„Gilles’io Deleuze’o abėcėlė“ (L’Abécédaire de Gilles Deleuze) – aštuonių valandų televizijos filmas, kuriame žurnalistė Claire Parnet kalbina filosofą Gilles’į Deleuze’ą. Pokalbius 1988 m. nufilmavo Pierre’as-André Boutangas, bet oficialus filmo pristatymas įvyko tik 1996-aisiais, jau po filosofo mirties, kaip šis ir pageidavo.

Pokalbiai susideda iš įvairių temų, kurias pristato prancūzų kalbos abėcėlės raidės[1].

Kviečiame perskaityti, ką Deleuze’as kalba apie raidę O, kuri pristato muzikos temą.

 

O – tai Opéra

 

Claire Parnet (C.P.): Raidė O – tai opéra. Kaip suprantate, šis pavadinimas yra savotiškas pokštas, nes galime sakyti, kad opera – išskyrus Bergo Voceką ir Lulu[2] – jūsų netraukia ir nedomina. Žinome, kad Bergas yra išimtis, bet, priešingai nei Foucault ar Châtelet[3], kurie mėgo italų operą, jūs iš tikrųjų niekada nesiklausėte muzikos, juo labiau operos. Jus labiau domino estradinė daina, ypač Edith Piaf, kurią aistringai mėgote. Norėčiau, kad šiek tiek išsamiau apie tai papasakotumėte.

Gilles Deleuze (G.D.): Na, jūs kiek griežtokai pasakėte. Muzikos aš vis dėlto truputį klausiausi – tam tikru metu, labai seniai. Vėliau lioviausi, nes supratau, kad tai neįmanoma, tiesiog neįmanoma – ji yra bedugnė, atimanti pernelyg daug laiko; jai reikia laiko, o aš jo neturiu. Aš turiu daugybę reikalų (minty turiu ne socialines užduotis, o norą rašyti), todėl tiesiog neturiu laiko klausytis muzikos arba jos klausytis tiek, kiek norėčiau.

C.P.: Châtelet, pavyzdžiui, dirbo skambant operai…

G.D.: Taip, tai vienas iš metodų. Aš taip negaliu. Jis klausėsi operos, bet aš nesu tikras, ar jis jos klausėsi darbo metu. Kaip suprantu, jis tokiu būdu galėjo linksminti svečius savo namuose. Galų gale opera padėdavo nutildyti žmonių kalbas, kai jos jam įgrisdavo. Pagal mane, esmė ne čia, todėl klausimą aš pasuksiu man palankia linkme: „Kas sieja estradinę dainą ir muzikos meno šedevrą?“ Ši tema mane traukia. Tarkim, Edith Piaf atvejas. Aš ją laikau didžia dainininke, turėjusią nepaprastą balsą. Dar daugiau, ji galėdavo dainuoti per aukštai arba per žemai, nuolatos imti neteisingą natą, bet dainą ji vis tiek atlikdavo teisingai. Tai buvo tam tikra nuolatinė disbalanso sistema, kuomet viskas būdavo atliekama teisingai. Šį dalyką aš laikau bet kokio stiliaus, kurį labai vertinu, pagrindu, nes tokiu atveju galiu kelti klausimą apie viską, ką mėgstu, šiuo atveju – apie estradinę dainą: „Kokią naujovę ji mums pateikia?“ Ji pateikia kažkokią naujovę, ypač jei kalbama apie produkciją, ir net jeigu tai pavyksta padaryti dešimtis, šimtus kartų, gal netgi padaryti visai neblogai, tuomet aš iš tiesų suprantu, ką Robbe-Grillet[4] sakė apie Balzacą: „Balzacas, žinoma, buvo didis genijus, betgi koks tikslas šiandien kurti romanus taip, kaip juos kūrė Balzacas?“ Tuo labiau kad ši praktika juodina pačius Balzaco romanus ir šitai atsispindi visur… Piaf atveju mane ypač žavėjo tai, kad ji pateikė kažkokią naujovę, palyginus su ankstesniąja karta (turiu minty Fréhel[5] ir kitas nuostabias dainininkes)…

C.P.: Damia[6]

G.D.: Fréhel, Damia. Visa, ką Piaf pasiūlė, buvo originalu (net sceninė apranga ir, žinoma, jos balsas). Aš itin jautriai reagavau į jos balsą. Kas liečia šiuolaikiškesnius dainininkus, verta paminėti – idant suprastumėte, ką turiu mintyje – Charles’į Trenet[7]. Trenet dainose naujovę randame dainų atlikimo manieroje, nes iki tol niekas taip nedainavo. Manau, kad filosofijai, dailei, bet kokiam menui – estradinei dainai ir kitkam, netgi sportui (mes prie šio aspekto vėl grįšime, kai kalbėsime apie sportą) – klausimas lieka tas pats: „Ar čia yra naujovė?“ Šitą reikia suprasti ne mados kontekste, o priešingai: visa, kas naujoviška, negali būti madinga; galbūt šitai taps madinga, bet tai nėra madinga, kol žmonės to nesitiki, kitaip sakant, nesitiki kažko, kas juos apstulbintų. Kai Trenet pradėjo dainuoti, žmonės sakė, kad jis beprotis. Šiandien jis mums tokiu nebeatrodo, bet galima nuolatos kalbėti, jog jis beprotis ir tam tikra prasme jisai tokiu liko. O Piaf mums visiems atrodė kažin kuo didingu.

C.P.: Jūs taip pat žavėjotės ir Claude’u François[8]?

G.D: Claude’as François… Nežinau, teisus aš ar ne, bet man atrodė, jog Claude’as François pateikė kažkokią naujovę… Tokių žmonių daug, nevardinsiu visų vardų. Man liūdna, kad žmonės tas dainas kopijuoja dešimtis, šimtus ir tūkstančius kartų, o štai balso jie visai neturi ir nesistengia nieko atrasti. Manau, kad svarbu yra pateikti kokią nors naujovę ar bandyti ką nors atrasti. O Edith Piaf? Dieve tu mano, ką gi ji bandė atrasti?.. Čia galvon ateina mintis apie silpną sveikatą ir stiprų gyvenimą: ji matė gyvenimo jėgą, kuri ją laužė, ir pan. Ji yra puikus pavyzdys to, apie ką mes anksčiau kalbėjome… Aš jaučiau prielankumą Claude’ui François, mat jis kažko ieškojo – originalių pasirodymų, dainų atlikimo būdų. Jis bandė išrasti šokių muziką ir čia jam, suprantama, prireikė fonogramos. Gerai ar blogai, bet tas faktas jį paskatino pradėti tyrinėti patį garsą. Iki pat pabaigos François buvo nepatenkintas vienu dalyku – tekstais; jie buvo kvailoki, tačiau dainoms vis dar buvo svarbūs. Jo tekstai buvo silpni ir jis vis bandė juos keisti, kol galų gale pasiekė aukštą tekstinę kokybę: pavyzdžiui, jo Alexandrie Alexandra yra gera daina.

Su šiuolaikine muzika aš nesu labai gerai susipažinęs, bet kai įsijungiu televizorių (tai kiekvieno, išėjusio į pensiją, teisė – įsijungti televizorių, kai esi pavargęs), aš galiu pasakyti, kad kanalų padaugėjo, bet visi jie supanašėjo ir tapo tuštuma, visiška tuštuma. Konkurencijos, rungtyniavimo vienas su kitu režimas veda prie to paties – prie begalinės tuštumos. Štai kas yra visa ta konkurencija ir siekis sužinoti, ką reikia padaryti, kad klausytojas įsijungtų tą, o ne kitą kanalą. Siaubinga, siaubinga… Aš negaliu vadinti dainomis to, ką ten girdžiu, nes dainininkai paprasčiausiai neturi balso, netgi paties menkiausio balso.

