Būties ir laiko prasmė Heideggerio fundamentaliojoje ontologijoje (II)

pagal | 2015 12 30

Pokalbis su Martino Heideggerio knygos „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927) vertėju į lietuvių kalbą Tomu Kačerausku. Dialoge analizuojama būties ir laiko prasmė vokiečių filosofo M. Heideggerio filosofijoje. Antroji pokalbio dalis. / ––– /

 

 

Tautvydas Vėželis (toliau – T.V.): Jei gerai suprantu, žodis ousia, kuris yra vienas iš būties vardų graikų filosofijoje, ir žodis to on, nusakantis buvinį, tarsi išreiškė tiesioginę būties ir būvančiojo sąsają, kuri vėliau išnyksta būtį sutapatinus su idėja, substancija, dvasia ar dar kitaip. Kitaip tariant, būties užmarštis ištinka tuomet, kai būtis tampa sąvoka ir ją pradedama apibrėžti kaip loginį predikatą, o didžioji klaida įvyksta tuomet, kai būtis per gramatinę konstrukciją prilyginama buviniui? Vis dėlto Martinas Heideggeris pripažįsta ontologinį skirtumą tarp būties ir buvinio, vadinasi, tiesioginė prieiga prie būties mąstymo jau nebe taip lengvai pasiekiama?

Tomas Kačerauskas (toliau – T.K.): Terminas ousia turi ilgą vartojimo istoriją tiek antikinėje Graikijoje, tiek lotyniškoje literatūroje kaip vertinys substantia. Kaip lotynizmas substantia, terminas įgavo naujus atspalvius ir vartojimo tradiciją. Heideggeris vartoja tiek ousia, tiek substantia1, apeliuodamas į skirtingus prasminius atspalvius. Vartodamas graikiškąjį „originalą“, jis turi omeny buvimą ar buvojamumą, t. y. tam tikrą būties antipodą, neatskiriamą nuo jos. Tai Heideggerio nušvitimas, kurio nereikėtų painioti su „tikrąja“ antikine graikiška suprastimi, mums iš principo neprieinama. Heideggeris mini terminą ousia drauge – parousia prasme „buvojamumas“ destrukcijos kontekste, priekaištaudamas Descartes’ui dėl jo „priklausomumo“ nuo viduramžių scholastikos. Paradoksas: antikinė graikiška sąvoka iškyla lotynų kalbos ir viduramžių mąstymo (tegu kritikuotino) fone. Čia ousia nurodo buvinio laikišką buvojimą, t. y. buvojamumą. Tiesą sakant, buvinys kitaip ir nebūna, kaip tik laikiškai. Viena iš destrukcijos užduočių – sugrąžinti būčiai, distiliuotai scholastinės tradicijos, jos temporalų modusą. Tai įmanoma tik ją suprantant kaip buvojančią čiabūtį (žmogaus buvimą). Maža to, ousia neatsiejama nuo kalbėjimo, diferencijuojamo į prakalbinimą ir aptarimą. Gyvenanti čiabūtis yra ne tik laikiška, bet ir bylojanti. Kaip būtis neatsiejama nuo čiabūties, taip ir kalba neatsiejama nuo šnekos. Šiame prakalbinančio ir aptariančio legein kontekste suprastinas ir mūsų baubas logos, su pirmuoju turintis bendrą šaknį. Vis tik apie logos, kaip jį traktuoja Heideggeris, derėtų pakalbėti atskirai. Beje, logos svarbus ir kita prasme – kaip Heideggerio prieigos (fenomenologijos) pavadinimo vienas iš dviejų sandų. Neatsitiktinai (ne vien kaip destruktuotinam Vakarų mokslo pavidalui) jam Heideggeris skiria tiek daug dėmesio: ši sąvoka savo graikišku pavidalu minima 21 veikalo puslapių. Tačiau grįžkime prie substantia. Nesu tikras, kad, vartodamas šį lotynizmą, Heideggeris apeliuoja į tai, ką jūs vadinate loginiu predikatu, juolab jei turėsime omeny čia prabėgom paminėtas logos sąsajas veikale. Panašiai kaip ousia, terminas substantia minimas kalbant apie Descartes’ą, kurį interpretuojant įvedama sąvoka „pasaulis“. Taigi miglotas paveldas substantia Heideggeriui atveria vieną iš svarbiausių jo ontologijos ramsčių – pasaulį. Tai kitas jo nušvitimas, destruktuojantis nusistovėjusią tradiciją. Kalbėdamas apie būties užmarštį, Heideggeris pirmiausia mini „vidutinę kasdienybę“2 ir „pirmapradę į-būtį“3, t. y. pasauliškumo modusus, kurie neatsiejami nuo buvojamumo ir bylojamumo. Užmiršti galima tik tai, kas buvo suprasta. Maža to, pati užmarštis – supratimo aspektas. Pasak Heideggerio, „užmarštis yra ne niekis arba vien prisiminimo stygius, bet nuosavas, „pozityvus“ ekstatinis buvusumo modusas“4. Kitaip tariant, būtis turi būti užmiršta, kad ją prisimintume, tačiau šį kartą kaip laikišką (buvojančią) ir kalbišką (bylojančią) čiabūtį. Nors užmaršumą autorius sieja su „neautentišku buvusumu“ ir savęs uždarymu5, jis kalba apie „užmaršties ekstazę (proveržį)“ ir atitrūkimą6, t. y. apie tam tikrą trejybiško laiko horizonto „atvėrimą“. Galiausiai tai leidžia prisimenančiai čiabūčiai į jį įeiti7. Pagaliau mes turime užmiršti tradiciją, kad ją naujai atgaivintume. Turime užmiršti scholastinę substantia, kad susietume ją su laikišku (ekstatiniu) pasauliu. Klausimas, ar tai – atotrūkis?

