Geras poetas mąsto, o geras mąstytojas kuria poeziją

pagal | 2016 08 15

Italų filosofą Giorgio Agambeną kalbina Rusijos menininkų, kritikų ir rašytojų sambūris Chto Delat („Ką daryti?“). Pokalbyje nagrinėjamos sąsajos tarp subjektyvumo, poezijos, kalbos, politikos ir filosofijos. Pateikiame pokalbio garso įrašo transkripciją.

„Poezija ir filosofija man tėra du intensyvumai, kurie teka per kalbos lauką. Kalbą regiu kaip lauką, tarsi fizikoje, kur esti elektromagnetinis laukas, intensyvumai ir įtampos. Esama dviejų priešingų įtampų, o viena jų yra poezija. Viena eina iš garso į prasmę, kita eina iš prasmės į garsą, tačiau jos negali egzistuoti pavieniui. Neįmanoma turėti tiktai vieną. Vienas intensyvumas eina su kitu; geras poetas mąsto, o geras mąstytojas kuria poeziją.“ (G. Agamben)

Giorgio Agambeno atvaizdas Chaoso buveinėje (Demeure du Chaos, šiuolaikinio meno muziejus Prancūzijoje)

Giorgio Agambeno atvaizdas Chaoso buveinėje (Demeure du Chaos, šiuolaikinio meno muziejus Prancūzijoje)

Aleksandras Skidanas (AS): Šiandien Rusijoje poezija, viena vertus, yra labai marginalizuota; ji, vaizdžiai tariant, yra nustumta nuo scenos. Kita vertus, naujų autoritarinių žingsnių ir viešosios sferos traukimosi kontekste poezija kažkaip atgavo tam tikrą dalį dėmesio ir galios, kurią prarado pertvarkos laikais, kuomet ji, kaip žinote, prieš tapdama atvira ir laisva, buvo uždrausta, nes visos naujausios temos iš literatūros ir poezijos emigravo į viešąją erdvę ar laikraščius. Didžiulė spraga atsivėrė dešimtajame dešimtmetyje, kai poezija tapo visiškai marginalia, asmenine iniciatyva. Dabar ji kitokia. Mūsų grupė [Chto Delat] poeziją laiko ypatingu, keistu lauku, kuriame vyksta ar gali vykti šis tas labai svarbaus. Būtent todėl norime paklausti, kaip galėtumėte apibrėžti poetinės išraiškos ypatumą, poetinę kalbą ir poetinį subjektyvumą? Tokia yra mano pirmojo klausimo tema. Šiuolaikinėje poezijoje, turiu omenyje poeziją po Celano, Mandelštamo, Brodskio, jau nebegalime suprasti griežto, vientiso subjektyvumo. Save ištrynęs subjektyvumas, kuris reikalauja naujų paaiškinimų ir apibrėžimų, yra kažkoks nepagaunamas dalykas. Gal galėtumėte pakomentuoti šį subjektyvumo išvietinimą, gyvuojantį nuo Mallarmé ir Rimbaud amžiaus iki Lyotardo postmodernaus suvokimo apie išvietintą subjektą?..

Giorgio Agamben (GA): Na, sakyčiau, kad poetinio subjektyvumo problema nėra tik modernioji problema. Šitai suprasti yra pats painiausias ir sunkiausias dalykas. Netgi prisimenant romantikų poetinę tradiciją, kiekvienas poetas stengėsi suprasti poetinę patirtį ir poetinį subjektyvumą. Tatai visada reiškia tam tikrą desubjektyvizaciją. Tai lyg negatyvumas garsiajame Johno Keatso laiške: poetas yra tas, kas neturi ego. Poetinis subjektas nėra subjektas. Tai yra gestas Je est un autre1. Poetas visais laikais stengėsi suprasti poetinio subjektyvumo problemą, vedančią prie negatyvaus subjektyvumo, nesubjektyvumo, desubjektyvizacijos. Kitas nuostabus pavyzdys yra portugalų poetas Pessoa. Vienoje savo knygoje cituoju jo garsų laišką, kuriame jis paaiškina, kaip rašo. Jam rašant, per jį ūmai materializuojasi ir kalba kitas ego. Šiam jis suteikia heteronimo2 vardą. Netgi klasikinėje poezijoje mūzos problema yra būtent tokia: kalba ne poetas, o mūza. Tai paprasčiausiai reiškia, kad poetinis subjektyvumas yra labai sudėtingas dalykas. Septintajame dešimtmetyje San Franciske buvo tokia įdomi mokykla, pavadinta „Diktuojama poezija“ (Dictated Poetry)3: jie grįžo prie šios mūzos idėjos ir minties, kad tai, kas kalba, nėra poetas. Tariant hėgeliškai, kalba yra tai, kas kalba. Vien šitai sako, kokia išties yra didelė poetinio subjektyvumo problema. Netgi Dante savo garsiajame poetikos aprašyme sako, kad „Aš esu tasai (trečiasis asmuo), kuris kalba, kai jį įkvepia meilė“. Kaip mėgo sakyti situacionistai, tai yra banalités de base4. Norint apmąstyti problemą, reikėtų pradėti nuo to. Nemanau, kad tai moderni problema. Tiesiog ji netikėtai tapo rimtesnė, bet, mano manymu, tai yra sudedamoji poezijos dalis.

