Susitikome su gruzinų režisieriumi, rankų šešėlių teatro „Budrugana-Gagra“ įkūrėju bei kino ir teatro pedagogu Gela Kandelakiu (g. 1940). Susitikimas visuomet yra kitoniškumo patyrimas ir priėmimas. Kitokio pamatymas ir supratimas. G. Kandelakis, nepabijokime tokių žodžių, yra neeilinė asmenybė egzistencine ir profesine lemtimi, laikysena bei būviu. Savo laikysena be kompromisų jis liudijo ir tebeliudija sąžiningą kūrybą bei žmogiškosios vilties lūkestį. Vilties, kuriai galbūt nelemta išsipildyti. Bet ar tai ką nors reiškia, jeigu šie siekiai leidžia išlikti žmogumi? Išlikti žmogumi visų pirma prieš save, prieš savo profesijos idealą, prieš likimo tau skirtą dalią, prieš tą, kam esi pašauktas. G. Kandelakio pašaukimas – kūryba. Net šioje srityje jis ieško nuolatinės kaitos arba, kaip jis pats susitikimo metu įvardijo, „meninės formos“, – o tai yra iššūkis bet kuriam kūrėjui. Matyt, surasti „meninę formą“, kuri būtų susieta su kūrėjo biografiniais faktais, yra kiekvieno menininko svaja. Tą formą radus, daugelis sustoja ir eksploatuoja ją kaip aukso gyslą. G. Kandelakis atsisakė ne vienos aukso gyslos vardan to, kad išsaugotų ir nešiotų „švarią menininko pasąmonę“. Šis susitikimas ir stotelė tekančio laiko srovėje dar kartą suteikia progą iškelti klausimus, kurie neramina ir neleidžia sustoti tiems, kurie siekia meninės raiškos būdo: „Kas yra menas? Kokia jo vieta? Kokia jo paskirtis? Ar svarbus yra pats menininkas?“ Tai – pastanga kalbėtis su įsiklausymu ir klausimu sau, tai yra būti tokiame būvyje, kurį Aristotelis pavadino „draugų situacija“.

 

Gela Kandelaki. // Nuotr. aut. Linas lj

Virginijus: – Šiandien norime pasikalbėti apie kai kuriuos jūsų kūrybos ir mąstymo momentus… Europos kultūros ir mąstymo ištakos yra senovės Graikijoje. Ten atsirado ir filosofija, o filosofus visada domino susidūrimai tarp skirtingų žmonių, mąstymų, kūrybinio pathos… Pavyzdžiui, ar filosofinė kūryba ir meninė kūryba kilo iš tų pačių ištakų, ar ne? Labai įdomus jūsų kūrybinis kelias, veikla, eksperimentai su šešėliais (nors gal tai ne eksperimentai, o tiesiog taip susiklostė gyvenimo kelias)…

Gela: – Gera pastaba. Kūryboje nemėgstu eksperimentų.

V.: – Žiūrint iš šono, tai, ką darote, atrodo kaip kūrybiniai eksperimentai, bet tai galėsime vėliau išsiaiškinti.

Linas: – Taip. Kaip Virginijus jau minėjo, mūsų pokalbio kryptys yra kūryba ir mąstymas. Pirmiausia norėčiau paklausti apie kūrybą, tiksliau, apie jūsų vaidmenį Otaro Joselianio filme „Gyveno strazdas giesmininkas“. Tas filmas man pasirodė labai aktualus, nors jau praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų nuo jo premjeros. Filme vaidinate orkestro būgnininką Gią, kuris visą laiką skuba, bėga, blaškosi. Jis turi dešimtis draugų ir pažįstamų, keletą merginų, dešimtis užduočių, tačiau nieko nepadaro iki galo, niekam neskiria pakankamai dėmesio – nei motinai, nei draugams, nei merginoms, nei darbui (vos spėja į koncertus atlikti savo būgnų partijos). Jis skundžiasi, kad jam trūksta laiko ir net tyla jį erzina… Žiūrėdamas šį filmą, būgnininką Gią atpažinau kaip mūsų šiuolaikinį XXI amžiaus žmogų, fragmentinį žmogų. Juk dabar žmonės lygiai taip pat bėga, skundžiasi laiko stoka. Jie taip pat turi dešimtis draugų (dažniausiai virtualių), turi dešimtis abejotinų užduočių (apdovanoti virtualų draugą šypsena, parašyti komentarą, nusipirkti nereikalingą daiktą). Dabartiniai žmonės irgi bijo tylos, o artimi santykiai ir dėmesys tapo retenybe. Nuolat bėgama nuo savęs, neįsigilinama… Dabartinis gyvenimas – paviršutiniškas, gyvename, kaip sako norvegų sociologas Eriksenas, akimirkos tironijoje…

G.: – Akimirkos tironijoje?

