Žemė yra blogis. Mums nereikia dėl jos sielvartauti. Niekas jos nepasiges. Aš žinau, kad gyvenimas Žemėje yra blogis. Aš tiesiog žinau. Gyvenimas yra tik Žemėje… tiesa, neilgam. Pabaigos kodas nuolat traukia visus gyvius, priskiriamus žmogiškai giminei, kaip alchemikus magiškas išminties akmuo. Matyt, gyvename laikmetyje, kuriame kaip niekad daug dėmesio skiriama šiam, atrodytų, visiškai bereikšmiam dalykui. Juk dar… Skaityti toliau »
Fotografija man yra ne konceptuali veikla, o grynai besąlygiškas malonumas. Kai paveiksluoju, aš nemąstau, pasikliauju intuicija. Tiesiog žvalgausi aplinkui, laukiu akimirkos, kuomet kažkas mano viduje sureaguos į išorinę spalvų ir formų konfigūraciją. Mygtuko paspaudimo menas susideda iš tokių akimirkų užfiksavimo. Mąstymas eina po to. Žvelgdamas į savo nuotraukas, stengiuosi jas suprasti. Ką aš matau? Matau,… Skaityti toliau »
Aš žiūriu į veidą ir bandau nuspėti mintis… Nuosekliai tyrinėju kiekvieną raukšlę ir mimiką, kad galėčiau apspręsti, kas tu esi. Man nieko daugiau nebereikia, nugrimztu į meditaciją, žingsnis po žingsnio sekdama veide pasislėpusius ženklus… Veronika J.: – Alphonso Lingis, versdamas Emmanuelio Levino darbus, savaip interpretuoja veido etiškumą, jo santykį su Kitu. Knygoje „Pavojingos emocijos“, skyriuje… Skaityti toliau »
Bernardas Stiegleris savo 2003-iųjų esė Passer à l’acte prisipažino, kad filosofiją atrado kalėjime. Į vieną iš Prancūzijos įkalinimo vietų jis pakliuvo už ginkluotą apiplėšimą. Ten praleistą laiką, penkerius gyvenimo metus, Stiegleris pavadino veiklos pertraukimu ir sustabdymu. Kalėjimas jam buvo nesibaigianti askezė, tarsi koks užsitęsęs šabas ar gavėnia. Įkvėptas stoiko Epikteto ir palaikomas filosofo Gérardo Granelio,… Skaityti toliau »
Išmintingasis Diogenas sakė, jog tėra viena galimybė laisvei pasiekti – lengvai sutikti mirtį. Iš tiesų, ką čia bepridursi, senas gudrus lapinas žinojo, jog nėra jokios galimybės patikrinti, kaip su ta laisve anapus. Žinoma, jis kalbėjo apie buvimą šiapus. Mintis apie laisvę gali ištikti įvairiose situacijose, kai staiga supranti, kad tave kažkas varžo arba nustojo varžyti.… Skaityti toliau »
Meditacija žiūrint Krzysztofo Kieślowskio filmą „Dvigubas Veronikos gyvenimas“: Mintis įsitempusi. Ūžia kompiuteris. Pirštai bėgioja klaviatūros partitūra. Pro atvirą langą sklinda grynas žiemos dvelksmas. Jaučiu avižinių sausainių skonio pėdsaką. Stebiu ekraną, laukdamas pasirodant pirmųjų filmo kadrų ir…o siaube! Į mane žvelgia kitas aš! Žinoma, tai tik blyškus mano atvaizdas kompiuterio ekrane, susidaręs dėl atitinkamu kampu krentančių… Skaityti toliau »
Vakar pagalvojau: ar baisu mirti vasarą? Jeigu reikėtų pasirinkti, jeigu galėtum pasirinkti, jeigu norėtum pasirinkti…. Ar pasiryžtum – vasarą? Tiesiog taip, paprastai, be jokios tragikomedijos, be nereikalingo liūdesio, be nešvankios kančios, teršiančios išdidžią sielą. Taip, kaip bežodžiai ir nuolankūs nugaišta šunys, paukščiai, bitės…tiesiog įkvėpti paskutinį kartą svaiginančios vasaros aistros ir nustoti kvėpuoti? Ar pasiryžtum leisti saulei… Skaityti toliau »