AS: Turiu omenyje, kad šią subjektyvumo stoką turbūt vis labiau ir labiau naudojo pati poezija ir šitaip ji tapo jos savistabos struktūros dalimi; čia aš galiu įžvelgti paralelę su filosofinėmis diskusijomis apie subjektyvumą ir subjektą pohaidegeriškąja prasme. Ar įžvelgiate kokią nors paralelę arba sąsają tarp poetinės išvietinto subjektyvumo sampratos ir subjekto filosofinio problematiškumo pohaidegeriškąja prasme?

GA: Taip, analogija labai stipri. Tikriausiai žinote garsiąją Michelio Foucault esė apie autorių…

AS: Be abejo.

GA: Taigi toje esė jis, žinoma, atskiria autorių kaip funkciją, kaip socialinį ir juridinį faktorių, bet tuomet jis labai aiškiai konstatuoja, kad autoriaus vieta tekste yra tuštuma. Vadinasi, viena vertus, subjektyvumas yra juridinė funkcija; galima apibrėžti autorių taip, kaip jis, – iš teisės požiūrio taško, kaip kalbos centrą, atsakomybės centrą, todėl autorių galima persekioti už tai, kad jis rašo. Jis parodo, jog autorinių teisių atsiradimas yra bausmės galimybė. Tai akivaizdu. Autorinės teisės tėra milžiniška falsifikacija. (Man nepatinka autorinės teisės. Jos neturėtų egzistuoti.) Bet tuomet jis pasako vieną nuostabų dalyką, ir tatai mums leidžia atsitraukti nuo šio Foucault diskurso: tai, ką būtų galima pavadinti poetiniu subjektyvumu, nėra biografinis individas, kurį galėtume nustatyti ir įvardinti, nes, norint pateikti kaltinimą, būtent to reikalauja įstatymas. Man atrodo, kad poetinis subjektas yra kažkas, kas tekste, išraiškos veiksme lieka neišreikšta. Todėl Foucault ir sako, kad tai yra tuštuma. Tačiau tuštuma nereiškia, kad tai nesvarbu. Faktas, kad ši veikianti erdvė yra kažkas, kas lieka neišreikšta išraiškos veiksme, yra tai, kas skaitymą daro įmanomą. Kaip galime skaityti eilėraštį? Jeigu tai ne tuščia erdvė, kaipgi galėtume pasitelkti skaitytojo subjektyvumą, kuris vėlgi yra ta pati struktūra, kuri tuo pat metu liks ir tuščia, ir pilna…

Aleksejus Penzinas (AP): Mano manymu, Sašos klausimas taip pat yra paremtas tam tikrais istoriniais ir situaciniais dalykais. Kitaip sakant, aš čia turiu omenyje tik apie kai kuriuos „forminius“ skirtumus poezijos kūrimo būduose, kurie yra akivaizdūs. Turiu mintyje ir mūsų dabartinę būklę, kai gyvenamojoje žmonių patirtyje poezija vėl atgauna jėgas kaip kažkas prasmingo ir teikiančio viltį, netgi drįsčiau sakyti, kaip jų subjektyvumo ar tam tikros subjektyvumo utopijos artikuliavimas arba kažkas, galintis tęsti žlugusias pastangas, kurias atliko, pavyzdžiui, trečiojo dešimtmečio kairiojo avangardo poezija, turinti politinį atspalvį.

