Čiurlionio genijaus įtakos orbita (I)

pagal | 2014 04 10

Ištrauka iš spaudai rengiamo leidinio „Čiurlionis ir pasaulis“: pokalbis su filosofu, kultūrologu, menotyrininku prof. Antanu Andrijausku apie iškilų lietuvių menininką – dailininką bei kompozitorių – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jo genijaus įtakos orbitą. Klausimus parengė ir uždavė Tautvydas Vėželis.

/…

Gerbiamas profesoriau, jūs daugybę dešimtmečių įvairiomis kalbomis skelbiate M. K. Čiurlioniui skirtus darbus. Kuo galima paaiškinti šį neblėstantį dėmesį? Kuo Čiurlionis jums yra ypatingas ir svarbus?

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vienas pagrindinių mitologizuotų lietuviškos meninės sąmonės naratyvų, kuriame realūs kūrėjo biografijos faktai susipina su legendiniais pasakojimais ir lakios vaizduotės polėkiais. Čiurlionio genialumas, kūrybinių siekių universalumas, išaukštinti meniniai idealai, būties tragizmas, ankstyva mirtis, tarsi lemties prakeiksmas persekiojęs jį realiame gyvenime ir po mirties įsilieja į savitą autentiško kūrėjo tipą, jau post factum iškilusį vadinamojo tragiškojo modernizmo istorijoje. Begaliniu atsidavimu menui, Rytų Azijos kultūrose taikliai įvardintai „meno kelio“ ideologija, nonkonformizmu, nuolatiniu naujų saviraiškos kelių ieškojimu jis stoja į vieną gretą su dvasiškai artimais tragiškojo modernizmo atstovais, tokiais kaip Amedeo Modiglianis, Chaimas Soutine’as, Georges Rouault, Arnoldas Schönbergas, Albanas Bergas, Marcelis Proustas ir kiti didūs XX a. menininkai, kurie tapo autentiško modernizmo epochos meno simboliais.

Pirmuosius Čiurlionio kūrybai skirtus tekstus pradėjau rašyti 1969 m. ir tai ilgainiui tapo tarsi nepagydoma liga, kuri apvaldė, persmelkė mintis, gyvenimiškas ir vertybines nuostatas. Čiurlionis nuo studijų Kauno meno mokykloje metų mane nuolatos lydi… Nenusižengdamas tiesai galiu prisipažinti, kad niekas kitas neturėjo tokio ilgalaikio ir stipraus poveikio gyvenimiškoms nuostatoms, požiūriui į gamtą, meną, savąją kultūrą, pareigas joje; jaučiu Čiurlionio poveikį netgi savo moksliniuose interesuose ir pedagoginėje praktikoje. Kritiniais gyvenimo tarpsniais (o tokių buvo) Čiurlionis tapo tarsi savotiškas kelrodis, nepasiekiama aukštuma, idealas, į kurio paveikslus, ieškodamas vidinės rimties, žvelgdavau, klausydavau jo elegiškų motyvų prisodrintos muzikos, harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir tai padėdavo atsiriboti nuo pesimizmo bei patikėti šviesesniais dalykais.

Jau per šimtmetį plėtojasi atskira mokslinių tyrinėjimų sritis – čiurlionistika. Įvairių mokslinio pažinimo sričių ir skirtingų tautų autorių parašyta daugybė Čiurlionio kūrybinio palikimo problemas gvildenančių tekstų. Atrodo, čiurlionistika jau turėtų išsisemti, kartotis. Kaip jums atrodo, ar dar daug liko šioje srityje nepaliestų ar menkai tyrinėtų temų?

Nepaisant per šimtmetį trunkančių Čiurlionio kūrybos tyrinėjimų, retrospektyviai žvelgiant į nueitą čiurlionistikos kelią, tenka pripažinti, kad joje iki šiol lieka daugybė „baltų dėmių“ ir vos paliestų problemų. Iki šiol menkai tyrinėti didžiuliai Čiurlionio asmenybės ir kūrybos plotai, nutylimi atskiri gyvenimo epizodai ar tarpsniai, apeinamos problemos, kurios dar ilgai audrins jo kūrybinio palikimo mylėtojų ir tyrėjų vaizduotes. Kritinei ideologiškai neangažuotai meno istorijai čiurlionistikoje, nepaisant neabejotinai svarių laimėjimų, dar likę didžiuliai tyrinėjimo barai, kurie, ypač su išsamiau netyrinėta sudėtinga psichologine problematika, reikalauja naujų problemų formulavimo būdų, tyrinėjimo strategijų bei metodų. Kita vertus, tai itin pabrėžčiau, kiekvienas reikšmingas laimėjimas čiurlionistikoje, kaip ir esminis mūsų kultūros istorijos lūžis, atveria tyrėjams ir suaktualina naujus šio menininko kūrybos kelius.

Peržvelgę gausią, tačiau ne visuomet deramo lygio ir nuosekliai motyvuotą, neretai gandais ir įsitvirtinusiais vertinimais paremtą čiurlionianą, regime, kad skirtingi autoriai lietuvių dailininko darbus priskiria įvairioms kryptims – simbolizmui, art nouveau, abstrakcionizmui, siurrealizmui, metafizinei tapybai, fantastiniam menui, vadina jį mistiku, genijumi, rafinuotu tapybos meistru, mėgėju, tautiškai angažuotu dailininku ir pan. Tokioje Čiurlionio kūrybos interpretavimo įvairovėje dingsta jos savitumas. Jo kūryba siejama su daugybe srovių, o galiausiai atsiduria meno istorikų sukurptose meno raidos schemų marginalijose, kaip epizodinė, vos ne vaiduokliška figūra, neturinti aiškiai apibrėžto materialumo ir nekintamos vietos moderniojo meno istorijoje. Šią objektyvią Čiurlionio kūrybos tyrinėjimo XX a. modernistinio meno kontekste padėtį galima paaiškinti ne tik anksčiau minėtais veiksniais, tačiau ir savitais modernizmo raidos bruožais Rytų Europos šalyse.

