quincey (1785–1859) savo tekste „Paskutinės Immanuelio Kanto dienos“ (The Last Days of Immanuel Kant, 1827): https://ebooks.adelaide.edu.au/d/de_quincey/thomas/last-days-of-immanuel-kant/; prancūzų kino kritikas ir režisierius Philippe’as Collinas pagal De Quincey kūrinį pastatė filmą „Paskutinės Immanuelio Kanto dienos“ (Les derniers jours d’Emmanuel Kant, 1994).
Tagged with: DeleuzeKantParnetsprendimas
 

2 Responses to Gilles’io Deleuze’o abėcėlė: K – tai Kantas

  1. Audrius R. parašė:

    Kaip tik šiandien skaičiau šitą skyrelį 🙂

  2. Linas lj parašė:

    Internete dar galima pasižiūrėti Collino filmą apie Kantą, jo įpročius etc. – „Paskutinės Immanuelio Kanto dienos“:
    https://www.youtube.com/watch?v=RLtTfqyxXWA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.