GA: Žinoma, istorija yra kažkas, kas daro skirtumus, bet man atrodo, kad čia, kai tik poetas mėgina mąstyti apie šią poetinio subjektyvumo problemą, esama tokio tipo struktūros. Tik idiotas sakytų, kad „aš esu šio eilėraščio autorius“. Yra puiki Ingeborgos Bachmann paskaita apie poetinį ego. Joje sakoma, kad poetinis subjektas yra tas, kas turi būti sukuriamas kas kartą vien tam, kad išnyktų. Jeigu tatai matome iš filosofiškesnio požiūrio taško, žinoma, iš kalbos požiūrio taško, – kas gi yra tas, kuris kalba?.. Turbūt žinote didžiojo prancūzų lingvisto Émile’io Benveniste’s darbą. Jis parodo, kad tai, ką vadiname subjektyvumu, sukūrė tarimo patirtis kalboje. Todėl subjektas yra tik tas, kuris sako „aš“ dabartiniame tarimo veiksme. Jo negalite identifikuoti kaip substancijos. Toks lūžis yra ir tarp gyvenimo bei kalbėjimo; toks, kuris sako, kad ego yra judintojas, grynas asmeninis įvardis ir daugiau čia nieko nėra. Tai labai svarbu, kai kalbame apie Mallarmé. Bet tuomet atsiranda balsas, kuris sakys „aš“; kaipgi dar gali turėti judintoją? Judintojo galimybė grįžta į kažin ką balse. Bet vėlgi, šis balsas nėra natūralus fenomenas, nes balsas iš tiesų apibūdina kalbą. Tai nėra žodžio balsas. Žodis nesako „aš“. Balsas esti tai, kas ištrinta, panaikinta ir visada užrašyta kalboje. Tatai yra ontologinis pagrindas subjektyvumo perdavimui; struktūriškai tai gana aišku.

AS: Ar esama kokios nors politinės prasmės, kurią galime priskirti šiam lūžiui, turint omenyje „aš“ esatį ir balsą bei šio balso tarimą poetinėje išraiškoje? Ar yra kokia nors galimybė mąstyti apie šią atskiriančią ir save ištrinančią struktūrą kaip apie kažką, kas turi potenciją politiškai keisti status quo?

GA: Jeigu sakome, kad poezija yra vieta, kur par excellence ši patirtis įvyksta kaip lūžio patirtis tarp gyvenimo ir kalbėjimo, tada, žinoma, tai išties yra esminė patirtis. Tatai nėra kažkas, ką gali palikti paraštėse. Tai esminga žmogiška patirtis. Čia glūdi pati žmogaus sandara. Todėl, žinoma, šiuo požiūriu tai yra politiška, bet tuo pat metu ji esti dar esmingesnė: poezija yra antropogeninio tipo patirtis. Būtent todėl poezija užėmė pagrindinį vaidmenį kiekvienoje tradicijoje. Todėl ir keista, kodėl ši patirtis, kuri iš tiesų tokia svarbi, yra marginalizuota.

AS: Italijoje irgi? [Juokiasi]

GA: Visur. Turiu mintyje, kad Italijoje vyksta poetiniai skaitymai, sutraukiantys tris tūkstančius žmonių. Romoje vyksta tokia kultūrinė šventė, į kurią atvyksta rašytojai ir poetai; į ją susirenka trys tūkstančiai žmonių, bet ne tai svarbu. Esmė ta, kad poezija yra marginalizuota. O tuomet ji ūmai gali būti teatralizuota, tačiau tai jau kita istorija.

AS: Heideggerio minčiai pasukus į poeziją, ši patirtis mąstymui tapo esminė, nors tuo pat metu ji vis labiau ir labiau marginalizuojama kultūrine prasme. Tai yra lemtinga patirtis, kuomet kalbame apie poeziją mąstymo prasme. Galime kreiptis į šią patirtį kaip į tikrą politinės diskusijos centrą. Tačiau tuo pačiu, užuot įgijusi vis didesnę filosofinę prasmę, poezija praranda tai, ką galėtume pavadinti betarpišku atsaku arba betarpiška prasme. Netgi Hölderlino, Mallarmé ir Baudelaire’o amžiuje poezija nebuvo skirta vien tik filosofams ir poetams – ji buvo skirta visiems.

