Jurgis Baltrušaitis: vienintelis ir paskiausias priesakas – stebėtis

„Menas, kaip aš jį suprantu, yra nuolatinis savęs įveikimas. Jo gelmė – betarpiškas mūsų pačių gelmės veidrodis.“ (J. Baltrušaitis)

 

Poeto-simbolisto, eseisto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio (1873–1944) pamąstymai apie kūrybą ir kūrėją, meną ir menininką, žmogų ir gyvenimą.

 

 

xxx

Greta įkvėpimo paslapties, greta nuojautos galių, kurios yra būtina tikrosios kūrybos sąlyga ir pamatas, meno kūrinio tvėrime dalyvauja ir paties kūrėjo sukaupta savastis: jo įspėto ir sukurto pasaulio gelmė, jo valios jėga, visa jo vidinė patirtis. Jo kūrybinė galia ir dvasia susieti tarpusavy kaip grūdas ir dirva, į kurią jis krinta. Žynys ir auka, kūrybos stebuklo šaltinis ir tarpininkas, menininkas taigi yra kūrybos įrankis, ir jo kūrinių ženklumas, visos jų teisės į amžinumą tiesiogiai ir visiškai priklauso nuo jame slypinčių amžinųjų žmogiškųjų dalykų vientisumo ir didybės. Anapus šio rato augančios ir dvasiškai klaidžiojančios asmenybės kūrybinė mintis ir meniniai vaizdai, nors labiausiai įkvėpti, liks tik laimingo atsitiktinumo žiežirbos; jiems nelemta tapti gyvąja baigtine grandimi amžiais besitęsiančiame pasaulio atvėrime, aiškinime ir kūrime, kurie pagal gamtos užmačią tik per žmogaus protą ir širdį gali tapti gyvenimo kūnu ir dvasia. Ir tik tas menas yra žmogiškai tikras ir reikalingas, reiškiasi kaip kūrybiškai veiklus bei patvarus gyvenimo pradas ir visiems laikams tampa žmonėms apreikštu dvasios priesaku, kuris yra tikroji vidinio žmogaus likimo dalis, nors jis būtų ir labiausiai nutolęs nuo savo laiko dvasios sąrangos. Juk buvo daug poetų, ne mažiau įkvėptų kaip Dante ar Goethe, tačiau jų kūryba pasirodė menka ir greitai praeinanti, kadangi jos turinys neišaugo iš didžiulės aistros, iš tragiško bendravimo su pasauliu, iš didžiausių valios pastangų jutimo. Vadinasi, kūrybinės nuojautos dovaną turi būtinai lydėti gilus jautrumas bei nesiliaujantis proto ir širdies nerimas, regėjimo ir intuicijos aštrumas, nuolatinis pergalėjimas savyje žmogaus – visas tas sudėtingas ir sunkus dvasinis žygdarbis, kurį reikėtų vadinti vidinio gyvenimo auka. Taip buvo, taip yra ir bus. Todėl aišku, kad menininko pareigą sau pirmiausia sudaro tai, kad jis rūpintųsi savo pasirengimu kūrybai, kiek tai įmanoma žmogaus jėgoms ir valiai. Taip pat aišku, kad priimdami ir vertindami poeto kūrybą, pirmiausia turime pamatyti ją įkvėpusios dvasios didybę, sumanymų prigimtį, taipogi įspėti ir atskleisti dvasios lemtį, iš kurios ta kūryba kilo. […]

