Pokalbis su Martino Heideggerio knygos „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927) vertėju į lietuvių kalbą Tomu Kačerausku. Dialoge analizuojama būties ir laiko prasmė vokiečių filosofo M. Heideggerio filosofijoje. Pirmojoje dalyje kalbama apie buvimo klausimo būtinumą, struktūrą ir pirmumą. / ––– /

Martin Heidegger. Nuotr. aut. Digne Meller-Marcovicz

Martin Heidegger // Nuotr. aut. Digne Meller-Marcovicz

Tautvydas Vėželis (toliau – T.V.): Kaip suprantu, jau veikalo „Būtis ir laikas“ įvado skyriuje „Buvimo klausimo būtinumas, struktūra ir pirmumas“ (Notwendigkeit, Struktur und Vorrang der Seinsfrage) Martinas Heideggeris pradeda konkretaus klausimo apie būties prasmę parengimą, tvirtindamas, kad tradicinė ontologija pragaištingai pražiūrėjo šį klausimą, būtį laikydama pačia „bendriausia“ (allgemeinste), „neapibrėžiama“ (undefinierbar) arba „savaime suprantama“ (selbstverständliche) sąvoka. Man atrodo, kad būtų labai svarbu plačiau aptarti tokio filosofijos raidos tradicijoje susiklosčiusio „pražiūrėjimo“ priežastis. Filosofas leidžia suprasti, kad buvimo problema, kaip tikroviško tyrinėjimo tematinis klausimas, pradėjo slopti jau Platono bei Aristotelio filosofinėse nuostatose. Kol kas, dar neturint Aristotelio „Metafizikos“ lietuviško vertimo, atrodytų, būtina nuosekliau suprasti substancijos sąvokos, tikrovės aiškinimo konceptualųjį lauką, remiantis perskyromis materija/forma, aktas/potencija, subjektas/predikatas. Akivaizdu, kad norint gerai suprasti šio Heideggerio veikalo pirmajame įvado skyriuje skleidžiamą problematiką, negalime išleisti iš akių ir Aristotelio darbuose aptartos individo, rūšies ir giminės santykio, individo esmės ir esmės, kaip visuotinybės, skirtumo problematikos. Tokie klausimai, žinoma, nėra lengvai gliaudomi riešutai ir profesionalams, bet, sutikite, todėl jie ir yra tokie svarbūs bei įdomūs.

Tomas Kačerauskas (toliau – T.K.): Apie 2 paragrafą ir jame pateiktą veikalo apmatą jau kalbėjome. Nagrinėjome ir sąvoką substantia (bent jau taip, kaip ją vartoja Heideggeris), nors galbūt ir nepakankamai nuodugniai. Čia verta dar kartą priminti (sau ir skaitytojams), kad substantia tėra graikiškojo ousia vertinys, gyvenantis atskirą nuo Aristotelio „Metafizikos“ gyvenimą. Tą patį galima pasakyti apie kitas jūsų minimas „aristotelines“ sąvokas: materija, forma, aktas, potencija, subjektas, predikatas. Kita vertus, tas išsibarstymas rodo milžinišką Aristotelio įtaką filosofijos raidai iki šiol. Suprantama, ir Heideggeris vartoja visas šias sąvokas, tačiau dažniausiai neapeliuodamas į jų pradinį autorių ir jo filosofinę sistemą. Kaip minėta, Aristotelis – labiausiai veikale cituojamas mąstytojas, nekalbant apie kitus Heideggerio darbus. Taigi paradoksaliai galima teigti, kad jis padarė didžiausią įtaką plėtojant veikalo idėjas. Vis dėlto tai tėra regimybė, vartojant Immanuelio Kanto ir Martino Heideggerio terminą. Heideggerio santykis su Aristoteliu nevienareikšmis. Heideggeris nuolat gręžiojasi į Aristotelį tiek ieškodamas savojo ontologinio projekto pateisinimo, tiek perinterpretuodamas (destruktuodamas) jį savo egzistencialiosios ontologijos horizonte. Abu šie atvejai rodo Aristotelio autoritetą Heideggerio akyse. Tačiau daugeliu atveju Heideggeris teigia, kad tradicija, už kurios stovi Aristotelis, užgožia buvimo prasmės klausimą. Tai verčia Heideggerį gręžiotis dar toliau atgal – į priešsokratikus, kurių fragmentuose jis ieško autentiško santykio su būtimi. Pavyzdys – minėtas Herakleito fragmentas.

Beje, daugelį sąvokų Aristotelis perėmė iš Platono, šis – iš pitagoriečių ir t. t. Tai vadiname idėjų raida, kuri Heideggeriui kėlė nerimą dėl galimo prasmių užgožimo ar užmirimo. Tačiau užmarštis – idėjų raidos aspektas, o prisiminimas (atkasimas, anot Heideggerio) jokiu būdu nereiškia tam tikro autoriaus (ypač antikinio) „tikrų“ intencijų pademonstravimo. Tai geriausiu atveju – dar viena interpretacija ar destrukcija. Tam tikras autorius ir jo idėjos yra tikros tiek, kiek „dalyvauja“ (pasakysite, kad tai platonizmas?) mūsų mąstyme. Aristotelis, kurio destruktuotos idėjos „dalyvauja“ Heideggeriui plėtojant savo egzistencialiąją ontologiją, – ne išimtis. Antai 15 paragrafe[1] minimos tokios aristotelinės kategorijos kaip substancialumas, materialumas, ištęstumas, gretimumas, bet Aristotelis neminimas turint omeny visą poaristotelinę tradiciją. 19 paragrafe[2] jau minima materija, apeliuojant į Descartes’ą. Tiek Aristotelis, tiek Descartes’as – savaip parankūs Heideggeriui, kuris toliau plėtoja jų idėjas.