GA: Mallarmé išties yra pirmas sąmoningos kelionės į paraštes pavyzdys. Šia prasme tarp Baudelaire’o ir Mallarmé yra didelis nuotolis. Baudelaire’as buvo paskutinis tikrai skaitomas poetas ir turėjo tam tikrą ilgalaikį pasisekimą. Mallarmé tyčia patraukia į kitą vietą, bet viską suplaka su subjektyvumo ir struktūrinių šios situacijos santykių refleksija. Nesu susipažinęs su Heideggerio poezijos skaitymais… Jeigu, kaip sakėme, poezijoje įvyksta ši esminė kalbos patirtis ir subjektyvumas, tai būtų absurdiška, jeigu filosofija su šituo nesusigrumtų. Filosofija yra tokios pačios patirties radikalizavimas. Tačiau Heideggerio skaitymai turi blogą poveikį: jie sukėlė gūsį blogo, akademinio ir iš tikrųjų pykinančio poetinio filosofavimo, tekstų, kurie kritikuoja mąstymą ir santykį…5 Wittgensteinas sako, kad filosofija turėtų būti supoetinta, vien tik supoetinta. Tuomet atvirkščias veiksmas taip pat teisingas: poezija turėtų būti sufilosofinta. Tai būtų tas pats gestas. Poezija ir filosofija man tėra du intensyvumai, kurie teka per kalbos lauką. Kalbą regiu kaip lauką, tarsi fizikoje, kur esti elektromagnetinis laukas, intensyvumai ir įtampos. Esama dviejų priešingų įtampų, o viena jų yra poezija. Viena eina iš garso į prasmę, kita eina iš prasmės į garsą, tačiau jos negali egzistuoti pavieniui. Neįmanoma turėti tiktai vieną. Vienas intensyvumas eina su kitu; geras poetas mąsto, o geras mąstytojas kuria poeziją.

Dmitrijus Novikovas (DN): Atsigręždami į Blanchot, kuris nuveikė didelį darbą šia tema, galėtume konstatuoti du dalykus: poezija yra subjektyvumo kūrimo erdvė ir, priešingai, ji yra erdvė subjektyvumo panaikinimui arba destrukcijai.

GA: Man labai patinka Deleuze’o žodžiai: „Rašau, kad tapčiau beasmenis.“ Taip. Tatai yra ir ėjimas anapus subjektyvumo, ir sąveikavimas su subjektyvumu; kažkas, kas išliks kaip liudijimas to, kas su juo nutinka. Esama labai nuostabaus Pessoa laiško. Pirmiausia, jis tampa kitu ir rašo trisdešimt eilėraščių kaip kitas, bet tuomet sugrįžta į save, į Pessoa, ir turi parašyti kitą eilėraštį liudytojui, paliudyti šiam susvetimėjimui arba beasmeniškumui, atleiskite, nuasmeninimui. Sutinku su Deleuze’u, kad mes rašome, norėdami tapti beasmeniais. Blogas yra tas rašytojas, kuris rašo vien tam, kad patvirtintų savo ego.

DN: Blanchot pasakytų, kad tai yra pora: subjektyvumas ir nesubjektyvumas. Jo pavyzdys yra Kafka.

GA: Atskleisiu jums paslaptį: kiekvienas subjektyvizacijos procesas numano ir desubjektyvizacijos procesą. Jie visada yra kartu.

AP: Norėčiau užduoti politiškesnį klausimą. Galbūt ne tiek apie subjektyvumą, kiek apie poezijos veiksmą kaip apie kažką, sugebantį transformuoti kitą subjektyvumą…

AS: Mums reikia nutiesti tam tikrą tiltą tarp subjektyvumo, desubjektyvizacijos ir sąveikavimo sampratos. Iki šiol kalbėjome, kaip turėtume suprasti šį išjungtą subjektyvumą, kuris neturi kitoniškumo, neturi bendrystės, su kuria jo/jos žodžiai rezonuoja. Visada esama tam tikros bendrystės, kai poezija rezonuoja, kai ji pasirodo. Kai kalbame su Dievu tiesiogiai, su kažkuo, kas man šiuo metu neįsivaizduojama… Kalbėdamas apie transformavimo potencialumą, aš taip pat turėjau mintyje poetinio pasaulio galią įtraukti kitą į savo subjektyvizaciją ir tuo pačiu į savo desubjektyvizaciją. Tai yra ypatingas, išskirtinis būdas komunikuoti be komunikavimo. Manyčiau, kad tai labai potencialus politinis dalykas.

