Bernard Stiegler

Prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris (g. 1952) šiandien, be abejo, yra vienas svarbiausių Europos mąstytojų. Jo sparčiai gausėjanti kūryba susilaukia vis didesnio susidomėjimo akademiniuose sluoksniuose, o mąstytojo trijų dalių magnum opus „Technika ir laikas“[1] neseniai buvo išversta ir į anglų bei vokiečių kalbas. Pagrindinė idėja, plėtojama šiame darbe, – kad žmogaus būtis persmelkta „pirminės stokos“ [défaut d’origine], esminės kokybės stokos, dėl to žmogus tampa atsitiktine būtybe, kuriai jau nuo pat pradžių reikia techninių protezų, ją iš esmės grindžia bei sąlygoja technika. Stiegleris mano, kad žmonija plečiasi kartu su technika.

Daugeliu atžvilgiu Stiegleris yra gana tipiškas kontinentinės tradicijos filosofas, Nietzsche’s, Husserlio, Heideggerio, Foucault ir Derrida sekėjas, tampriai susijęs su fenomenologijos, psichoanalizės bei dekonstrukcijos tradicijomis. Jo darbo savitumas pirmiausia glūdi heidegeriško stiliaus visos Vakarų filosofijos permąstyme, dėmesiu jos sistemiškai užmirštai techninei būklei. Heideggeris kritikavo metafiziką dėl būties užmaršties, o Stiegleris kaltina filosofiją, įskaitant ir patį Heideggerį, užmiršus savo galimybių techninę būklę, o tai reiškia jos nesugrąžinamą atsitiktinumą. Kita vertus, Stieglerio filosofinis projektas taip pat gali būti laikomas kritinės teorijos, jos socialinės, politinės ekonomijos ir kultūrinės industrijos kritikos projekto tęsiniu; jo darbo gija gali būti laikoma „marksistine“. Labiausiai stebina, kad Stiegleris, remdamasis savo technokritikos projektu, pateikia šiuolaikinės kapitalistinės ir postmoderniosios visuomenės sociopolitinę kritiką. Ši visuomenė kenčia dėl išplėstos proletarizacijos būklės (taip jis įvardija).

Stiegleris, remdamasis Gilbertu Simondonu ir Karlu Marxu, įrodinėja, kad iš esmės proletarizaciją[2] sudaro žinių bei išmanymo (savoir-faire) praradimas tiek individualiai, tiek kolektyviai. XIX a. kapitalizmas proletarizavo darbininkus, jų žinias bei „išmanymą“ perkeldamas į mašinas, o juos pavertė darbo jėga; XX a. kapitalizmas proletarizavo vartotojus, atimdamas iš jų gyvenimo būdą ir masiškai diegdamas formuojamą standartizuotą „gyvenseną“, kurią pasauliniu mastu kuria bei reklamuoja globalinės, tik pelno siekiančios korporacijos. Šiuolaikinėje paslaugų sferoje vartotojai yra „išlaisvinti“ tiek nuo naštos, tiek nuo atsakomybės formuoti savo pačių gyvenimą, redukuoti iki perkamosios galios, rinkodaros kontroliuojamų vienetų. Jie prarado savo „išmanymą-kaip-gyventi“ (savoir vivre) ir galiausiai neteko gyvenimo džiaugsmo (joie de vivre). Stiegleris sako, kad garsusis šiandienos šūkis, jog mūsų dabartinė visuomenė yra „žinių visuomenė“, – melas. Iš tiesų dabartinis kognityvus kapitalizmas apima sistemišką išmanymo ir išmanančio subjekto destrukciją.

Proletarizacijos fenomenas, kuris taip pat patenka į Stieglerio filosofinės refleksijos darbotvarkę, nėra kažkas, kas pirmą kartą atsiranda pramoninės revoliucijos dėka. Iš tiesų jis kelia nuolatinę grėsmę žmogui, kaip būtybei, nenutrūkstamai besivystančiai dėl techninės eksteriorizacijos[3], kuri neišvengiamai turi būti lydima interiorizacijos[4] procesų bei techninių protezų ir procedūrų įsisavinimo. Tas dalykas ypač akivaizdus dėl atminties ir žinojimo eksteriorizacijos mnemotechnologijose – rašyme ir spausdinime. Pagal Stieglerį, šiuolaikiniam amžiui būdinga sistemiška žmogaus atminties ir žinojimo industrializacija per skaitmenines technologijas, procesas su dramatiškomis implikacijomis tiek individualiai, tiek kolektyvinei žmogaus psichikai. Mūsų hiperindustrinėse visuomenėse netgi protas yra visiškai technizuotas ir industrializuotas; tai vyksta vis labiau totalitarėjančio kapitalizmo kontekste.

Kapitalizmas vykdo sisteminę techninės proto terpės (visų pirma, interneto, skaitmeninės informacijos tinklo bei bendravimo technologijų terpės) aneksiją; dėl to plinta kognityvinė ir emocinė proletarizacija, veikianti visus šiuolaikinės visuomenės sluoksnius. Šiandienos kapitalizmas išnaudoja mnemotechnologinę terpę ir patraukia žmonių dėmesį bei geismą, kad galėtų skatinti vartojimą ir gaminti vartojimo objektus. Šį fenomeną Stiegleris vadina „psicho-galia“ kaip analogą Michelio Foucault sąvokai „bio-galia“. Ji pasireiškia libido, o kartu ir žmonijos pajėgumų, kurie esti bet kokios civilizacijos pamatas, sunaikinimu. Šiandienos kognityvus ir vartotojiškas kapitalizmas visų pirma yra kapitalizmas, kontroliuojantis vartotojų, darbdavių ir finansininkų libidinę energiją. Ši kritika leidžia iškilti libidinės ekonomikos kritikai.

Šiame pokalbyje Stiegleris kalba apie šių dienų proletarizacijos procesus ir atkreipia dėmesį į kai kurias pražūtingas pasekmes, kai kapitalas išnaudoja techninę proto terpę; tarp tokių pasekmių – psichopatologijos ir priklausomybės ligos, kamuojančios vis daugiau žmonių, ypač po to, kai iškilo grynai spekuliatyvus, trumpalaikių sandorių kapitalizmas, išrastas neoliberalų ir neokonservatorių. „Konservatyvioji revoliucija“, vadovaujama Thatcher ir Reagano, technologinių naujovių dėka buvo visiškai pajungta rinkos logikai ir sukėlė precedento neturinčią kultūrinę ir dvasinę regresiją – visą visuomenę transformavo į pelno didinimo mašiną, globaliu mastu sukūrė „sisteminio nerūpestingumo“ bei „sisteminio kvailumo“ valstybę.