Paradoksas tas, kad filosofija operuoja sąvokomis, nors ir apeliuodama į juslines patirtis, kurios ypač rūpi fenomenologijai. Tekstas be sąvokų – ne filosofinis, o poetinis, religinis, politinis ar kitoks. Be to, sąvokiškumas yra kalbiškumo bei supratingumo aspektas, nors ir nevienintelis. Taigi, atsiribodami nuo sąvokiškumo, mes atsiribojame nuo filosofijos ir jos hermeneutinių intencijų. Beje, Heideggeris – nepralenkiamas sąvokdarystės meistras. Nors dauguma jo naujadarų turi kasdienės kalbos šaknis, vos prikabinti (brūkšneliu) priešdėliai ir veiksmažodžių sudaiktavardinimas varo į kampą bet kokį vertėją. Maža to, tradicinėms sąvokoms jis suteikia naują turinį, neatsiejamą nuo jo ontologinio projekto. Sąvokos ousia ir substantia – ne išimtis. Kitaip tariant, jei nori filosofuoti anapus sąvokų, privalai būti jų sudarymo meistras. Vis tik neteigčiau, kad Heideggeris filosofuoja anapus sąvokų, jo sąvokynas veikiau liudija filosofijos slinktį, perėjimą, kai sąvokos pabėga iš destruktuotinos tradicijos „kalėjimo“. Interpretatoriaus (mudu – ne išimtis) užduotis (nepavydėtina) yra jas vėl kažkokiu būdu sugaudyti ir uždaryti tarp mūsų suprasties sienų. Vis dėlto tos sienos – paslankios. Apie atotrūkį čia kalbame dvejopa prasme: autoriui atitrūkstant nuo tradicijos ir mums atitrūkstant nuo savo įsivaizdavimų autoriaus atžvilgiu. Didžioji klaida yra ne vienokia ar kitokia interpretacija, bet nepaslankus mąstymas, neleidžiantis nuolat atitrūkti iš savo mąstymo kalėjimo ir išgriauti (destruktuoti) varžančias mąstymą sienas. Vis dėlto destrukcija, kaip minėta, nėra beatodairiškas griovimas, veikiau judėjimas ratais, vis sugrįžtant prie tradicinių klausimų. Tiek „būtis“, tiek „buvinys“ – veikale nepamainomos sąvokos, tarp jų tarsi erdvioje arkoje skleidžiama egzistencialioji ontologija, turinti daug skirčių ir atspalvių. Pašalinkime bent vieną jų (tarkim, netinkamai išvertę), ir statinys sugrius. Tai mano pasiteisinimas Sein versti tiek „būtimi“, tiek „buvimu“.