Sutinku, kad būtų įdomu „atsekti“ Aristotelio sąvokyną veikale ir parodyti aristotelizmų „tikrąsias“ prasmes. Tačiau žodis „tikrasis“ veikale nurodo kitką – tai, kaip viena ar kita idėja (drauge sąvoka) yra parankūs mūsų buvimo atžvilgiu. Tikrumas ar autentiškumas neturi nieko bendra su idėjų archeologija. Beje, tai neatsiejama nuo istoriškumo sampratos, kuri taip rūpėjo Heideggeriui. Apie tai galbūt dar pakalbėsime kita proga. Gilinimasis į Aristotelio sąvokyną, atsietą nuo veikalo idėjų, mažai prisidėtų tiek prie Heideggerio, tiek prie Aristotelio supratimo. Galiausiai nesijaučiu kompetentingas tai daryti[3]. Tokiu atveju mūsų dialogas turėtų virsti forumu su daugiau pašnekovų, tarkim, su Nagliu Kardeliu. Taigi yra bent kelios priežastys čia neiti šiuo „komparatyvistiniu“ keliu. Veikale mes susiduriame su heidegerišku Aristoteliu, bet tai pasitarnauja tiek Heideggeriui, tiek Aristoteliui. Nėra ir negali būti Aristotelio per se, tėra Aristotelis, padaręs įtaką idėjų raidai, įskaitant Heideggerio egzistencialiajai ontologijai, nors šiame horizonte jis ir patiria destrukciją. Beje, panašiai galima pasakyti apie Heideggerį, kuris mums iškyla kaip vienas įtakingiausių XX a. mąstytojų. Tačiau dar svarbau tai, kuo jis svarbus mudviem – šio dialogo dalyviams – ir jo skaitytojams. Apie destrukciją jau kalbėta ne kartą, tačiau čia galima pridurti: tradicijos destrukcija labiausiai pasitarnauja pačios tradicijos įtikrovinimui ir įbūtinimui.

Veikalo struktūra ypatinga ta prasme, kad jis turi išsamų įvadą su dviem skyriais ir aštuoniais paragrafais ir pirmą dalį su dviem skirsniais, kurių kiekvienas turi po šešis skyrius. Veikalas neturi nei antros antros dalies, nei pabaigos ar išvadų (ar kažko panašaus). Galima sakyti, kad veikalas nutrūksta pačioje „įdomiausioje“ vietoje, kai išskleidžiamas laikiškumo klausimas remiantis G. W. F. Hegeliu, o skaitytojas laukia autoriaus staigaus atotrūkio nuo bet kokių interpretuojamų mąstytojų. Kaip žinoma, nebuvo parašyta nei antroji dalis, nei joks epilogas (išvadų ar santraukos pavidalu). Pats veikalas buvo „išstumtas į rinką“ paskubomis, spaudžiant dekanui. Pastarojo figūra čia ypač įdomi. Viena vertus, dekanas įkūnija mokslo administraciją, kuri nuolat spaudžia mokslininkus gaminti[4] vis daugiau „produkcijos“ tarsi darbininkus prie konvejerio. Dekanas[5] paprastai įkūnija tūlą, kuris kūrybininką traktuoja nepakankamai kūrybiškai. Tai paranku tuo, kad kūrybininkas dėl savo broko kaltę gali visada suversti tūlui dekanui. Kita vertus, būtent dėka minėto (ne tūlo) dekano veikalas pasirodė pačiu laiku tiek užpildydamas filosofinį vakuumą po didžiųjų XIX a. mąstytojų G. W. F. Hegelio, S. Kierkegaardo, A. Schopenhauerio, K. Marxo ir F. Nietzsche’s, tiek iškildamas ant naujos galingos filosofinės bangos drauge su E. Husserliu, Z. Freudu ir L. Wittgensteinu XX a. pradžioje. Nors pastarieji du Heideggerio neminimi ir tam tikra prasme plėtojo nebendramačius diskursus[6], visi drauge jie palaikė platų vokiškakalbės filosofijos frontą, kuris tik antrojoje XX a. pusėje užleido pozicijas kitomis (visų pirma prancūzų) kalbomis plėtojamai filosofijai. Dabar mes matome, kad kūrybiniam delsimui, svyravimams ir norams vis tobulinti nebuvo laiko – iššauta pačiu laiku. Vis tik šio staigaus šūvio kaina – nepabaigtas veikalas[7]. Nors Heideggeris ilgai neatsisakė minties grįžti prie antrosios dalies[8], kuo toliau, tuo labiau jis tolo nuo veikalo, atitinkamai susiklosčius jo gyvenimo aplinkybėms[9], tiek pasikeitus filosofiniams interesams[10]. Visa tai kalbu norėdamas pabrėžti įvado svarbą. Paprastai įvadus savo knygoms (ir straipsniams) rašome paskiausiai, platesniu kontekstu siekdami įvesti skaitytoją į nagrinėjamą problematiką[11]. Tai darome apeliuodami į visą parašytą tekstą. Veikalo įvadas atlieka visiškai kitokį vaidmenį. Kaip minėta, tai pirmasis veikalo apmatas, kuriuo remdamasis autorius vėliau juda vis platesniais ratais, įvesdamas naujas sąvokas[12] ir naują būties problematiką. Tai toli gražu ne veikalo apžvalga, veikiau priartėjimas (ir skaitytojo priartinimas) prie egzistencialiosios ontologijos problematikos ir aptarimo būdo.