GA: Mes daug kalbame apie subjektą, nes užkabinote poezijos problemą iš poetinio subjektyvumo perspektyvos. Bet mes taip pat galėtume aptarti poeziją iš subjektyvumo perspektyvos ir pan. Nemanau, kad šiandien turėtume vėl patvirtinti idėją, kad poetas kalba žmonėms ar bendruomenei. Dabar – ir tai būtų istoriškai modernus reiškinys (istoriškai, bet ne bendrai) – yra tokia padėtis, kad poetas nebėra su žmonėmis. Prieš šimtą metų tatai būtų atrodę absurdiška, bet dabar yra būtent tokia padėtis. Tai nereiškia…6, kad negalime kalbėti apie eilėraščių kūrimą. Aną dieną [paskaitoje, skaitytoje antrojoje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje] kalbėjau apie eilėraščio rašymą kaip apie tokio neoperatyvumo pavyzdį, kaip apie operaciją kalbai, kuri kalbą padarys neoperatyvią, išjungiančią visas bendras informacijos ir komunikacijos funkcijas, atveriančią ją naujai galimai vartosenai. Tai neįtikėtinai svarbi kolektyvinė patirtis. Galimybė daryti neoperatyvias socialines, ekonomines, biologines operacijas ir atverti jas naujai vartosenai iš tiesų yra esmingiausia socialinė patirtis, o jeigu sakote „socialinė“, vadinasi, šį bei tą galite nuveikti… su kitais ir dėl kitų. Tai nėra asmeninė vartosena. Niekados.

DN: Taigi jūs sutinkate su Hölderlinu ir Lacoue-Labarthe’u. Šis nekaltas dalykas, koks yra poezija, iš tiesų yra labai svarbus dėl savo politinių pasekmių. Mes turėtume ieškoti lemtingų modernybės problemų jos poetiniame modernybės mąstyme. Ar čia glūdi esmė?..7

GA: Mano manymu, visame tame, ką sakėme apie subjektyvumą, esti kažkas esmingo; tai yra laukas, kur kažkas par excellence atsiveria naujai galimybei. Tai kalba. Betgi kas yra svarbiau nei atverti kalbą naujai galimybei? Jeigu jums šito trūksta, tuomet beveik nieko negalite padaryti. Būtent todėl šiandien kalba yra visiškai įtraukta į medijos teatralizaciją ir manipuliaciją. Taip yra todėl, kad žmonės yra mažiau laisvi ir lengviau valdomi. Tačiau jūs taip pat nukertate galimybę atverti kažką nauja. Jeigu kalba prarado galimybę išlaisvinti save iš nacionalinio ir komunikacinio naudojimo, tuomet jau nebegalima atverti naujos dimensijos. Nieko nebevyksta. Galimybė atverti kažką nauja reiškia atverti kalbą naujam naudojimui.

DN: Jeigu teisingai jus supratau, šis naujas naudojimas yra priešprieša vartojimui. Vartojimas nėra naudojimas; tai yra pasisavinimas…

GA: Vartojimas yra naudojimo neįmanomybė. Kalbos vartojimas yra tikra kalbos naudojimo neįmanomybė.

DN: Taigi naudojimas yra atsivėrimo požymis.

GA: Taip. Naudoti visada reiškia atsiverti šiai naujai galimybei… Tai tarsi turistas. Turistas yra žmogus, kuris kaupia patirtį iš visiškos neįmanomybės; jis gali naudoti nieką. [Juokiasi] Tačiau mes dažnai esame redukuoti iki tokio lygio, kad tampame savo miestų vartotojais. Šiandien daugybė žmonių yra įsitempę, nes patiria naudojimo neįmanomybę. Kai kurie eina į prekybos centrą ir patiria daiktų naudojimo neįmanomybę. Kai kurie atvyksta į miestą ir patiria viešosios erdvės naudojimo neįmanomybę. Bet tuomet – atsiveria naujam naudojimui…

DN: Tiksliau sakant, poezija atveria kalbą ne tik naujam naudojimui, bet taip pat naujam vartojimui. Ką reiškia tokia kalbos atvertis naudojimuisi?