Teigčiau, kad pati ontologija, kaip būties apmąstymas ir supratimas, laikosi dėl sąvokų, nusakančių skirtingus buvojamumo atspalvius, įtampos. Buvimo modusų skirtys – tai, kas palaiko visą ontologinį statinį. Maža to, daugelis ontologinių skirčių ir atsiranda bandant įsąvokinti buvimo modusus. Kitaip tariant, kalba su savo gramatinėmis konstrukcijomis (ir jas griaunančiomis metaforomis) yra buvimo veiksnys. Apmąstoma ir įsąvokinama būtis – voratinklis, tvirtas dėl jame spurdančio vabzdžio. Tiesioginės prieigos prie būties apmąstymo, aplenkiant kalbą (ir šneką), nėra ir negali būti. Viena, pats mąstymas yra judėjimas ratais, nutolstant ir sugrįžtant prie filosofinės (šiuo atveju ontologinės) tradicijos (tą ir nusako destrukcijos sąvoka), kita, būties mąstymas neatsiejams nuo jos prakalbinimo: kaip šauksi, taip atsilieps. Šia prasme mes turime prakalbinti savo buvimą, kuris iki tol yra nebylus. Tiesa, tyla – taip pat kalbos aspektas. Veikale skiriama daug dėmesio įvairiems kalbos, šnekos ir tylos niuansams – prie šios temos, tikiuosi, dar grįšime.

T.V.: Kaip reikėtų tinkamai suprasti „regėjimo momento“ (Augenblick) sąvoką, kurią, kaip tvirtina knygos komentatoriai, Heideggeris perima iš Martino Lutherio ir Søreno Kierkegaardo darbų, ir kuri gali būti laikoma graikiško žodžio kairos vertimu? Ar tai tam tikra nušvitimo, pilnatvės išgyvenimo metafora?