L.: – Taip. Viena akimirka ryja kitą mums nė nesuvokus ką tik praėjusios akimirkos… O jūsų herojų Gią tikriausiu ir atviriausiu matau tada, kai jis yra vienas, guli lovoje ir mąsto arba bando kurti muziką. Tada matau jo vidinį skausmą ir suvokimą to, kas darosi aplinkui. Jis bando save sulipdyti, atrasti tikrus santykius, bet jam nesiseka…

V.: – Tai atrodo kaip socialinė metafora santvarkos, kuri yra be gelmės. Portretas žmogaus, kuris yra be gelmės, neturi tikrų draugų, tikslų…

L.: – O kaip jūs matote tą herojų? Esate minėjęs, kad Gia laisvas nuo visko ir galvoja tik apie žmogų.

G.: – Šis herojus man brangus. Mūsų gyvenimas praeina kaip akimirka. Įsivaizduokite, kad šis herojus gimė miške ir neregėjo žmonių. Kaip žmogus jis nesusiformavo, o juk žmogus susiformuoja žmonių aplinkoje, bendraudamas su žmonėmis. Santykiai būna skirtingi – meilė, neapykanta ir kita. Ir štai ateina metas, kai žmogus sensta ir nebeturi jėgų dirbti, pramogauti, draugauti su moterimis. Ar tai jau ne žmogus?

V.: – Žmogus.

G.: – Kas lieka? Santykiai su žmonėmis. Tai amžina… Beje, Gruzijoje žemiškasis gyvenimas vadinamas akimirkos gyvenimu. Toje akimirkoje mes pamirštame svarbiausia – mūsų santykius. Tai žmogaus žemiškojo gyvenimo amžinumas. Kol kūne bus dvasia, tol ir egzistuosime santykių dėka. Taip matau savo herojų. Dar iki man suvaidinant tame filme, 1965 m. sukūriau pusiau vaidybinį, pusiau dokumentinį filmą, kuriame gvildenamos panašios problemos. Jame vaidino senyvo amžiaus vyras. Pirma dalis – grynai vaidybinė, iki tokio lygio, kad net žemę dažėme juodai. Veiksmas toks: vyras pasisemia iš šulinio vandens ir grįžta virtuvėn, kurioje sena moteris daro paplotį ir į įėjusįjį nekreipia jokio dėmesio. Po to vyrą aplanko regėjimas: jis mato klajojančius jaučius (Gruzijoje jautis laikomas žemės ir energijos simboliu). Tie jaučiai yra prisiminimas apie savo buvusią jėgą. Paskui vyras užmiega ir neva ateina mirtis. Visa tai vaidyba, o vėliau seka gryna dokumentika: matome, kaip tą senuką aplanko kaimynai ir tas neva miręs žmogus kvatoja kaip mažas berniukas… Taip suprantu Gią, tokiame fone jį matau – jis prisiliečia prie amžinumo, prie žemiškojo gyvenimo amžinumo. Ką Biblija sako apie meilę žmogui?

L.: – Mylėk savo artimą ir ne tik savo artimą, mylėk visus žmones.

G.: – Kas gali būti aukščiau negu tai?

L.: – Man tai yra vienas svarbiausių dalykų.

V.: – O aš manau, kad aukščiau yra draugystė su kitu. Pateiksiu savo versiją. Mylėti savo artimą – tai jau kultūrinis įvykis, susijęs su krikščionybe. Grįšiu prie senovės graikų, kurie sako: „Draugauk su tuo, kurio nepažįsti.“ Mylėti reiškia, kad negaliu laisvai pasirinkti ir spręsti, ar būti šiame santykyje, ar nebūti. Meilė yra toks santykis, kuris neturi ribos: kai myliu, noriu užvaldyti, turėti kitą, supančioti, kad jis liktų man. O kai draugauju, noriu, kad sutiktasis pasiliktų tokiu pačiu, kokį jį sutikau. Nenoriu jo užvaldyti…

G.: – Aš nesuprantu, kaip galima mylėti ir norėti užvaldyti? Tuomet tai ne meilė. Jeigu myliu Kristų, ar tai reiškia, kas noriu jį užvaldyti? Ne, atvirkščiai, noriu tapti jo vergu.

V.: – Gerai, pasakysiu kitaip: kai myliu, noriu jam priklausyti. Santykis turi būti užmegztas be jokios atskirties…

G.: – Taip pat turite mylėti ir savo priešą. Kalbu apie didelę meilę žmogiškumui ir visom gyvom būtybėm apskritai. Žinote Schweitzerį? Jis buvo puikus Bacho muzikos atlikėjas, o išėjo tarnauti žmonėms ir juos mylėti. Radau įdomių kronikų, kuriose jis iš rankos maitina kažkokius Afrikos gyvūnus, švelniai stuksena afrikiečio vaiko galvelę. Afrikoje jis turėjo savo kliniką. Štai jums gyvas pavyzdys žmogaus, kuris neužvaldė, priešingai, jis tapo meilės vergu. Ir tai puiki vergystė, nes tampi nepaprastai laisvu.

L.: – Savo dokumentiniame filme „0,047 % Žemės“ kalbėjote apie laisvę…

G.: – Valstiečiai kalbėjo.

L.: – Taip. Klausėte jų apie laisvę ir užsiminėte apie gruzinišką žodį laisvė, kuris yra sudarytas iš dviejų žodžių.

