Mainai tarp Gilles’io Deleuze’o ir Arnaud Villani.
1981 m. lapkritis, Paryžius.

 

A. Villani: Ar jūs „monstras“?

G. Deleuze: Jis, „monstras“, visų pirma yra sudėtinis. Matyt, tiesa, kad aš rašiau apie skirtingus dalykus. Sekanti „monstro“ reikšmė – koks nors gyvis ar daiktas, kuris, būdamas visiškai apibrėžtu, išlieka, griežtai imant, galutinai neapibrėžtu (pavyzdžiui, toks monstras kaip Goya). Šia prasme mintis yra monstras.

A. V.: Atrodo, Φύσις jūsų darbuose vaidina svarbų vaidmenį.

G. D.: Jūs teisus; aš maniau, kad sukuosi aplink vieną tikrą idėją – Natūrą, – tačiau apskritai ši mintis mano apmąstymuose tiesiogiai neiškilo.

A. V.: Ar galime jus pavadinti „sofistu“, teigiama prasme, tai yra esančiu antilogos, kaip tą kruopščiai ištyrinėjo Platonas Sofiste?

G. D.: Ne. Man antilogos Sofiste turi mažesnę sąsają su apgaulinga prasme nei Prousto nevalingumas.

A. V.: Anot jūsų, mintis yra „sėklinė“. Ar ši prasmė neturi aiškios sąsajos su seksualumu?

G. D.: Ji būtų teisinga Logique du Sens, kurioje vis dar aptariama sąsaja tarp seksualumo ir metafizikos. Ten seksualumą atskleidžiau kaip vieną gana prastai įsteigtą abstrakciją.

A. V.: Ar jūsų evoliuciją galime susieti su sąvoka sintezė?

G. D.: Savo evoliuciją matau kitaip. Jūs žinote Lettre à Mitchel Cressole – šiame tekste aš paaiškinau savo evoliuciją taip, kaip ją matau.

A. V.: Mąstymas kaip nesuvaržytumas ir nuotykis?

G. D.: Kai apie tai rašiau, stipriai tikėjau, kad ši problema siejasi su mąstymo įsivaizduojamumu [l’image] ir mąstymo nepriklausomybe nuo įsivaizduojamumo. Tai jau yra [parašyta tekstuose – V. G.] Différence et répétition, taip pat Proust ir vėlgi Mille plateaux.

A. V.: Nepaisant visko ir visų, turite gebėjimą aptikti tikras problemas.

G. D.: Jei tai tiesa, taip yra todėl, kad tikėjau būtinybe sukonstruoti problemos konceptą. Aš mėginau tai atlikti Différence et répétition, iškeldamas šį klausimą iš naujo. Tačiau praktiškai šis mane lydintis ieškojimas kiekvienu atveju yra būdas, kaip problema iškeliama. Parodžiau, kad šis būdas yra tai, dėl ko filosofiją galima vertinti kaip mokslą – jis apibrėžia problemos sąlygas.

A. V.: Ar tai kilo rizomoje Deleuze-Guattari-Foucault-Lyotard-Klossowski-etc.?

G. D.: Taip galėjo būti, bet neįvyko. Iš tiesų yra tik rizoma tarp Félixo ir manęs.

A. V.: Filosofinės topologijos atžvilgiu, Mille plateaux sudarymas esti radikaliai originalus. Ar jis perkeliamas matematiškai, biologiškai?

G. D.: Mano giliu įsitikinimu, Mille plateaux sudarymas slypi kategorijų lentelėje (žinoma, ji nepilna, nepakankama). Ne Kanto stiliaus, bet Whiteheado. Kategorija, sugaunanti naują prasmę, labai specifinę prasmę. Aš norėjau daugiau dirbti ties šiuo dalyku. Jūs klausiate, ar jis perkeliamas į matematines ir biologines galimybes. Be abejonės, inversija galima. Jaučiuosi esąs bergsonininku, kuomet Bergsonas pasakė, kad modernus mokslas neaptinka savy metafizikos, o metafizikai jis yra reikmė. Tokia metafizika mane domina.

A. V.: Ar mes galime sakyti, kad gyvenimo meilė, su jos gąsdinančiu sudėtingumu, ilgą laiką vedė jūsų darbus?

G. D.: Taip. Man kėlė pasibjaurėjimą, tiek teoriškai, tiek ir praktiškai, visos skundų rūšys, kylančios iš pagarbos gyvenimui, kurios esti visose tragiškose kultūrose, ir jos yra neurotinės. Šias neurozes aš laikau labai blogomis.

A. V.: Ar jūs ne metafizinis filosofas?

G. D.: Ne, aš jaučiu, kad esu grynas metafizikas.

A. V.: Jūsų manymu, ar šis amžius gali būti deliozišku, bent šiek tiek? Ar vis dėlto jūs esate daugiau pesimistas galimybės išsilaisvinti nuo tapatybės ir ženklų galios atžvilgiu?

G. D.: Ne, aš nesu visiškas pesimistas, nes netikiu situacijos nepakeičiamumu. Paimkime dabartinę katastrofišką situaciją literatūroje ir mąstyme. Man tai neatrodo kapu ateičiai.

A. V.: Po Mille plateaux?

G. D.: Aš ką tik baigiau knygą apie Francį Baconą ir turiu dar du sumanymus: vienas yra Pensée et cinéma, o kitas – didelė knyga pavadinimu Qu ‘est-ce que la philosophie (apie kategorijų problemas).

A. V.: Pasaulis yra dvilypis, makrofizinis (jame minties vaizdinys funkcionuoja puikiai) ir mikrofizinis (kaip jūsų modelyje, kuriame, einant metams, tos pačios revoliucijos vyksta moksluose, menuose ir visa apima). Ar yra poleminis ryšys tarp šių dviejų požiūrių?

G. D.: Skirtis tarp makro ir mikro yra ypatingai svarbi, bet ji labiau priklauso Félixui, ne man. Man svarbesnė skirtis – tarp dviejų daugių tipų. Man tai esmingiausia, nes vienas iš šių dviejų daugio tipų nurodo šį mikro-daugį, esantį niekuo kitu, kaip tik pasekme. Tas pats su mąstymo problema ir su mokslais, nes man atrodo, kad daugio supratimas, kaip jį pateikė Riemannas, yra daug svarbesnis nei šis mikrofizinis.

Vertė Virginijus Gustas

Versta iš: A. Villani, La guêpe et l‘orchidée, 1999, Paris: Belin. p. 129 – 131. Tikrinta su vertimu į anglų kalbą: Collapse, volume III (second edition), 2012. Falmouth: Urbanomic. p. 39 – 43.

 

Tagged with: DeleuzekūrybaVillani
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.