T.K.: Sąvoką Augenblick verčiau tiesiog „akimirksniu“, o ne „regėjimo momentu“ ar panašiai dėl kelių dalykų. Pirma, dėl Heideggerio orientacijos į kasdienybę; tai yra vienas kasdienių žodžių, nors ir turintis atvertiną prasmę. Antra, dėl siekio išversti kuo aiškiau ir skaidriau. Trečia, pats Heideggeris vartoja tą pačią sąvoką tiek nusakydamas kasdienį akimirksnio fenomeną, tiek išreikšdamas nušvitimą ar pilnatvę, kaip jūs sakote, todėl versti dviem sąvokom būtų nepagrįsta, juolab kad abi šios prasmės yra neatskiriamos. Vis tik pažvelkime atidžiau į šią sąvoką ir jos vartojimo sąsajas. Pirmiausia Heideggeris kalba apie kasdienį akimirksnį išgąsčio8, šnekėjimo9, apdairos10, mirties11, galimybės12 kontekstuose. Visi šie atvejai apeliuoja į kasdienę, netgi buitinę žodžio „akimirksnis“ vartoseną. Šiais atvejais tai netgi ne sąvoka, o tiesiog mūsų šnekos žodis. Vis dėlto kasdienis šnekėjimas ir sudaro aplinkybę akimirksnio iškilimui. Pasak Heideggerio, „[r]yžtinga čiabūtis kaip tik sugrįžusi iš nuopuolio, kad juo autentiškiau ‘čia’ ‘akimirksniu’ būtų atvertai situacijai“13. Taigi apie akimirksnį, kuris išryškintas tiek kabutėmis, tiek pasvirusiu šriftu, autorius kalba ryžtingumo ir atvertumo kontekste. Krenta į akis ir to „čia“ bei „akimirksnio“ tiek grafinis (jie ne tik pavartoti šalia, bet ir abu kabutėse), tiek semantinis artumas. Nepaisant to (o gal kaip tik todėl), šioje vietoje akimirksnis žymi trūkį, posūkį ar pokytį lyginant su kasdieniu „čia“: ryžtinga čiabūtis akimirksniu atsiveria situacijai, apmesdama save autentiškam buvimui. 68 paragrafe Heideggeris netgi pateikia egzistencialią akimirksnio apibrėžtį: „[a]utentišku laikiškumu santūrią, tad autentišką dabartį vadiname akimirksniu.“ Toliau paaiškinama: „[š]į terminą aktyvia prasme privalu suprasti kaip ekstazę. Jis numato ryžtingą, bet ryžtingumu santūrų čiabūties proveržį į tai, kas sutinkama situacijoje rūpimosiomis galimybėmis, aplinkybėmis.“14 Taigi akimirksnis siejamas su staigiu proveržiu link savo ryžtingai apmetamos čiabūties, kuri tokiu būdu atveriama rūpimosioms galimybėms ir aplinkybėms. Tai nėra tas „dabar“, priešingai, tai „pirma leidžia sutikti“. Kitaip tariant, akimirksnis yra užbėgantis dabarties atžvilgiu. Šia prasme tai yra laiko įveikos galimybė. Mes gebame įveikti laiką vien savo autentiška ryžtinga čiabūtimi, t. y. apmesdami savo buvimą ant rūpimų aplinkybių metmenų. Net būdami myriop, tiesą sakant, kaip tik būdami myriop, mes akimirksniu apmetame savo pasaulišką buvimą. Todėl Heideggeris akimirksnį vadina autentiška dabartimi, kurią priešina neautentiškajai, vadinamai „dabartinimu“15. Dabartinimas yra vulgarus ne todėl, jog yra kasdieniškas, bet todėl, kad neturi akimirksnio užbėgos, kuri ir leistų ekstatiškai sukabinti praeitį, dabartį ir ateitį apmatu, išplaukiančiu iš kasdienės situacijos. Kitaip tariant, akimirksnis, kaip laiko trūkis, yra tai, kas garantuoja laiko vientisumą. Matyt, tai galima vadinti ir pilnatve bei nušvitimu, nors Heideggeris apie pilnatvišką buvimą-pasaulyje ir nušvitusį pasaulį kalba kitame – ne akimirksnio – kontekste. Pilnatvė bei nušvitimas yra tokios pat prieštaringos sąvokos kaip ir trūkis (akimirksnis) bei vientisumas (laikas). Vis dėlto tai ne tiek prieštaringos, kiek kito plano figūros, kurios pasauliui, kaip tampančios čiabūties aplinkai, suteikia daugiamatiškumą, drauge – tikrumą. Klausimas, ar objektyvumas nėra šio egzistencinio tikrumo lūkestis.

T.V.: Heideggeris tvirtina, kad jo „čiabūties egzistenciali analitika ‘sukonkretina’ pačią faktiškai įmestą egzistenciją, kad atidengtų laikiškumą kaip tai, kas ją pirmapradiškai įgalina“16. Iš čia atsiveria laiko ir dvasios sąsajos Hegelio filosofijoje kritika, parodant, kad „[d]vasia ne vien sukrenta į laiką, bet egzistuoja kaip pirmapradis laikiškumo laikinimas“17. Ar iš šio atidengto pirmapradžio laikiškumo, įgalinančio pačią egzistenciją, mums nors kiek paaiškėja pati objektyvioji laiko prigimtis? Ar tai, kad Heideggeris skiria laikiškumą, čiabūties laiką ir pasaulio laiką reikštų, kad tokio objektyvumo nė negali būti?

T.K.: Apie objektyvumą, kuris siejamas ne vien su laiku, Heideggeris kalba keliomis prasmėmis. Pirma, tai siejama su galiojamumu, drauge – su įpareigojamumu18. Kitaip tariant, tai socialinė kategorija, išreiškianti čiabūties sambūvio ypatumus. Antra, sąžinės kontekste kalbama apie pašaukties „objektyvumą“, kuris atsveriamas „subjektyvumo“19 (kabutės čia ir toliau – Heideggerio). Trečia, kalbama apie istoriografijos „objektyvumą“, kuris neva atsiriboja nuo „subjektyvios praeities“20. Čia Heideggeris patikslina, kad „mokslo objektyvumas pirma susiklosto iš to, ar jis gali neuždengdamas priešpastatyti supratimui jam priklausantį tematinį buvinį savo būties pirmapradiškumu“21. Taigi objektyvumas čia siejamas su neuždengtumu arba atvertumu, čiabūčiai ieškant autentiško apmato praeityje. Ir atvirkščiai, pretenzingas „visuotinas galiojamumas“ čia siejamas su tūlo supratingumu22. Galiausiai kalbėdamas apie laiką kaip čiabūties galimybės sąlygą, Heideggeris teigia, kad jis „nesamas nei ‘subjekte’, nei ‘objekte’, nei ‘viduje’, nei ‘išorėje’ ir ‘yra’ ‘anksčiau’ už kiekvieną subjektyvumą bei objektyvumą, nes jis ‘anksčiau’ už juos atvaizduoja pačios galimybės sąlygą“23. Kitaip tariant, autentiškas čiabūties laikas užbėga prieš bet kokį objektyvų laiką. Čiabūties laikas apeliuoja į akimirksnio užbėgą. Laikiškumas – supratimo, esaties, nuopuolio, šnekos – apeliuoja į kasdienybės vientisumą, kuris, kaip minėta, yra kita čiabūties laiko briauna. Dar viena jo briauna yra įviešinantis pasaulio laikas, kuris „priklauso pasauliui egzistencialiai-ontologiškai interpretuota prasme“24. Visi trys laiko modusai yra tarsi trimatė čiabūties buvimo pasaulyje erdvė, teikianti būčiai myriop pilnatviškumą. Objektyvumo ir reikėtų ieškoti šiame pilnatviškume, o ne skyrium nuo čiabūties egzistencialiai suprastino laiko.

T.V.: Bendraujant su vaizduotę turinčiais ir filosofinio polėkio nestokojančiais kolegomis, išgirsi įdomiausių įžvalgų. Štai neseniai Lietuvoje viešėjęs fenomenologas Algis Mickūnas, kalbėdamas apie griežtos moderniosios subjekto/objekto priešpriešos kiltį, priminė, jog graikai negalėjo turėti ego, kuris gimė renesanso epochoje. Graikiškasis subjektyvumas, nusakomas sąvoka hypokeimenon, tam tikra prasme sutampa su objektu, kaip kad dangus, pavyzdžiui, sutampa su spalva. Atsakydamas į klausimą, ar tai reiškia, kad mes skelbiamės esą iš graikų, bet greičiausiai mažai ką turime su jais bendro, gerbiamas Algis pacitavo savo mokytoją Eugeną Finką, tvirtinusį, kad gyvename filosofijos griuvėsiuose ir to nepastebime. Kaip manote, ar Heideggerio nueitas kelias, „valant“ tradicijos apnašas, leidžia įeiti į pačią graikiškumo, filosofijos esmę?