G.: – Žodis laisvė gruziniškai skamba taip: tavisupali. Upali – tai Dievas, o tavi yra galva ir tuo pačiu reiškia tai yra jo. Taigi laisvė – aš pats sau esu Dievas.

L.: – Man tas žodis sako, kad žmogus laisvę suvokia kaip savęs valdymą. Jis pats sau šeimininkas, pats sau Dievas, bet tikrai laisvu tampa tik tada, kai žino savo ribas bei galias ir jas apriboja. Kitaip laisvės nėra. Jūsų kalbinti kaimo žmonės šnekėjo labai panašiai.

G.: – Žinote, XVII a. Gruzijoje gyveno įdomus veikėjas, didis rašytojas ir gruzinų žodyno sudarytojas Sulhanas-Saba Orbelianis. Štai ką jis pasakė apie kaimą: „Žodis ‘kaimas’ (sopeli) gruzinui yra trejopas kosmosas (soplio): amžinybės pasaulis, akimirkos pasaulis ir žmogaus pasaulis.“ Mes esame viso kosmoso nešiotojai…

V.: – …jeigu esame laisvi. Čia toks lingvistinis momentas: gruziniškas žodis sako, kad jeigu esu laisvas, aš esu pats sau Dievas arba, kaip sakote, nešioju savyje visą kosmosą, nes esu laisvas.

G.: – Mačiau vieną filmą: kamera kyla aukštyn į dangų, kol pasirodo apskritos planetos ir žvaigždės. Paskui kamera grįžta žemėn ir „neria“ į kraują, o ten taip pat kosmosas – matome visokius apskritimus. Net biologiškai ir astrologiškai mes esame tokioje pačioje būklėje… Mūsų kūrėjų ir aktorių bėda – savigarbos nebuvimas. Jie nesuvokia, kad pasaulyje yra vieninteliai, o ieško svetimų spalvų. Kodėl ne savo? Su savo aktoriais nuolat grumiuosi, kalbu apie garbę, ieškojimus. Mano gyvenime buvo epizodų, kai aprėpiau daugiau, nei šiandieną, kai jau turiu daugiau patirties. Tada buvau atviresnis, manyje buvo daugiau regėjimų. Deja, mes, būdami kosmoso dalelėmis ir kosmoso nešiotojais, visiškai nusiritome.

L.: – Laisvė dažnai keičiama į sotų ir saugų gyvenimą. Taip visada buvo. Kaip jums pavyko išsaugoti savo laisvę? Juk didžiąją gyvenimo dalį praleidoje už geležinės uždangos…

G.: – Aš dar Stalino laikais buvau pavyzdingas mokinys, o visi pavyzdingi stojo į komjaunimą. Aš nestojau. Mano sprendimas buvo sąmoningas. Tai man brangiai kainavo, nes turėjau išeiti iš namų, kitaip galėjo nukentėti mano šeima… Apsigyvenau pas tokią vargingą moterį ir mano likimas pasisuko, pasirinkau skurdų, bet laisvą gyvenimą. Ta moteris buvo gera specialistė, miškų inžinierė, bet dėl asmeninių priežasčių turėjo išeiti iš darbo. Ji išmoko spausdinti ir surinkinėjo kažkokias kvailas disertacijas, kurias aš, mažas berniukas, naktimis taisiau. Mūsų maistas buvo keptos bulvės su žalumynais, bet aš nesiskundžiau, jaučiausi laisvas. Žmonėms su puikia karjera niekada nepavydėjau, gerai žinojau, kas už to stovi, kaip nuimamos gyvos galvos. O jie man pavydėjo mano laisvės, nors, skirtingai negu aš, galėjo kurti… Laisvė manyje išsaugojo mano pasąmonę ir suvokimą apie meną švarius ir nepaliestus. Todėl esu sau dėkingas, kad pasielgiau teisingai. Jeigu tada būčiau nusileidęs ir nufilmavęs bent vieną filmą taip, kaip jie norėjo, būčiau ir toliau save pardavinėjęs. Nors turėjau žmoną ir du vaikus, kuriuos reikėjo išmaitinti, užsiimti kinematografiniais niekais ir užsakomaisiais filmais man neleido savigarba. Pasirinkau ne patį blogiausią variantą – nieko nekurti. (Tiesa, pažadėjau, kad po savęs paliksiu dvidešimt gelų kandelakių. Atrodo, kad man sekasi. Užsiėmiau pedagogika ir dabar mokau studentus.)