Kiekviena kūrybinė idėja, kaip ir bet kuri gyva mintis, yra griežtai apibrėžtos žmogaus pakopos išraiška ir ženklas. Kitaip tariant, tas paveikslas neišryškės, kol žmogus nebus pasiekęs tam tikro, tik jam vienam būdingo lygmens. Apšviesdamas vidinį poeto pasaulį, jis tampa nesenkančios energijos šaltiniu, palaipsniui žmogiškąją esmę paverčiančiu savo prasmės ir sąrangos dvasia. Taigi poeto vidinis aš privalo tarytum eiti pasitikti įkvėpimo, ir jis iš tikrųjų į jį kyla ir taip parengia save kaip naują formą, kaip vis tobulesnį kūną kitai, savo vidiniu vientisumu aukštesnei kūrybinės minties užuomazgai.¹

xxx

Pagal savo turiningą vidinę prasmę menas turėtų būti suvokiamas kaip trejopas vaizdas ir būsena: kaip menas žaidimas, kaip menas pažinimas ir kaip menas auka. Ar bereikia įrodinėti, kad tik pastaruoju savo – aukos – pavidalu menas yra unikaliai keičianti ir sykiu visuotinė stichija. Ir tik kūrėjai, pažymėti šiuo meno-aukos ženklu, gali apie save pasakyti:

Laisva ir teisinga jų dvasios kalba,
Ir valiai dangaus ji draugiška.²

Kad šis teisingumas, ši laisvė, ši sandrauga atsirastų, kūrėjo veiksmai turi tą dangiškąją valią pakartoti, turi su ja sutapti arba net su ta visuotina valia susilieti. Kitaip mūsų kūryba liks tik kerinčia grožio šviesa, didingu vaizdu, mokančiu mus pažinti pasaulį, bet netaps anuo nenusakomu paslapties spėjimu, gyvu apreiškimu. Kūrybinė jėga mumyse pasireiškia skaudžia poeto nuojauta, bet nuojauta lyg žaibas tik akimirkai įveikia žmogiškosios būties chaosą ir dar trumpesniam mirksniui iškelia mus virš gyvenimo audrų, kur mums lemta tik chaosą regėti, ,,kad, sudrumstusi besparnius mūsų menkystės norus, vėl nuskristų“. Bet mirksnio kaina pasaulio nepakeisi, ir reikia daryti taip, kad įkvėpimo stebuklas galėtų tęstis ir tęstis. Kaip sakyta, įkvėpimas iškelia poetą virš jo paties, tai yra iškelia gyvenimą virš gyvenimo. Jis panašus į dygstantį grūdą, kuris per suartos žemės sluoksnį aštriu daigeliu smelkiasi į dienos šviesą, į kitos visatos saulę. O toji mūsų įkvėpimo dirva, jo žemė yra musų dvasinė patirtis, kaip ir visa slaptoji mūsų būties esmė. Ir kaip grūde slypinčiam daigui ir žiedui reikia, kad žemė būtų bent kiek išpurenta, kad jos svoris ne per daug teprislėgtų pasėlio grūdą, taip ir mūsų kūrybos pajėgos reikalauja, kad rūpintumės savo vidine patirtim, puoselėtume savo valią, būtume atidūs viskam, iš ko susideda mūsų džiaugsmai, mūsų sielvartai, kas skatina visus mūsų sumanymus ir nuo ko priklauso viso mūsų gyvenimo skurdumas ar gausa, eiklumas ar nerangumas – gyvenimo, kuris duotas mums kaip amžinas dosniosios Dvasios nerimas. Bet ta dosnioji Dvasia per dažnai užklumpa mus, tingiuosius savo apaštalus, miegančius ar užsimiršusius. Ir mes turime patys stengtis prie jos priartėti, o priartėsime tik tada, kai atsidėję sieksime dvasinės parengties, kuri savo ruožtu glūdi išimtinai mūsų vidinio patyrimo savitume ir kuri visiškai nuo to patyrimo priklauso. Žodžiu, vidinė patirtis – štai ta esmingoji pakopa, kurią visą ar beveik visą dabartinis žmogus savo kūrybos rūpesčiuose yra pamiršęs. Mūsų menas gali kerėti savo grožiu, nors jo kūrėjas, kaip dvasinga būtybė, buvo padaužų padauža, vis dėlto mūsų meno gelmė tėra tik mūsų vidinės patirties gelmė, ir žmogiškasis meno kūrinio reikšmingumas gilėja tik tiek, kiek gilėja ši menininko žmogiškosios esmės patirtis. Šia prasme kūrybiniai žmogaus sugebėjimai sykiu yra brangi vidinio pasaulio dovana.

Kaip mums šią dovaną išugdyti? Vienintelį didžiausiąjį meną, dėl kurio įvyksta mumyse persikūnijimo stebuklas, mes pavadintume menu-auka. O šitas menas gimsta tiktai tuomet, kai kuriančiojo dvasia kūrybos vyksme ir tuo vyksmu įsilieja į pasaulio paslapties, nenusakomos visatos valios auką, į pasiaukojančią savimaršą ir savęs atsižadėjimą, visai ir beatodairiškai atiduodama savo vienišą atskirumą Nežinomajam pasaulio tvėrėjui. Toks yra senosios graikų tragedijos menas, toks Shakespeare’o ir Dante’s bei daugeliu atžvilgių Puškino, Dostojevskio, o dar labiau Skriabino menas. […]

Tvirtai žinau: vidinis šio pasaulio gėrybių atsižadėjimas – perdėm rūstus dalykas, nes kiekviena auka sunki. Bet gyvenimas auga, žydi ir bręsta tik kai žmonės aukodamiesi įveikia save. Visa kita yra klaidžiojimas, aklas silpnumas, tuščia viltis. Todėl mūsų vidinė patirtis, mūsų menas ir mūsų pasirengimas jam turi būti ne graudi rauda atitolinti kartėlį, bet tyra malda – Tegu ateina ši taurė. Kaip bebūtų sunku ir baisu sielai.³

 

LAIŠKAI
(nuotrupos)

Jurgis Baltrušaitis – Aleksandrui Djakonovui⁴

 

1903 m. spalio 3 d.

Aš visas paniręs į savo sumanymus. Kiekviena mažytė sėkmė atveria tūkstančius naujų kūrybos prievolių, kurios ne visada džiugina, o dažniau slegia. Menas, kaip aš jį suprantu, yra nuolatinis savęs įveikimas. Jo gelmė – betarpiškas mūsų pačių gelmės veidrodis. Jūs žinote, kaip retai mus šildo skaisti tikro polėkio saulė, todėl suprasite, kokias būsenas tenka išgyventi.

 

1904 m. kovo 17 d.

Aš rašau tik tai, kas man iškyla kaip gili vidinė būtinybė. Visa kita laikau „tuščiojo“ meno dalyku, koks gražus, gyvas ir tikroviškas jis bebūtų. Aš einu nuo jausmo ir jį lydinčios minties prie vaizdo, kadangi vaizdas, nors ir sukelia tam tikrą meninį jaudulį, ne visada pajėgia išreikšti žmogų, o bet kuris meno kūrinys, ar tai būtų smulkutis eilėraštis, ar didingas kokio nors Fausto statinys, turi išbaigti žmogų iki galo. Tik su šia sąlyga į vaizdą įsilies tikra gyvoji jėga, jam atsiras taikliausi žodžiai, tik šitaip jis taps neabejotinas ir būtinas. Visa kita gali būti labai sąmojinga, labai prašmatnu, labai juokinga (geriausia šio žodžio prasme), bet to visa jėga nepersmelks kūrybos pradas, kuriuo grindžiamos visos žmonijos viltys.

 

1904 m. balandžio 1 d.

Aš puikiai suprantu, kad Jūs negalite sutikti su varganais mūsų meninių „mokyklų“ reikalavimais ir tikslais… Kūrybinis pradas, slypintis kiekviename iš mūsų, per daug asmeniškas, per daug savitas, kad taptų sykį ir visiems laikams iškaltos formulės savastim. Ir nors tas mūsų kūrybinis pradas – vienintelė ir paskutinė žmonijos viltis, niekas nemoka padėti mums juo rūpintis, o mažiausiai „mokykla“. Todėl reikia apsiginkluoti kantrybe, imti iš mokyklos tik būtiną technikos abėcėlę, ir tai tik pritaikant ją savo asmeniškam, vienatiniam ir vienišam atvejui. Bet kuri mokykla užmiršta viena: aktyviai kūrybai menininkas pirmiausia privalo pagilinti ir išgryninti savyje žmogų. Tik siekdamas šito, jis giliau suvoks pasaulį, įgis didesnių kūrybinio persikūnijimo galių. Tik tada jis įgaus kerinčios grįžtamosios tamsiosios jėgos, nuo kurios priklauso išvaduojantis meno stebuklas. Palikę nuošaly visiems bendrą techniką, kurio nors meno raštingumą, turime klausti, ko dar galėtume išmokti. Kitas žmogus geriausiu atveju mus gali išmokyti tik to, ką pats daro. Bet juk jis pasiekia tai savomis, tik jam vienam būdingomis priemonėmis, o dvi net labai giminingos jėgos niekada negali sutapti. Štai šito mūsų mokyklos, matyt, niekada nesupras. Todėl kaip visais gyvenimo atvejais, taip ir šiuo, belieka pasikliauti pačiu savimi.

 

1906 m. gegužės 19 d.

Juo toliau brendu į gyvenimą, tuo labiau jaučiu didelę mažų dalykų vertę. Dar prieš metus sudėtingiausia pasaulyje man buvo Beethoveno simfonija, o štai dabar aš visai sutrikęs klausydamasis žvirblio čirškimo… Prasideda didysis beribės nuostabos metas. Laiške į Stokholmą aš Jums rašiau apie vienintelį ir paskiausią priesaką: stebėtis. Nes viskas pasaulyje nuostabu, o labiausiai – laukų ramunėlė.

 

1906 m. gruodžio 15 d.

Gyvenimas… – didžiulė paslaptis! O praeina jis taip, kad tespėji kokius du tris kartus tą paslaptį iš tikrųjų pajusti. Didinga, gąsdinanti paslaptis. O žmogus joje – kaip molio grumstelis, atsitiktinai prilipęs prie rato. Žmogus = žmonija. Neneikite, nes tai nepaneigiama. Jauskite, kad viskas Paslaptis (paslapties pripažinimas nieko nevertas), ir Jūs įgysite visas žemiškos didybės teises. Vasara ir Žiema. Visa tai ateina ir praeina ne mums ir pro mus. Ir žvirblelis už lango čirškia taip pat ne mums. Ir širdis mumyse plaka ne mums. Ir be mūsų. Tai – viskas…

 

1907 m. liepos 7 d.

Aš jaučiuosi pasaulyje gerokai svetimas… Pasaulis – didis raizginys. O už to didžio sudėtingumo dar didesnis paprastumas. Girdite – paprastumas!

 

1911 m. spalio 14 d.

Gaila kalno, kur buvo daug man vienam žinomų takelių… Pripratau gyventi tarp krūmų ir vingių, šlaitų ir priekalnių, todėl sunku mieste. Tiesą sakant, aš daugiau nebeturiu išorinio gyvenimo, o tik sudėtingą vidinį dvasios gyvenimą. Taigi man vis tiek, kur būti. Bet aš susidraugavau su žeme ir noriu būti tiesiog vienui vienas su ja.

 

Vertė Juozas Jasaitis

Pirmoji publikacija: „Kas yra kūryba: lietuvių rašytojai apie kūrybą“, Kaunas: Šviesa, 1989, p. 37–43.

 

P. S.

Man labai sunku kalbėti apie nuostabius savo gyvenimo įvykius. Žinoma, žmogiškoji egzistencija patiria akimirkas ir lemtingus posūkius, kuomet, likimui nelauktai persivertus, į vieną mazgą ar vienintelį sprendimą susikaupia visa mūsų valia, susitelkia visos mūsų galios. Tačiau gyvenimui plėtojantis ir bręstant, aš, atkakliai ir atidžiai apmąstydamas jo prasmę ir užmačią, vis rečiau skiriu tai, kas didu, nuo to, kas menka, vis rečiau skirstau gyvenimo gijas į svarbias ir nesvarbias. Kadangi vakardienos smulkmena imdavo ir tapdavo šiandienos pradžia bei pagrindu, o tai, kas rodėsi didu, išnykdavo be pėdsako kaip koks atsitiktinis bereikšmis dalykas. Nemažai galėčiau paminėti puikių patirtų akimirkų, tokių kaip nepamirštamas drebulys pirmąkart skaitant „Eugenijų Oneginą“, „Demoną“ ar Edgaro Poe tekstus, tačiau, tiesą sakant, mano gyvenime esti vienui vienas nuostabus įvykis: štai šis mano žmogiškasis gyvenimas nuo lopšio iki kapo, štai šis slėpiningas audinys, nuaustas iš minčių ir aistrų, iš žinių, tikėjimo ir vilties, kuriame buvo, yra ir bus pernelyg daug skausmo, kuriame buvo, yra ir bus pernelyg daug džiaugsmo…

Jurgis Baltrušaitis

 

Vertė Linas J. Jankauskas

Iš leidinio: «Юргис Балтрушайтис. Ступени и тропа», Maskva: Baltrus, 2005, p. 14–15.

 

DAUGIAU APIE POETĄ:

BIOGRAFIJA

POEZIJA

POKALBIS

&

Trumpametražis dok. filmas „Vertimai–Virsmai“ (rež. Gintautas Kažemėkas, 2014): apie vertėją Liną Brogą ir poetą Jurgį Baltrušaitį:

„J. Baltrušaičiui esu kaip niekam kitam dėkingas už čiurlioniškai taurų pasaulio vaizdą, už vilties ir paguodos žodžius. Todėl noriu išversti visa, ką parašė nelietuviškai. Tai lobiai, kurių neardo laikas. Verčiu pamažu. Čia nepaskubėsi. Iš lėto skaitau eilutę po eilutės, kol pasigirsta melodija.“

VERTIMAI–VIRSMAI

&

Režisierius ir scenaristas Jevgenijus Cymbalas pristato savo dok. filmą „Jurgis Baltrušaitis: paskutinis Sidabro amžiaus riteris“ («Юргис Балтрушайтис: последний рыцарь Серебряного века», 2012). Žiūrėti pristatymą ir filmą:

PRISTATYMAS

JURGIS BALTRUŠAITIS: PASKUTINIS SIDABRO AMŽIAUS RITERIS

…

 

1. Юргис Балтрушайтис, «О внутреннем пути К. Бальмонта» (Jurgis Baltrušaitis, „Apie vidinį K. Balmonto kelią“), iš: «Заветы» Nr. 6, 1914, p. 62–64.
2. Vertė Balys Sruoga.
3. Юргис Балтрушайтис, «Жертвенное искусство» (Jurgis Baltrušaitis, „Aukos menas“), iš: «Мысль и слово: философский ежегодник», M., 1918–1921, p. 221–224.
4. J. Baltrušaičio laiškai A. Djakonovui:
   1903 10 03. [Vertimas iš rusų k.] // VRBR. F 37–1 (kopija).
   1904 03 17. [Vertimas iš rusų k.] // VRBR. F 37–2, 3 (kopija).
   1904 04 01. [Vertimas iš rusų k.] // VRBR. F 37–3, 4 (kopija).
   1906 05 19. [Vertimas iš rusų k.] // VRBR. F 37–28 (kopija).
   1906 12 15. [Vertimas iš rusų k.] // VRBR. F 37–49 (kopija).
   1907 07 07. [Vertimas iš rusų k.] // VRBR. F 37–68 (kopija).
   1911 10 14. [Vertimas iš rusų k.] // VRBR. F 37–126 (kopija).