Nepaisant dabartinei visuomenei paskelbtos gana niūrios diagnozės, Stiegleris į ateitį nežiūri pesimistiškai. Dabartinis kapitalizmas artėja prie žlugimo; dėl skaitmeninių tinklų, per kuriuos jis mėgina kontroliuoti gyventojus, atsiranda naujos ekonomikos rūšis, kuri ne tik išranda naujus gamybos būdus (Open source[5] ir Peer-to-peer[6]), ji taip pat lėtai kuria naują geismo ekonomiką, kuri galėtų atrasti naujus gyvenimo bei individualaus ir kolektyvinio egzistavimo būdus. Nauja visuomenė galėtų iškilti ant to paties technologinio pagrindo, kuris šiuo metu vis dar griauna socialinius ryšius. Pereinant nuo dabartinės vartotojiškos visuomenės prie to, ką jis vadina „bendradarbiavimo visuomene“, skaitmeniniai tinklai galėtų būti pagrindiniais katalizatoriais.

Tokiame kontekste jis šiame pokalbyje kalba apie technologijas pasitelkęs sąvoką pharmaka, – Platono ir Stieglerio mokytojo Derrida vartota sąvoka, – kuri gali veikti ir kaip nuodai (proletarizuoja žmogaus buvimą ir griauna socialumą), ir kaip vaistai (kuria socialinius saitus ir deproletarizuoja žmogaus buvimą). Vienoje savo knygos įžangoje Stiegleris rašo: „Savo knygomis siekiu tarnauti kovai [servir des luttes]“. Kova, apie kurią jis kalba, yra kova protų mūšio kontekste; mūšio, kuriame kapitalizmo jėgos, tapusios nihilistinėmis, stovi priešais žmoniją, kuriai reikia plėtoti naują, globalinį sąmoningumą ir bendruomeniškumą, kad galėtų priešintis artėjančiai globalinei multikrizei. Pagal Stieglerį, filosofija turėtų angažuotis globalinei kovai proto pusėje prieš kapitalistinę sistemą, kuri sistemiškai menkina ir nužmogina žmogiškąją patirtį, naikina aistrą, intelektualumą bei gyvenimo džiaugsmą. Filosofai turėtų telkti savo dėmesį į skaitmeninių tinklų technologijas, kurios vis dar daugiausia yra sąmoningumo ir socialumo erozijos faktoriai, bet kurios galėtų, ir turėtų, tapti nauja technine terpe protui, atsinaujinusiai dvasinei bei intelektualinei kultūrai (Stieglerio sąvokomis – libidinei ekonomikai). Turėdamas omenyje šią didžiulę užduotį, Stiegleris su savo kolegomis 2005 m. Paryžiuje įkūrė Ars Industrialis, tarptautinę asociaciją, kuri skatina pramoninę proto technologijų politiką [politique industrielle des technologies de l’esprit]. Ji organizuoja konferencijas, debatus, seminarus ir tarptautinius susitikimus, taip pat išleido du manifestus bei dvi knygas[7].

Pieter Lemmens

 

ŠI SISTEMA NEBETEIKIA MALONUMO“

B. Stieglerį kalbina P. Lemmens

 

Nepaisant fakto, kad savęs nelaikai technikos filosofu (griežta šios sąvokos prasme), pradėkime nuo tavo bendros pozicijos plačiame technikos filosofijos lauke.

Technikos filosofijoje griežtai skiriami bei priešinami du požiūriai į technikos ir visuomenės santykį: vienoje pusėje techninis determinizmas (teiginys, kad esama technikos bei techninės raidos, kuri sąlygoja visuomenės sąrangą ir/ar kultūrą); kitoje pusėje socialinis ir/ar kultūrinis determinizmas (teiginys, kad esama visuomenės ir/ar kultūros, kuri sąlygoja technologijų ir techninės raidos formą bei pobūdį). Pastarasis požiūris, kurio Nyderlanduose laikosi daugelis [Bruno] Latouro bei [Michelio] Callono įkvėptų socialinių konstruktyvistų, taip pat remiasi „visuomenės, kurią formuoja technika“, samprata.

Pirmojo požiūrio laikosi, pavyzdžiui, Jacques’as Ellulas, bet kartais jis priskiriamas ir Marxui. Kita aiški priešprieša vyrauja tarp autonominės technikos teorijos (taip pat žinomos kaip techninis substancialumas) ir instrumentinio požiūrio į techniką. Pirmieji laikosi idėjos, kad technika ir techninė raida turi savo pačios logiką ir žmogaus bei jo sprendimai jos nekontroliuoja; antrieji teigia, kad technikos reikšmė neutrali, ją įvairiems tikslams naudoja autonomiškai veikiantys žmonės, kuriems technika yra indiferentiška. Šis požiūris kartais dar vadinamas humanistiniu požiūriu. Substancialumas dažniausiai siejamas su Heideggeriu ir Ellulu, o liberalioji technikos samprata dažniausiai suprantama kaip instrumentinė ir paprastai priskiriama socialiniui ir/ar ekonominiui determinizmui. Atsižvelgiant į šią schematinę priešpriešą, kaip apibūdintum savo požiūrį?

Kalbant šia tema, iš esmės remiuosi paleoantropologu André Leroi-Gourhanu, technikos filosofu Gilbertu Simondonu ir technikos istoriku Bertrandu Gille’iu. Mano požiūriu, skirtis tarp žmogaus ir technikos, tarp visuomenės ir technikos ar techninės sistemos, yra visiškai dirbtinė. Svarbu suprasti, kad technika yra procesas, evoliucinis procesas. Kas yra technika, technologija ar techniškumas? Nauja gyvenimo forma. Labai specifinė gyvenimo forma; netgi iki antropogenezės pradžios gyvenimo formos keitėsi tik per genetinį keitimosi procesą, kitaip sakant, per seksualinę diferenciaciją ir santykį tarp lytinių organizmų, o tarp augalų bei gyvūnų tai yra esminga. Bet šiame žmonijos rūšies keitimosi procese dėl naujos paveldėjimo sistemos, grindžiamos ne genų perdavimu, o techniniais artefaktais, maždaug prieš tris milijonus metų įvyko esminis pokytis. Todėl, atsižvelgdamas į antropogenezę, daugiau nebekalbu apie darvinišką padėtį. Bet tai nėra ir lamarkistinė[8] padėtis. Tai kažkas visiškai kita, kažkas, kas siejasi su trečiosios atminties[9] šmėkla.

