Temos Archyvai: Filmų

Kūno ir minties kinas: Gaspar Noé (II)

pagal | 2013 05 26

Pateikiame tęsinį teksto apie prancūzų kino režisierių Gasparą Noé, kurio filmas „Mėsa“ (Carne) 1991 m. pradėjo naują kino bangą, kritikų pavadintą „Naujuoju prancūzų ekstrymu“. Pasak teksto autorės Kristinos Karvelytės, šios bangos režisieriai „nekuria kino, jie eksperimentuoja su išgyvenamu kūnu, į kinematografinę formą įvilkdami kraštutines jo patirtis. Šios patirtys yra sąmoningai transgresyvios, taigi griauna populiariajame kine… Skaityti toliau »

Kūno ir minties kinas: Gaspar Noé (I)

pagal | 2013 03 17

Ar atvirai kūną eksploatuojančiame žanre neslypi didžiulis potencialas, leidžiantis apmąstyti kūniškumo fenomeną iš filosofinės perspektyvos, pamatyti jį ribinėje situacijoje? Pagalvoti, kodėl mus taip veikia celiulioidinėje juostoje įrašytų kūno vaizdinių eksponavimas, apmąstyti mūsų kūnų autentiškumo ir bendramatiškumo prielaidas? Juk siaubo filmai a priori numato atitikimą tarp virtualaus aktoriaus ir materialaus žiūrovo kūnų, o baimę/pasišlykštėjimą/nerimą ar bet… Skaityti toliau »

Veidrodžio funkcija. Laiko spaudimas plano viduje remiantis Tarkovskio filmu „Veidrodis“

pagal | 2012 12 15

Kiek laiko trunka žmogaus gyvenimas? Tikras, nesuvaidintas žmogaus gyvenimas? Kova su pačiu savimi ir su tikrove, supančia ir supančiojančia kiekvieną. Koks tuomet tas laikas, kai augi priešingų politinių jėgų kovoje, lauki grįžtančio tėvo iš fronto ir basomis kojomis lieti tave vieną globojančią žemę? Kiek laiko trunka dvasios augimas gamtos prado smelkimęsi? Iki paukščio saujoje mirties… Skaityti toliau »

Asmens tapatumo problema Kieślowskio filme Dvigubas Veronikos gyvenimas

pagal | 2012 10 11

„Tik kūnas yra ta neigiančioji, ribojančioji, koncentruojančioji, glaudinančioji jėga, be kurios asmenybė išvis neįmanoma. Atimk iš savo asmenybės kūną – ir iš jos nebeliks nieko. Kūnas – tai asmenybės pagrindas, jos subjektas“, – knygoje „Krikščionybės esmė“ rašo vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas. O kas nutinka tuomet, jei tuo pat metu, bet skirtingose vietose, ima egzistuoti du… Skaityti toliau »

Mąstymo negalimybė Larso von Triero „Melancholijoje“

pagal | 2012 01 07

Filmas „Melancholija“ prasideda gana neįprastai: sulėtinti vaizdai, fone sustingę kūnai, kadruoti judesiai, Žiustina, plaukianti upe tarsi Ofelija. Visi vaizdai yra siurrealistiniai, panašūs į ką tik pabudusio žmogaus sapno nuotrupas, lyg būdraujantys vaizdai. Larsas von Trieras tampa dailininku, tapančiu vaizdinius, viskas pateikiama kaip kokiame Salvadoro Dalí paveiksle. Žinant visą filmo eigą, galima sakyti, kad visi šie sulėtinti vaizdai… Skaityti toliau »

Kodėl Deleuze’as žavėjosi Godardo filmais?

pagal | 2011 07 05

Kinas – vienas jauniausių menų, kuriuo domėjosi prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as. Kaip pažymi Nerijus Milerius savo interviu, yra svarbu, kaip analizuojamas kinas. Negalima taikyti kinui jau esamų teorijų, kurios visiškai neatskleistų ar užgožtų kino specifiką. Labai dažnai pasitaiko, kad filosofai savo teorijas taiko visur, tarsi jos būtų universalios, tinkančios kiekvienam kūriniui. Todėl ir kino filosofija… Skaityti toliau »

Trys prisilietimai prie Michelangelo Antonioni

pagal | 2011 06 06

Aplinkkeliai siūlo kūrybinį eksperimentą minčiai, refleksijai ar skaitymui. Trys  autorės parašė autonomiškus tekstus vedamos vieno kūrybinio labirinto vingio – kino režisieriaus Michelangelo Antonioni vaizdinių pagundos. Šis eksperimentas siekia sukurti akstiną įsiterpti ketvirtajam takui – skaitančiojo neabejingumui.   PIRMAS PRISILIETIMAS Giedrė Braškutė   Perfrazavus Francio Bacono šūkį „Mokslas – tai jėga“, galima apibūdinti racionalizmo, begalinio tikėjimo ir pasitikėjimo… Skaityti toliau »