Bet skųstis neverta. Turiu omeny, visi jie nori, jog būtų sritis, kurią galėtume laikyti ir estradinės dainos, ir muzikos sritimi. Koks tai dalykas? Jaučiu, kad šioje vietoje mes su Félixu [Guattari] gerai pasidarbavome, nes aš galiu laisvai atsakyti, jeigu manęs paklaustų: „Kokį filosofinį konceptą esi sukūręs, jeigu jau nuolatos kalbi apie konceptų kūrimą?“ Mes tikrai sukūrėme svarbų filosofinį konceptą – riturnèlė (la ritournelle) [t. y. refrenas]. Man riturnelė ir yra tai, kas turi ryšį [su estradine daina ir muzika]. Kas tai yra? Tarkim, riturnelė yra mažutė melodija: „Tra-lia-lia-lia, tra-lia-lia-lia.“ Kada aš niūniuoju „Tra-lia-lia-lia“? Klausdamas – kada niūniuoju „Tra-lia-lia-lia“ – aš užsiimu filosofija. Kada gi aš niūniuoju?.. Niūniuoju trimis atvejais: kai judu po savo teritoriją, šluostau baldus, o fone groja radijas. Žodžiu, tokiu atveju, kai esu namie. Dar dainuoju, kai esu ne namie ir bandau pasiekti namus iki tamsos, iki baimės valandos: aš ieškau kelio į namus, dėl drąsumo niūniuoju „Tra-lia-lia-lia“ ir keliauju namo. Galų gale dainuoju tuomet, kai sakau: „Sudiev, aš išeinu, tu visad liksi mano širdyje.“ Minty turiu estradinę dainą… Aš dainuoju, kai palieku namus ir einu į kokią nors kitą vietą. Kitaip sakant, riturnelė visiškai susijusi (mes grįžtame prie temos „A – tai Animal) su teritorijos problema, išėjimu ar atėjimu į teritoriją, t. y. mes turime reikalą su deteritorizacijos problema. Aš grįžtu į savo teritoriją (arba bandau tai padaryti) arba deteritorizuoju save, t. y. palieku savo teritoriją.

Gerai… Betgi koks čia ryšys su muzika? Kuriant konceptą reikia žengti pirmyn, todėl aptarkime smegenis, kaip pavyzdį. Šiuo atveju paimkime mano smegenis. Netikėtai jos man sako „romansas“ (lied). Kas yra „romansas“? Tai visuomet esti balsas, kaip daina, kilęs atitinkamoje padėtyje teritorijos atžvilgiu: mano teritorija, teritorija, kurios nebeturiu, teritorija, kurią vėl bandau susigrąžinti. Va kas yra „romansas“. Kad ir ką čia paimtume – Schumanną ar Schubertą, – teritorija yra pagrindų pagrindas. Manau, jog tai yra afektas. Kai anksčiau minėjau, jog muzika yra tapsmų ir jų jėgų istorija, minty turėjau kažką panašaus. Ji gali būti didinga, gali būti vidutiniška…

Kas iš tiesų yra didinga muzika? Mano galva, tai atsiskleidžia tuomet, kai pamatai, kaip kompozitoriai elgiasi su muzika. Jie pradeda nuo riturnelės… Nežinau, kalbu apie bet kokius kompozitorius… Kiekvienas kompozitorius turi savo riturnelės rūšį. Jie pradeda nuo mažučių melodijų, mažučių riturnelių. Štai pasižiūrėkime į Prousto Ventejį: trys natos, po to dvi – mažutė Ventejo riturnelė[9]… Manau, kad tą riturnelę kiekvienam reikia atrasti muzikoje, ir ne tik joje… Tai nuostabu. Kas gi įvyksta? Didieji kompozitoriai riturnelių vis dėlto nerikiuoja paeiliui, tas riturneles jie ištirpdo dar didesnėse riturnelėse. Visos šios vienos ir kitos konkrečios teritorijos riturnelės patalpinamos didžiulės riturnelės (tiesą pasakius, kosminės riturnelės) širdyje. Visa, ką Stockhausenas[10] kalbėjo apie muziką ir kosmosą, yra sugrįžimas prie temų, skleistų viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu. Aš pritariu idėjai, kad muzika turi ryšį su kosmosu…

Yra vienas kompozitorius, kuriuo aš žaviuosi ir kuris man padarė didelę įtaką, – Mahleris. Kas yra jo Daina apie Žemę? Šito niekas kitas negalėtų geriau išreikšti. Šitai nuolatos esti kaip elementų genezė, kurioje pastoviai esama mažučių riturnelių (tarkim, jas išreiškia du karvės varpeliai)… Mahlerio darbuose stebina faktas, kad visos mažutės riturnelės jau pačios savaime yra genialūs kūriniai: smuklės riturnelė, piemens riturnelė ir t. t.; visos jos sudaro kažin kokią didingą riturnelę, tapusią Daina apie Žemę. Jeigu jums reikia kito pavyzdžio, galiu paminėti Bartóką, nuostabų kompozitorių ir tikrą genijų. Jis ima vietines riturneles, tautinių mažumų riturneles etc. ir jas sutelkia į kūrinius, kurie iki šiol vis dar neištirti.

Manau, kad muzika… Žinoma, ji siejasi ir su daile, tai beveik tokie patys dalykai. Kai Klee sakė, kad dailininkas neatspindi regimybės, jisai ją padaro regimą[11], minty jis turėjo nematomas jėgas. Lygiai tas pats galioja ir kompozitoriui: jis padaro girdimomis tas jėgas, kurios negirdimos. Jis neatspindi girdimybės, jisai padaro girdimu kažką, kas tokiu dar nebuvo: padaro girdimą žemės muziką, padaro girdimą muziką arba jis ją išranda panašiai kaip filosofas, padarantis mąstomomis tas jėgas, kurios nemąstomos, kurios pagal savo prigimtį yra greičiau neapibrėžtos, grubios. Kitaip sakant, šių mažučių riturnelių apjungimas į didžiulę riturnelę apibrėžia muziką, ir čia viskas labai paprasta: tai muzikos jėgos, jos jėgos, pakeliančios į kosminį lygį, – lyg žvaigždės pradėtų dainuoti mažutę karvės varpelio melodiją, piemenėlio melodiją; arba atvirkščiai – lyg karvės varpeliai netikėtai imtų skleisti dangiškus ar pragariškus garsus.

C.P.: Visgi man atrodo (nors ir negaliu tiksliai paaiškinti), kad visame tame, ką man pasakėte apie muziką ir riturnelę, parodydamas visą savo muzikinę erudiciją, jūs ieškote kažko vizualaus. Regis, vizualumas jus labiau domina… Aš numanau, kokį ryšį su kosminėmis jėgomis turi tai, kas girdima ir gali būti vizualu… Bet jūs nesilankote koncertuose, nes jie jus vargina, nesiklausote muzikos, tačiau jūs lankotės dailės parodose mažiausiai kartą per savaitę ir tai jau tapo jums įprasta praktika.

G.D.: Taip nutinka dėl galimybių ir laiko trūkumo… Mano atsakymas galėtų būti tik toks. Vienintelis dalykas, kuris mane esmingai domina literatūroje, yra stilius. Grynas klausymas (l’auditif pur) štai kas man yra stilius [muzikoje]… Aš nesiimčiau, kaip jūs, išskirti vizualumo… Taip, į koncertus retai benueinu, kadangi dabar tai padaryti tapo žymiai sunkiau, nes vietas reikia užsakyti iš anksto. Čia tokios praktinės gyvenimiškos detalės: kuomet atidaroma paroda, nereikia jokių išankstinių užsakymų. Atėjęs į koncertą, aš kassyk pastebiu, jog jis pernelyg ilgas, mat nebesu toks imlus, tačiau mane visada užplūsta gilūs jausmai. Aš nesu tikras, kad jūs visiškai neteisi, bet gali būti, jog klystate, nes jūsų įspūdis ne visai teisingas. Bet kuriuo atveju aš žinau, kad muzika manyje sužadina jausmus… Kalbėti apie muziką yra žymiai sunkiau, nei kalbėti apie dailę. Kalbėti apie muziką yra aukščiausias lygis.

C.P.: Beveik visi filosofai (bent jau nemaža dalis filosofų) kalbėjo apie muziką.

G.D.: Tačiau stilius yra garsinės kilmės, o ne vizualinės, ir garsas mane domina tiktai šiuo požiūriu.

C.P.: Muzika betarpiškai susijusi su filosofija, t. y. daug filosofų kalbėjo apie muziką – pavyzdžiui, Jankélévitch’ius[12]

G.D.: …teisingai…

C.P.: …o štai apie dailę, išskyrus Merleau-Ponty, kalbėjo tik keletas filosofų.

G.D.: Tik keletas? Taip manote? Na, nežinau…

C.P.: Turiu prisipažinti, kad ir aš nesu tuo įsitikinusi… Bet apie muziką kalbėjo Barthes, Jankélévitch’ius.

G.D.: Taip, puikiai kalbėjo.

C.P.: Net Foucault apie ją kalbėjo.

G.D.: Kas?

C.P.: Foucault.

G.D.: Ne, Foucault nekalbėjo apie muziką, jis ją laikė paslaptimi.

C.P.: Taip, paslaptimi. Jis daug kalbėjo apie Manet…

G.D.: Santykiai su muzika jam buvo visiška paslaptimi.

C.P.: Bet jis buvo glaudžiai susijęs su kai kuriais muzikais.

G.D.: Taip, tačiau ji jam liko paslaptimi, apie kurią Foucault nekalbėjo.

C.P.: Jam reikėjo nuvykti į Bairoitą[13]. Jis turėjo glaudžių, tegul ir slaptų, ryšių su muzikiniu pasauliu.

G.D.: Taip taip taip…

C.P.: Pierre’as-André [Boutangas] man pakuždėjo, kad yra dar viena jus žavinti išimtis, kurią mes primiršome, – Bergas. Iš kur šis susižavėjimas?..

G.D.: Kaip jis atsirado? Tai susiję su tuo, kad kas nors yra kam nors atsidavęs. Nežinau, kodėl Bergas. Buvo metas, kai atradau Variacijas orkestrui, kurias sukūrė… O, varge… Matote, kas yra senatvė, – jau nebepameni vardų… Nagi tos Variacijos orkestrui ir jų kūrėjas…

C.P.: Schönbergas?

G.D.: Schönbergas[14]. Žinote, aš visai neseniai tas Variacijas orkestrui išnarsčiau penkiolika kartų iš eilės ir aptikau tokias įdomybes, kurios mane apstulbino. Tai buvo tuo pačiu metu, kai atradau Bergą, kurio galėjau klausytis visą dieną. Kodėl? Kadangi šis klausimas turi ryšį su žeme. Mahlerį pažinau kiek vėliau. Visur čia esama žemės muzikos. Labai senų kompozitorių darbuose juntamas itin tamprus žemės ir muzikos ryšys, tačiau Bergo ir Mahlerio kūriniuose tasai muzikos žemiškumas peržengia visas suvokiamas ribas: juose pradeda skambėti žemės jėgos (taip, kaip Voceke tai puikus tekstas, žemės muzika, didingas kūrinys).

C.P.: Tenai yra du šauksmai, kurie jums patiko, – Mari šauksmas ir…

G.D.: Mano galva, tarp šauksmo ir dainos yra ryšys. Tiesą sakant, ši [muzikos] mokykla sugebėjo tą problemą pateikti naujai. Tačiau tie du šauksmai… Niekada negalėjau jais pasisotinti: horizontalus šauksmas Voceke, sklandantis virš žemės, ir visiškai vertikalus grafienės šauksmas… mmm… grafienės ar baronienės?.. nepamenu…

C.P.: Grafienės.

G.D.: …grafienės šauksmas [operoje] Lulu. Tie šauksmai yra viršūnių viršūnės. Tai mane domina, nes filosofijoje taipogi esama dainų ir šauksmų. Konceptai yra tikrų tikriausios dainos filosofijoje, toliau seka filosofijos šauksmai. Va Aristotelis: „Tau reikia sustoti!“ Arba kitas: „Ne, aš niekada nesustosiu!“ Spinoza: „Ką gali kūnas? Mes netgi nežinome, ką gali kūnas!“ Tai ir yra šauksmai. Taigi „šauksmo-dainos“ ir „koncepto-afekto“ ryšys yra lygiai toks pats. Šis dalykas man svarbus, jis mane domina.

 

Parengė ir vertė Linas Jankauskas

Vertimo šaltiniai:

L’Abécédaire de Gilles Deleuze: O comme Opéra (video su angliškais subtitrais);

Summary of “Gilles Deleuze’s ABC Primer”: O as in Opéra (angliška santrauka; aut. Charles J. Stivale).

 

  1. [1]Gilles’io Deleuze’o abėcėlė:

    A – tai Animal (Gyvūnas);

    B – tai Boisson (Gėrìmas);

    C – tai Culture (Kultūra);

    D – tai Désir (Geismas);

    E – tai Enfance (Vaikystė);

    F – tai Fidélité (Ištikimybė);

    G – tai Gauche (Kairė);

    H – tai Histoire de la Philosophie (Filosofijos istorija);

    I – tai Idée (Idėja);

    J – tai Joie (Džiaugsmas);

    K – tai Kant (Immanuel Kant);

    L – tai Littérature (Literatūra);

    M – tai Maladie (Negalavimas);

    N – tai Neurologie (Neurologija);

    O – tai Opéra (Opera);

    P – tai Professeur (Profesorius);

    Q – tai Question (Klausimas);

    R – tai Résistance (Priešinimasis);

    S – tai Style (Stilius);

    T – tai Tennis (Tenisas);

    U – tai Un (Vienis);

    V – tai Voyage (Išvyka);

    W – tai Wittgenstein (Ludwig Wittgenstein);

    X & Y: pasak Claire Parnet, X yra nežinoma, o Y neišreiškiama, todėl iškart einama prie paskutinės prancūzų kalbos abėcėlės raidės

    Z – tai Zig-zag (Zigzagas).

  2. [2]Kalbama apie žymų austrų kompozitorių Albaną Bergą (1885–1935) ir jo operas Vocekas (Wozzeck, premjera 1925 m.) ir Lulu (premjera 1937 m.).
  3. [3]François Châtelet (1925–1985) – prancūzų istorijos mokslininkas, tyrinėjęs filosofijos istoriją. Išleido 8 tomų Filosofijos istoriją (Histoire de la philosophie, 1972–73), parašė veikalų apie Platoną, Hegelį.
  4. [4]Alain Robbe-Grillet (1922–2008) – prancūzų kino režisierius ir rašytojas, vienas iš Naujojo romano (Nouveau Roman) literatūrinės srovės atstovų. Daugiau apie jo kūrybą galima perskaityti Aplinkkeliuose: Alaino Robbe-Grillet žaidimai labirinte
  5. [5]Marguerite Boulc’h (1891–1951) – prancūzų estrados dainininkė ir aktorė, nuo 1924 m. scenoje naudojusi Fréhel vardą.
  6. [6]Marie-Louise Damien (1889–1978) – prancūzų estrados dainininkė ir aktorė, scenoje naudojusi Damia vardą.
  7. [7]Charles Trenet (1913–2001) – prancūzų estrados dainininkas, dainų autorius.
  8. [8]Claude François (1939–1978) – prancūzų estrados dainininkas, dainų autorius, šokėjas.
  9. [9]Minimas išgalvotas kompozitorius Ventejis (orig. Vinteuil) bei jo sonata fortepijonui ir smuikui iš Marcelio Prousto (1871–1922) romano Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje (À la recherche du temps perdu. Du côté de chez Swann, 1913). Viena Ventejo sonatos muzikinė frazė sužadina romano herojaus Svano jausmus: „[J]is aiškiai atskyrė frazę, kuri kelias akimirkas sklendė, iškilusi virš skambančių bangų. Ji teikė jam ypatingą malonumą, apie kokį lig tol jis nebuvo nė sapnavęs, kokio – žinojo – niekas daugiau nebūtų galėję jam duoti, ir, tai suvokęs, pajuto jai kažkokią dar niekad nepatirtą meilę. Lėtu ritmu ji vedė jį čia vienur, čia kitur, paskui dar kažkur, į kilnią, nesuvokiamą, bet aiškią laimę. Ir staiga, pasiekusi tašką, nuo kurio jis ketino jau sekti ją, po trumputės pauzės ūmai pasisuko ir nauju, greitesniu ritmu, smulkiu, melancholišku, nenutrūkstamu ir švelniu, nešė jį į nežinomas tolumas.“ – (Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, Vilnius: Vaga, 1979, vertė Aldona Merkytė, p.186. P. s.: plačiau apie Ventejo frazę rašoma romano antroje dalyje Svano meilė, puslapiuose 185–189, 194, 308–312.
  10. [10]Karlheinz Stockhausen (1928–2007) – vokiečių kompozitorius.
  11. [11]Minimas Šveicarijoje gimęs dailininkas Paulis Klee (1879–1940) ir jo posakis apie meną: „Menas neatspindi regimybės, jisai ją padaro regimą“ (vok. Kunst gibt nicht das Sichtbare, sondern macht sichtbar).
  12. [12]Vladimir Jankélévitch (1903–1985) – prancūzų filosofas ir muzikologas.
  13. [13]Turimas galvoje Vokietijos mieste Bairoite (vok. Bayreuth) vykstantis garsus kasmetinis muzikos festivalis, kuriame atliekami vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio (1813–1883) kūriniai.
  14. [14]Minimas austrų kompozitorius ir dailininkas Arnoldas Schönbergas (1874–1951) bei jo muzikinis kūrinys Variacijos orkestrui op.31 (Variationen für Orchester op.31, 1926–28).
Tagged with: abėcėlėDeleuzemuzikaParnetRobbe-Grillet
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.