GA: Ką reiškia naudoti kalbą šia prasme? Tatai tik sugrąžina šios atverties galimybę. Nieko nepadarysi, jeigu kalba redukuojama iki jos informacinių ir gramatinių reikšmių…

AP: Bet tai yra mūsų padėtis. Mes gyvename pasaulyje, kuris yra visiškai bevertis, redukuotas iki vartojimo. Štai kodėl poezija prarado savo galią…

GA: Bet čia esama vieno pavojaus, kai sakoma, anot jūsų, jog dabar viskas redukuota iki vartojimo. Taip jau nutinka. Vienaip ar kitaip, žmonės visada esti tokioje padėtyje. Tik tiek, kad mes šiandien esame kraštutinėje padėtyje. Kai šiame pokalbyje sakau „naudojimas“, neturiu mintyje to, kad turėtume grįžti prie kažko pirmapradžio, natūralaus, pirminio naudojimo. Tai lyg prekė. Mes neįveikiame prekės dėl to, kad grįžtame prie pirmapradžio daikto naudojimo [tyliai juokiasi], štai kur šuo pakastas. Tai, ką vadinu naudojimu, yra kažkas, kas gali įvykti tik santykyje su dispozicija, susvetimėjimu, vartojimu. Grumiamasi su tuo. Kuomet tatai išlaisvinate, gaunate prieigą prie naujo naudojimo. Todėl tai nėra kažkas pirmapradžio. Jūs gaunate prieigą prie naujo dalyko, kadangi turite dorotis, grumtis.

 

Vertė T. Vėželis

Redagavo Linas Jankauskas

Versta iš: https://chtodelat.org/b8-newspapers/12-70-1/use-always-means-to-open-a-new-possibility/

 

Susiję pokalbiai, tekstai, garso įrašai:

Pokalbis su Giorgio Agambenu

Giorgio Agamben. „Lotynų imperija“ turėtų smogti atgal

Nesibaigianti krizė kaip galios įrankis: pokalbis su Giorgio Agambenu

Gianluca Cuozzo. ‘Nomos’ ir nuogas gyvenimas pradedant Giorgio Agambenu

Tautvydas Vėželis. Išimties būklė kaip šiuolaikinės politikos paradigma Giorgio Agambeno teorijoje

 

  1. Je est un autre (pranc.) – „Aš esu kitas“. Prancūzų poeto Arthuro Rimbaud (1854–1891) žodžiai. Žr.: Lettres d’Arthur Rimbaud: A Georges Izambard. Charleville, 13 mai 1871
  2. Heteronimas (port. Heteronímia, iš gr. heteros = kitas; + ónoma = vardas) – portugalų poeto Fernando Pessoa (1888–1935) sugalvotas literatūrinis konceptas. Tai yra vardas, kurį autoriaus naudoja, pasirašydamas kai kuriuos savo skirtingo stiliaus kūrinius. Heteronimas nėra tas pats, kas pseudonimas, – tai ne vien vardas, bet ir autoriaus sukurtas kitas autorius, turintis savo asmenines savybes, biografiją ir išskirtinį rašymo braižą.
  3. Tikriausiai turima omenyje amerikiečių poeto Jacko Spicerio (1925–1965) vystyta idėja apie „diktuojamą“ poeziją. Žr.: J. Spencerio paskaitos Vankuverio universitete Dictation and „A Textbook of Poetry” („Diktavimas ir ‘poezijos vadovėlis’“, 1965) – skaityti: http://www.writing.upenn.edu/~afilreis/88v/spicer-dictation.html; klausyti: http://www.ubu.com/sound/spicer.html
  4. Banalités de base (pranc.) – pagrindinės banalybės.
  5. Toliau – sunkiai girdimas garso įrašo fragmentas.
  6. Toliau – negirdimas garso įrašo fragmentas.
  7. Klausimas ilgesnis, bet toliau – negirdimas garso įrašo fragmentas.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Filosofija kaip tarpdisciplininis intensyvumas | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *