Kino režisierius Šarūnas Bartas. Kadras iš jo paties filmo „Koridorius“ (1995)

Mes juk gyvename ne realiame gyvenime, o tame, kurį tyliai susitarėme vadinti realiu. Jo ribos nustatytos tuo, ką mes girdėjome, tuo, ką matėme. Ir greičiau netgi tuo, ką nusprendžiame matyti ir girdėti. Taigi, pasirodo, kiekvienas iš mūsų turi savo vidinę realumo konstrukciją. Mano ir jūsų realumo paveikslai, turbūt, turi nemažai panašių bruožų, bet kažin ar įsivaizduojame, kaip aplinkinį pasaulį mato, pavyzdžiui, indėnas arba Dramblio Kaulo Kranto gyventojas. O juk yra viena liūdna sąlyga, kuri sieja ir mus, ir anuodu – išslystantis laikas. Nauja minutė nėra panaši į ką tik praėjusią, todėl nėra ir dabarties supratimo, t. y. šis dabarties supratimas yra pernelyg santykinis. Netgi praeitis ar ateitis – apie jas visada turime besiklostančių prisiminimų ir įsivaizdavimų rinkinį.

Šarūnas Bartas

 

Išslystanti dabartis

Pokalbis su Šarūnu Bartu

Kalbino Ksenija Drugoveiko, žurnalas „Seansas“

 

Lietuviško kino savaitės renginiuose Sankt Peterburge[1] peržiūrai pasirinkote filmus „Trys dienos“ ir „Namai“. Šie filmai yra jums pačiam patys mėgstamiausi ir/arba patys svarbiausi?

Sąžiningai pasakius, nuo pat pradžių ši programa buvo sudaryta ir skirta MoMA[2], šiuolaikinio meno muziejuje Niujorke, peržiūrai. „Trys dienos“ – mano pirmas pilnametražis filmas. „Namai“ – panašus į mane patį ir mažiausiai panašus į likusius mano filmus… Gražus paaiškinimas, tiesa? Tik gaila, kad aš jį ką tik sugalvojau. (Juokiasi) Man reikšmingi visi mano darbai, o mėgstamiausia juosta įvardinčiau „Koridorių“, beje, ir visa tai, kas susiję su meile ir subjektyvybe.

Jūs visada filmuojate ties dokumentalumo ir meniškumo riba: viena ištirpsta kitame. Kiek šis efektas apgalvotas ir kiek atsitiktinis?

Man artimiausia tai, kas su mumis vyksta tikrovėje. Todėl dokumentalumo efektas nėra atsitiktinis, jis pasiekiamas įvairių tarpusavyje susijusių techninių ir dramaturginių metodų dėka. Beje, žodžio „meninis“ aš išvis vengiu, nes jis, kalbant apie kiną, man atrodo pasenęs. Ši savoka ne žanrinė ir net ne gimininga jam, ji iš filosofinių kategorijų srities. Taigi aš linkęs dokumentinį filmą priešpastatyti vaidybiniam. O dėl ištirpimo jūs gana tiksliai pastebėjote. Čia, šiame efekte, ir glūdi visas sumanymas: ribų sąlygotumo tarp gyvenimo ir jo kūrybiškumo apmąstymo.

Jūsų darbuose realios buitinės aplinkybės ir santykiai dažnai transformuojasi į „siurrealius“…

Mes juk gyvename ne realiame gyvenime, o tame, kurį tyliai susitarėme vadinti realiu. Jo ribos nustatytos tuo, ką mes girdėjome, tuo, ką matėme. Ir greičiau netgi tuo, ką nusprendžiame matyti ir girdėti. Taigi, pasirodo, kiekvienas iš mūsų turi savo vidinę realumo konstrukciją. Mano ir jūsų realumo paveikslai, turbūt, turi nemažai panašių bruožų, bet kažin ar įsivaizduojame, kaip aplinkinį pasaulį mato, pavyzdžiui, indėnas arba Dramblio Kaulo Kranto gyventojas. O juk yra viena liūdna sąlyga, kuri sieja ir mus, ir anuodu – išslystantis laikas. Nauja minutė nėra panaši į ką tik praėjusią, todėl nėra ir dabarties supratimo, t. y. šis dabarties supratimas yra pernelyg santykinis. Netgi praeitis ar ateitis – apie jas visada turime besiklostančių prisiminimų ir įsivaizdavimų rinkinį. Tai ir yra siurrealizmo esmė mano kine – nuolatinis buities įsisąmoninimas per vidinio subjektyvaus suvokimo prizmę.

Toks siurrealizmas sukuriamas naudojant metaforas. Kada jos gimsta – scenarijaus kūrimo stadijoje ar filmavimo procese?

Aš niekada nekuriu metaforų. Nuostabu, kai mintis įgyja kažkokią neįprastą formą, bet nedrįsčiau savo kiną susieti būtent su metaforos sąvoka. Jeigu metafora yra tam tikras sąmoningas išsakymas, kine įgyjantis iškreiptą estetinę formą, tuomet mano kūryboje viskas atvirkščiai. Vizualus vaizdinys – realybės atspindys (mano, šio momento arba mano herojaus įsivaizduojamos realybės) – a priori savyje turi išsakomumą. Tik tiek, kad vienas žmogus tai suvoks kaip alegoriją, o kitam tai atrodys visiškai tiesmuka, skaitoma be kursyvų ir kabučių.

Žiūrint „Eurazijos aborigeną“ ir mąstant apie šio filmo pavadinimą, nevalingai kyla metaforos sąvoka. Metafora apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogų šiame pasaulyje, žmogų, kurio nesaisto nei sienos, nei pilietybė, nei tautybė…

Galbūt… Taip, tikrai. Bet visų pirma norėjau parodyti paprastą ir akivaizdžią šios idėjos ribą. Procesą, kuris vyksta žymiai greičiau nei tikėtasi, – žmonių gausėjimas Žemėje, rasių ir kultūrų susimaišymas. Ir visa tai vyksta ne tik beprotiškai greitai, bet ir be galo tobulinamų techninių galimybių fone. Tai vienu metu ir intriguoja, ir gąsdina.

Jūs filmavote ir Sibire, ir Kryme, ir gimtojoje Lietuvoje, ir Afrikoje… Papasakokite apie jūsų kino geografiją, kaip renkatės vietą filmavimui?

Pasirenkant šalį, viskas sprendžiama gana paprastai: pasirinkimas vienu metu priklauso nuo filmo idėjos ir, žinoma, nuo pragmatinių sumanymų, galimybių maksimaliai efektyviai filmuoti. Sudėtingiau su regionu. Pavyzdžiui, prieš filmuodamas „Septynis nematomus žmones“, aš ilgai važinėjau po Krymą ir ieškojau tinkamos aplinkos, o pasiekęs Kerčės pusiasalį, iškart pajutau: tai yra tai, ko reikia. Ten visai kitoks gyvenimas: ir labai gražus, ir keistas, ir kažkuo bauginantis… ir apskritai, bet kurioje vietovėje tenka įsigyventi, kol jos energetika pradės persiduoti ir įsisunkti į darbą.

Po „Septynių nematomų žmonių“ pasirodymo jus pradėjo vadinti rusų dvasios žinovu. Kaip manote, kur slypi jos ypatybė?

Gerai pažinęs Rusiją, aplankęs skirtingus jos miestus ir kaimus, galiu pasakyti, kad rusų dvasia yra imliausia ir kintamiausia. Jai įtakos, kaip niekam kitam, turi „vietos genijus“ – klimatas ir vietinio gyvenimo būdas. Šis „vietos genijus“, kaip niekur kitur, yra įvairialypis. Manau, kad iš rusiško multikultūriškumo ir gimsta garsusis rusų dvasios „paslaptingumas“. Rusas, dažniau nei kas kitas, priverstas klausti savęs, kas jis yra iš tikrųjų.

O kaip su nacionalinėmis tradicijomis? Pavyzdžiui, jūsų mėgstamame „Koridoriuje“ kritikai pastebėjo vokiškojo ekspresionizmo įtaką…

Pirmą kartą girdžiu, reikia prisiminti! (Juokiasi) Aš negalėčiau įvardinti konkrečios mokyklos, tradicijos ar srovės, bent jau nacionaline prasme. Greičiausiai yra globalumo ir šiuolaikinio pasaulio visumos sudėtingumo įtaka. Neįsivaizduoju, kaip tą būtų galima apibūdinti kokiomis nors specialiomis sąvokomis, bet suprantu, kodėl kiekvienas žmogus mėgina bet kokį jo suvoktą meno objektą „padėti ant lentynos“, klasifikuoti. Tai sutvarko įspūdžius ir supaprastina supratimą, bet kino srityje su klasifikacijomis būna atvirkščiai, nes iškyla nuolatiniai sunkumai. Juk kinas yra ta meno rūšis, kuri bet kokioms kategorijoms išlieka labai sąlyginė. Netgi žanrai – nuolatinė painiava, apie stilių išvis nėra ką kalbėti. Lygiai tas pats ir su nacionalinėmis tradicijomis.

Jūsų kinas labai lėtas ir visada teka lyg realaus žmogaus gyvenimo greičiu. Su kuo tai sietina?

Aš stengiuosi filmuoti labai paprastus dalykus. Patys sau prisipažįstame, kad prastai mąstome apie paprastus dalykus, be reikalo jų vengiame, kaip akivaizdžios duotybės. Tiesiog nėra tokio įpročio, todėl šiam procesui reikia daug dvasinių jėgų ir laiko. Štai šį laiką aš ir suteikiu – ir sau, ir žiūrovui. Kad galėtum suteikti filmui tempą, reikalingas vienokio ar kitokio greičio pasirinkimas, kaip pagrindas, kadangi nepakanka specialių montažo metodų. Beje, šis momentas apie pagrindą svarbus ir techniniuose momentuose, pavyzdžiui, dabartiniame dokumentiniame ir pseudodokumentiniame kine madingas drebančios kameros efektas, kuris filmuoja nepaprastai nepatogiu žiūrovui kampu. Kartais tai pasiteisina, bet dažnai, deja, atrodo kaip kvailas nesaikingumas.

Jūsų filmai mažakalbiai, o kartais iš viso tylūs, bet visi buitiniai garsai juose skamba kaip tikra muzika. Kaip jūs viską sustyguojate?

Procesas labai idomus, čia, tiesą sakant, pilna ir algebros, ir harmonijos. Kai techniškai išdėstoma garso eilė, mes sąmoningai sustipriname ar susilpniname vienus ar kitus elementus. Galiausiai žiūrovo dėmesys nevalingai koncentruojasi ties kažkuriais žingsniais, indų gaudesiu, garsų aidais, paukščių čiulbėjimu. Visumoje žiūrovui susidaro įspūdis, kas jis pats ištraukia garsus iš įprasto bendro buitinio triukšmo fono.

Dėl šio efekto pastoviai jautiesi ne žiūrovu, o veiksmo dalyviu…

Nuostabu, jeigu yra taip, kaip sakote, bet, sąžiningai sakant, niekada specialiai to nesiekiau. Visai kas kita, kai man tenka peržiūrinėti nufilmuotą medžiagą ir įvertinti ją lyg iš šono. Štai tada, tapdamas žiūrovu, aš ir pats dažnai jaučiuosi esąs gyvenimo dalyvis ekrane. Bet manau, kad paslaptis slypi ne garse ir net ne tempe: paprasčiausiai, kada žmogus suvokia ir priima (o vienu metu tai įvyksta ne itin dažnai, bent jau su mano filmais), jis visada tampa dalyviu.

O ko trūksta dabartiniam žiūrovui? Ką jūs norėtumėte matyti ir ko nematote kino ekranuose?

Pirmiausia, žiūrovui trūksta orientyrų. Jis tapo pamišusios vizualios tėkmės, kurioje susimaišė formatai, žanrai ir stiliai, auka. Filmuojami serialai, kurie yra stilizuojami kaip kinas, kinas supaprastinamas iki serialų lygio. Šioje tėkmėje visko yra, o kai pradedi ieškoti, nė velnio negali surasti. Beveik nieko nefilmuojama apie tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų įprastiniame gyvenime. Trūksta sąžiningumo. Kinematografas turi rodyti gyvenimą. Jeigu taip gali atsitikti ar atsitiko, net komerciškai toks rodymas pasiteisina, visiems įdomu žiūrėti kiną apie žmones su tomis pačiomis problemomis ir panašiomis gyvenimo aplinkybėmis. Paprasti tikri žmonės – patys sudėtingiausi herojai, bet filmuoti apie juos būtina.

Ko dar nepasakėte apie paprastą žmogų ir ką norėtumėte pasakyti savo filmuose?

Kol būsiu gyvas, tol kalbėsiu. Tik dabar negaliu atsakyti, apie ką. Prisimenate, aš jums pasakojau apie išslystančią dabartį? Kas žino, kiek kartų ji nuo manęs išslys ir kur nuves, kai pradėsiu kurti sekantį filmą…

Kadras iš Šarūno Barto filmo „Koridorius“ (1995)

 

 Vertė M. S.

Журнал «Сеанс»

http://seance.ru/blog/bartas/

 

  1. [1]Sankt Peterburge 2010 m. gegužės 27 – 31 vyko festivalis „Lietuviškas kinas: 1990 – 2010“.
  2. [2]MoMA – Šiuolaikinio meno muziejus (The Museum of Modern Art).
Tagged with: Bartaskinaslaikastikrovė
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.