Bet vėliau patyriau dar vieną labai stiprų smūgį. Nežinojau, kas darosi Vakaruose. Įsivaizdavau, kad Vakarai tebegyvena Shakespeare’o, Servanteso, Rabelais, Dante’s, Leonardo idealais. Maniau, kad Europa vis dar tokioje būklėje. Nepasisekė… (Juokiasi) Tik nemanykite, kad niūriai galvoju apie ateitį. Tiesiog visa, kas dabar vyksta, yra nežmoniška. Juk arba krikščioniškoji kultūra galutinai žlugs, arba Dievas mums padės ir mes atsitokėsime. Neseniai sužinojau, kad „Berlynalėje“ laimėjo rumunų filmas „Sūnaus pusėje“, pasakojantis apie žmogiškuosius kentėjimus. Ten nėra jokių kriminalinių ir seksualinių motyvų. Tai rodo, kad tie vulgarūs motyvai visiems įgriso. Pažiūrėkite į Holivudo „Oskarų“ įteikimo ceremonijas – žmonės vidujai miega. Kasmet vyksta viena ir tas pat lyg kokie brežneviniai suvažiavimai, girdisi visoks mekenimas ir maurojimas, tik jau ne komunistinis, o amerikietiškas. Viskas smunka. Tačiau Amerika tikiu – tai jaunas kraujas. Tikiu ir šaknim – Europa. Tikiu, kad ji dar nežlugo, kad europietiška kultūra atsigaus ir sugrįš nauja bei įdomia forma. Man taip atrodo. Deja, naujam renesansui aš jau per senas...

V.: – Jūsų kalba pakrypo apie kūrybą, todėl užduosiu svarbiausią klausimą. Ne viename pokalbyje esate sakęs, kad jus domina meninis mąstymas. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, šiuolaikinis konceptualusis menas deklaruoja, kad jis mąsto. Bet man atrodo, kad jūsų žodžiai reiškia kažką kita.

G.: – Meno kūrinyje mane domina jo meninė forma. Kai kalbu apie meninį mąstymą, kalbu apie meninę formą.

V.: – Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis sakė, kad yra dvi žmogiškojo susidūrimo su pasauliu formos – mokslinė ir meninė. Estetinė forma yra tai, kaip mes suprantame pasaulį, uždedame jam „tinklelį“, jai nereikalingas mąstymas; tai tokia forma, kai juslinė patirtis esti lemiančioji. Vis tiek klausiu: kokia vieta tenka mąstymui jūsų kūrybos sampratoje? Kokiam mąstymui?

G.: – Tuoj paaiškinsiu. Įsivaizduokite, kad ši taurė priešais mane yra gyvenimas ir šį gyvenimą patiria menininkas, pavyzdžiui, Cézanne’as. Jį pasitelkiu, nes visos jo drobės nutapytos nuoširdžiai, be koketavimo, iš būtinybės išreikšti save. Kuomet tas gyvenimas jame patiriamas, jo būsena atsispindi štai šiame peilyje priešais mane, kitaip sakant, nutapytame sezaniškame natiurmorte. Atsispindi ne taurėje, o peilyje. Tuomet ateinu aš ir žiūriu į tą natiurmortą. Jeigu įsigilinu į Cézanne’ą, manyje projektuojasi jo užfiksuotas gyvenimas. Tuomet suprantu, kad mes tapome draugais, nes aš lygiai taip pat suvokiu pasaulį. Jokios filosofijos čia nėra. Gyvenimas pakliūna į genialaus žmogaus pasąmonę, jis perkelia tą amžinumą į natiurmortą ir galiausiai visa ta energija atsiliepia manyje, projektuojasi mano pasaulėžiūroje. Štai kas yra meninis mąstymas. Jeigu viso to nėra – man neįdomu. Visi tie konceptualistai tiesiog nemoka gerai piešti, jie ambicingi tinginiai. Bet blogiausia, kad jie pratina žmones prie savo „meno“, o juk tai nežmoniška. Šitokie purvai buvo visada, bet istorija juos nuplauna, o tokie kaip Leonardo išlieka. Daug kas rašo, o Shakespeare’as išlieka, kurį šiuolaikiniai menininkai išdarko, stato „šekspyriškus“ spektaklius, kuriuose tampoma tešla… Tai juk nežinojimas, sąžinės nebuvimas. Nejau jie neskaitė Shakespeare’o sonetų, kad drįsta jį šitaip įžeidinėti? O blogiausia, kad globalizacija finansuoja tokį meną, nes visi pripažinti genijai turi būti diskredituoti – visi absoliučiai.

V.: – Šiais laikais dažnai manoma, kad viskas, kas pripažinta, turi būti apversta aukštyn kojom…

G.: – Taip. Tik pažiūrėkite, kokie baisūs globalizacijos postulatai, ir čia tik keli iš jų: Dievo diskreditacija, šeimos instituto sugriovimas, amžiaus cenzo panaikinimas, seksualinių mažumų palaikymas ir t. t. Matote, kaip tiksliai jie smūgiuoja? Neseniai visai netikėtai perskaičiau puikią knygą „Vakarų mirtis“. Ją parašė buvęs Reagano patarėjas Buchananas. Jis rašo apie globalizaciją. Ar žinote, kas sumanė globalizaciją? Marksistai. Kai rusiškieji marksistai prievarta nieko nesugebėjo pasiekti (netgi atvirkščiai, žmonės pasidarė atsparesni), Frankfurto mokykla pasiūlė kitą variantą, tik Europoje iš pradžių jiems nepavyko įsitvirtinti, nes Hitleris nepriėmė jų ideologijos. Tačiau jiems pavyko įsitvirtinti Amerikoje, jie gavo finansavimą ir medijas. Tuomet globalizacijos mašina pajudėjo ir prasidėjo žmonių vertimas beforme mase, su kuria galėjai daryti, ką nori. Kol marksizmas nesibaigs, žmonija negalės laisvai įkvėpti.

V.: – Sutinku, Frankfurto mokykla pasiūlė įvairių dalykų, kurie politinės inžinerijos veikėjų rankomis tapo keistais dariniais, galėsime prie to sugrįžti, ypač prie vieno iš tos mokyklos atstovų Adorno ir jo samprotavimų apie meną. Noriu padaryti vieną nedidelę remarką iš to, ką pasakėte apie meninį mąstymą: jūs ieškote naujos formos…

G.: – Aš neieškau, ji ateina pati savaime. Kai tik ieškau – viskas tuoj žlunga.

V.: – Kalbėjote apie menininko sąžinę. Ar sąžinė yra momentas, kuris atriboja meninį mąstymą, dovanojantį formą, nuo mąstymo, kuris totaliai griauna? Juk naujieji Shakespeare’o statytojai sako, kad jie iš naujo apmąsto klasiką.

G.: – Visa tai blefas. Toks menas – blefas, geriausiu atveju, jeigu tą daro profesionalus ir talentingas žmogus, – tai šaltas intelektualus menas. Tikrasis menas remiasi tik pasąmone.

V.: – Tuo, kas nepaaiškinama, ko negalima sukurti pagal kažkokį projektą?

G.: – Ne, negalima jokiais būdais. Tikrasis menas gimsta pasąmonėje, o visa kita – tik prielipos, kažkokie pamėgdžiojimai. Juk visa, kas iš tavęs išsilieja, turi būti tobula. Aš gerai išsilavinau Tbilisio teatro institute, išnagrinėjau režisūrą bei dramaturgiją ir dabar galiu šio bei to pats išmokyti. Savo studentus mokau natūraliai stebėti pasaulį gyvenant savo įprastą gyvenimą ir tik vakare prieš miegą pagalvoti, kas per dieną įsiminė ir tą užrašyti. Gyventi savo gyvenimą ir viską fiksuoti. Štai ir dabar įsiminiau kelias jūsų pozas, gestus ir mimikas. Jeigu man tenka vaidinti, aš prisimenu tam tikrų žmonių pozas (taip ir „Strazde“ vaidinau)… Manau, kad yra kažkokia asociatyvi atmintis, kuri savaime išplaukia.

V.: – Prisiminiau Dostojevskio „Demonus“. Vienas personažas kalba, kad jis viską prarado, nebeliko nieko, net gestų. Kai nebelieka net gestų – tavęs visai nebėra, išnyksti. Gali turėti daugybę žodžių, įvairių antpečių, socialinių vardų ir t. t., bet jeigu nebelieka gestų, kai net nepastebi nei vieno žmogaus gesto, – tavęs nebėra.

G.: – Aš nieko nauja neatradau, tiesiog kai kalbama apie meno paskirtį ir kam visa tai reikalinga, pasakoju savo principą.

V.: – Frankfurto mokyklos atstovas Adorno tvirtino, kad jeigu menas neturi revoliucinio užtaiso, jeigu jis nemaištauja, tuomet jis tarnauja esamai socialinei santvarkai, tai nėra tikras menas. Kam reikalingas menas?

G.: – Grįžtu prie pokalbio pradžios. Žmonėmis tampame bendraudami su žmonėmis. Ar yra žmonių, kurių neišdavė? Tikriausiai nėra. Ir mane išdavė. O štai sezaniškas natiurmortas neišduos… Sunki buvo mano jaunystė. Kol neišvažiavau į Maskvą, mano gyvenimas buvo pernelyg audringas. Prieš išeinant į gatvę turėdavau išgerti puodelį degtinės, kad galėčiau iškęsti mieste tvyrantį marazmą, žmonių dviveidiškumą. O tada vieną dieną mano gyvenime atsirado Van Goghas…

V.: – Kaip tas, kuris neišduoda ir nemeluoja?

G.: – Taip. Ir kai tik pamačiau Van Goghą, prieš jį nublanko net Leonardo, kurio paveikslai man pasirodė pernelyg dailūs. Kad pajusčiau Leonardo, man prireikė septynerių metų (o jo link ėjau nuo šešiolikos metų) ir vos tik patekau į Leonardo pasaulį, tą pačią dieną aptikau Pirosmanį. O iš Leonardo ir Pirosmanio meno šventovių įėjau tiesiai į klasikinės muzikos pasaulį. Dar vėliau išvydau Picasso, tik jau tikrai neatspėsite, kurioje vietoje… – Nespalvotame laikraštyje. Paskui pajutau nervingą futurizmo energiją, kuri manyje atsiliepė. Visi tie vangogai, pikasai ir futuristai vienu metu mane parengė, bet iš visos kompanijos iki šios dienos išliko tik Van Goghas, nes jame visada randu užuovėją. Kai neturiu su kuo kalbėtis, kalbuosi su mane gyvenimui perengusiais draugais.

Tik nepagalvokite, kad priešais jus sėdi estetas iš Cocteau salono. Manau, kad kiekvienas normalus žmogus, apdovanotas meilės jausmu, yra labai talentingas, o tokių žmonių nėra daug. Toks žmogus turi gyventi gimtinėje ir išgyventi tą skausmą, kurį sukelia visuomenė, bet to skausmo tematiškai neperkelti į savo kūrinius. Šokas, kurį jis patiria dėl kokių nors žmogaus veiksmų, atsispindės, pavyzdžiui, paprasčiausiame natiurmorte, o ne konkrečių žmonių veiksmų atvaizde. Tame natiurmorte bus užfiksuota menininko būsena. Aristide’o Maillolio kartą paklausė, ką jis ketina sukurti Prancūzijos respublikos metinių proga ir jis atsakė, kad nulipdys dar vieną nuogos moters skulptūrą. Štai kūrėjo atsakymas. Jis yra didžiausias patriotas, o ne tie, kurie paišo barikadas su moterimi apnuoginta krūtine. Tai blefas, netikra. O Maillolis gyveno skausmu ir sukūrė didingą meną – pažiūrėkite, kokias formas jis darė… Iš pirmo žvilgsnio paprastam žiūrovui atrodo, kad tai kažkokios storos moteriškės, bet įsižiūrėjus galima pamatyti nepaprastai gilias formas, kuriose atsispindi jo meilė ir skausmas šaliai. Štai mano kūrybos kredo.

L.: – Tai meną jūs laikote autoriaus būsenos fiksacija?

G.: – Taip. Ir iki šiol man vis dar lieka paslaptimi, kaip žmogui pavyksta išsaugoti savo pasąmonę. Neturiu recepto.

L.: – Argi šiais pasiutusių vaizdinių laikais dar įmanoma išsaugoti švarią pasąmonę?

G.: – Įmanoma. Galiu pateikti pavyzdį iš savo vaikystės. Tėvas man, šešiamečiui, liepė nunešti batsiuviui Grišai batus, kad tas juos per valandą pataisytų. Batsiuvys atsakė, kad nespės. Tėvas vėl mane išsiuntė pas jį ir liepė pasakyti, kad už valandos darbą pridės papildomus tris rublius. Kai tik batsiuviui perdaviau tėvo žinią, jis man surengė nepakartojamą sceną, kurios geriau nebūtų pastatęs nei vienas Holivudo režisierius ir aktorius: jis nusiėmė akinius, paėmė cigaretę, užsirūkė, išpūtė dūmus, vėl užsitraukė ir galų gale pasakė, kad už papildomus tris rublius savo rankų negadins. Tuo metu net batsiuviai žinojo, kaip likti švariam ir nesugadinti savęs.

V.: – Ką gi, jūs gana tiksliai apibūdinote meno vietą jūsų gyvenime ir kokie yra jūsų tikslai, tai yra laukti, kol bus padovanota, arba ateis, nauja forma…

G.: – Aš nieko nelaukiu. Tiesiog stengiuosi gyventi kaip tvarkingas ir sąžiningas pilietis. Jokių formų aš nelaukiu.

V.: – Gerai, tikslinu: jūsų šešėlių teatras – tai forma, kuri buvo padovanota, atėjo kaip dovana, naujos meninės kūrybos formos dovana?

G.: – Čia tikriausiai Dievo dovana. Viskas vyko taip: mano tėvas buvo dokumentinių filmų kūrėjas ir imdavo mane į keliones po Gruzijos kaimus. Mačiau didžiulį skirtumą tarp kaimo ir miesto vaikų. Aš simpatizavau kaimo vaikams, nes jie daug ko neturėjo. Vis galvojau, kad Tbilisis nusikalto prieš kaimus, labai norėjau atitaisyti padarytą žalą. Tbilisis visiškai smukdė šalį. Kai 1918 m. laisvoje Gruzijoje buvo įsteigtas universitetas, tarp jo ir regionų vyko normali kraujotaka – talentingiausi studentai likdavo mieste, o kiti sugrįždavo į kaimus ir suburdavo aplink save vietinę bendruomenę, ją šviesdavo (iki tol vieninteliai kaimo švietėjai buvo šventikai). Bet kai atėjo mūsų broliai rusai, jie tuoj pat ėmė naikinti inteligentiją, tuos, kurie savo rankomis ir protu kūrė universitetą. Universitete įsitaisė raudonoji profesūra ir prasidėjo universiteto smukimas, kyšininkavimas. Valdžia toleravo profesorių-vagį, nes galėjo jį visiškai kontroliuoti. Žodžiu, mokytis galėjo tik turintys pinigų, o kaimiečiai jų neturėjo, nebent sukčiai. Juk padorūs žmonės sovietinėje valstybėje negalėjo turėti pinigų. Taigi universitete mokėsi neišsilavinę turtingų sukčių vaikai, kurie pažymius ir egzaminus pirko už pinigus. Jų nedomino matematikos ir fizikos fakultetai, tik ekonomikos, finansų ir filosofijos (o baigusieji filosofiją tapdavo rajkomo sekretoriais).

V.: – O taip, marksizmas-leninizmas – tai juk buvo pagrindas. (Juokiasi)

G.: – Žodžiu, Gruzijai tokio didžiulio psichologinio smūgio, kokį sudavė sovietai, nebuvo sudavusi nė viena musulmoniška valstybė, net mongolai. Prasidėjo vidinis šalies puvimas. Vagystė tapo gyvenimo norma. Matydamas, kad esu sukaustytas ir negaliu kurti filmų, surinkau būrį jaunų žmonių ir nutariau nutiesti tiltą iš miesto į kaimą. Sumaniau lėlių teatrą, bet neturėjau pinigų lėlėms. Čia gal ir buvo Dievo dovana. Po to prisiminiau, kaip vaikystėje močiutė man rankomis rodė šuns šešėlį ir nutariau pamėginti… Mane apžavėjo ta idėja – šešėlių teatras.

Kai pamačiau šešėlius, supratau, kad jie savo specifika yra aukščiau nei kinematografas, nes kinematografe vaikšto gyvas konkretus žmogus, o šešėlis – juoda, abstrakti dėmė, už kurios yra gyva žmogaus ranka. Supratau, kad padariau netikėtą atradimą. Užteko tik akimis pamatyti… Kol kas geriausiu atveju išnaudoju du procentus šio teatro galimybių, nes trupė nuolat metai iš metų keitėsi, kadangi negaudavome jokio atlygio. Su šiuo teatru veiklą vykdau nuo 1987 m. ir tik po dvidešimt trijų metų gavome pirmą atlyginimą. Aš kentėjau, o trupė keitėsi. Išėjus bent vienam aktoriui viskas griūdavo, nes spektakliui sukurti reikia mažiausiai metų. Dabar jau turiu daugiau mažiau stabilią trupę. Taigi šešėlių teatrą laikau labiausiai priartėjusiu prie poezijos ir muzikos, kurią laikau aukštesniu menu… Mane jaudina mano profesija – kūrėjas ir natūra (ir gamta, ir žmogus). Mene yra vienintelė problema – kaip natūrą paversti menu. Tą pavyko padaryti Leonardui, Shakespeare’ui, Servantesui.

V.: – Šį teatrą laikote labiausiai priartėjusiu prie muzikos, nes jis eliminuoja tai, ką vadinate „natūra“?

G.: – Imkime muziką. Kokia čia natūra? Kažkokie garsai. Imkime poeziją. Kas tai?

V.: – Žodžiai. Dar Mallarmé sakė, kad poezija yra žodžiai.

G.: – Taip. O ką man daryti su gyvais aktoriais?

V.: – Ar čia svarbiausia yra gestai?

G.: – Ne. Mano pastatytuose ir nepastatytuose filmuose niekas nevalgo, nesimyli, nesibučiuoja, nėra jokių fiziologinių ir biologinių dalykų. Užtikrinu, kad aš pats esu normalus vyras – myliu moteris ir visa kita. (Juokiasi) Mano filmuose moterys yra, bet ne tokiose padėtyse, kaip jas įprasta matyti. Pavyzdžiui, viename biografiniame filme apie seną rašytoją niekas nesiliečia. Norėjau parodyti, kaip žmogus viską praranda. Manęs nedomina, kas vyksta lovoje, jau senovės Indijoje visos pozos buvo nupieštos… Kol porelė negula lovon – jie nepakartojami, iš to gali padaryti kino meną; kai tik atsigulama – meno nebėra. Iki kol žmogus nuduria kitą žmogų, gali meniškai parodyti žmogaus vidinį pasaulį; kai tik įvyksta žudymo aktas, meno nebėra. Viską pastatyti galima kitaip. Štai kaip aš filmavau: žmogui tapo bloga ir pas jį susirinko žmonės iš aukštutinio ir žemutinio kaimų. Naktį jie išsiskirsto, o ligonis tebeguli. Vakare šeima nusprendžia perduoti savo bėdą kitiems (yra toks paprotys). Vėl susirenka žmonės iš abiejų kaimų, bet niekaip nepasidalina tos bėdos – ir vieni, ir kiti nori ją perimti. Jie susipeša, bet peštynių scenos paprasčiausiai neparodau. Parodau tik nusiaubtą kiemą kitos dienos ryte. Galiausiai ligonis atsikelia ir išeina į darbą. Viskas.

V.: – Sakote, kad šešėliai yra abstrakti dėmė ir jūs grumiatės su natūra. Menininkas turi kovoti su natūra…

G.: – Ne, menininkas turi nugalėti natūrą.

V.: – Sutinku, kova gali reikšti, kad grumiamės su kažkokiu priešu… Natūra nėra priešas, o tai, ką turime peržengti?

G.: – Peržengti, kad užfiksuotume kūrėjo būseną.

V.: – Supratau, tai menininko tikslas. Paimkime jūsų naujausią darbą „Berniukas ir žuvėdros“, kurį sukūrėte Lietuvoje. Žiūriu tą spektaklį ir matau, kad jūs nugalite natūrą, bet pati istorija labai paprasta, vyksta vidiniai žmogiškieji išgyvenimai…

G.: – Ten pasakojama banali istorija: motina suserga vėžiu, tėvai išsiskiria, berniukas viską skaudžiai išgyvena, apsigyvena pas senelį ir panašiai.

V.: – Taip, bet kalbu apie pačius personažus-šešėlius, kurie vis dėlto turi gamtinę formą – žuvėdros, meškiukas, medžiai.

G.: – Tai pavidalai be materijos. Čia ne Šiškino natūra.

V.: – Sakote, pavidalai, bet kai juos regi, aiškiai matai, kad jie gamtiniai. Žinoma, tai ne konkretūs daiktai – natūralūs medžiai ar natūralios žuvėdros… Suprantu, čia forma, bet juk gamtos neįmanoma iki galo nugalėti. Ar šios išlikusios natūros „tikroviškos formos“ – tai minimumas, kuris vis dėlto turi likti?

G.: – Jau minėjau, kad yra žmogiškojo elgesio faktūra, kuri man visiškai nepriimtina. Aš kalbu apie dvasinius dalykus ir fiziologija nueina į antrą planą, bet man, deja, tenka tuo naudotis. Minėtame spektaklyje jūs aiškiai pamatysite visus tuos principus. Užsiimdamas šiuo teatru, domėjausi tradicija ir aptikau, kad Rytuose šešėlių pavidalais kviesdavo dvasias – tai nebuvo šešėlių teatras.

V.: – Tuomet jūsų šešėlių teatras yra jau beveik magija, kita dimensija, visiškas natūros nugalėjimas.

Gela Kandelaki. // Nuotr. aut. Linas lj

G.: – Taip, toks momentas ten tikrai yra. Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Viename kaime Gruzijos pasienyje įkūriau teatrą. Už šimto metrų jau stovi Rusijos armija. Štai ką mes darome. Įsivaizduokite mūsų spektaklį: berniukas (o tai yra žmogaus pirštas) girdi baubiant jautuką. Jis keliasi, eina, atidaro nesančias duris (pirštas virsta normalia žmogaus ranka, kuri atidaro duris). Paskui ranka vėl tampa berniuku (prisiminkite, kaip tai yra pirštas), kuris paduoda nesantį šieną nesančiam jautukui. Galiausiai berniukas grįžta namo ir užmiega… Noriu pabrėžti patį momentą: pirštas tampa berniuku, vėliau jo ranka, atidarančia duris ir galiausiai vėl berniuku. Koks kitas menas gali šitaip padaryti? Vaizduojamasis menas tą priims tiesiogiai ir viskas atrodys kaip groteskas. Bet čia be groteskas, čia lyrinis pasakojimas apie kaimą naktį.

V.: – Visa tai, ką dabar pasakojate, atrodo net ne vaizduojamuoju, o percepciniu menu. Juk ir Kantas kalbėjo, kad garsas mums perduoda betarpiškus pasaulio potyrius, tampančius visiškai jusliniais. Galime pasitelkti ne tik regą, bet ir klausą, kad suvoktume duris ir kaip jos atidaromos ranka. Tokia forma mus priartina prie abstraktumo… Užduosiu dar vieną klausimą. Sakote, kad kurdamas tarp žiūrovų ieškote draugo. Man toks požiūris pasirodė labai gilus. Teatras paprastai „rodo save“ (režisierius, aktoriai, scenografija), o jūs tiesiog ieškote draugo. Koks čia santykis? Ir kokia čia intencija, jei kūryba siekiate išreikšti ne tik save, bet ir rasti tą, kurį galėtum pakviesti keliauti kartu? Būti draugu?

G.: – Kam aš viską darau? Grįžtu į pokalbio pradžią: draugai man padėjo tapti žmogumi.

V.: – Žmonėmis tampame bendraudami.

G.: – Jeigu kitame susiprojektuoja kažkas, ką į jį įdedu, tuomet draugą įgyju ir aš, ir jis. Taip mes tampame turtingesniais, gyvename labiau pasitikėdami. Bet abiejose pusėse turi būti talentingi ir mylintys žmonės, kitaip menas neegzistuoja.

V.: – Aristotelis sakė, kad turėti vieną draugą – tai likimas. Jeigu ieškote draugo, draugo kiekviename spektaklyje, ieškote likimo, vadinasi, jums svarbiausia yra draugystė, o ne meilė.

G.: – Aš ieškau meilės ir draugo, kurį galėčiau mylėti. Tikiu meile, dėl to labai noriu pastatyti „Otelą“, bet labai gėdijuosi Shakespeare’o. Norėjau jį pastatyti čia, Lietuvoje, net vieną gruzinų aktorių ketinau išmokyti lietuviškai, jis būtų suvaidinęs Otelą… Bet tai viena mano svajonių, tik neaišku, ar ji išsipildys.

V.: – Svajonės yra toks dalykas, kuris žmogų daro žmogumi, neleidžia jam sustoti. Galbūt menininkui svajonė – fantazijos bei vilties derinys – ir yra vienintelis siekinys. Dėkojame už pokalbį.

 

Su Gela Kandelakiu kalbėjosi Virginijus Gustas ir Linas Jankauskas

Nuotraukos aplinkkeliai.lt

 

Tagged with: Kandelakikūrybamenasmintisšešėliaiteatras
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.