Atsakant į tavo klausimą, visai nenatūralu klausti, koks žmogaus ir technikos santykis. Nes žmogus yra technika. Žmoniškumo be technikos netgi neįmanoma suprasti. Pasitelkime skruzdės skruzdėlyne pavyzdį. Neįmanoma suprasti skruzdės be skruzdėlyno. Taip pat reikia atsižvelgti į santykį su kitomis skruzdėmis, nes tai socialinis padaras. Tas pats, pavyzdžiui, ir su laukiniu vaiku, kuris neišmokęs kalbėti, vaikščioti ir taip toliau. Toks vaikas iš tikrųjų nėra žmogus. Jis potencialiai žmogiškas, bet nėra žmogus. Tai tokia keista būsena tarp gyvūniškumo ir žmogiškumo. Todėl klausti, kas apibrėžia žmogaus gyvenimą, yra nenatūralu: ar individuali psichinė sandara ar socialinė struktūra, techninė struktūra? Tai visiškai nenatūralu, nes be visuomenės nėra psichinio individualumo, o be technikos nėra visuomenės.

Aha, bet taip pat tvirtini, kad yra ir technikos viršenybė.

Iš tiesų tai nėra viršenybė. Tas dalykas turi būti suprantamas kaip socialinės sistemos ir techninės sistemos „nepritaikymas“ [desajustément], nes yra tam tikras procesas. Kas yra procesas? Tai dinaminė sistema. Nėra proceso be dinaminės sistemos. O dinaminėje sistemoje yra fazės, o kuomet yra fazė, visuomet yra ir priešinga fazė. Tai neišvengiama. Jei ne, tuomet nėra dinaminės sistemos. Todėl technika iš tikrųjų visada yra perteklinė visuomenės, kurioje atsiranda, atžvilgiu. Štai kodėl sakiau, kad technika visada farmakologinė. Ji – nuolatinis farmakonas, nes nuolat visuomenėje, kurioje išsivystė ir kuri ją vysto, pažeidžia pusiausvyrą.

Ar šis pusiausvyros pažeidimo kūrimas yra, tavo žodžiais tariant, nuodijantis farmakono požymis? Gal gali paaiškinti šią farmakono sąvoką, kuri tapo vienu svarbiausių konceptų tavo darbuose bei paaiškinti, ką tau reiškia farmakologinė technikos prigimtis?

Farmokologinė technikos prigimtis reiškia tiek jos nuodijantį, tiek jos gydomąjį pobūdį. Ji ir nuodija, ir gydo. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji nuodija. Ji tampa gydančia tuomet, kai turi (aš taip vadinu) technikos padvigubintą epochinį momentą [le redoublement epochale][10]. Todėl nepritaikymo problema yra tai, ką Shakespeare’as vadino „sugverusiu“ laiku [the time is out of joint][11]

Kas yra šis sugveręs laikas? Tai lieka klausimu. Mano atsakymas: techninio eksteriorizavimo procesas. Kalbėdamas su tavimi, aš save eksteriorizuoju. O tai reiškia, kad aš save technizuoju. Jeigu kalbuosi su tavimi, aš kuriu naujus žodžius. Labai mėgstu kurti naujus žodžius [juokiasi]. Žodis taip pat yra naujas techninis objektas. Mano galva, technikos ir kalbos priešinimas yra visiškai dirbtinis. Žmogui gyventi reiškia save individualizuoti. Kaip aš save individualizuoju? Save eksteriorizuodamas. Tuo pačiu būdu aš save interiorizuoju; kai kalbuosi su tavimi, klausausi, ką sakau, todėl save interiorizuoju. Vadinasi, šis eksteriorizavimo-interiorizavimo procesas yra pradinis psichinės ir socialinės individualizacijos procesas. Todėl galime labai aiškiai suprasti, kad psichinės veiklos pradžioje visada rasime techniką, t. y. techninę individualizaciją. Tu nebūtinai, kaip aš, turi būti profesionaliu oratoriumi; pavyzdžiui, gali tašyti akmenis. Tarkime, esi priešistorinis žmogus ir gamini akmeninius įrankius. Tai visiškai tas pats. Būtent tą mėginu aprašyti savo pirmojoje knygoje „Technika ir laikas. Epimetėjo kaltė“. Priešistorinis žmogus, tašydamas titnagą, eksteriorizuoja savo patirtį ir, tiesą sakant, tokiu būdu pertvarko savo smegenis, savo psichiką.

Akmuo yra eksteriorizavimo atspindys, veikia kaip tam tikra idėjos rūšis arba modelis?

Taip, tai konceptas. Paleontologijoje mes jį vadiname konceptu. Sakome: titnago konceptas. Kláusei, ar tai techninis determinizmas, ar ne. Čia nėra techninio determinizmo. Yra techninė sąlyga. Sąlyginė situacija, kurioje yra tai, ką vadinu bendrąja organologija, visuomet yra trys sąlygos, siejamos su žmogaus transformacija: psichinė, techninė ir socialinė. Yra toks techninis polinkis viską keisti, skverbtis anapus apribojimų, anapus socialinės grupės ribų. Taip buvo visuomet. Pavyzdžiui, Leroi-Gourhanas rašė apie Amerikos indėnus, kurie sniegui valyti naudoja raketę. Jis kalba apie „techninę grupę“, nes tokioje negausioje Amerikos indėnų bendruomenėje šie žmonės tėra maža grupė didesnėje grupėje – tai technikų grupė. Jis rašo, kad šios indėnų grupės technikai linkę užmegzti ryšius su kitos grupės technikais ir kartu sukurti naujas technikas, o tada jos griauna ir kartais netgi sunaikina jų pačių grupes. Todėl ten atsiranda pusiausvyros pažeidimo problema. Tuomet visuomenė kaip atsaką (priešingos tendencijos prasme) kuria imuninę sistemą. Bet neteisinga klausti, ar kontrtendencija yra po ar prieš. Tendencija yra tuo pačiu metu kaip ir kontrtendencija. Nes, kaip sakė Nietzsche, negali turėti jėgos be priešingos jėgos. Todėl visai neįdomu klausti: kur yra pradžia, kur pirmoji akimirka? Pirmosios akimirkos nėra.

Todėl šiuo atveju nėra nei visuomenės, nei technikos determinizmo…

Iš tiesų. Ir čia nepaprastai produktyvus Gilbertas Simondonas, nes pateikė labai įdomią sąvoką – „iki-individualumas“. Iki-individualume nėra skirties tarp technikos, psichikos ir socialumo. Bet šį argumentą iškėlė dar Aristotelis. Jis jau tada taip manė, kai sakė (atrodo, Peri psycheos, kitaip sakant, De Anima[12], pradžioje), kad dialektiškumas skiria formą ir materiją, bet iš esmės tikrovėje jų skirti neįmanoma. Todėl manau, kad mėginimas aptikti priežastinį šaltinį yra dirbtinis. Mes iš pat pradžių turime mąstyti dinaminės sistemos, susidedančios iš fazių, sąvokomis, ir svarbu – nors ir labai sudėtinga – apibrėžti santykius tarp skirtingų fazių instancijų.

Ar tai, apie ką pasakoji, ir vadini bendrąja organologija?

Taip, ir ją labai sunku apibūdinti, nes ji nuolat keičiasi.

Ačiū, supratau. Dabar norėčiau paklausti apie santykį tarp techninės eksteriorizacijos proceso ir to, ką savo paskutinėje knygoje vadini proletarizacija. Aptikau šią labai įdomią sąvoką, taip pat jai priešingą sąvoką deproletarizacija. Tam tikra prasme prikeli šią originalią marksistinę sąvoką. Tvirtini, kad mūsų postmoderniosios visuomenės pasižymi išplitusia proletarizacijos būkle, todėl svarbiausia politinė bei kultūrinė ateities užduotis – deproletarizacijos procesas. Šiuo atveju nurodai į Open source ir Free software[13] reiškinius kaip šio proceso ženklus. Dabar, grįžtant prie proletarizacijos santykio su techninės eksteriorizacijos procesu: manai, kad šiandien kažkas negerai su visuomenės ir technologinio keitimosi „pritaikymu“ [ajustement], kitaip sakant, su socialinių technologinių naujovių įsisavinimu. Turbūt, pirmiausia todėl, kad naujovės kiekvieną dieną greitėja, antra, jas visiškai valdo ir eksploatuoja kapitalizmas, ekonominė sistema. Gali tą šiek tiek paaiškinti? Kas iš tikrųjų sukelia šį chronišką nepritaikymą ir dezorientavimą? Kapitalas (kapitalizmas) ar technika? Žodžiu, ar gali šiek tiek detalizuoti ryšį tarp techninės eksteriorizacijos bei proletarizacijos ir jų santykį su kapitalizmu ir dabartiniu dezorientavimu?

Pirmiausia, proletarizacijos procesas prasidėjo ne pramoninės revoliucijos metu. Dėl to mėginu parodyti, kad pirmasis proletarizacijos mąstytojas buvo Platonas. Netgi dar griežčiau, proletarizacijos procesas nužymi žmonijos pradžią. Kas yra proletarizacija? Visų pirma, technikos žinių eksteriorizacija. Ji prasideda atsiradus technikai. Problema tokia: kokia eksteriorizacijos proceso nauda žmonijai? Ar tai heteronomijos ar autonomijos kūrimas? Pavyzdžiui: jeigu naudojame techniką, kuri teikia daugiau laiko daryti ką nors kita, tarkime, formuoti įgūdžius bei savąjį individualumą, tuomet šios eksteriorizacijos pasekmė yra individualizavimo stiprinimas. Pavyzdžiui, jeigu rašymo technika naudojama ne Atėnų jaunimo priklausomybės ir heteronomijos kūrimui (taip darė sofistai, pasirodantys Platono dialoguose), o priešingai, dėl rūpinimosi savimi[14], akademijos puoselėjimo, filosofinių knygų rašymo ir taip toliau, tuomet per šias knygas jūs save individualizuojate. Platonas, žinoma, niekuomet taip nepasakė, bet omenyje turėjo būtent tą dalyką.

Platonas nemėgo knygų.

Ne, knygų jis nemėgo, bet knygas rašė! [Juokiasi] Knygas rašė visi akademijos auklėtiniai. Aristotelis taip pat rašė knygas. Visi akademijos auklėtiniai buvo knygų rašytojai. Leonas Robinas, graikų filosofijos specialistas Prancūzijoje, kalbėjo, kad akademija leido tik mažas knygeles, aiškinančias, kokia buvo Platono, apie kurį Atėnuose visi buvo girdėję, filosofija. Todėl Platonas darė tą patį, kaip ir sofistai. Jis įrodinėjo lygiai taip pat, kaip Immanuelis Kantas straipsnyje Was ist Aufklärung?[15] Kantas rašė: gali skaityti mano knygas, bet tik tuomet, jeigu jų nenaudoji savęs proletarizavimui. Jis, žinoma, kalbėjo ne tokiais žodžiais, bet būtent tą turėjo omenyje, kai sakė: jeigu skaitai mano knygas, kad išvengtum savojo mąstymo (tarkime, vien iš tinginystės), tuomet tu save proletarizuoji. Jis nevartojo žodžio „proletarizuoji“, jis sakė „mažini“ [minorize], bet omenyje turėjo tą patį. Knygų skaitymas be jų reflektavimo ir kritiško požiūrio veda ne į brandą, o į nepilnametystę. Proletarizacijos problema iš tikrųjų jau yra filosofijos pradžioje: autonomizacijos versus heteronimizacijos problema. Tiesa, mano požiūriu, grynoji autonomija neegzistuoja. Manoji pozicija (ji labai artima Derrida): niekuomet nėra autonomijos be sąsajos su heteronomija, t. y. be sąsajos su technika. Pavyzdžiui, graikų visuomenėje žmonės savo autonomiją kūrė naudodami terapeutinį rašymo farmakoną, t. y. rašymo techniką. Todėl autonomija visuomet yra ribota autonomija, ji niekada nėra gryna autonomija. Visi manieji dabartiniai klausimai kartu yra ir klasikiniai. Tik su labai mažu pasikeitimu, be kurio neįmanoma gretinti autonomijos ir heteronomijos.

Grįžtant prie tavo klausimo, kas šiandieną su mumis atsitiko. Tai pasekmė to, kas prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Margaret Thatcher Anglijoje, paskelbusioje, kad nuo šiol valstybės nebereikia. Leista rinkai organizuoti technologijų įsisavinimą. O kodėl tas dalykas buvo nepaprastai negatyvus ir žalingas žmonijos ateičiai? Kadangi visa planeta strategijas ir ekonomiką transformavo pagal ją. Baisiausia ne dėl gerovės valstybės pabaigos (ta problema man labai svarbi, bet nėra pagrindinė problema). Pagrindinė problema, kad valstybė labai ilgą laiką, jau nuo graikų poliaus laikų, buvo organizacija techninės eksteriorizacijos įsisavinimui, t. y. priimanti naujas technologijas, kurios gamino tai, ką vadinu libidine ekonomika, t. y. kolektyvinę libidinę ekonomiką, gaminančią superego, ego idealą ir taip toliau. Ji kūrė tam tikrą pusiausvyros kokybę, psichinę pusiausvyrą, kuria remiantis graikų žmonės, pavyzdžiui, išranda skholeion, tai yra mokymosi vietą. Tas pats su romėnų mokyklomis. Krikščioniškoje visuomenėje tuos dalykus organizavo Vatikanas, katalikai. Po to Lutheris, kuris aiškino, kad pasauliečiai gali skaityti Bibliją, bet jiems taip pat reikia organizacijos (krikščionybės reformacija). Vėliau, po Prancūzijos revoliucijos ir pramoninės revoliucijos, randasi viešosios erdvės, pasaulietinės erdvės, mokymo, pasaulietinio švietimo organizavimas ir panašiai. Ir visados buvo manoma, kad šios veiklos perduoti ekonomikai neįmanoma. Bet 1979 m. Didžiojoje Britanijoje ponia Thatcher pareiškė: dabar mes visus šiuos dalykus perduosime ekonomikai. Tuo pat metu Reaganas tą patį padarė Amerikoje. O po to savaip, socialinėje demokratijoje, – Mitterandas. Bet iš tiesų visi, visas pasaulis darė tą patį. Netgi sovietų ir kinų visuomenės.

Kodėl taip nutiko? Ir kodėl tai susilaukė tokios sėkmės?

Yra daugybė priežasčių. Pirmiausia, tuo metu amerikiečių ir anglų kapitalizmas atrodė ypač stiprus. Nepaisant to, Thatcher ir Reaganas jau žinojo, kad nebeįmanoma reguliuoti gamybos. Kaip žinai, 1979 m. Liverpulis byrėjo. Visa Anglijos ekonomika buvo katastrofiška. Tas pats Amerikoje. Prasidėjo gamybos eksportavimo pradžia, pavyzdžiui, elektroninių industrijų į Japoniją ir Korėją, o po to į Tailandą bei Kiniją. Tai buvo Vakarų deindustrializacija. O Thatcher bei Reagano strategija buvo tokia: dabar reikia kurti naują kapitalizmo tipą, o jis virto finansiniu kapitalizmu, grynai spekuliaciniu. Ne investavimo kapitalizmu, o spekuliaciniu kapitalizmu. Tas kūrinys leido iškilti žmonėms, kaip Bernie Madoffas…ir tokie tapo kapitalizmo norma. Prieš pasirodant tam kūriniui, Madoffą būtų vadinę banditu. Bet po to jo jau nebevadino banditu, jį laikė policininku, kadangi jis vadovavo Nasdaq[16]!

Kalbi apie kapitalizmo „mafijazaciją“.

Tai ir yra mafijazacija. Ši „konservatyvioji revoliucija“ keitė kai ką nepaprastai svarbaus, tai yra technikos socializaciją. Anksčiau technikos socializaciją darė ne rinkodara. Ja rūpinosi daugybė skirtingų organizacijų, apskritai viešosios organizacijos, taip pat religinės organizacijos. Religija Vakarų istorijoje buvo nepaprastai svarbi, bet devintojo dešimtmečio pradžioje ji nuslopo. O dabar mes sakome, kad valstybė yra tai, kuo buvo…

Bet juk kas nors galėtų įrodinėti, kad tam tikrais atžvilgiais neoliberali valstybė yra stipri valstybė.

Taip, bet tai tik saugumą užtikrinanti ir patologinį žmonių elgesį kontroliuojanti valstybė. Tėra kariuomenė ir policija.

Taip, bet ji, pavyzdžiui, disciplinuoja populiacijos prisitaikymą prie rinkos, ragina piliečius patiems tapti versliais, diegia kompetenciją, visą visuomenę kreipia į rinką ir taip toliau. Tam tikra prasme tai stipri valstybė, o ne valstybė, kuri save naikina.

Taip. Bet mano uždavinys nėra įvertinti valstybės bruožus; mėginu įvertinti valstybės tikslus. Kas yra bloga valstybė? Šiuo metu Prancūzijoje pasiūlyta privatizuoti policiją. Taip pat reikėtų žinoti, kad, pavyzdžiui, planuojama (turiu galvoje Vokietiją), lygiai taip, kaip ir Amerikoje, privatizuoti kariuomenę. Irako karas jau buvo karas, kurį kariavo privačios kariuomenės. Vyksta sugrįžimas į septynioliktojo amžiaus padėtį, į samdinių amžių. Ar vis dar kalbame apie valstybę? Kuomet sakai, kad valstybė labai stipri, gal ta valstybė tėra vienas žmogus, pavyzdžiui, Sarkozy ar Berlusconi, kurie pinigais remia privatizuotą policiją? Ar tai tikra valstybė? Ne, tai mafija. Labai stipri yra mafija, o ne valstybė. Kas yra valstybė? Šioje vietoje problemiškai susiduriu su Derrida, Deleuze’u, Foucault ir visais tais prancūzų filosofais, kurie visuomet kritikuoja valstybę.

Taip pat ir Marxas.

Taip, ir Marxas. Bet jie nemato, kas šiandieną iš tiesų yra valstybė. Kuomet Foucault kritikavo valstybę ir neoliberalios ideologijos rengimą, funkcionavusį to meto Prancūzijoje, iš tiesų jis visiškai užmiršo kitą valstybės vaidmenį, kuris rodo, kaip reikia veikti pasitelkus technologinį farmakoną. Kaip pertvarkyti farmakoną, kuris švietimo praktikoje yra nuodingas dalykas, ir taip toliau. Tai valstybinė politika. Ir ji nepaprastai svarbi. Šiuo metu man rūpi ne kapitalizmo pabaiga ar naujas komunistinio horizonto nušvitimas. Šiuo metu turime kurti naują pramoninį modelį. Naujasis pramoninis modelis tikriausiai sukurs naują politinę struktūrą ir ekonominę struktūrą, kuri galbūt nebus kapitalistinė. Bet galiausiai viskas neaišku ir šiuo metu man rūpi ne tas dalykas. Pavyzdžiui, įmanoma sukurti kooperacinį kapitalizmą. Pažįstu žmones, eksploatuojančius kapitalą kooperaciniu būdu. Tai vis dar kapitalizmas, nes išlaikoma kolektyvinių gamybos priemonių nuosavybė, bet šis kolektyviškumas yra privatus. Tai nėra kolektyvizacija komunistine prasme. Ji yra kapitalistinė. Bet tai nauja kapitalizmo forma. Kapitalizmo problema yra kapitalo ir darbo priešprieša. Ir ši priešprieša tarp kapitalo ir darbo randasi dėl nuosavybės. O jeigu keičiame nuosavybės teisę, pavyzdžiui, dalindami laisvosios programinės įrangos rinkinį Free software, mes keičiame kai ką esminga. Ar tai kapitalizmas ar ne? Nežinau…man tai nerūpi. Man labiau patinka daryti, o tik po to klausti. Kuomet sakau, kad man nerūpi, nesakau, kad tai nesvarbi problema; šiuo metu esame kritiškoje padėtyje. Turime veikti, o ne vien mąstyti. Turime teikti pasiūlymus. Nebeturime laiko diskusijoms, ar tai bus kapitalizmas ar ne. Turime kurti naują padėtį. Pavyzdžiui, turime eiti į investicinius bankus ir klausti, kur jie nori investuoti. Ne spekuliuoti, o investuoti. Ir jiems pasakyti: turite daugybę pinigų, bet nežinote, ką su šiais pinigais daryti, tad investuokite į šią naują sistemą, į ateitį. Bet jie neinvestuos, jeigu sakysiu, kad tai kapitalizmo pabaiga. [Juokiasi] Šiuo metu klausimas toks: koks yra naujasis pramoninis modelis?

Įrodinėji, kad programinės įrangos rinkoje Open source ir Free software judėjimai yra šio naujo modelio pranašavimo požymis, kalbant tavo žodžiais, „bendradarbiavimo ekonomikos“ ženklai. Teigi, kad šiuos judėjimus reikia suprasti kaip įsitraukusius į deproletarizacijos procesą. Gal galėtum tuos dalykus šiek tiek paaiškinti? Taip pat paaiškink, kodėl tiek daug vilčių dedi į šias, mano požiūriu, vis dar gana marginalias praktikas, ypač į Free software. Žinoma, Open source šiuo metu, bent jau programinės įrangos sektoriuje, įtakinga, bet ji reprezentuoja pragmatizacijos, netgi kapitalizacijos rūšį ir tuo pačiu Free software principų išdavystę. Atsižvelgiant į šias praktikas, kokia yra tavo „farmakologinė viltis“?

Tai labai svarbus, bet sudėtingas, labai sudėtingas klausimas. Pirmiausia, manau, kad tai nėra viltis. Na, gerai, viltis, bet kartu ir racionalumas. Šiandieną kapitalizmas tapo iracionalus, visiškai iracionalus. Šiuo metu Šveicarijoje vyksta diskusija (šįryt Prancūzijoje buvo kalbama per radiją) apie finansinės rinkos iracionalumo reguliavimą. Nuo Thatcher ir Reagan iki Chiraco ir Sarkozy mes turime diskursą, kuris kalba apie „rinkos racionalumą“. Visi sutiko, kad rinkos racionalumas buvo aukščiausias racionalumas. Bet kas yra rinkos racionalumas? Rinka yra racionali, nes kalbama apie skaičiavimą, apskaičiavimą. Bet tai visiškai kvailas šio racionalumo supratimas, nes racionalumas, pritariant Kantui, yra tai, kas neapskaičiuojama. Supratimas yra apskaičiavimas, bet racionalumas – ne. Priešingai, racionalumas yra begalybiškumas. Todėl visiškai kvaila sakyti, kad rinka racionali. Tie žmonės, kurie kalbėjo apie rinkos racionalumą, buvo visiškai nekompetentingi. Jie nieko nežino apie mąstymo istoriją. Todėl man čia yra naujas racionalumas. Kodėl? Pavyzdžiui: kalbiesi su įmonės žmogiškųjų išteklių departamento direktoriumi. Jeigu kalbinamas asmuo sąžiningas, jis atsakys, kad esama didelės bėdos: darbininkai nenori dirbti, vartotojai nenori vartoti [juokiasi], vadybininkai nenori vadovauti ir taip toliau. Kodėl? Nes sistema nebeteikia malonumo. Daug galvojau apie vartojimą ir tvirtinu, kad šiandienos vartotojai yra apkvaišę. Kuomet jų klausi, ką jie mano apie vartojimą, jie atsako, kad tai blogis. JAV prieš dvi ar tris dienas [sociologė] Juliet Schor paskelbė tyrimą, kuriame Amerikos žmonių paklausė: ką manote apie vartojimą? Jie atsakė, kad tai yra blogis tiek jiems, tiek Amerikai. Taip atsakė aštuoniasdešimt vienas procentas žmonių Amerikoje!

Nepaisant to, jie ir toliau vartoja.

Taip, nes jie apkvaišę. Jie priklausomi. Jeigu paklausi narkomano (tokio, kuris narkomanu yra jau dešimt metų), ką mano apie heroiną, jis ar ji atsakys, kad tai blogis. Kodėl nereikėtų vartoti heroino, aiškinama garsios Williamo S. Burroughs’o knygos „Nuogi pusryčiai“[17] pradžioje. Autorius sako: aš jį vartoju, bet tik todėl, kad nebegaliu liautis; norėčiau liautis, bet tai neįmanoma. Šiuo metu kapitalizmas susidūrė su labai panašia problema. Jis turi suvaldyti daugybę apkvaišusių žmonių, o apkvaišėlių suvaldyti neįmanoma. Burroughs sako, kad dėl heroino galima nužudyti motiną, o šiuo metu panašaus tipo problema tvyro Prancūzijoje: Sarkozy, reaguodamas į jaunuosius priemiesčių vargdienius, sako, kad jų neįmanoma suvaldyti. Taip, neįmanoma. Šiuo metu taip yra tik priemiesčiuose [banlieues], bet po penkerių ar dešimties metų nesuvaldomu taps kiekvienas…

Antrajame knygos „Netikėti ir diskredituoti[18] tome kalbi, kad mūsų dienų kontrolės visuomenės (sekant Deleuze’u) tampa nekontroliuojamomis visuomenėmis. Gal galėtum ką nors daugiau pasakyti ta tema? Kaip tau atrodo, ar tai vyksta iš tikrųjų?

Aš taip manau. Pavyzdžiui, jeigu pažvelgsite į Kiniją ar Japoniją, ten rasite daugybę jaunimo problemų. Ir vienintelis būdas, kuriuo kovojama, – hiperproletarizacija ir cheminiai preparatai, vaistai. Žinai, Amerikoje penkiolika procentų jaunimo vartoja ritaliną, prozaką ir taip toliau. Tą pačią problemą turime dėl požiūrio į darbą. Tarkime, darbininkų hiperaktyvumas. Kartą buvau didelės kompanijos vadovu. Penketą metų vadovavau tūkstančiui žmonių. Ir labai gerai mačiau, kaip jie iš tiesų nemėgo savo darbo, hiperaktyvumą tik imitavo…užsiėmė hipnoze, kad nemąstytų, užmirštų savo rūpesčius, savo problemas. Jie turėjo daugybę problemų. Galbūt esate skaitęs Luco Boltanskio ir Ève Chiapello knygą „Naujoji kapitalizmo dvasia“[19]. Jie sako, kad galutinis šio naujo tipo kapitalizmo padarinys yra šeimų ir porų griovimas. Kai vyrui reikia eiti dirbti į vieną fabriką, o žmonai į kitą – šeima griūna. Bet jeigu griaunama šeima, griaunama ir „darbo jėga“. Kas yra „darbo jėga“? Tai vaikai. Jeigu vaikai neprižiūrimi ir nelavinami, kas atsitiks ateityje? Tuomet ateities nėra. Juk taip sako jauni žmonės: ateities nėra. Dabar kapitalizmas pradeda tą suprasti.

Taip manai?

Taip, aš taip manau. Žinoma, negalima jiems šito sakyti viešojoje erdvėje. Bet pats tai patyriau, kai kūriau Ars Industrialis. Visi valdžioje sakė: jie visiški kvailiai, neomarksistiniai, neofroidistiniai psichai. Bet atėjus krizei, ypač po General Motors, jie atėjo pas mus ir pasakė: „ak, tai, ką kalbėjote, labai įdomu, ar galite mums papasakoti, ką būtent turėjote omenyje?“ Taigi pokyčių yra. Dabar apie programinę įrangą, laisvąją programinę įrangą… Esama skirtingų laisvų organizacijų lygių. Esama radikaliai laisvų organizacijų, kaip The Free Software Foundation, kurią įkūrė Stallmanas…

Manai, Richardas Stallmanas yra radikalas?

Galbūt ne itin radikalus, bet esama skirtingų tipų organizacijų. Kuomet Google naudoja Free software, ji, žinoma, iš tiesų nėra Free software organizacija; ji yra Open source organizacija, užgrobianti pelno šaltinius, kuriuos sukūrė žmonės. Bet, nepaisant to, tai pokytis. Labai įdomus pokytis. Galbūt šiuo metu pagrindinis klausimas apie ateitį yra toks: koks bus sekantis „istorinis kompromisas“? Galbūt jis vyks tarp radikalaus Free software veiklumo ir Open source ekonomikos. Jeigu dar neturime Free software gamybos apibendrinimo, tuomet aišku, kad tai ateities klausimas. Pavyzdžiui, praeitais metais Microsoft atvėrė savo šaltinius programinės įrangos bendruomenei. Microsoft priėmė šį sprendimą, nes jiems tapo aišku, kad neįmanoma išlikti naujoje programinės įrangos kultūroje neatvėrus savo platformos fondui Free Software Foundation.

Anksčiau taip pasielgė ir IBM.

Taip, taip pasielgė ir IBM. Šioje situacijoje privalai būti pragmatiškas. Be abejo, principai, tvirti principai svarbūs, bet taip pat privalai būti pasiruošęs kompromisams.

Turi omenyje peer-to-peer gaminimo modelio rūšį?

Taip, turiu omenyje peer-to-peer gaminimo modelį. Tai nepaprastai svarbus dalykas – visiškas pramoninio modelio pokytis. Pramoninis dvidešimtojo amžiaus modelis buvo grindžiamas gaminimo ir vartojimo priešprieša. Visas rinkodaros organizavimas buvo grindžiamas šia priešprieša. Jeigu pakeisite šią priešpriešą, pakeisite visą sistemą. Tai nepaprastai įdomus dalykas. Šiuo metu turime socialinę demokratinę raidos teoriją, kapitalistinę teoriją, marksistinę teoriją, postmarksistinę teoriją, bet padėtis keičiasi.

 

Interviu pasirodė 2011 07 25 d. šiuolaikinės filosofijos žurnale Krisis 2011, 1; P. 33-41

Vertė T. Vėželis

Redagavo L. Jankauskas

Šaltinis:

‘This system does not produce pleasure anymore’ An interview with Bernard Stiegler

  1. [1]La technique et le temps; tome 1: La Faute d’Épiméthée (1994); tome 2: La Désorientation (1996); tome 3: Le Temps du cinéma et la Question du mal-être (2001)
  2. [2]Proletarizacija – smulkiųjų gamintojų (valstiečių, ūkininkų, amatininkų ir pan.) virtimas proletarais [lot.proletarius – „priklausantis prie neturtingiausios klasės (Senovės Romoje)“]; vystantis stambiajai pramonei, smuko smulkiųjų ir vidutiniųjų gamintojų ūkiai, dėl to vis daugiau ieškančių darbo traukė į miestus.
  3. [3]Eksteriorizacija [lot. exterior – išorinis]: 1. perėjimas nuo vidinės, arba protinės, prie išorinės, arba praktinės, veiklos; 2. tapimas kuo kitu, turėtų savybių ir sąlygų netekimas.
  4. [4]Interiorizacija [lot. interior – vidinis]: perėjimas nuo išorinių prie vidinių, arba protinių, veiksmų; vidinio veiklos plano formavimasis.
  5. [5]Open source („atviroji programinė įranga“; pažodžiui iš anglų k. „atviras šaltinis, versmė, ištakos“) – „atsirado kaip alternatyva nuosavybinei programinei įrangai. Kuriama savanoriškai“ (iš kompiuterijos žodyno likit.lt)
  6. [6]Peer-to-peer (P2P) – („lygiarangiai“; pažodžiui iš anglų k. „lygus – lygiam“) – tinklo modelis, kuriame tiesiogiai mainomasi duomenimis tarp „veikloje dalyvaujančių ir tarpusavyje sąveikaujančių lygiateisių kompiuterių arba kitų įrenginių. Tarp jų nėra pavaldumo santykio arba, jei jis atsiranda, tai būna laikinas ir jo kryptis gali kaitaliotis“ (iš kompiuterijos žodyno likit.lt)
  7. [7]Daugiau informacijos apie Ars Industrialis ieškokite jų internetiniame puslapyje arsindustrialis.org
  8. [8]Lamarkizmas – prancūzų mokslininko Jeano-Baptiste Lamarco (1744 –1829) sukurta pirma vientisa organinio pasaulio istorinio vystymosi teorija, pagal kurią gyvūnų ir augalų rūšys nuolat kinta besikeičiančių gyvenimo sąlygų poveikyje.
  9. [9]Stiegleris techniką pirmiausia supranta remdamasis atminties sąvokomis, t. y. kaip papildomą atminties sistemą, būdingą tik žmogui. Be individualios neuroninės ir specifinės (rūšinės) genetinės atminties, įprastos visiems gyviems lytiniams organizmams, žmonės turi trečią, techninę atmintį, arba paveldėtą sistemą, kuri leidžia individualią patirtį perduoti ateinančioms kartoms, t. y. galimybė individualiai patirčiai tapti pasiekiamai kitiems rūšies nariams atsiranda dėl jos įrašų techniniuose artefaktuose (Heideggeris būties istorinės būsenos atsivėrimą pavadino „egzistencija“). Žmonija vystėsi remiantis šiuo techninės sistemos paveldu. Tai reiškia, kad žmonių evoliucija daugiau nebegali būti suprantama darvinistinėmis sąvokomis, nes darvinistinėje evoliucijoje daroma prielaida, kad individuali patirtis – „įgytos savybės“ – negali būti perduodama kitiems rūšies nariams. – (P. L. past.)
  10. [10]Naujos techninės sistemos visuomenėje įsisavinimo ir naujų psichinių bei kolektyvinių individualizavimo būdų, grindžiamų technine sistema, procesas. – (P. L. past.)
  11. [11]Eilutės iš „Hamleto“:

    Let us go in together,
    And still your fingers on your lips, I pray.
    The time is out of joint—O cursèd spite,
    That ever I was born to set it right!
    Nay, come, let’s go together.

    Hamlet Act 1, scene 5, 207–211.

    Eime kartu namo. Bet atsiminkit,
    Laikykit nuolatos pirštus prie lūpų.
    Sugverusi gadynė! Ir, deja,
    Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją.
    Keliaukime visi kartu.

    V. Šekspyras „Dramos, sonetai“,Vilnius: „Vaga“ 1986 m., vertė Aleksys Churginas.

  12. [12]Aristotelio veikalas „Apie sielą“.
  13. [13]Free software („laisvoji programinė įranga“) – „dažnai vartojama kaip atvirosios programinės įrangos sinonimas, tačiau laisvoji programinė įranga yra atvirosios programinės įrangos poaibis, kadangi kai kurių atvirųjų programų licencijos riboja pirminio teksto panaudojimo laisvę“ (iš kompiuterijos žodyno likit.lt)
  14. [14]Stiegleris vartoja šį išsireiškimą remdamasis Foucault: „rūpinimasis savimi“ [souci de soi] per „savo technikas“ [techniques de soi]. – (P. L. past.)
  15. [15]Was ist Aufklärung? (vok. k.) – „Kas yra Švietimas?“
  16. [16]JAV akcijų ir vertybinių popierių birža (NASDAQ – National Association of Securities Dealers Automated Quotations). Bernie Madoffas buvo tos biržos direktorių tarybos pirmininku.
  17. [17]The Naked Lunch (1959)
  18. [18]Mécréance et Discrédit; tome 2: Les Sociétés incontrôlables d’individus désaffectés (2006)
  19. [19]Le nouvel esprit du capitalisme (1999)
Tagged with: aistrafilosofijakapitalizmasStieglertechnika
 

6 Responses to Bernard Stiegler: „Ši sistema nebeteikia malonumo“

  1. Audrius R. parašė:

    Ačiū! Aktualus filosofas, įdomus interviu ir stropus vertimas! 🙂
    Tiesa, žodis „Sugverusi“ skamba kiek archajiškai, nežinau, ar jis Lietuvoje prigytų kaip terminas.

  2. T. parašė:

    Man šis žodis kaip ir patiko. Tiesa, kiek žinau, neseniai pasirodė poeto Nykos – Niliūno „Hamleto“ vertimas. Neskaičiau tos knygos, būt smalsu sužinoti, kaip jis verčia tą senanglišką šekspyrišą posmą 🙂

  3. T. parašė:

    Nyka vartoja žodį „išnirti“. Štai vertimas:
    Eime;tiktai prašau – pirštus prie lūpų!/Išniro laikas. Prakeiksmas būties,Kad jį sujungti skirta man lemties!/O, ne!Eime visi kartu!

    • Linas lj parašė:

      taip, Nykos vertimas „Išniro laikas“ išties labiau atitinka angliškąjį „The time is out of joint“

  4. E parašė:

    Superinis straipsnis ir superinis puslapis. Saunuoliai

  5. Linas lj parašė:

    Dėkojame už įvertinimus.
    Aplinkkeliai visada atviri kiekvienam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.