Kitaip nei Vakarų Europoje, kur modernistinio meno kryptys plėtojosi nuosekliai, perimdamos bei rutuliodamos ankstesnius laimėjimus, Rusijos imperijoje vyravo įsisenėjęs natūralistinis realizmas, ir naujoji dailė įgavo daug radikalesnes formas. Šiuo atžvilgiu viena svarbiausių Rytų Europos dailės asmenybių buvo Čiurlionis, kuris kūrybos impulsų ieškojo Varšuvoje, Leipcige, Vilniuje, Sankt Peterburge ir Dzūkijos gamtoje; savo naujų meninės išraiškos priemonių ieškojimais buvo naujosios dailės ir muzikos avangarde.

Bėgantis laikas, kuris paprastai būna geriausias vertintojas ir teisėjas, rodo, kad Čiurlionis tikriausiai yra reikšmingiausias mūsų moderniųjų laikų menininkas. Jo kūryba susilaukia vis didesnio susidomėjimo pasaulyje. Kur, jūsų manymu, glūdi jo kūrybos vertė? Ir kodėl šio menininko kūryba neblėsta ir taip aukštai vertinama įvairiuose kraštuose?

Tai sudėtingi ir nevienareikšmiai klausimai. Pirmiausia, kaip minėjau, tai iš tikrųjų iškiliausias mūsų tautos genijus, kuris klojo modernaus lietuvių tautinio meno pamatus. Čiurlionis ir jo žmona didžiai simboliniu „Sofijos“ vardu tapo neatsiejama dabartinės tautinės lietuvių mitologijos dalis. Kita vertus, unikali ir įvairiapusė šio Lietuvos žemėje išaugusio menininko kūryba yra tokia daugiasluoksnė, reikšminga, kad jos buvimo fakto mūsų kultūros ir meno istorijoje jau neįmanoma apeiti. Gyvendamas Varšuvoje, Leipcige ir Sankt Peterburge, jis ne tik godžiai į save siurbė socialiai aktualias pasaulinės kultūros, mokslo, meno raidos tendencijas, tačiau ir suvokė savo priklausomybę lokaliai lietuvių kultūros tradicijai. Šis kultūrinės saviidentifikacijos faktas stipriai paveikė Čiurlionio estetinius idealus ir pastūmėjo į tautinio kultūrinio atgimimo sąjūdį.

Ir pagaliau, nedaug surasime didžiųjų meno meistrų, kurie taip atviri būtų įvairiems pasaulinės kultūros sluoksniams ir kartu taip giliai nebūtų išaugę iš savo kultūros giliausių šaknų, t. y. iš lietaus nuplautos gimtinės žalsvų kraštovaizdžio spalvų ir dzūkų liaudies dainų lyrizmo ir intonacijų. Minėtų dviejų skirtingų Čiurlionio kūrybą maitinusių versmių susiliejimas sąlygoja neblėstantį šio menininko kūrybos aktualumą.

Gal galėtumėte plačiau aptarti universalias ir novatoriškas Čiurlionio kūrybos tendencijas ir paaiškinti, kaip jos siejasi su šio menininko kūrybinės raiškos savitumu?

Iš tikrųjų Čiurlionio kūrybos savitumo apibrėžimui labai tinka universalumo ir novatoriškumo sąvokos. Būtent kūrybinių siekių universalumas, mąstymo ir pasaulio suvokimo originalumas, jautrus reagavimas į naujausius modernios meninės sąmonės pokyčius daro Čiurlionį novatorišku europinio lygio kūrėju. Pirmiausia, analizuojant jo kūrybą, į akis krinta maksimalizmas ir stulbinanti meninės saviraiškos formų įvairovė. Šis pralenkęs laiką genijus buvo subtiliai jaučianti grožį artistiška asmenybė, kuri lygiagrečiai reiškėsi muzikos, literatūros, kritikos, tapybos, grafikos, piešinio, fotografijos srityse, kūrė fluorofortus, monotipijas, atvirlaiškius, knygų viršelius, plakatus, vinjetes, teatro dekoracijas.

Visose kūrybos apraiškose Čiurlionis yra nesunkiai atpažįstamas: nepaisant novatoriškumo blykstelėjimų, labai vientisos pagrindinės jo temos, leitmotyvai, vaizdinių sistemos. Kita vertus, šiam iš giliausių mūsų kultūros versmių išaugusiam menininkui būdingas ne tik universalumas, maksimalizmas, gaivališkas savo kūrybinių galių suvokimas, bet ir vidinis prieštaringumas – jis spontaniškai siekė įgyvendinti didžius savo sumanymus ir sykiu suvokė, jog tai – nepasiekiamas idealas. Šitai ir lėmė vidinį jo gyvenimo bei kūrybos dramatizmą.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Veidai (iš ciklo 10 paveikslų ciklаs ‘Fantazijos’, 1904)

Čiurlionis yra universalistas daugeliu šio žodžio prasmių: įspūdžių, įtakų imlumu, intelektinių siekių ir asmenybės kūrybinės raiškos formų įvairiapusiškumu, nenoru apsiriboti viena meno šaka, konceptualizuota schema, metodu, kryptimi. Tarsi liana jis vijosi apie didįjį Pažinimo medį ir siekė save išreikšti įvairiomis kūrybinės saviraiškos formomis: kūrė muziką, tapė, pasižymėjo poetine mąstysena, pastabumu, turėjo neabejotiną literato talentą, raiškų stilių, kuris nespėjo išsiskleisti. Tai reti, tik didiems menininkams būdingi bruožai. Jis nesitenkino tuo, kas pasiekta, o nuolatos ieškojo, drąsiai paneigdamas tai, ką darė vakar. Novatoriška nuolatinio eksperimentavimo prisodrinta jo kūryba nepaisė apribojimų ir tiesiogiai siejosi su vėliau iškilusio klasikinio modernizmo adeptų ieškojimais idėjų ir formų srityse. Priešingai paplitusiems požiūriams, Čiurlionis niekuomet nemetė muzikos, bet kartu tapė ir rašė. Jam, kaip daugeliui universalų, būdinga filosofinė išorinio pasaulio bei kūrybos refleksija.

Nors lietuvių muzikoje Čiurlionis buvo pomaleriškosios epochos neoromantikas, jo, kaip ir Bela Bartóko, kūryboje liaudies muzikos taikymas derėjo su potraukiu į konstruktyvųjį mąstymą, polifonizmą, moderniuosius sąskambius, muzikines arabeskas. Šiuo atžvilgiu Čiurlionio muzika, kaip ir tapyba, artima novatoriškiems to meto kompozitorių ieškojimams. Dešimt metų anksčiau nei Arnoldas Schönbergas jis kūrė kompozicijų serijas, atviras neišbaigtas muzikines formas. Non finito principas Čiurlioniui buvo ne manieringumo ar arogancijos apraiška, o natūralus asmenybės neišsakomumo rezultatas.

Čiurlionis turėjo neabejotiną literatūrinį talentą. Literatūra buvo trečioji jo meninės saviraiškos sritis, dar reikalinga išsamių mokslinių tyrinėjimų. Iš jo tekstų matyti laki vaizduotė, mąstymo poetiškumas, ekspresija, emocinė įtaiga, jusliškai spalvinga frazė, o paskiri fragmentai liudija įdomius, perspektyvius ir modernius kompozicijos bei formos ieškojimus. Be abejonės, jei jo literatūriniai gabumai būtų buvę plėtojami, jis ir šioje kūrybos srityje būtų nemažai nuveikęs.

Čiurlionis sėkmingai reiškėsi įvairiuose kūrybinės veiklos srityse ir, sugretindami juose išryškėjusias pagrindines tendencijas, negalime nepastebėti akivaizdaus estetinių nuostatų panašumo. Kaip jums atrodo, ar čia galima pagrįstai kalbėti apie šio menininko estetinių požiūrių sistemos vientisumą?

Tai iš tikrųjų labai svarbus Čiurlionio kūrybos gilesniam pažinimui klausimas, atsakymo į kurį ieškojimas padeda adekvačiau suvokti šio menininko kūrybinių siekių ir dvasinės evoliucijos dėsningumus. Nors Čiurlionis nerašė specialių estetinių traktatų, tačiau, analizuodami jo straipsniuose, laiškuose, užrašuose glūdinčius apmąstymus pagrindinėmis estetinėmis temomis ir sistemindami liudininkų prisiminimuose glūdinčias menininko mintis, nesunkiai aptiksime ganėtinai vientisą estetinių požiūrių sistemą, kurią, analizuojant pagrindinius aptariamų temų ir problemų leitmotyvus, galima patikimai rekonstruoti.

Belieka apgailestauti, kad ši svarbi daugybės kūrybos aspektų supratimui sritis buvo iki šiol fragmentiškai aptarinėjama, todėl netapo konceptualaus ir sistemingo tyrinėjimo objektu. Gvildenant Čiurlionio estetinius požiūrius, norėčiau iškart pabrėžti, kad šio menininko estetika, kaip ir kūryba, gyvenimo eigoje patyrė esminius pokyčius. Tai, kuo konkrečiu gyvenimo tarpsniu labiausiai domėjosi mokslinio pažinimo, filosofijos, psichologijos, literatūros, muzikos dailės srityse, tiesiogiai atsispindėjo ir jo konkretaus laikotarpio estetiniuose požiūriuose į grožį, harmoniją, kūrėją, menininko misiją, ryšį su gamtos pasauliu, liaudies meno tradicijomis, požiūriais į meninės kūrybos procesą, meno kūrinio vertę ir kitus estetinius fenomenus. Tai siejasi su menininkui būdingu išskirtiniu sugebėjimu justi įvairias gamtos grožio apraiškas, autentiškas meno formas.

Akivaizdu, kad ankstyvojo Čiurlionio estetiniai požiūriai plėtojosi romantizmo, neoromantizmo ir ypač simbolizmo estetikos gairių nubrėžtoje plotmėje. Iš čia kyla jo estetikai būdingas sureikšmintas Gamtos ir visatos harmonijos bei grožio iškėlimas. Šiuo aspektu žvelgiant, jo estetiniai požiūriai yra artimi ne tik romantizmo, tačiau ir Rytų Azijos estetinėms teorijoms, kuriose vyrauja žmogaus ir jį supančios gamtos vientisumo sureikšminimas, natūralios gamtos grožio kultas. Jį žavėjo nuolatos besikeičiančių metų sezonų kaitos dramaturgija, įvairios, netgi atrodančios kasdieniškos, neryškios jos apraiškos, amžinas gamtos permainų ritmas.

Nors ankstyvoji literatūrinio psichologinio simbolizmo estetikos įtakos ženklinta Čiurlionio kūrybos programa tiesiogiai siejasi su įvairių neoromantizmo pakraipų, pirmiausia simbolizmo, estetika, tačiau po 1906 m. kelionės į Centrinės Europos meno centrus jo estetiniuose požiūriuose ryškėja nauji novatoriški maksimalistiniai siekiai meninės formos srityje ir potraukis eksperimentavimui, paieškoms naujų meninės išraiškos priemonių. Galingu novatoriškumo užtaisu, aistringu noru sukurti naują ateities meną, mano įsitikinimu, šio tarpsnio Čiurlionio estetika yra artimiausia tragiškojo modernizmo sparno estetikai.

Lygiagrečiai kosmopolitinių ir formalistinių modernistų estetikai būdingų nuostatų sklaidai, jo estetiniai požiūriai palaipsniui plėtojosi tautinio angažavimosi kryptimi. Todėl Čiurlionio estetiniuose požiūriuose susipynė polemizuojančios tarpusavyje universalios ir lokalios tendencijos. Vedybos su Sofija ir sąmoningas angažavimasis Lietuvos kultūrai sąlygojo augantį tautinių motyvų poveikį jo estetinėms pažiūroms. Jo vėlyvuosiuose straipsniuose, laiškuose ir kūriniuose skleidžiasi labai aiškiai suformuluota tautinio lietuvių meno estetika, kurioje pabrėžiama liaudės dailės, muzikos ir apskritai folkloro svarba moderniai tautinio meno tradicijai.

Ankstyvoji Čiurlionio dailė ženkliai psichologizuota. Kaip ji siejasi su ypatingu Čiurlionio susidomėjimu psichologija? Kiek ženklus buvo įvairių į estetinės sferos psichologizavimą linkstančių filosofijos, dailės, literatūros ir kitų krypčių poveikis Čiurlionio kūrybai, įsijautimo reikalaujančių meninės kūrybos siužetų pasirinkimui?

Taip, Čiurlionio intelektualinės biografijos faktai, laiškai, artimųjų liudijimai ir kūryba neginčijamai rodo susidomėjimą įvairiomis su psichologija susijusiomis kūrybos problemomis. Tame nėra nieko nuostabaus, kadangi XIX ir XX a. sandūroje į savarankiško mokslo statusą pretendavusios psichologijos šalininkai aktyviai skverbėsi į įvairias mokslinio pažinimo, kultūros ir meno sritis. Į psichologinius žmogaus egzistencijos, jo kūrybinės paskirties problemų apmąstymus linkstantį itin jautrų santykiuose su kitais žmonėmis Čiurlionį iš tikrųjų domina žmogaus sielos, pasąmonės pasaulio gelmės, užslėpti psichologiniai elgesio motyvai ir įvairūs psichologiniai menininko bei meninės kūrybos proceso aspektai.

Kita vertus, studijų Varšuvoje ir Leipcige metu Čiurlionis jautė didžiulį populiarumą menininkų ir kultūrinės bohemos aplinkoje įgavusių subtilių žmogaus asmenybės ir gyvenimo psichologų A. Schopenhauerio ir F. Nietzsche’s meninę sferą ir menininką aukštinančių psichologizuotų idėjų poveikį. Tarsi tęsdamas iš romantikų estetinių idėjų rato išplaukiančią psichologizuoto subjektyvzmo ir meninės sferos adoracijos liniją, jis atsidėjęs studijavo amžių sandūroje sparčiai besiplėtojančios psichologijos pradininkų mokslinius veikalus, nagrinėjančius asmenybės ir meninės kūrybos psichologijos klausimus. Kita vertus, bendraudamas su Varšuvos dailės mokyklos direktoriumi Kazimieru Stabrausku, Čiurlionis susipažino su hipnotizmu ir, turėdamas reikiamų savybių, darė sėkmingus gydymo ir hipnozės bandymus, kuriuos aprašinėjo jo sesuo.

Anot šeimos narių liudijimų, Čiurlionis gilinosi į Haroldo Höfdingo, Théodule Ribot, Gustavo Le Bonne ir Vilhelmo Wundto psichologinius veikalus. Kad domėjosi W. Wundto psichologijos idėjomis, nekyla abejonės, nes Čiurlionis tiesiogiai bendravo su pastarojo mokiniais ir dalyvavo rateliuose, kuriuose buvo aptarinėjamos šio mąstytojo idėjos. Jo dėmesio lauke tikriausiai, greta W. Wundto, buvo ir amžiaus pradžioje nemažiau populiarus G. T. Fechneris, apie kurių idėjų poveikį užsimena Jonas Umbrasas.

Čiurlionio interesų lauke taip pat buvo ir subtilių žmogaus psichologijos žinovų Fiodoro Dostojevskio, Levo Tolstojaus, Henriko Ibseno romanai, dramos, gvildenančios žmogaus psichikos, elgesio motyvų paslaptis, iliuzijos ir tikrovės, gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, sąmonės ir pasąmonės santykių bei kitas esmines žmogaus psichinės ir kūrybinės prigimties problemas.

Čiurlionio estetinėse nuostatuose galima įžvelgti sąsajas su tuomet didžiulį populiarumą įgavusiomis psichologinės mokyklos šalininkų G. T. Fechnerio, Theodoro Lippso teorijomis, kuriose pagrindinis dėmesys sutelkiamas į įvairius su menininko kūrybiniu potencialu, intuicija, įsijautimu, vaizduote, suvokimu, emociniais išgyvenimais susijusius meno psichologijos aspektus. Čiurlionį ir jo artimiausius bičiulius Varšuvos dailės mokykloje neabejotinai domino pasąmonės mechanizmų poveikio kūrybai, fantazijos vaizdinių gimimo ir sklaidos teorijos, svarstymai apie įvairių įsijautimo mechanizmų poveikį kūrėjo ir suvokėjo vaizduotei. Šias sąsajas su besiformuojančios meno psichologijos ir įsijautimo teorijos raida liudija ir daugelio ankstyvojo literatūrinio psichologinio simbolizmo periodo paveikslų „Sąmonė“, „Sapnas“, „Ramybė“, „Liūdesys“, „Rūstybė“, „Mintys“, „Tyla“, „Regėjimas“, „Žinia“ ir pan. pavadinimai, kurie siejasi su žmogaus psichologinių būsenų estetiniu traktavimu.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Žinia (1904)

Vadinasi, Čiurlionį, nežemiško trapumo vizijų kūrėją, veikė ta konkreti XIX ir XX a. sandūros aplinka, kurioje skleidėsi neoromantizmo, simbolizmo, dekadentizmo, įvairių orientalistinių, teosofinių, okultinių, į mistiškumą linkstančių grupuočių estetika bei naujų ankstyvojo modernizmo krypčių maištingos radikalaus meno pertvarkymo idėjos. Čia subjektyvizmas, psichologizavimas, užslėptų žmogaus kūrybinės veiklos motyvų, ryšių su pasąmonės pasaulių ieškojimas įgavo ankščiau neregėtus mąstus. Šioje prieštaringų idėjų susidūrimo aplinkoje formavosi Čiurlionio estetiniai prioritetai, kurie buvo ženklinti stiprios, į psichologizavimą, intravertiškumą linkusių mąstytojų ir menininkų įtakos ir stipriai įtakojo jo ankstyvajame „literatūrinio psichologinio simbolizmo“ tarpsnyje sukurtus dailės kūrinius, kuriuose įsivyrauja didžios simbolinės prasmės, mįslingumo, taiklių metaforų ir netikėtų asociacijų kupini meniniai vaizdiniai.

Savo rašiniuose ir mokslinių konferencijų pranešimuose dažnai mėgstate išryškinti menininkų, dažniausiai plastinių menų atstovų, gelminių psichikos klodų, archetipinių vaizdinių sąsajas su jų gimtąja geografine vieta, kultūrine terpe, gamtine aplinka, kurioje jie augo. Pasak jūsų, tai dažniausiai perteikiama per koloritą, spalvą, liniją, įvairius formalizuotus simbolius. Kaip Čiurlionio tapyboje ir muzikoje atsispindi Lietuva, jos gamta, gyventojų mentalitetas?

Jūs visiškai teisus, kadangi, žvelgiant į Čiurlionio paveikslus, iškart į akis krinta jo išskirtinis dėmesys įvairiausioms gamtos apraiškoms, santykis su įvairiomis gamtos spalvomis, formomis, juose besiskleidžiančiu grožiu. Jau vaikystėje išryškėjęs sąlytis su Druskininkus supusiu nuostabiu kraštovaizdžiu buvo nepaprastai svarbus jo pasaulėjautai. Dzūkijos gamtos, ypač miškų, ežerų, upių, grožis buvo svarbi jo kūrybą maitinanti ir gaivinanti versmė, iš kurios jis nuolatos sėmėsi įkvėpimą. Čiurlionis intensyviai išgyveno sąlytį su įvairiausiomis gamtos apraiškomis, kurios skatino jo nežabotos kūrybinės vaizduotės polėkius. Daugybė brandžiausių harmoningų sonatinio periodo jo kūrinių išplaukia iš itin intymaus menininko „aš“ santykio su jį supančio gamtos pasaulio spalvų, garsų ir formų įvairove, visa persmelkiančios vienovės su šiuo pasauliu atradimo jausmo.

Laiškuose iš Druskininkų artimiems žmonėms Čiurlionis nuolatos rašo apie užsidegimą gamtos studijomis, klajones Nemuno, Ratnyčėlės krantais, miškingomis apylinkėmis, patirtus gamtoje įspūdžius, išgyvenimus, tapomus peizažus. Jis, kaip liudija laiškai ir artimųjų prisiminimai, iš tikrųjų nepaprastai jautrus įvairiausioms supusio gamtos grožio apraiškoms: regi menkiausius gamtos reiškinių pokyčius, netgi kitiems visai nepastebimus ar laikomais nereikšmingais objektais. Jo santykis su gamtos reiškiniais stebina platumu ir įvairove. Čiurlionis realiame gyvenime tarsi gerte gėrė kosmoso didybę, meditavo saulės patekėjimą, saulėlydį, įsiklausydavo į naktinio miško garsus, jūros bangų monotonišką šniokštimą, paukščių skleidžiamus garsus, akylai stebėjo menko miško vabalėlio kelyje paliekamus pėdsakus, kalnų, didingų medžių, augalų linijas, gėlių spalvas, efemeriškas debesų konfigūracijas… Šis neįtikėtinai subtilus įvairiausių gamtos apraiškų jausmas savitai transformavosi Čiurlionio tapybinėse vizijose į įvairias linijas, spalvas, arabeskines formas, formalizuotus simbolius, įsiliejo garsinių gamtos atšvaitų pavidalu į jo muziką, sutikdamas šio gamtą dievinusio menininko kūrybai daugybę tiesiogiai su gamtos grožio kontempliacija susijusių meninių praregėjimų. Neatsitiktinai Čiurlionio sesuo Valerija prisimena, kad jai teko nuolatos matyti, kaip brolis rytmečiais eidavo ir ilgai žiūrėdavo į saulėtekį, į dangų, į plaukiančius debesis, o paskui skambindavo fortepijonu ir tapydavo.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Andante (iš ciklo Sonata I (Saulės sonata), 1907)

Nepaisant įstabios harmonijos kupinų originalių, ypač vėlyvųjų, kūrinių, Čiurlionio kūryba sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą. Kuo, jūsų akimis žvelgiant, galima paaiškinti tokį komplikuotą menininko kelią į pripažinimą, svarių jo kūrybinių laimėjimų marginalizavimą arba, kitais žodžiais tariant, netgi savotišką „išstūmimą“ iš Vakarų moderniosios meno istorijos lauko?

Tai labai sudėtinga, reikalaujanti platesnių komentarų ir išsamesnių istorinių ekskursų problema, kadangi tokias reikšmingas aukštumas pasiekęs tapybos muzikalumo srityje, vienas pirmųjų atvėręs daug modernistinės tapybos ir muzikos raidos kelių, itin giliai atskleidęs Rytų Azijos dailės estetinių principų integravimo galimybes Vakarų dailės tradicijai, neužėmė jam deramai priklausiusios vietos pasaulinio meno istorijoje. Pirmiausia, aiškinantis Čiurlionio meninių ieškojimų vietą meno istorijoje, natūraliai kyla polemiški klausimai: 1) Kodėl tokio mąsto ir talento figūra, neabejotinai žengusi priešakyje savo laikmečio, nepelnytai atsidūrė Vakarų meno istorijos paribiuose? 2) Ar įmanoma menininką grąžinti į teisėtai jam priklausančią vietą herojiškoje modernistinio meno epopėjoje? (Suprantama, perrašyti jau kanonizuotą modernistinio meno istoriją, kuri apaugo sava mitologija bei gausybe komentuojančių epigoniškų tekstų, yra nepaprastai sudėtingas uždavinys.) 3) Kur glūdi Čiurlionio genijaus originalumas ir kaip jo kūryba sąveikavo su novatoriškomis savo laikmečio modernistinio meno tendencijomis?

Čiurlionis, kaip mįslingas sfinksas, užminęs daug mįslių ir nužymėjęs naujus meno raidos kelius, tarsi kometa švystelėjo Rytų Europos kultūros horizonte ir sukėlė daugybę ginčų. Nors prieš I pasaulinį karą pomirtinės parodos atnešė ilgai lauktą šlovę ir genijaus vardą, – Čiurlionis tapo vienu plačiausiai komentuojamų Rusijos imperijoje menininkų, – tačiau vėliau po mirties 1911 m. istorinės aplinkybės šio menininko kūrybinių laimėjimų sklaidai susiklostė stebėtinai nedėkingai. Čiurlionį pagrįstai galima priskirti prie vadinamųjų peintres maudits, tai yra likimo prakeiktųjų dailininkų. Idėjas ir atradimus perdavęs amžininkams, po Pirmojo pasaulinio karo dėl susiklosčiusių nepalankių istorinių aplinkybių Čiurlionis ilgam išnyko iš Europos meninio gyvenimo ir nugrimzdo į užmarštį. Kitų tautų menininkai plėtojo daugelį šio genijaus atradimų, ir jie tvirtai įaugo į Vakarų moderniojo meno istoriją. Prasidėjus I pasauliniam karui, didžiuma Čiurlionio kūrinių dalis išgabenama į Maskvą. Rusijoje įsiplieskia revoliucijos ir pilietinių karų chaosas. Planuotos jo kūrybai skirtos Viač. Ivanovo, I. Bilibino, M. Larionovo, o vėliau ir R. Rollando, monografijos dėl įvairių priežasčių neišvydo dienos šviesos. Karas, revoliucijos sukrėtimai sujaukė ir pakeitė žmonių bei ištisų tautų likimus. Viač. Ivanovas emigravo į Italiją, I. Bilibinas ir Prancūzijos kultūros ministerijos užsakymą gavęs M. Larionovas neturėjo galimybės rinkti būtinos medžiagos. 1919 m. Čiurlionio kūriniai sugrąžinami į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, kuri visą tarpukarį gyvena karo padėties su Lenkija būsenoje. Trumpą nepriklausomybės tarpsnį nutraukia sovietinė aneksija, II pasaulinis karas ir antroji sovietinė Lietuvos okupacija. Viešpatauja Stalino kultas ir „formalistas Čiurlionis“ iki šeštojo dešimtmečio netgi neeksponuojamas. Po ilgos stalinistinio kulto nakties pirmos prošvaistės pasirodė tik minint Čiurlionio 50–ąsias mirties metines. Tuomet 1961 m. po ilgo tarpsnio pasirodė menkos kokybės ilgai lauktas jo paveikslų reprodukcijų rinkinys. Savotišku lūžiu jo kūrybos propagavime Sovietų Sąjungoje tapo 1975 m., kai buvo minimas 100 m. nuo jo gimimo jubiliejus su koncertais Vilniuje ir Maskvos Didžiajame teatre, o Tretjekovo galerijoje buvo surengta jo paveikslų paroda. Tai milžiniško jo kūrybos populiarumo TSRS pradžia.

Skirtingai nei anksčiau, kai Čiurlionio kūriniai jo vardu pavadintame Kauno muziejuje buvo prieinami tik labai siauram Vakarų menotyrininkų ir meno mylėtojų ratui (kurie dažniausiai jį pažinojo iš ne visuomet deramos kokybės reprodukcijų), padėtis iš esmės pradėjo keistis tik po antrojo nepriklausomybės atgavimo, kai šalis atsivėrė pasauliui. Tai turėjo neabejotiną poveikį jo kūrybinio palikimo, ypač dailės, sklaidai. Po nepriklausomybės jo paveikslai daug kartų buvo eksponuoti individualiuose ir kolektyvinėse parodose Duisburge (?), Berlyne (1991), Bonoje (1992 ir 1994), Kelne (1998), Tokijuje (1992), Monrealyje (1999–2000), Barselonoje (1999–2000), du kartus Paryžiaus Musée d‘Orsay (2000–2001 ir 2003–2004), Grenoblyje (2001), Madride (2003), Poznanėje, Milane ir kituose meno centruose.

Kokie svarbiausi veiksniai apsunkino jūsų aptartą sąlyginai vėlyvą Čiurlionio įrašymą į meno istoriją? Kaip manote, kodėl Čiurlionio kūryba nesulaukė deramo įvertinimo dar tuomet, kai menininkas buvo gyvas?

Akivaizdu, kad objektyvių ir subjektyvių Čiurlionio išstūmimo į Vakarų meno istorijos paraštes priežasčių, kurios apsunkino Čiurlionio įrašymą į kanonizuotą modernistinio meno istoriją, buvo daug. Išskirsime kelis svarbiausius.

Pirmiausia jau mūsų glaustai aptartas užsitęsęs Lietuvos izoliacijos nuo išorinio pasaulio procesas ilgam išstūmė Čiurlionį iš užsienio menotyros horizonto, kadangi jo originalai užsienio menotyrininkams buvo sunkiai prieinami iki nepriklausomybės atgavimo. Išskyrus pirmuosius apie jį rašiusius rusų menotyrininkus, po mirties iškėlusius Čiurlionio genialumą, iš gausybės apie jį rašiusių užsienio menotyrininkų tik nedaugelis buvo matę jo kūrinių originalus. Ši aplinkybė paaiškina daugelio Vakarų menotyrinėje literatūroje aptinkamų vertinimų paviršutiniškumą, didelius netikslumus, grubias klaidas, kurios jau daug dešimtmečių keliauja iš vienų leidinių į kitus.

Kita vertus, ankstyvųjų Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų veikaluose išryškėjusi jo kūrybos siejimo su įvairiomis neoromantinėmis, ypač simbolistinėmis, tendencijomis, literatūriškumo įsivyravimas jo dailės kūrinių interpretacijose labai negatyviai paveikė vėlesnius jo tyrinėtojus ir nukreipė juos klaidinga linkme. Todėl vėlesnėje čiurlionistikoje įsivyravusios šio menininko kūrybos interpretacijos pasisuko klaidinga kryptimi, buvo daugiau žvelgiama „atgal“, o ne į „priekį“, tai yra jo įnašą į Vakarų modernistinės dailės raidą, įnašą, kuris tikrosios, o ne griežtai Vakarų centristinės, meno istorijos požiūriu yra labai svarbus.

Ir pagaliau geografinės lokalizacijos aspektu Čiurlionio kūryba skleidėsi nuošalyje nuo pagrindinių Vakarų meno traukos ir talentų koncentracijos centrų. Tai buvo viena pagrindinių jo „marginalizavimo“ priežasčių, lėmusių menininko išstūmimą į meno istorijos paraštes. Čiurlionis du kartus buvo tik per žingsnį nuo įsijungimo į du svarbius modernistinio meno epicentrus. Pirmas kartas, kai jis, ieškodamas bendraminčių ir savo novatoriškų ieškojimų pripažinimo, 1908 m. rudenį trumpam išvyko į Sankt Peterburgą ir suartėjo su lyderiais įtakingo sąjūdžio Mir Iskusstva [Мир искусства; liet. „Meno pasaulis“], kuris, nors ir nebuvo modernistinis, tačiau padėjo iškilti rusų avangardui. Ši kelionė ir po jos sekusi tragiška mirtis, pomirtinės parodos, minėjimai, straipsniai įtakinguose meno leidiniuose padėjo jam išgarsėti Rusijoje.

Antroji galimybė, kuri neabejotinai būtų užtikrinusi jam svarbią vietą modernistinio meno istorijoje, atsivėrė 1910 m., kai jis buvo pakviestas dalyvauti programinėje parodoje Neue Künstlervereinigung München („Nauja Miuncheno dailininkų sąjunga“), kuri netrukus virto garsiąja grupuote Der Blauer Reiter („Mėlynasis raitelis“). Tačiau likimas vėl Čiurlioniui buvo negailestingas, tuomet jis jau sunkiai sirgo ir negalėjo dalyvauti šioje parodoje, svarbioje modernistinio meno istorijoje.

Menininko idealai ir siekiai nepritapo prie gyvenamojo meto vulgarios sąmonės skonio. Lyg Schopenhauerio piešiamas genijus, savo meto kultūrinėje aplinkoje Čiurlionis neretai buvo traktuojamas kaip ateivis iš kitos planetos. Jam būdingas stiprus tautinis angažuotumas ir nenumaldomas noras visomis galiomis įsitraukti į lietuvių meno atgimimo sąjūdį. Visa tai neskatino veržtis į internacionalinius moderniojo meno talentų būrimosi centrus, atveriančius kelius į meno istoriją.

Kita vertus, Čiurlioniui būdingas universalumas, nepaisant sąlyčio su minėtomis kryptimis, objektyviai neatitiko modernistinio meno skaidymosi į įvairias sroves ir tendencijas. Dėl to jis nepaisė atskirų meno krypčių, metodų principų ribojimų ir iškilo virš jų, nenorėjo lįsti į gyvybingumą praradusią žalčio išnarą, nes tai yra ne universalaus genijaus, o vidutinybių, epigonų kelias. Jis siekė įveikti siaurus, kūrybingą asmenybę, jos spontaniškus kūrybinės dvasios polėkius varžančius ribojimus. Ir pagaliau Čiurlionio kūrybą itin paveikė internacionaliniam modernizmo stiliui priešinga suartėjimo su lietuvių liaudies meno tradicijomis tendencija. Tai vyko natūraliai, dėl glaudaus ryšio su nuo vaikystės jį supusia gamta, psichoetniniais lietuvių mentaliteto, tautosakos ypatumais, Čiurlionio muzikoje ir dailėje įgijusiais modernų pavidalą.

Kur jūs įžvelgiate Čiurlionio kūrybos lietuviškumą ir regite jo poveikį vėlesnei tautinio meno tradicijai?

Čiurlionis ir tas platus mūsų humanistikos laukas, kuris siejasi su šia lietuvio ausiai švelniai skambančia pavarde, tikriausiai dar ilgai, kol gyvuos mūsų tauta, jos kalba, tautinė savimonė, bus ypatingas lietuvių mokslininkų ir įvairių sričių menininkų studijų objektas. Neatsitiktinai daugelis mūsų intelektualų, menininkų, ypač menotyrininkų, skverbdamiesi į meno pasaulio subtilybes, aiškinasi asmeninį santykį su Čiurlionio kūryba. Tai išskirtinio autentiškumo mūsų Menininkas, kurio kūrybos svarbą lietuvių kultūros, dailės, muzikos ir estetinės sąmonės raidai tenka po istorinių virsmų vis naujai įsisąmoninti, nors ne visuomet šis intelektinis veiksmas virsta Čiurlionio fenomenui skirtais tekstais. Daugiasluoksnė jo kūryba turi savyje genijų kūrybai būdingą neišsakymo begalinumą, todėl kiekviename istoriniame tarpsnyje sušvinta naujomis spalvomis. Čiurlionis buvo universalių kūrybinių interesų menininkas, pasukęs atgimstančią tautinę sąmonę į giliausius archetipinius lietuvių kultūros, meno, mentaliteto sluoksnius, išryškinęs tai, kas brangiausia mūsų gamtoje, dainose, liaudies skulptūroje…

Pasirinkęs angažavimosi lietuvių kultūrai kelią, jis atsisuko į tautines meno tradicijas ir susiejo jas su perspektyviausiomis savo gyvenamojo meto modernistinio meno tendencijomis. Čiurlionio kūryba išplaukia iš giliausių archajiškos baltų kultūros versmių, rūkuose paskendusio lietingo prislopintos žalios spalvos mūsų kraštovaizdžio, melancholiškų dzūkų liaudies dainų. Šio „lietuviškiausio iš lietuvių menininkų“ tautiškumą pirmiausia suvokė užsienio menotyrininkai ir menininkai, kuriems krito į akis tautiniai jo kūrybos bruožai. Savo dvasiniais siekiais, istorine atmintimi, ryšiais su archaiškomis mūsų kultūros, meno tradicijomis, kolorito spalvomis, muzikinėmis intonacijomis jis suaugo su tėvynės aplinka. Todėl ir jo kūryba taip svarbi ne tik mums, gyvenantiems Lietuvoje, tačiau ir tiems lietuviams, kurie gyvena toli nuo Lietuvos, jaučia jai nostalgiją, nes niekas iš mūsų menininkų taip giliai neperteikė gelminių savo tautos dvasios polėkių, vilčių, lūkesčių, gimtinės kraštovaizdžių spalvų, archajiškų lietuviškosios muzikos dermių.

Čiurlionis itin giliai išreiškė savo tautos laisvės siekius, formavo tautinius idealus, jų laisvės ilgesį, kūrė romantinį idealizuotą savo tautos dvasinį veidą, ateities vizijas, kovotojų už savo idealus vaizdinius, tačiau nuostabiausia, kad netrukus iš romantinių svajų versmių išsiliejo jėgos, kurios šį vaizduotės sukurtą pasaulį pavertė realybe. Todėl visa vėlesnė lietuvių meninės tradicijos raida yra ženklinta tokiu stipriu čiurlioniškų vizijų ir energetikos užtaisu.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Preliudas (iš ciklo Diptikas ‘Preliudas ir fuga’, 1908)

<…>

Meno pasaulyje paprastai nebūna linijinės pažangos, bet apie netiesioginę įtaką kalbėti galima. Ar galima tvirtinti, jog Čiurlionio kūryba įtakojo meno raidą Lietuvoje? Ar galima kalbėti apie jo praminto kelio tęstinumą? O gal jo darbai taip ir liko stovėti savotiškai vieniši, nepakartojami ir nepamėgdžiojami švyturiai?

Tai labai nevienareikšmis ir pagrįstas klausimas. Mano akimis žvelgiant, Čiurlionis ne tik geriausiai išryškino giliausius archetipinius pirmapradžius mūsų kultūros sluoksnius, tačiau ir formavo pagrindines tapybos raidos tendencijas. Jei įdėmiau pažvelgsime į XX a. ir šio amžiaus pradžios mūsų dailės, muzikos, poezijos ir kitų meno sričių raidą, mes nesunkiai aptiksime Čiurlionio įtakos, jo meno sampratos, įvaizdžių ir daugybės kitų segmentų galingą poveikį. Įdėmiau žvelgiant į šio genijaus kūrybinį palikimą, į akis krinta daugybė ne visuomet plika akimi regimų gijų, kurios sieja skirtingas Čiurlionio meninės raiškos sritis. Jo kūryboje nuolatos susipina įvairių meno rūšių išraiškos galimybės, jis natūraliai žengia į tas ribines meno pasaulio pažinimo sritis, kuriose jungiasi skirtingų menų formalios meninės išraiškos priemonės.

Čiurlionis neabejotinai yra universaliausias ir iškiliausias visų laikų Lietuvos žemėje gimęs genijus, savotiškas mūsų tautinio meno simbolis, išaugęs iš giliausių gimtinės kultūros versmių, kraštovaizdžio spalvų, liaudies dainų, tačiau kartu ir beveik kiekvienam reikšmingam lietuvių kūrėjui savotiškas rubikonas, kurį privalu peržengti ir aiškintis asmeninį santykį su šio menininko kūrybiniu palikimu, jo kūrinių skleidžiama paslaptinga aura ir idėjomis. Sąlytis su mįslingų Čiurlionio vaizdinių ir simbolių pasauliu, jo gelminių prasmių šifravimas yra tarsi savotiškas brandos egzaminas, apnuoginantis sugebėjimą vertinti sudėtingus meno reiškinius. Jo dailės, muzikos, literatūros kūriniai žavi vaizduotės polėkių galia, kompozicinių sprendimų ir meninių vaizdinių originalumu, įstabia muzikalių formų, spalvų, tonų harmonija.

Sudėtinga ir įvairialypė Čiurlionio kūryba jungia savyje neišsakymo begalinumą, todėl kiekviename istoriniame tarpsnyje sušvinta naujomis spalvomis. Iš čia plaukia galingas Čiurlionio kūrybinės dvasios polėkių poveikis, kuris jaučiamas ne tik lietuvių dailėje, muzikoje, poezijoje, kitose meno srityse, tačiau ir vis plačiau sklinda toli už Lietuvos ribų. Neatsitiktinai Čiurlionis virto savotišku lietuviškos tapatybės simboliu, nepasiekiamu idealu, į kurį natūraliai orientuojamasi. Todėl išsiskiriantis metafizine gelme ir įtaigumu jo dailės, muzikos ir literatūros palikimas tampa galinga gaivinančia kūrybinius polėkius versme, įvairių sekimų ir inspiracijų šaltiniu vėlesniems įvairių kartų lietuvių menininkams.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: MKČ erdvė̃s ir žalsvų tonų tapybinė metafizika

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *