Filosofija galėjo vadintis filologija (II)

pagal | 2018 08 11

Pokalbis su vertėja iš senosios graikų kalbos, klasikine filologe prof. Tatjana Alekniene. Mokslininkę kalbina filosofas, VGTU dėstytojas Tautvydas Vėželis. Pateikiame antrąją pokalbio dalį1. //

 

Jūs įžvelgiate stiprų graikų mąstymo ir žodžio ryšį, kalbate apie artimą filosofijos ir filologijos santykį, apie būtinybę skaityti graikų filosofus jų gimtąja kalba. Norėtųsi pastebėti, kad raštas, kaip ir daugelis kitų medijų, turi tiek šviesiąją, tiek tamsiąją puses. Viena vertus, jis turi „semantinės autonomijos“ savybę: kitaip nei gyva kalba, jis išlaisvina mintį iš konkrečios situacijos steigiamų apribojimų, padaro ją nepriklausomą nuo laiko, vietos bei aplinkybių sukuriamo ribotumo. Tačiau esama ir tamsiosios jo pusės, nes užrašytas tekstas jau yra autentiško mąstymo kopija, simuliakras. Platono dialoge „Faidras“ skaitome: „Raštas, Faidrai, turi kažką siaubinga, kuo jis iš tiesų yra panašus į tapybą – mat jo palikuonys stovi kaip gyvi, o jei jų ko nors paklaustumei, jie labai iškilmingai tyli. Taip pat esti ir su [užrašytomis] kalbomis: galėtum pamanyti, kad jos šneka ką nors suvokdamos, bet jei kas tik jų paklausia apie ką nors iš to, ką jos pasakoja, norėdamas pasimokyti, jos nuolat nurodo kažką vieną ir visuomet tą pat. Kiekviena kalba, kartą užrašyta, yra mėtoma ir vėtoma visur kur – tiek tarp išmanančių žmonių, tiek tarp tų, kuriems visiškai nedera jos skaityti…“2 Atrodo, kad mąstymo ir jo raiškos kalbos būdu problema Platono filosofijoje vis dėlto yra pakankamai komplikuota?

Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Platono nepasitikėjimas raštu ir tokio nepasitikėjimo priežastys ir pasekmės – daug svarstyta tema. Kad raštas stingdo kalbą, kad jis yra prieinamas ir tiems, kas negeba jo suprasti, išduoda savo autorių, kad nieko rimta jam negalima patikėti ir t. t., – išraiškingai teigiama Platono „Faidre“, taip pat „Septintajame laiške“. Naujausių laikų tyrėjai dažnai ir ne be reikalo svarstė, kad, jei Platonas apie raštą buvo tokios nuomonės, jo dialoguose neverta ieškoti visos rimtai ir galutinai surašytos tiesos. Naujausiais laikais, antroje XX a. pusėje, iš tokių minčių gimė vadinamoji Tiubingeno mokykla, kurios atstovai tikėjo ir tebetiki, kad dialogai suteikia medžiagos atkurti tikrąjį – „nerašytą Platono mokymą“ ir kad šis (neužrašytas, bet atkuriamas) mokymas sudaro visos Platono filosofijos branduolį. Paradoksalu, bet nerašyto mokymo pėdsakų ieškoma Platono raštuose. O kur kitur būtų galima jų ieškoti?

Manau, kad ne mažiau nei Platono veikalų nerimtumą ir žaismingumą, verta pabrėžti jų atvirumą. Nuo stingdančio rašto poveikio dialogus saugo tai, kad juose nepateikiama aiškių ir galutinių apibrėžimų bei atsakymų, veikiau nurodomos svarstymo ir ieškojimo kryptys. Dialoguose dėstomi (vaidinami) svarstymai niekada nebūna nepaneigiamai užbaigti ir visada palieka vietos svarstymams tikslinti, taisyti ir plėtoti. Sokratas tikrina ne vien pašnekovų, bet ir savo paties teiginius (logoi). Dialogų Sokratas vaizduojamas kaip ieškotojas, tyrėjas, o pats svarstymas („kalba“, logos) – kaip gyva ir savarankiškai kelio ieškanti ar jį rodanti būtybė. Sokrato sekėjai ir gerbėjai taip pat kviečiami patys ieškoti ir tirti, auginti ir puoselėti savo logus. Tai senojoje graikų kalboje ir buvo vadinama philo-logia. Tarp tokios „filologijos“ ir sokratiškai platoniškai suvokiamos „filosofijos“ jokio prieštaravimo nesama. „Filologija“ – tai „filosofijos“ gyvenimo būdas, taip būtų galima pasakyti.

„Faidone“ Sokratas artimiems savo bičiuliams sako, kad po jo mirties (jis rengiasi išgerti nuodų taurę) jie (net jei jo teiginiai jiems pasirodė įtikinami) neturį liautis svarstę jo išdėstytų sielos nemirtingumo „įrodymų“. Surašyti dialogai dažniausiai pasiūlo tam tikrus klausimo aptarimo apmatus. Tyrėjai, komentuotojai įžvelgia nemažai tikrai ar tariamai silpnų Sokrato argumento vietų. Gudresnis pašnekovas, regis, išties galėtų rasti, kaip pasiginčyti su nenugalimu dialogų protagonistu. Bet daug svarbiau už vieno ar kito argumento tvirtumą yra tai, kad šiuose rašto etiuduose daugybė sampratų tampa analizės objektu, dažnai pirmą kartą arba taip nuosekliai, kaip niekieno anksčiau nebuvo daryta; iškyla daug niekada ir niekieno taip (arba apskritai kaip nors) nekeltų klausimų. Akivaizdu, kad Platonas norėjo, kad jo raštai liktų atviri tolesniam kalbėjimuisi. Mėginant pagauti gyvą Platono (jo Sokrato) mintį, svarstant ir aiškinant dialogų tekstus, dažniausiai grįžtama į kalbėjimo ir aptarimo terpę.

Platono akademija: mozaika iš Pompėjos (I a. pr. Kr., Nacionalinis archeologijos muziejus Neapolyje)

Simboliška yra platonikų mokykloje gyvavusi legenda, esą prieš mirdamas Platonas sapnavęs, jog jis – gulbinas, o paukščių medžiotojai negalį jo sugauti. Platonikai aiškino, kad medžiotojai – tai Platono minties sugauti negebantys jo raštų aiškintojai, tačiau šiame Platono, kaip nesugaunamo gulbino, vaizdinyje galima įžvelgti ir kitą, su jūsų klausimu susijusią prasmę: Platono minties jo tekstų aiškintojai pagauti neįstengia todėl, kad ji nesustingusi, atvira tolesniems svarstymams, aiškinimams, tikslinimams. Apie tokią Platono sapno simboliką ir jo veikalų interpretacinio horizonto atvirumą savo „paskutinėje paskaitoje“ (2009 m.) gražiai kalbėjo Šveicarijos Freiburgo universiteto filosofijos profesorius, Plotino ir neoplatonizmo tradicijos tyrėjas Dominicas O’Meara.

„Filologijai“ šiuolaikine prasme su tokiais kalbėjimui ir svarstymui atvirais tekstais taip pat yra ką veikti, nes šiandien prasmingas jų aptarimas negali prasidėti be kiek įmanoma jautresnio ir įdėmesnio perskaitymo. Kad ir kaip vertintume gyvą, lankstų, autentišką kalbėjimą, dabar turime tik raštuose paliktus gyvo kalbėjimo pėdsakus ir nuorodas. Be to, esama dar ir kitos rašto pusės. Tiesą sakant, neatrodo, kad Platonui raštas būtų kėlęs vien nerimą ir nepasitikėjimą, kad jis būtų matęs tik „tamsiąją jo pusę“. Jis akivaizdžiai mėgaujasi savo, kaip rašytojo, virtuoziškumu, labai gudriai sudėlioja žodžius, išmėto užuominas. Gyvoje kalboje tokius dalykus vargu ar pastebėtume. Kiekvienas dialogas, nuo pirmo iki paskutinio žodžio, yra juvelyriškai kruopščiai sukurtas pasaulis (kosmos). Kiek amžių (nesunku suskaičiuoti) ir kiek skaitytojų (suskaičiuoti nepavyktų) tuos juvelyrinius Platono dirbinius apžiūrinėjo, nagrinėjo, svarstė ir aiškino. Aiškintojai tikrai neturėtų veržtis pateikti vieną paaiškinimą ir galutinai įminti Platono dialogų mįsles – tokia pretenzija neabejotinai prieštarauja interpretacinio jo tekstų atvirumo dvasiai.

Lietuvių teoretikas Skirmantas Jankauskas savo monografijoje „Platonas: filosofavimas grožio akivaizdoje“, kalbėdamas apie logografijos spindesį ir skurdą, taip pat gana nedviprasmiškai pastebi, jog „Platonui turėjo kilti įtarimas, kad sokratiškojo filosofavimo elenktinio aspekto pamėgdžiojimo ankstyvuosiuose dialoguose nesėkmę lemia pati rašto prigimtis. Paskesniuose dialoguose elenktinius samprotavimus Platonas jau pradeda papildyti konstruktyviais pamąstymais“3. Daroma išvada, kad, matyt, atsiranda tam tikras įsisąmoninimas, kad „rašte jei ir teduota ką išgimdyti, tai, ko gero, tik žinojimus“4. Dialoge „Puota“ Platonas tarsi dar galėjo viltis, kad, pasiekiant tikrąjį žinojimą, kartu yra pelnoma ir dorybė. Bet, kaip suprantu, brandusis Platonas jau aiškiai skiria teoriją nuo nuomonės (doxa). Ar jūsų verstame Planoto dialoge „Filebas“ jau galima aiškiai matyti tą skirtumą?

Regis, kalbate apie rašymo santykį su „nuomone“ ir „žinojimu“. Nesupratau jūsų cituojamo teoretiko teiginio apie „sokratiškojo filosofavimo elenktinio aspekto pamėgdžiojimo ankstyvuosiuose dialoguose nesėkmę“. Kur ir kokia yra to „pamėgdžiojimo nesėkmė“? Turbūt platesnis cituojamo veikalo kontekstas padėtų suprasti, ką autorius turėjo omenyje. Arba gyvu žodžiu reikėtų jo paklausti.

Mano akimis (tikrai nebūsiu originali), Sokrato elenktikos mėgdžiojimas ankstyvuosiuose Platono dialoguose labai sėkmingas. Jis parodo, kaip galėjo vykti žinojimo ieškančio Sokrato pokalbiai; kaip jie veikė pašnekovus, kokią būseną sukeldavo, su kokiu tikrumu ir aiškumu versdavo atsisveikinti ir kokius klausimus palikdavo. Visai nenuostabu, kad ir pats Platonas, mąstydamas apie Sokrato svarstytus klausimus ir jo filosofavimo būdą, pradeda matyti tam tikrus savus atsakymus ir kitokius, nei Sokrato, filosofavimo kelius bei būdus, kuriuos plėtoja vėlesniuose savo veikaluose.

„Žinojimas“, kurį neabejotinai vertino istorinis Sokratas, lieka didžiąja Platono filosofijos vertybe, tačiau požiūris į žinojimo turinį, jo santykį su „nuomone“ ir (tai taip pat labai svarbu) į žinojimo pateikimo bei suteikimo metodus Platono veikaluose kinta. Antai istorinis Sokratas garsėjo įsitikinimu, jog žinojimas, jeigu tai yra tikras žinojimas, verčia žmogų veikti būtent taip, kaip to žinojimo nurodoma. Kitaip tariant, žinojimas lemia dorybę ir dorą žmogaus elgesį. Todėl iš pokalbio su Sokratu išmokęs, kas yra teisinga, gražu ir gera, arba supratęs, kokia nuomonė ir koks elgesys neatitinka teisingumo, gėrio ir grožio sampratos, žmogus negalėtų elgtis negražiai, nedorai ir neteisingai. Elenktikas (t. y. klaidingų įsitikinimų kritikas bei demaskuotojas) Sokratas turėtų įtikinti pašnekovus keisti savo mąstymą ir, eo ipso, savo gyvenimą. Kai kurie Platono „Gorgijo“ tyrėjai pastebi, kad šis dialogas žymi lūžį Platono santykyje su šia garsiąja Sokrato prielaida: „Gorgijo“ Sokratas priverčia pašnekovus pritarti loginei savo įrodymų sekai, tačiau jam nepavyksta jų įtikinti; panašu, kad nepavyksta ir priversti pakeisti gyvenimo. Platonas, regis, supranta, kad Sokrato kritikos atveriamo žinojimo negana ir kad, norint žmogų paveikti, reikia kompleksiškesnės ir nuoseklesnės pedagogikos – visą piliečio gyvenimą apimančios ugdymo sistemos. Toks veikiausiai yra greta „Gorgijo“ rašyti jau pradėtos „Valstybės“ projektas. Kita vertus, visi Platono dialogai – nuo „ankstyvųjų elenktinių“ iki brandžiųjų bei brandžiausių – Sokrato pašnekovus ir dialogo skaitytojus žinojimo ragina ieškoti patiems, o ne išmokti jo kaip autoritetingai surašytos pamokos.

„Nuomonė“ minėtame „Gorgijuje“ siejama su neapmąstytu ir nepagrįstu tikėjimu; jį, anot Sokrato, klausytojų būryje sukelia retorių kalbos. Kitur („Menone“, „Valstybėje“, „Teaitete“, „Filebe“) Sokratas pripažįsta, kad nuomonė (doxa) gali būti ir tikra bei teisinga; tai – aukščiausia filosofiškai nemąstančiai žmonių daugumai pasiekiama pažinimo rūšis. „Filebe“ Sokratas „teisingą nuomonę“ kartu su „neklaidingais svarstymais“ vadina mąstymo (nous) ir protavimo (logos) giminaite. Pasak jo, visi šios giminės nariai „yra geresni už malonumą ir naudingesni visoms jų turėti gebančioms būtybėms“ (11 b–c). Tame pačiame dialoge daug svarstoma apie tai, kaip nuomonė susidaro, ir kur gali rastis nuomonės klaidos. Pastarosios „Filebe“ siejamos su malonumo patyrimu – šio dialogo Sokratas įrodinėja paradoksalų teiginį, esą ne tik nuomonės, bet ir malonumai gali būti „teisingi“ arba „neteisingi“ („klaidingi“).

Mano minėtas teoretikas, manau, tiesiog nori atkreipti dėmesį ir į Platono dialoguose aptinkamą perteklinį tekstą, pasirinktą šnekamąją kalbą, pasakymuose imituojamą tikrąjį sakymą, dėl ko neišvengiamai į rašytinį tekstą patenka ir paprasčiausi šnekalai. Antra vertus, pasirinkta dialogo forma jau savo prigimtimi suteikia ir emocinį užtaisą, todėl jie atrodo labai gyvi.

Ne. Jis veikiausiai nori pasakyti, kad Platonas turėjęs suprasti, jog, jei jau susidedi su raštu, tai tenka dėstyti kokį nors aiškiau nusakytą, pozityvesnį žinojimą. Dialogo forma tarsi turėtų leisti išvengti minties fiksavimo ir sustabarėjimo, bet sokratiškos elenktikos (oponentų teiginių kritinės analizės) mėgdžiojimas dialoguose, pasak jo, buvęs nesėkmingas. Kaip sakiau, su šiuo teiginiu sutikti negalėčiau.

Pagrindinių Platono dialogo „Filebas“ pašnekovų Sokrato ir Protarcho svarstymų epicentru tampa Filebo tvirtinimas, kad „visų gyvų būtybių gėris esąs džiaugsmas, malonumas, mėgavimasis ir visi kiti prie šios giminės derantys dalykai”5. Požiūrį, jog žmogaus veiklą motyvuoja vien gaunamas malonumas, įvardiname žodžiu „hedonizmas“, kurį antikinėje tradicijoje pirmasis teoriškai ėmė grįsti Sokrato mokinys Aristipas Kirėnietis, o žymiausiu atstovu laikomas Epikūras. Bet atrodo, kad Epikūro filosofijoje ir Platono „Filebe“ į šį žodį įdedamas ne tas pats turinys?

„Filebe“ analizuojami „malonumai“ visų pirma siejami su įvairių kūno poreikių tenkinimu. Hedonisto Filebo, su kurio teiginiu polemizuoja Sokratas, deivė – Afroditė (plg. 12 b–c). Panašus yra Sokrato varžovo „Gorgijuje“ – jauno ambicingo politiko Kaliklio hedonizmas. „Gorgijuje“ Sokratas priverčia pašnekovą sutikti, kad esama ne vien gerų (siektinų), bet ir „blogų“ malonumų, ir kad tik meno žinovas („specialistas“) geba „atsirinkti, kurie iš malonių dalykų geri ir kurie blogi“ (500 a). „Filebe“ pats Sokratas veikia kaip toks reikalo žinovas ir rūpestingai skiria gerus (pasak jo, tikrus ir grynus malonumus) nuo didžiosios su skausmu sumišusių malonumų masės. Epikūro laimingojo gyvenimo idealu laikomas malonumas – labiau sublimuotas nei tokių gyvenimo džiaugsmų gerbėjų kaip Kaliklis ir Filebas, be to, filosofiškesnis, nes nuosekliau apmąstomas ir pagrindžiamas. Galima sakyti, ir platoniškesnis, nes Epikūras, kaip ir „Filebo“ Sokratas, malonumą siekia atskirti nuo (nefilosofinio) gyvenimo sukeliamų skausmų ir nerimo. Aristipas ir vadinamųjų kirėnaikų (ar „kirėniečių“) mokykla (vyresnįjį Aristipą lengva supainioti su jo bendravardžiu vaikaičiu) didžiausiu gėriu laikė pačią čia ir dabar išgyvenamo (ne kada nors ateityje numatomo) malonumo patirtį, tiesioginę ir intensyvią. Sakyčiau, kaip „Gorgijo“ Kaliklis. Kita vertus, kirėniečių hedonizme esama ir sokratiškos minties: dabartinis malonumo patyrimas vertingas būtent todėl, kad, kitaip nei būsimą ir tolimą patirtį, žmogus gali jį valdyti. „Gorgijo“ Kaliklis tikrai nesutiktų, kad malonumą reikia valdyti ir nesileisti būti jo valdomam, o Sokratas šiam teiginiui, regis, neturėtų prieštarauti.

Platono dialogų hedonistai – populiariosios gyvenimo išminties skelbėjai. „Filebo“ pabaigoje Sokratas prisipažįsta, kad ginčytis su Filebo teiginiu jį vertė didelis jo populiarumas: ne vien Filebas, „bet tūkstančiai kitų tą patį teigia“ (66 e). Filebo teiginys apie visiems siektiną ir gerą malonumą išties skamba veikiau paprastai („populiariai“); pats Filebas atsisako jį analizuoti, o jo vietą pokalbyje užėmęs Protarchas vargiai tą sugeba. Ar dialogų polemika su tokia hedonistine gyvenimo „filosofija“ skirta tik intelektualiniam plebsui? Kažin. Viena vertus, atsakant į klausimą, kas lemia žmogaus gyvenimo sėkmę (eudaimonia), teiginys, kad tai malonumo patyrimas, toli gražu neatrodo kvailas. Ne tik paprasti ir vulgarūs žmonės taip galėjo teigti. Aristotelis „Nikomacho etikoje“ cituoja Akademijai ir pačiam Platonui artimo intelektualo (matematiko ir astronomo) Eudokso nuomonę. Pasak Aristotelio, „Eudoksas manė, kad malonumas yra Gėris, nes matė, kad jo siekia visos, tiek protingos, tiek proto neturinčios būtybės; tai, ką būtybės renkasi, joms ir tinka, o tai, ką renkasi labiausiai, joms yra geriausia. Tai, kad visos siekia to paties, rodo, kad tai visoms yra geriausia, kadangi kiekviena randa savo gėrį, kaip randa savo maistą, o tai, kas visoms yra gera ir ko visos siekia, yra Gėris“6. Aristotelis priduria, kad minėtais teiginiais tikėta veikiau dėl doro Eudokso būdo: jis išsiskyręs savo santūrumu, todėl „atrodė, kad taip kalba ne iš meilės malonumams [‚ne kaip malonumo draugas‘], bet dėl to, kad taip yra iš tikrųjų“7. Hedonizmo klausimo „Filebe“ santykį su intelektualine Platono Akademijos aplinka aptariau mano parengto „Filebo“ įvade8.

Akivaizdu, kad Platono Sokratas malonumo patirtį laiko rimčiausiu saitu, įtraukiančiu sielą (ir žmogų) į nesiliaujančią gyvenimo tėkmę, į nuolatinę tarnystę kūno poreikiams. „Faidone“ – asketiškiausiame Platono dialoge – nuo kūno „kuo švariau“ atsiskirti besirengiantis Sokratas apie malonumus nieko gera pasakyti nenori: kiekvienas kartu su kūnu išgyventas malonumas sielą vis labiau įkalina. Kita vertus, „Valstybėje“ tas pats Sokratas įrodo, kad gyvenimas, siekiant pažinimo ir supratimo (phronēsis), malonumu pranoksta ambicingajam ir geismingajam sielos pradams tarnaujančių žmonių gyvenimą. „Filebo“ žvilgsnis į malonumą unikalus. Čia pirmą ir vienintelį kartą Platono dialoguose į malonumo prigimtį įsižiūrima labai rūpestingai ir kruopščiai, siekiama nurodyti grynųjų malonumų vietą gerame žmogaus gyvenime.

Kaip pastebite savo šio dialogo dalių aptarime, komentatorius paprastai labiausiai glumina tai, kad Sokratas stebėtinai lengvai pripažįsta, jog retorika galbūt yra žmonėms naudingesnis mokslas, bet dialektika (minėta „svarstymo galia“) iš visų išsiskiria savo artumu tiesai, tikrumu ir proto bei mąstymo grynumu (58 c–d). Dialoge atsiskleidžia netgi ypatingai Platono vertinamos matematikos priklausomybė nuo dialektikos. Ar galėtume tvirtinti, kad čia išryškėja esminis filosofinio dialogo skirtumas nuo sofistinio ginčo? Rodos, kad pačios dialektikos vertės esmė – filosofuojančio mirtingojo išvedimas anapus būties (epekeina tes ousias), prie svarbiausių – Tiesos, Gėrio ir Grožio Idėjų?

„Išvedimas anapus būties“, ko gero, būtų jau ekstatinis veiksmas, primenantis tokią „ekstazę“ anapus būties į aukštesnę (dar) „nebūtį“, apie kurią kalba Plotinas. „Anapus būties“ Platono „Valstybėje“ sakoma apie ypatingą Gėrio iškilumą ir iškilimą virš „būties“ (ousias). Dialektika dialoguose siejama su mąstymo lygmenyje, nesiremiant iš juntamybės kildinamomis prielaidomis, vykstančiu tyrimu. „Filebe“ Sokratas dialektiką vadina dievų „per kažin kokį Prometėją“ žmonėms atsiųsta dovana ir aprašo ją kaip tinkamą analizę – mąstomųjų vienetų artikuliavimo meną. Pasak šio dialogo Sokrato, būtent gebėjimas jo nusakytu būdu tinkamai analizuoti dalykus skiria sokratišką tyrimą nuo eristinių ginčų. Eristai, pasak Sokrato, tesiekia padaryti įspūdį ir laimėti. Tą patį priekaištą „Gorgijuje“ Sokratas skiria retoriams: žinojimas ir tiesa jiems visai nerūpį. O apie save Sokratas sako, kad jis viso labo kartojąs savo mylimosios filosofijos teiginius ir ginąs tiesą.

Kartais atrodo, kad Sokrato svarstymai ir argumentai gerokai primena sofistines gudrybes. Jo pašnekovai dialoguose gal ir ne be reikalo pastebi, kad Sokratas „veržiasi laimėti“. Jei taip kalba Platono veikalų personažai, reikia manyti, kad Platonas ne blogiau nei įžvalgieji kritikai mato, ką būtų galima prikišti Sokrato argumentams. Kartais tų sofistiškai gudrių argumentų prireikia taktiniais polemikos tikslais; galbūt jų reikia todėl, kad stipresnių ir tikresnių įrodymų Platonas dar negali arba tam tikrai Sokrato pašnekovų auditorijai nenori pasiūlyti. Kai kurių tyrėjų manymu, Platonas silpnus ir neva sofistinius argumentus Sokratui priskiria todėl, kad nori (labai atidiems ir budriems) skaitytojams parodyti savo herojaus Sokrato vieno ar kito teiginio silpnumą. Mano nuomone, tai mažai tikėtina, turint omenyje esmingai apologetinę Sokrato vaizdavimo dialoguose intenciją. Kad ir kaip būtų, aišku, kad dialektikos meistras moka sukurti ir gerą sofistinį argumentą.

Tai, kad „Filebo“ pabaigoje Sokratas sutinka, kad retorika – naudingiausias mokslas, išties netikėta. Niekam nepavyko šio teiginio įtikimai paaiškinti. Pastaraisiais metais verčiau „Gorgiją“, rengiau šio dialogo komentarus ir pradėjau galvoti, kad minėtais keistais žodžiais, ko gero, siekiama „Filebo“ svarstymus apie geriausią gyvenimą sieti su „Gorgijo“ diskusija tuo pačiu klausimu. „Gorgijuje“ Sokrato pašnekovas Kaliklis nenori padėti Sokratui dėstyti santūraus gyvenimo pranašumo prieš pasileidusį įrodymo. „Filebe“ Kaliklio antrininkas Filebas yra dar labiau nesukalbamas hedonistas; jis apskritai atsisako analizuoti malonumą, tad vietoje jo pokalbyje dalyvauja lankstus ir pagarbus pašnekovas Protarchas. Man regis, kad netikėtu komplimentu retorikai (apie ją šiame dialoge iki tol nė nebuvo užsiminta) norima parodyti, kad „Filebe“ prie (vieno iš ankstesnių dialogų) „Gorgijo“ klausimų – apie malonumo prigimtį, gerus ir blogus malonumus, gebėjimą atskirti geruosius, apie malonumo ir proto santykį ir panašiai – grįžtama be karingosios „Gorgijo“ polemikos („karas“ – pirmas „Gorgijo“ žodis). Seniai Sokrato keltus klausimus „Filebe“ norima aptarti ramiai ir naudojant naujausius Platono dialektikos įrankius.

Anot Platono dialogų vertėjo ir interpretuotojo Naglio Kardelio, „[s]kirtingai nei etinį gėrį, kurį gebame patirti – būtent pamąstyti – tik protu, bet dėl gėrio abstraktumo neįstengiame jo patirti kūno juslėmis, grožį, priešingai, mes, kaip atskleidžia Platonas, patiriame visa savo esybe, holistiškai – tiek fizine rega, gebančia džiaugtis jusliniu kontempliuojamo kūno grožiu, tiek proto žvilgsniu, įstengiančiu suvokti bei įvertinti tai, kas grožio prigimtyje yra abstraktu, visų pirma proporcijas, ritmą ir kitus gražiems dalykams būdingo matematinio tobulumo aspektus“9. Bet atrodo, kad dialoge „Filebas“ atsiskleidžia, jog Gėris gyvena mišriame gyvenime, ir vis dėlto jį galima išvysti (61 a–b)? Koks yra tas Gėrio ir Grožio santykis būtent šiame tekste?

„Grožis“ (kalon) graikų kalboje apskritai ir konkrečiai Platono dialoguose siejamas ne tik su regimu estetiniu grožiu, bet ir su etiškai gražiais („puikiais“, „garbingais“) veiksmais. Platono „Faidre“ Sokratas iškalbingai aiškina, kad estetinis grožis jautrioms sieloms primena jų kadaise regėtus mąstomosios tikrovės (vadinamosios uždangės) vaizdus (pavidalus, idėjas). Apie anagoginę – į mąstomąją tikrovę, tad ir prie Gėrio keliančią estetinio grožio prigimtį kalba ir „Puotos“ Diotima. „Filebo“ Sokrato aiškinimai apie grožiu ir darna pasireiškiantį Gėrį (65 a sqq) sutaria su tokia grožio samprata: grožis (darna, proporcijos) nutiesia sielai kelią prie kūno akimis neregimų mąstomybės dalykų.

Grožio ir Gėrio santykį savo traktato „Apie grožį“ („Eneados“ I, 6) pabaigoje svarsto įžvalgus ir originalus Platono idėjų plėtotojas Plotinas: „Norintysis regėti dievą ir grožį pirma tepasidaro visas dieviškas ir visas gražus. Kildamas jis pirmiausia pasieks mąstymą ir ten patirs, jog visi pavidalai gražūs ir pasakys, kad tai yra grožis – formos. Mat viskas gražu dėl jų – mąstymo ir būties padarinių. O tai, kas anapus mąstymo, vadiname Gėrio prigimtimi, prieš save iškėlusią Grožį. Todėl, bendrai paėmus, pirmas [kylant aukštyn] yra Grožis. O skaidant mąstomybę, reikės pasakyti, jog mąstomasis Grožis tai pavidalų kraštas, o Gėris – anapusybė, grožio versmė ir pradžia. Arba reikės Gėriui ir Grožiui skirti tą pačią vietą. Kad ir kaip būtų, Grožis yra ten.“ (Tr. 1, 9, 32 – 43)

„Aš niekada nevadinau graikų senovės graikais, nes jie yra jaunesni už mus visus čia sėdinčius kartu sudėjus“, – savo paskutinėje oficialioje akademinėje paskaitoje auditorijai kalbėjo vienas ryškus lietuvių filosofas. Jeigu jaunas žmogus, kad ir koks būtų jo amžius, paklaustų, kokia yra didžiausia Platono dialogo „Filebas“ vertė, kodėl jį reikėtų skaityti, ką, jūsų požiūriu, būtų galima jam atsakyti?

Didžiausia vertė“? Sunku pasakyti. „Filebas“ – vienas sudėtingesnių Platono veikalų, todėl, jei tas jaunas žmogus nebūtų pažengęs graikų filosofijos tyrėjas, patarčiau jam pradėti nuo kitų, lengviau suprantamo turinio dialogų. Vis dėlto tam tikrų bendresnių ir gana aktualių žinių galbūt pavyktų įžvelgti ir mažiau inicijuotam skaitytojui. Antai jog tai, ką paprastai nesusimąstydami vadiname „malonumais“, yra gana sudėtingas ir sunkiai analizuojamas dalykas; kad stiprus malonumas galbūt nėra pranašesnis už mažą, tačiau „gryną“ ir beskausmį. Ko gero, svarbiausia ir bendriausia būtų šiame dialoge pateikiama pavyzdinė tam tikro dalyko artikuliavimo, analitinio preparavimo, tinkamai brėžiant ribas, pamoka (Master Class). Dialogo Sokratas nusako bendriausius teorinius dialektinės analizės pagrindus ir kantriai rodo, kaip toks analizavimas ir artikuliavimas gali veikti praktiškai. Kas atsisako tapti tokios analizės bendrininku (nepalenkiamas hedonistas Filebas), tas apskritai neturi ko pasakyti, pokalbyje nedalyvauja ir lieka už svarstymo ribų neartikuliuotoje neapibrėžtybėje.

Pagaliau visai jaunai atrodo dialogo klausimas apie gyvenimo laimę: kokius svarbiausius pradus žmogus turi sudėti į savo gyvenimą, kad jis būtų geras ir sėkmingas? Tai jauno (ankstyvųjų Platono dialogų) Sokrato klausimas, kurio jis grįžta svarstyti vėlyvajame „Filebe“, apsiginklavęs naujausiomis metodinėmis, kosmologinėmis ir metafizinėmis Platono filosofijos prielaidomis.

Nėra intensyvesnio santykio su kito autoriaus tekstu už jo vertimą. Jeigu mėgintumėte apibendrinti savąją Platono dialogų skaitymo patirtį, ar į juos žvelgtumėte labiau iš krikščioniškos, Nietzsche’s, Heideggerio nusakytos perspektyvos, kad, girdi, šis filosofas atskyrė šiapusybę nuo anapusybės, pamynė kūną ir kūnišką grožį, o krikščionybė yra ne kas kita kaip platonizmas liaudžiai, kad jis yra „būties užmaršties“ (Seinsvergessenheit) nulėmėjas, ar vis dėlto žvelgtumėte į jį taip, kaip mūsų interpretuotojai Arvydas Šliogeris ar Naglis Kardelis, tvirtinantys, kad jokios perskyros čia nėra (eidosas Platono filosofijoje – daikto veidas).

Kaip Platoną vertino Nietzsche, žinau kiek geriau, apie Heideggerį – daug prasčiau. Dažniau už Platoną Nietzsche cituoja tik Schopenhauerį. Neatsimenu, kad jis Platonui priekaištautų dėl „kūno ir kūninio grožio paniekinimo“, bet kad Platonas sugalvojęs iliuzinę grynojo mąstymo ir grynosios dvasios tikrovę, Nietzsche išties ne kartą teigia ir vadina tai didžiausia Europos nelaime. Tą Platono pabėgimą į dvasinę tikrovę Nietzsche paprastai aiškina drąsos pažvelgti į realybę stoka ir helėniškojo gyvybinio instinkto išdavyste, tačiau kai kuriuose (vėlesniuose) savo veikaluose jis Platono pasitraukimą į dvasinę tikrovę vadina kilniu triumfu prieš labai stiprų ir labai sveiką jusliškumą; esą tokio sveiko ir stipraus jusliškumo neturintys žmonės ir neturėtų ko bijoti ir nuo ko bėgti.

Bet jūsų klausimas ne apie Nietzsche’s santykį su Platonu, o apie teiginį, kad Platono filosofijoje nesama perskyros tarp šiapusybės ir anapusybės. Pastarojo teiginio autorių poziciją nusakėte labai bendrai, todėl nemanau, kad dabar galiu tinkamai jiems atsakyti. Pamėginsiu trumpai atsiliepti į jūsų pateikiamą formuluotę. Vargu ar „anapusybės“ ir „šiapusybės“ opozicija tinka, kalbant apie Platono mintis, daug labiau tiktų mąstomybės ir juntamybės, arba „tikrosios būties“ ir jos atvaizdų, priešprieša. Sunku neigti, kad tokios priešpriešos Platono kūriniuose esama. Neatsitiktinai ją matė ir krikščionys, ir Nietzsche, ir daugybė kitų įžvalgių skaitytojų bei mąstytojų. Daug sunkiau būtų pasakyti, kas tokios priešpriešos nematė. Interpretuotojai, kurie teigtų, kad minėtosios perskyros nebūta, turėtų pateikti rimtų, tekstais paremtų įrodymų. Vien taip paskelbti tikrai nepakanka. Teiginys „eidas [eidosas atsiranda prie graikiškos galūnės pridėjus dar vieną, lietuvišką, kaip kosmosas] – daikto veidas“ skamba gana efektingai, bet nežinau, kuo remiamasi. Nebent etimologija: lietuviškas žodis „veidas“ yra giminingas graikiškajam eidos („vaizdas“, „pavidalas“, „rūšis“). Būtų galima pasakyti, kad, platoniškai žiūrint, eidos yra tikrasis daikto veidas. „Eidas – tikrasis daikto veidas“, – skamba daug platoniškiau. Galėtume prisiminti „Valstybės“ Sokrato aiškinimus, kad į kūną panirusi siela yra sunkiai atpažįstama, panašiai kaip jūroje bangų, kriauklių bei dumblių subjaurota statula, kurios tikrą vaizdą galėtume atpažinti tik ją nuvalę ir restauravę.

Vėliau Plotinas (traktato „Apie grožį“ pabaigoje) gražiai išplėtojo tikrojo veido (vaizdo) atradimo savyje (vidujybėje) motyvą. Leiskite pacituoti: „Kaip galì išvysti, koks yra geros sielos grožis? Grįžk [‚kilk‘] į save ir žiūrėk! Jei dar neišvysi savęs gražaus, daryk kaip gražią statulą [agalma] padirbti turintis kūrėjas, kuris vienur nuskelia, kitur nugramdo, kai ką išlygina, kai ką nuvalo, kol pasirodo gražus statulos veidas. Taip ir tu: skelk, ko per daug, tiesink, kas kreiva, darbuokis, valydamas, kas tamsu, idant švytėtų, ir nesiliauk, kurdamas savo statulą, kol tau sužėrės dieviškasis dorybės spindesys, kol išvysi ant skaisčiojo postamento iškeltą santūrumą.“ (Tr. 1, 9, 5–15) Prieš tai tame pačiame tekste Plotinas primena apie narciziško susižavėjimo savo regimos išvaizdos (veido) grožiu pavojų: „Pamatęs kūnuose esantį grožį, tikrai neturi jų vytis, bet, žinodamas, kad tai tėra atvaizdai, pėdsakai ir šešėliai, bėgti pas tą, kurio tai atvaizdai. Juk jei prišoktum, norėdamas juos pagauti tarsi tikrą daiktą, kaip, pasak vieno, manding, užuominomis kalbančio mito, anas, norėjęs pagauti ant vandens paviršiaus plūduriuojantį vaizdą, paniręs srovės gelmėn ir pranykęs iš akių; taip pat ir įsitvėręs bei nepaleisdamas gražių kūnų ne kūnu, o siela panirs į tamsias ir protui džiaugsmo nežadančias gelmes, gyvendamas kaip aklasis Hade, ir čia, ir ten susidėjęs su šešėliais.“ (Tr. 1, 8, 6–16)

Pierre’as Hadot šia proga klausia (tekste Le mythe de Narcisse), ar, ragindamas savyje atkurti dieviško grožio skulptūrą, Plotinas nesiūlo dar vieno, kad ir vidinio (intravertiško) narciziškumo kelio: „Ar Plotinas nepakeičia vieno grožėjimosi savimi, pasiduodant savo kūninio atspindžio kerams, kitu, subtilesniu – gražios sielos grožėjimusi pačia savimi“? Hadot ragina nepasiduoti įtaigiam erotinio Plotino kalbėjimo įspūdžiui: aistra sau, kurią siela patiria grįždama į savo tyrą vidų, yra aistra kitam – pirmesniam ir tikresniam – sau, savo ir visų pradžiai. Tokia aistra „sau“ nestingdo narciziškai pasilikti ties savo atspindžiu, bet verčia odisėjiškai judėti prie savo ištakų. Plotino traktato „Apie grožį“ finale į tikrąją savo tėvynę besiveržiantis Odisėjas yra savo veido grožio apžavėto Narcizo antipodas.


 

Tatjana Aleknienė – vertėja iš senosios graikų kalbos, klasikinė filologė, daktaro disertaciją apgynusi Vilniaus universitete (1996), Lietuvos edukologijos universiteto profesorė. Išvertė Platono dialogus „Faidonas, arba Apie sielą“ (1999), „Puota, arba Apie meilę“ (2000), „Filebas“ (2017), Plotino traktatus „Apie Gėrį arba Vienį. Apie tai, kas yra bloga ir iš kur kyla“ (2011). Svarbiausios jos pačios knygos – „Sielos dermės: filosofinės graikų etikos apybraiža“ (1999) ir „A l’approche du divin: Dialogues de Platon et la tradition platonicienne“ (2016).

 

  1. Pirmąją pokalbio dalį galima perskaityti čia: aplinkkeliai.lt/dialogai-polilogai/filosofija-galejo-vadintis-filologija/
  2. Platonas, „Faidras“, 276 a–276 c,, Vilnius: Aidai, 1996, vertė Naglis Kardelis.
  3. Skirmantas Jankauskas, „Platonas: filosofavimas grožio akivaizdoje“, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, p. 383.
  4. Ten pat.
  5. Platonas, „Filebas“, 11 b, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, vertė Tatjana Aleknienė.
  6. Aristotelis, „Nikomacho etika“, 1172 b9–15.
  7. Aristotelis, „Nikomacho etika“, 1172 b15–18.
  8. Žr.: Tatjana Aleknienė, „‘Filebas’ ir hedonizmo klausimas Akademijos aplinkoje“, leidinyje Platonas, „Filebas“, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, p. 33–38.
  9. Naglis Kardelis, „Grožio samprata Platono filosofijoje“, leidinyje „Grožio fenomenas kultūroje“, Vilnius: Lietuvos literatūros tautosakos institutas, 2012, p. 117.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *