paskutinis paveikslas iš M. K. Čiurlionio ciklo „Pasaulio sutvėrimas“. . . Ar pabaiga – tai visa ko užbaiga? Ar tyla – tik garso nebuvimas? Šių Eonų pradžia buvo tyla. Paradoksalus dalykas. Kai ji yra, apie ją nieko nėra, kai apie ją tariu, jos nėra. Tačiau žmogiška, ta pernelyg žmogiška neatšaukiama prigimtis šaukte šaukiasi žodžių, nors kiek, [...]
viename interviu du entuziastingi gerbėjai paklausė Alphonso Lingio: „Kodėl filosofija, o ne kas nors kita?“ Atrodytų, paprastas ir visiškai aiškus klausimas žmogui, visą gyvenimą atidavusiam profesijai, kuri visuotinai vadinama „filosofija“, vertusiam knygas autorių, kuriuos neišsemiamų internetinių katalogų platybių toliuose surastume skyriuose, pažymėtuose „Filosofija“; savaime suprantamas klausimas žmogui, parašiusiam beveik dvi dešimtis knygų, kurias [...]
paskutiniais gyvenimo metais Michelis Foucault ėmėsi „subjekto“ tyrimų. Kai kurie kritikai mano, jog tokiu būdu jis „atkrito“ jį besigainiojančios gyvenimo finišo realybės vedinas į temas, kurių visą savo kūrybinį ir polemišką intelektualinės veiklos metą vengė. Arba siekė išvengti. Arba ignoravo. O gal mes tiesiog nenorime matyti kai kurių dalykų, nes „turime ir žinome tikrą Foucault [...]
tverdamas pasaulį, nesvarbu kokį, rizikuoji viską paversti mašina Kas naudoja mašinas, tas viską daro kaip mašina, kas viską daro kaip mašina, to širdis tampa kaip mašina. Kieno širdis kaip mašina, tas jau neturi tyro paprastumo, o juk be tyro paprastumo niekas negali pasitikėti savo dvasia. O kai negali pasitikėti savo dvasia – tai jau [...]
vienas gana įdomus lenkų rašytojas taip buvo aprašęs jį ištikusią patirtį, o gal jo sugalvotą patirtį, o gal patirtį, kurią mes kiekvienas nešiojame įaustą į save, bet po truputį prarandame išvengdami/vengdami/priversti vengti situacijų, kuriose ši patirtis įvyksta, nes tik situacijoje, kuri niekaip nėra padaryta, gali įvykti tai, kas vadinama patirtimi: „Jos karviškumas taip netikėtai [...]