Po šių pastabų, ir jas turėdami omenyje, galėtume apžvelgti įvado pirmąjį skyrių ar bent jau tuos paragrafus (1, 3, 4), kurių iki šiol nenagrinėjome. 1 paragrafe autorius aptaria tris prietarus sąvokos „būtis“ atžvilgiu: 1) „būtis“ esanti bendriausia sąvoka; 2) ši sąvoka neapibrėžiama; 3) tai – savaime suprantama sąvoka. Prieš nagrinėjant šiuos prietarus, verta prisiminti bene iškiliausio Heideggerio mokinio H.-G. Gadamerio ištarą „didžiausias prietaras tas, kad galime atsisakyti prietarų“[13]. Tą patį galima pasakyti ir apie tūlą, šnekalus, smalsulį, dviprasmybę, nuopuolį ir įmestumą, kurie turi egzistencialų statusą. Tai nėra ir kažkokie „neigiami“ egzistencialai, juos priešinant „teigiamiems“[14]. Tokių vertinimų Heideggeris atsisako kaip nesuderinamų su jo hermeneutinėmis nuostatomis[15]. Perfrazuojant Gadamerį, tik tūlo aplinkoje gali subręsti mintis, kad įmanoma atsisakyti tūlo.

Grįžkime prie minėtų prietarų. Aptardamas pirmąjį, Heideggeris du kartus pacituoja Aristotelio „Metafiziką“ ir vieną kartą – Tomo Akviniečio „Teologijos sumą“. Kaip tik čia daroma išlyga, kad „’būties bendrumas’ nėra rūšies[16] bendrumas“[17], apeliuojant į Aristotelio kategoriją. Vėliau ši tezė, nežymiai perfrazuota, pakartojama 7 paragrafo trečiojoje (c) dalyje[18] ir 9 paragrafe[19]. Labai modifikuotu pavidalu[20] ji minima 27 paragrafe. Anot Heideggerio, „[b]ūties ‘bendrumas’ ‘peržengia’ bet kokį rūšies bendrumą“[21]. Vis dėlto čia kritikuojamas ne tiek būties bendrumas, kuris esąs ypatingas[22], bet pažiūra, kad, būdama bendriausia sąvoka, „ji aiškiausia ir nereikalinga tolesnių svarstymų“[23]. Beje, Heideggeris išties būčiai suteikia ypatingą bendrumą, svorio centrą perkeldamas į čiabūties buvimą, t. y. grąžindamas ją į pasaulį iš metafizinių padebesių. Kitaip tariant, būtis veikale bendrumą įgauna ne toldama nuo individo (čiabūties), bet prie jo priartėdama. Tai galima traktuoti kaip visai kitą optinį metafizikos režimą. Maža to, sutelkiamas dėmesys ir į pačią žiūrą – su tuo siejamas taikomas fenomenologinis metodas. Vietoj dieviškos žiūros iš viršaus atsiranda mūsų buvimo aplinkoje iškylančių fenomenų žiūra. Šia prasme „peržengiama“ „iš anksto duota“ rūšinė hierarchija, kurią atsekti siekia mokslas. Egzistencialios ontologijos požiūriu, nėra jokių išankstinių duotybių prieš būtį. Aprioriškumas čia kaip tik nurodo būtiškumą. Tai – tiek Aristotelio, tiek Immanuelio Kanto pažiūrų apvertimas (destrukcija). Todėl teigiau, kad gilinimasis į Aristotelio pirmąją filosofiją čia duotų mažai naudos, nebent bandant nustatyti Heideggerio „nuokrypį“ nuo jos. Tačiau toks nustatinėjimas turėtų mažai ką bendra su egzistencialia ontologija, kuri kaip tik suponuoja, kad nėra iš anksto duoto Aristotelio per se (ar kaip Ding an sich, daiktas sau) – vien tas, kuris parankus mūsų buvimo atžvilgiu. Apie parankumo koncepciją galbūt dar pakalbėsime atskirai.

Antrasis prietaras esąs toks: „'[b]ūties’ sąvoka neapibrėžiama.“[24] Šis „prietaras“ nėra savarankiškas – jis išplaukia iš pirmojo: būties „aukščiausias bendrumas“ suponuoja jos neapibrėžtumą. Čia Heideggeris vėl apeliuoja į rūšį, šįsyk minėdamas Tomo Akviniečio genus. Vadovaujantis šiuo bendrumo pirmumu, būtis neapibrėžiama kaip buvinys, „žemesnioji sąvoka“ (atskirybė). Šis prietaras dar labiau padidina Heideggerio riziką būties klausimą skleisti per laikišką čiabūtį ir pasaulišką buvinį. Taigi ir čia Heideggeris duoda suprasti, kad jis irsis prieš tradiciją tam, jog ją nuskaidrintų. Tačiau visa tai dar priešakyje. Kol kas apsiribojama pastebėjimu: „[b]ūties neapibrėžtumas ne atleidžia nuo jos prasmės klausimo, bet kaip tik jį perša.“[25] Kitaip tariant, šis – kaip ir kiti – prietaras verčia akyliau pažvelgti į tradiciją, kurią būtina sujudinti norint ją suprasti. Kaip matėme, supratimas neatsiejamas nuo įbūdinimo.

Trečiasis prietaras: „'[b]ūtis’ yra savaime suprantama sąvoka.“[26] Komentuodamas šį „prietarą“, Heideggeris apeliuoja į kasdienį, tiksliau, vidutinį suprantamumą. Kadangi įvairiems kasdienybės modusams ir jų sąsajoms su būties prasmės klausimu vėliau veikale skiriama daug dėmesio, šis kasdienio suprantamumo nuvertinimas, kaip vidutinio, trikdo. Vis tik čia reikalingos kelios išlygos. Pirma, Heideggeris nei čia, nei kitur nevertina – vien fenomenologiškai aprašo bandydamas įžvelgti. Antra, pats vidutinis suprantamumas nelaikomas netinkamu. Priešingai, tai tas fonas, kuriame iškyla tikrasis supratimas, drauge – autentiškas buvimas, nekalbant, kad tai puiki medžiaga fenomenologiniam tyrimui. Trečia, Heideggeris pabrėžia: kasdieniškai „bet kaip elgiantis su buviniu ir jam būnant kaip buviniui a priori glūdi mįslė“[27]. Tas „bet kaip“ kaip tik ir skiria kasdienį suprantamumą nuo supratimo, iškilusio egzistencialios ontologijos kontekste. Kita vertus, pastarasis neapsieina be pirmojo. Į vidutinį suprantamumą nukreiptas tyrinėtojo žvilgsnis ne tik todėl, kad tai paranki tyrimo medžiaga, bet ir todėl, kad joje glūdi atskleistina mįslė. Kitaip tariant, vidutinis suprantamumas slepia nevidutinį (tikrąjį) supratimą ir nekasdienį įvykį.

Apie būties prasmės klausimo iškėlimą šioje buvimo suprasties aplinkoje kaip tik kalbama 2 paragrafe. Ši hermeneutinė aplinka pozityvi ne tik todėl, kad leidžia iškilti išskirtiniam būties prasmės klausimui, bet ir todėl, kad „reikalauja nuosavo sąvokiškumo“, t. y. verčia iš naujo apibrėžti ontologines sąvokas nuolat apklausiant buvinį nelyginant įtariamąjį. Jis ir yra įtariamas dėl būties, kurią slepia ne tik vidutinis suprantamumas, bet ir nusistovėjusi jos nagrinėjimo tradicija su visais prietarais. Beje, įtarumo nuostata tiek būties interpretavimo tradicijos, tiek jos socialinės aplinkos atžvilgiu suartina Heideggerį su Karlu Marxu. Buvinio apklausinėjimas dėl jo būties – dar vienas argumentas samprotauti ratais, įvedant naujas sąvokas ir grįžtant prie atkastino pamatinio būties klausimo. Tačiau buvimo klausimo kartotė nereiškia mechaniško (tautologiško) pakartojimo, net jei apeliuojama į tą patį klausimą; tai sugrįžimas vis iš naujo apmetant ontologinį projektą (apmatą).

T.V.: Ar galime drąsiai tvirtinti, jog ontologinės ir ontinės plotmių skirties išryškinimas veikale atskleidžia mokslo – tiek matematinės-eksperimentinės gamtotyros, tiek humanistikos – krizę, kurios ištakos glūdi „būties prasmės“ klausimo užmarštyje? Svarbu būtų suprasti, koks tas ryšys, siejantis ontologinę problematiką su ontine sritimi.

T.K.: Apie buvimo klausimo ontologinį pirmumą kalbama įvado 3-iajame paragrafe. Čia autorius kalba apie buvinio visatos sferas, kaip anai istorija, gamta, erdvė, gyvenimas, kalba, ir atitinkamas mokslines prieigas jų atžvilgiu. Tačiau mokslinis tyrinėjimas šias ribas esą įtvirtina „naiviai ir grubiai“. Vis dėlto „[a]autentiškas mokslų ‘judėjimas’ rutuliojasi daugiau ar mažiau radikalioje, sau pačiai skaidrioje pamatinių sąvokų revizijoje“[28]. Toliau Heideggeris Thomo Kuhno[29] maniera teigia: „[m]okslo lygis nustatomas pagal tai, kiek jis geba pasiduoti savo pamatinių sąvokų krizei.“[30] Kitaip tariant, mokslas yra tikras tiek, kiek jis purtomas krizių ir – pridursiu Kuhno maniera – revoliucijų. Sąvokos, įkūnijančios mokslininkų sampratas[31], yra tai, kas griauna seną mokslinę pasaulėvoką ir steigia naują. Tiesa, mokslas plėtojamas taip pat gręžiojantis į prieštradicines sąvokas bei sampratas: prisiminkime atomo sąvoką, kurią N. Bohras „pasiskolino“ iš priešsokratiko Demokrito, ir heliocentrinę sampratą, kurią N. Kopernikas „susigrąžino“ iš peripatetininko Aristarcho Samiečio. Krizė[32], kaip mokslo tikrumo kriterijus, perša K. R. Popperio ir Heideggerio[33] paralelę: mokslo tiesos tikros tiek, kiek jos gali būti falsifikuotos t. y. paneigtos kitų mokslo tiesų[34]. Ar tai nėra minėtas Heideggerio tiesos (ne tik mokslo) reliatyvumas?

Vis dėlto Heideggeris, 3-iajame paragrafe apžvelgdamas kai kurių mokslų – matematikos, fizikos, biologijos, istoriografijos, teologijos – iššūkius, ne tiek demonstruoja savo piktdžiugą dėl jų krizių, kiek parodo, kad jie reikalingi buvinio išsklaidos „jo būties pamatinės sąrangos atžvilgiu“, o toks tyrimas „turi vykti pirma pozityvių mokslų“[35]. Toliau autorius teigia, kad „būties prasmės paaiškinimas“ reikalingas ne tik šiems ir kitiems mokslams, bet ir pačiai ontologijai, kuri kitaip „išlieka akla“. Atrodo, aklumo metafora – iš Kanto[36]. Vis dėlto tai ne tik ir ne tiek kantizmas: su tikrumu (autentiškumu) siejama visa puokštė „optinių“ sąvokų bei jų antipodų: nepaslėptis (Unverborgenheit), atvertumas (Erschlossenheit), pravertumas (Offenbarkeit), atskleistumas (Entdecktheit), aptemdymas (Abblendung), užvertumas (Geschlossenheit) ir pan., tačiau tai – atskira šneka. Kita vertus, aklumas, kaip ir minėtas paslėptumas, nurodo matymą (atvertumą).

4 paragrafe kalbama apie buvimo klausimo ontiką. Čia būtina panagrinėti dviejų sąvokų su vienoda šaknimi – ontologijos ir ontikos – skirtumą bei santykį. Pabrėžtina, kad tai yra išimtinai heidegeriška problema: šis skirtumas ir apskritai ontikos sąvoka iškyla būtent veikale. Galima teigti, kad tai raktas, praveriant Heideggerio būties problematiką[37]. Pats Heideggeris ontologijos pavadinimą rezervuoja „eksplicitiniam teoriniam klausinėjimui dėl buvinio prasmės“[38]. Maža to, ontologinė problematika diferencijuojama į ontologinio buvimo ir ontologinio tyrinėjimo klausimus. Ontologinis-buvimas dar vadinamas priešontologiniu ir nurodo „būnantį suprantant būtį“, bet ne ontiškai-būnantį[39]. Ontika (ontinis pirmumas) apibrėžiama apeliuojant į egzistenciją: „šis buvinys yra apibrėžtas savo būtimi per egzistenciją.“[40] Aiškinantis apibūdinimą „egzistencinis“ (existenziell), reikia turėti omeny lygiagretų apibūdinimą „egzistencialus“ (existenzial). Ties šiuo dvinariškumu, kuris atitinka ontikos ir ontologijos dvinariškumą, yra suklupę ne tik jauni Heideggerio tyrinėtojai, bet ir patyrę jo sekėjai bei vertėjai[41]. Dvinariškumas – Heideggerio diferencialumo, apie kurį jau kalbėjome, aspektas. Egzistencialioji analitika apeliuoja į ontologiją, egzistencinis supratimas – į ontiką[42], nors abu šie „pirmumai“ yra neatskiriami. Klausimas, kas – ontika ar ontologija – yra pirmesnis, beprasmis, nes viena kitą maitina, tiksliau, vienos pirmumas maitina kitos. Egzistencija apibrėžiama kaip čiabūties galimybė „būti savimi arba ne savimi“[43]. Taigi tai sietina su apmatu, nuolatiniu savo buvimo galimybių apmetimu, suprantant ir bylojant šiame pasaulyje. Vis tik egzistencialumui būdingas „ne egzistencinis, bet egzistencialus supratimas“[44].

Svarbu atkreipti dėmesį, kad ontologijos (kurias suponuoja fundamentali ontologija) „pačios yra funduotos ir motyvuotos čiabūties ontine struktūra, kuri savyje apima priešontologinės buvimo suprasties apibrėžtumą“[45]. Jei taip, „priešontologinę suprastį“ galima vertinti kaip siejančią ontinę ir ontologinę sferas. Iš to seka du dalykai: pirma, hermeneutiniai (supratimo) ryšiai yra funduojantys ontologiją; antra, ontika nusipelno ne mažesnio dėmesio nei ontologija. Vėlesnis Heideggerio gilinimasis į kasdienybės fenomenus patvirtina šią nuostatą.

Neatsitiktinai 4-ajame paragrafe lakoniškai kalbama ir apie trečiąjį – šalia ontologinio ir ontinio – čiabūties pirmumą, būtent hermeneutinį, nes tik čiabūčiai būdingas „bet kokio nečiabūtiško buvinio supratimas“[46]. Dėl visų trijų minėtų čiabūties pirmumų Heideggeris įvado pirmajame skyriuje apmeta savo būsimą ontologinį tyrinėjimą kaip čiabūties ontinių ryšių išskleidimą.

T.V.: Jūsų pastebėjimai atveria būties ir buvinio ontologinio skirtumo įtampą. Ji leidžia kelti klausimą apie buvimo klausimo formalios struktūros išsklaidą, kurią Heideggeris pateikia veikalo pradžioje. Viena vertus, akivaizdu, kad toji Heideggerio būtis, suprantama procesualiai, yra tai, kas prieštarauja bet kokiam individualumui, antra vertus, vis tiek keliamas klausimas apie būties prasmę, kurią siekiama atskleisti. Bet tuomet būtų logiška manyti, kad ji vis tiek negali atsiverti niekaip kitaip, kaip tik per individualų buvinį. Ar toji ontologinio skirtumo įtampa ir atsiranda iš pradinių nuostatų, kad „buvinio būtis pati ‘nėra’ buvinys“[47]?

T.K.: Veikalo pradžia (2 paragrafas) įstabi tuo, kad joje Heideggeris tarsi pateikia savo būsimo tyrinėjimo apmatus. Čia iškyla dvi plotmės: viena, autorius kalba apie savo plėtosimų būties apmąstymų gaires, antra, jis atkreipia dėmesį į bet kokio tyrimo apribojimus, kai tyrinėtojas yra veikiamas „perduotų būties teorijų ir nuomonių“[48]. Pastarąjį numanomą diskursą galima būtų pavadinti metadiskursu, kitaip tariant, mokslu apie mokslą, jei ne vienas „bet“. Tai, į ką, Heideggeris rodo ranka (t. y. jo raiškusis diskursas) yra „būties prasmės klausimas“, kuris yra bene seniausias ir abstrakčiausias klausimas mokslo (kuri iš pradžių vadinta filosofija) istorijoje. Kas tai, jei ne metadiskursas? Atrodo, autorius balansuoja ant kažkokių dviejų metafizinių lynų, ištemptų virš mūsų, mokslininkų ir nemokslininkų, galvų. Vis tik tai – klaidingas įspūdis. Nors Heideggeris ir apeliuoja į tam tikrą būties klausimo išsklaidos tradiciją, čia pat jis teigia, kad klausimas lieka neaiškus. Įdomu tai, kad jis neaiškus ir jam pačiam, bent jau tyrimo pradžioje, 2 paragrafe. M. Heideggeris šiame paragrafe kalba apie vidutinę, miglotą, plevenančią ir blunkančią buvimo suprastį. Tačiau tai nereiškia, kad autorius įsipareigoja vienu mostu nuskaidrinti šią suprastį ir atverti mums akis. Priešingai, mokslininko judėjimas priekin – tarsi su neregio lazdele, skinantis kelią pro „aptemdymus“ ir „kliuvinius“. Pasak Heideggerio, „kaskart jau disponuojamos buvimo suprasties neapibrėžtumas yra pozityvus fenomenas“[49]. Kitaip tariant, tai, kad būties klausimo konkrečiai (kiek jis gali būti konkretus) ir mokslinio tyrimo apskritai kelias yra tamsus, leidžia mokslininkui jį nušviesti. Drauge tai yra jo „šviesus suvokimas“ arba nušvitimas, perfrazuojant Walterį Benjaminą. Pirmiausia mokslininkas ir žmogus (apibendrinkime) arba buvinys vidutinumų ir miglotumų fone bando išsiaiškinti, t. y. nušviesti blankiai plevenančius pavidalus. Kiekviena tradicija (ne išimtis – mokslinė aiškinimo tradicija) yra vidutinė ir miglota tol, kol mokslininkas neišryškina joje tam tikrų pavidalų arba fenomenų, svarbių jam ir jo hermeneutinei bei socialinei aplinkai, kurioje formuojama nauja laužytina tradicija. Tai ne kas kita kaip miglotumų ir nušvitimų dialektika, būdinga tiek egzistencialiam (moksliniam), tiek egzistenciniam (buvinio), tiek ontologiniam (būties tyrinėjimo), tiek ontiniam (buvinio) keliui. Štai čia pagaliau priartėjome prie jūsų klausimo dėl buvinio ir būties ontologinio skirtumo įtampos. Jau 2 paragrafe susiduriame su tam tikra diferenciacija, susijusia su buvimo (būties)[50] klausimu. Čia kalbama apie klausiamąjį, apklaustąjį, išklausimąjį. Tai nėra kažkoks manipuliavimas terminais ar žongliravimas kalbos figūromis (priešdėliais). Tai bandymas parodyti, kad kalba ir jos supratimas yra raktas sprendžiant buvimo (būties) klausimą. Kita vertus, Heideggeris akreipia dėmesį į hermeneutinių pavidalų įvairovę. Vėliau matysime, kad ir pati kalba (Sprache) turi savo diferencialą – šneką (Rede). Šiame paragrafe lygiagrečiai išskiriami būtis, buvinys ir čiabūtis. Vėliau visa Heideggerio ontologija skleisis tarp šių būties pavidalų, kuriuos bandoma nušviesti tam, kad jie sukurtų filosofijos dramą miglotame tradicijos fone. Būtis nemąstoma be buvinio, kuris iškyla čia, sudarydamas savo buvimo prasmę. Tai Heideggerio programa, išdėstyta veikalo pradžioje. Jūsų minėta citata yra subtili ta prasme, kad čia yra neiginys paimtas į kabutes („nėra“). Kabutės nurodo tam tikrą dviprasmybę ar (savi)ironiją: kalbėdami apie buvinio būtį (karstydamiesi ant lynų), mes dažnai pražiūrime buvinį, nors šis su visais jo klaidžiojimais miglose ir yra raktas, bandant suprasti (nušviesti) būtį. Taigi buvimas yra buvinio tiek klaidžiojimai, tiek nušvitimai, jam bandant suprasti būtį.

b.d.

 

  1. [1]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 57, 68.
  2. [2]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 76, 91.
  3. [3]Aristotelio, kaip ir Kanto atžvilgiu, tesu skaitytojas. Beje, „Metafiziką“ skaičiau rusiškai, nors ir turėdamas prieš akis graikišką originalą.
  4. [4]Beje, apie meno kūrinio gamybą, nors visai kita prasme, Heideggeris samprotauja veikale „Miško takai“, kurio viena dalis „Meno kūrinio ištaka“ susilaukė net dviejų vertimų į lietuvių kalbą.
  5. [5]Pats Heideggeris Freiburgo universitete pabuvo ne tik instituto direktoriumi, bet ir rektoriumi.
  6. [6]Vėlesni filosofijos istorikai taip nemanė, įvairiais aspektais lygindami jų filosofines koncepcijas.
  7. [7]Būdamas Freiburge, iš Heideggerio mokinio F.-W. von Herrmanno girdėjau nuomonę, kad Heideggerio paskaitos „Pamatinės fenomenologijos problemos“ laikytinos „Būties ir laiko“ antrąja dalimi. Vis dėlto šiai nuomonei pritariu tik iš dalies: pasikeitęs sąvokynas ir problematika liudija, kad tai – veikiau šalutinis kūrinys, netgi atitolinęs nuo „Būties ir laiko“ antrosios dalies, nors ir rašytas Heideggeriui dar puoselėjant viltį dėl antrosios dalies.
  8. [8]Tik VII-ajame leidime (1953 m.), t. y. po 26 metų, Heideggeris išbraukia pažymėjimą „Pirmoji dalis“ kaip nuorodą į būsimą antrąją dalį. Lietuviškajame leidime, kaip ir akademiniame „Raštų“ (Gesamtausgabe) 2 tome, šis pažymėjimas išliko.
  9. [9]Po II-ojo pasaulinio karo Heideggeris patiria staigų akademinį krytį – prieškariniam Freiburgo universiteto rektoriui uždraudžiama dėstyti universitetuose.
  10. [10]Sukuriami tekstai, skirti meno filosofijai („Miško takai“) ir filosofinei poetikai („Pakeliui į kalbą“). Juos galima vertinti tiek kaip laikiną pasitraukimą, kaupiant jėgas antrajai daliai, tiek kaip aplinkkelius (miško takus), iš kurių nebeįmanoma sugrįžti, nes pasikeitė rūpimos problemos, sąvokynas ir galiausiai pasaulėvoka. Tai pripažįsta ir pats autorius veikalo VII-ojo leidimo pratarmėje: „[a]ntrosios dalies negalima pridėti po ketvirčio amžiaus, naujai nepavaizdavus pirmosios“ (2014b: XI (VII)). Tačiau negalima teigti, kad vėlyvojo Heideggerio tekstai iš mūsų pavogė veikalo antrąją dalį. Būdami kitokie, jie yra ne mažiau įstabūs. Beje, mano – pradedančio filosofuotojo – dėmesį taip pat pirmiausia patraukė tekstai, skirti filosofinei poetikai (žr. „Filosofinė poetika“).
  11. [11]Šios knygos įvadas – ne išimtis.
  12. [12]Naujas sąvokas autorius pažymi pasvirusiu šriftu.
  13. [13]H.-G. Gadamerio „Tiesa ir metodas“ – kitas veikalas, dėl kurio nebuvimo lietuvių kalba visada raudonuoju, bendraudamas su užsienio kolegomis. Beje, mūsų kaimynai latviai jį turi išsivertę.
  14. [14]Dažną epitetą „pozityvus“ Heideggeris vartoja kita prasme.
  15. [15]Tai galima palyginti su antropologiniu socialinio reiškinio – pavyzdžiui, emigracijos – tyrinėjimu. Antropologas niekada neigiamai nevertina emigrantų. Jo reikalas – išsiaiškinti, kodėl pats emigrantas tam ryžtasi.
  16. [16]Tiek po konsultacijų su Nagliu Kardeliu, tiek dėl Heideggerio vertinio (Gattung) išverčiau „rūšis“, o ne „giminė“.
  17. [17]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 3.
  18. [18]„Būtis kaip filosofijos pamatinė tema nėra buvinio rūšis.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 31, 38.
  19. [19]„[Č]iabūtis ontologiškai niekada nepagautina kaip tam tikro esamo buvinio rūšies atvejis ir pavyzdys.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 35, 42.
  20. [20]„Tūlas nėra būtent tos čiabūties rūšis.“ Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 107, 128.
  21. [21]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 3.
  22. [22]Kalbėdamas apie ypatingą būties bendrumą, Heideggeris vėl apeliuoja į Aristotelį ir jo „analogijos vienį“. Čia autorius nepraleidžia progos perskirti Platono ir Aristotelio ontologinę klausiniją. Pastarasis, nors ir būdamas priklausomas nuo pirmojo, „būties problemai suteikė iš principo naują pagrindą“: Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 3.
  23. [23]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 3.
  24. [24]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 3, 4.
  25. [25]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 4.
  26. [26]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 4.
  27. [27]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 4.
  28. [28]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 8, 9.
  29. [29]Kyla klausimas, kiek Thomą Kuhną – bene labiausiai cituojamą XX a. vokiečių kilmės JAV filosofą – paveikė veikalo idėjos. Nors „Mokslo revoliucijų struktūroje“ (Kuhn, 2003, [1962], Vilnius, Pradai, iš anglų k. vertė R. Rybelienė) Heideggeris neminimas, jo įtaka mokslo filosofijai didžiulė. Tai liudija publikacijos labiausiai prestižinėje pasaulio duomenų platformoje Web of Science. Viena vertus, mokslo darbų cituojamumas, matomumas ir prieinamumas (tarkim, mokslininkų socialiniame tinkle Research Gate) liudija jų iškilumą (pagavų fenomenologiškai). Kita vertus, šių rodiklių vaikymasis liudija priklausomybę tūlo stichijai, kuri taip pat atlieka socialinę funkciją.
  30. [30]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 8, 9.
  31. [31]Veikale sąvoka ir samprata nusakomi vienu žodžiu – Begriff.
  32. [32]Apskritai krizė – visų pirma ekonominė sąvoka. Čia galima kalbėti apie paralelę: ekonomika tikra arba gyva tol, kol ji purtoma krizių. Viena, bet koks ekonominis pakilimas netenka pakilimo kriterijų be krizių; kita, krizė leidžia nustatyti tai, kas tikra ekonominiame gyvenime.
  33. [33]Pats Heideggeris Koperniką mini kalbėdamas apie Kanto „posūkį“: Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 177, 215.
  34. [34]Teoretikas K. R. Popperis šią temą labiausiai plėtoja veikaluose Die beiden Grundprobleme der Erkenntnistheorie, (1930–1933), Logik der Forschung (1959), ir Conjunctures and Refutations: The Growth of Scientific Knowledge (1963).
  35. [35]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 9, 10.
  36. [36]Prisiminkime: „mintys be turinio – tuščios, stebiniai be sąvokų – akli“ (I. Kantas, „Grynojo proto kritika“. Iš vokiečių k. vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Margi raštai, 2013, p. 96.
  37. [37]Nors tyrinėtojai negali apeiti ontikos ir ontologijos atskyrimo veikale (Christensen C. B. 2012. The problem of das man – A Simmelian solution, in Inquiry 55 (3): 262–288; Freeman, L. 2010. Metontology, moral particularism, and the “art of existing”: a dialogue between Heidegger, Aristotle, and Bernard Williams, in Continental philosophy review 43 (4): 545–568; Brogan, M. J. 2006. Science of being, science of faith: Philosophy and theology according to Heidegger, in American catholic philosophical quarterly 80 (2): 267–282;) nagrinėdami kitus klausimus, šis skirtumas atskirai beveik nenagrinėtas.
  38. [38]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 10, 12.
  39. [39]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 10, 12.
  40. [40]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 11, 13.
  41. [41]Plg. Arvydo Šliogerio „Būties ir laiko“ fragmentų vertimą (M. Heidegger, 1990). Tai jokiu būdu nėra Šliogerio, kuris pirmasis pralaužė veikalo vertimo ledus, kritika. Kiekvienas „nesupratimas“ yra tam tikras supratimas. Ši mintis plaukia iš veikalo idėjų.
  42. [42]„[E]gzistencialioji analitika savo ruožtu galiausiai yra egzistencinė, t. y. ontiškai įsišaknijusi“: Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 12, 13.
  43. [43]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 11, 12.
  44. [44]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 11, 12.
  45. [45]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 11, 13.
  46. [46]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 12, 13.
  47. [47]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 5.
  48. [48]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 5.
  49. [49]Martin Heidegger, „Būtis ir laikas“. Iš vokiečių k. vertė T. Kačerauskas. Vilnius: Technika, 2014 (2-asis leidimas), p. 5.
  50. [50]Heideggeris vartoja vieną terminą tiek būčiai, tiek buvimui nusakyti – Sein. Lietuvių kalba dėkinga tuo, kad atsiranda galimybė atskirti metafizikos aukštumose plevenančią „būtį“ nuo žmogiškojo šiapusinio „buvimo“. Kita vertus, vertėjas rizikuoja išversti tai, ko autorius neketino pasakyti, vietoj vieno originalaus termino įvesdamas du verstinius.
Tagged with: AristotelisbūtisHeideggerKačerauskaslaikasontologijavertimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.