Martin Heidegger

T.K.: Griuvėsių, valymo ir kelio metaforos suponuoja filosofinius klausimus: ar mūsų kelias būtinai veda pro griuvėsius; ar valymas reiškia griuvėsių, drauge tradicijos, likučių pašalinimą; o gal valymas reiškia bandymą (ir negalią) pažinti tradiciją, kuri mums teiškyla griuvėsių pavidalu; ar mūsų ėjimas savo keliu nėra tradicijos, vaikščiojančios savo keliais, griovimas? Netiesiogiai atsakant Finkui ir jo žodžių (tradicijos) perdavėjui Mickūnui, galima atkreipti dėmesį į štai ką: jei filosofijos griuvėsiai kelia tiek filosofinių klausimų, vadinasi, filosofija dar nesugriuvusi. Nepaisant Heideggerio gręžiojimosi į graikus, o gal kaip tik dėl to, jis eina savo keliu, kuris iš esmės skiriasi nuo antikinių graikų filosofų kelio, tiksliau, kelių. Kitaip tariant, graikiškoji filosofija čia – daiktas, kuris prasiveria egzistencialiosios ontologijos kontekste, kartu ją praverdamas. Kitaip tariant, geriausias tradicijos išsaugojimas yra jos atsižadėjimas einant savo keliu – tuomet ji parodys savo neįprastas, fenomenalias briaunas. Tačiau tai yra ir tradicijos griovimo kelias. Heideggeris sukėlė susidomėjimo graikiškosios filosofijos tradicija bangą tik todėl, kad jis tą tradiciją griovė eidamas savo egzistencialiosios ontologijos keliu. Graikiškąją tradiciją geriausiai pažinsime ne iš Heideggerio raštų – ten jos niekas nepametė. Norint ją pažinti, nepakanka (nors ir būtina) studijuoti antikinę filosofiją. Norėdami ją pažinti, turime ją įtraukti į savo gyvenimą ir filosofavimą. Jei tai nepavyksta, t. y. jei ši tradicija mums nebeteikia naujų postūmių, mes iš tikrųjų gyvename apsupti jos griuvėsių.

 

1 pokalbio dalis: Būties ir laiko prasmė Heideggerio fundamentaliojoje ontologijoje

 

  1. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 75, 77, 78, 79, 89, 90, 92, 93, 94.
  2. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 37, 44.
  3. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 52, 62.
  4. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 277, 339.
  5. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 277.
  6. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 277.
  7. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 277.
  8. „Kadangi grėsmingasis savuoju ‘nors dar ne, tačiau kiekvieną akimirksnį’ pats staiga įpuola į rūpestingą buvimą-pasaulyje, išgąstis virsta išsigandimu.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 118, 142.
  9. „Kas niekada nieko nesako, negeba ir tylėti duotu akimirksniu.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 136, 165.
  10. „Apdaira bet kokiam įdiegimui, padarymui teikia veiksenos vėžes, įvykdymo priemones, teisėtą progą, tinkamą akimirksnį.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 142, 172.
  11. „Taip tūlas uždengia tą mirties tikrumo savitumą, kad ji galima kiekvieną akimirksnį.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 212, 258.
  12. „Užbėgimas iškelia čiabūtį prieš galimybę, kuri lieka nuolat tikra ir vis dėlto neapibrėžta kas akimirksnį nežinodama, kada galimybė taps negalimybe.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 252, 308.
  13. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 268, 328.
  14. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 276, 338.
  15. „Skirtingai nei akimirksnį kaip autentišką dabartį, neautentiškąją vadiname dabartinimu.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 277, 338.
  16. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 354, 435.
  17. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 354, 436.
  18. „Tada galiojimas drauge reiškia galiojančios sprendinio prasmės, suponuojančios ‘objektą’, galiojimą ir taip nustumia į ‘objektyvaus galiojamumo’ ir objektyvumo apskritai reikšmę. Galiojimas dabar reiškia įpareigojamumą, ‘visuotiną galiojamumą’.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 129, 156.
  19. „Pašaukties ‘objektyvumas’ teįsiteisina tuo, kad interpretacija jai palieka savo ‘subjektyvumą’, kuris, žinoma, atmeta paties-tūlo viešpatystę.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 228, 278.
  20. „Likimiška kartote pagrįsta istoriografinė ‘praeities’ atvertis taip mažai ‘subjektyvi’, kad vis tik ji laiduoja istoriografijos ‘objektyvumą’.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 321, 395.
  21. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 321, 395.
  22. „Jokiame moksle mastų ‘visuotinis galiojamumas’ ir pretenzijos į ‘visuotinumą’, kurį perša tūlas ir jo supratingumas, nėra mažiau galimi ‘tiesos’ kriterijai kaip autentiškoje istoriografijoje.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 321, 395.
  23. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 340, 341, 419.
  24. Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 337, 414.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Heideggeris ir dialogas | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *