Šis tekstas yra konkreti reprezentacija, aktyvi nuoroda arba tiesiog atvira deklaracija tos idėjos, kuri buvo viena svarbiausių ligšiolinėje aplinkkeliai.lt veikloje. Nuolat publikuodami autorinius tekstus, vertimus ar kitokio pobūdžio skaitomus ir žiūrimus dalykus, tai darėme be jokio užmokesčio ar finansinės paskatos. Dėkojame autoriams, kurie mus suprato ir pritarė mūsų idėjai. Visada sutarėme dėl atvirosios prieigos prie žinių, savo konkrečiu darbu visa tai paversdami galimybe laisvai naudotis bet kuriuo tekstu. Aarono Swartzo pavyzdys ir veiklumas įkūnija vieną pagrindinių mūsų pačių tikslų, todėl, vienydamiesi su šiuo aktyvistu, sakome: „Laisvę žinioms!“

Partizaninės atvirosios prieigos manifestas

Informacija yra galia. Tačiau yra tokių, kurie nori šią galią, kaip ir visas kitas galias, išlaikyti savo rankose. Saujelė privačių korporacijų vis daugiau skaitmenina bei įkalina visą pasaulio mokslinį ir kultūrinį palikimą, per amžius publikuotą knygose ir žurnaluose. Norite skaityti aukščiausio lygio mokslinius straipsnius? Tada pasiruoškite mokėti milžiniškas sumas tokiems leidėjams kaip Reed Elsevier.

Vis dėlto esama žmonių, kurie nori pokyčių. Atvirosios prieigos judėjimas (Open Access Movement) drąsiai kovoja už tai, kad mokslininkai neatsisakytų savo autorinių teisių ir įsitikintų, jog jų publikuojami darbai internete yra laisvai pasiekiami kiekvienam skaitytojui. Bet net geriausiu atveju šios pastangos padėtį pakeis tik ateityje. Visa, kas sukurta iki šiandienos, bus prarasta.

Tai pernelyg didelė kaina. Kodėl akademikai verčiami mokėti už savo kolegų darbų skaitymą? Kodėl skaitmeninamos ištisos knygų bibliotekos, bet jas skaityti leidžiama tik laimingiesiems iš Google? Kodėl moksliniai straipsniai pasiekiami žmonėms iš elitinių Vakarų universitetų, o besivystančių šalių vaikai neturi tokios galimybės? Tai nežmoniška ir nepriimtina.

„Sutinku“, – daugelis pritars, – „bet ką gi mes galime padaryti? Bendrovėms priklauso autorinės teisės, jos kraunasi milžiniškus pelnus iš prieigų prie tekstų ir visa tai yra idealiai teisėta – jų niekas nesustabdys.“ Visgi mes galime padaryti tai, kas jau buvo daryta ne kartą: galime priešintis.

Jūs, turintys prieigą prie šaltinių – studentai, bibliotekininkai, mokslininkai, – esate privilegijuoti. Jūs galite puotauti šiame žinių bankete, kai tuo tarpu visam likusiam pasauliui durys yra užrakintos. Tačiau jums nereikia – moralės požiūriu, jūs netgi negalite – šios privilegijos naudoti vien savo reikmėms. Turite pareigą pasidalinti žiniomis su pasauliu. Vadinasi, turite perduoti slaptažodžius kolegoms, siųsti tekstus draugams.

Na, o nepakviestieji į žinių banketą nesėdi sudėję rankas. Jie paslapčia ieško landų ir lipa per tvoras, šitaip išlaisvindami leidėjų įkalintą informaciją ir pasidalindami ja su savo draugais.

Bet visi šie veiksmai atliekami tamsoje, slapstantis pogrindyje. Tai vadinama vagyste arba piratavimu, tarsi dalinimasis žinių lobynu moraliai prilygtų laivo užgrobimui ir jo įgulos išžudymui. Tačiau dalinimasis nėra nemoralus – tai yra moralinis imperatyvas. Vien tik godulio apakintieji gali uždrausti draugui pasidaryti kopiją.

Be abejo, didelės korporacijos yra apakintos godulio. Įstatymai, kuriais jos vadovaujasi, šitai leidžia – jeigu būtų kitaip, jų akcininkai tuoj pat sukiltų. Papirkti politikai saugo godžiųjų užnugarį, leisdami įstatymus, kurie suteikia jiems išskirtinę teisę nuspręsti, kas gali pasidaryti kopiją.

Tokiuose neteisinguose įstatymuose nėra teisingumo. Laikas išeiti švieson ir, prisiminus didingą pilietinio nepaklusnumo tradiciją, pasipriešinti šiai privačiai viešosios kultūros vagystei.

Mes turime imti informaciją, kad ir kur ji patalpinta, daryti savo kopijas ir dalintis jomis su pasauliu. Turime rinkti tekstus, kurių autorinės teisės nebegalioja, ir kaupti juos archyve. Turime pirkti slaptas duomenų bazes ir viešinti jas internete. Turime siųstis mokslinius žurnalus ir kelti juos į rinkmenų dalinimosi tinklus. Turime kautis už partizaninę atvirąją prieigą (Guerilla Open Access).

Jeigu pasaulyje mūsų bus pakankamai daug, mes ne tik priešpastatysime stiprų pranešimą žinių privatizacijai – mes ją padarysime atgyvenusiu dalyku. Ar prisijungsi prie mūsų?

Aaron Swartz

2008 liepa, Eremo, Italija

 

Vertė Linas Jankauskas

Guerilla Open Access Manifesto

 

 

6 Responses to Partizaninės atvirosios prieigos manifestas

  1. act parašė:

    nesuprantu skelbalo esmės, o į manifestą, visa tai net nepanašu. nemokamos prieigos yra begalinės, kolega su kolega visada dalinasi turima medžiaga. jei nesidalina, vadinasi reikia mokėti. kame problema?
    jo siekia a la manifestantai?

  2. T. parašė:

    Problema labai paprasta. XXI a. autorinės teisės yra nonsensas. Lietuvoje tai ypač jautru, nes mokslininkai leisdami savo darbus, kuriuos finansuoja valstybė ir ES fondai, privalo savo produkciją pateikti viešai nemokamai. Kodėl taip nėra – atskiro tyrimo klausimas, kuo pats laikas būtinai rimtai domėtis.

  3. Linas lj parašė:

    Kalbame ne šiaip apie nemokamą prieigą prie bet kokių tekstų, o apie atvirąją prieigą (angl. open access) – kiekvienam žmogui laisvą internetinę prieigą prie mokslo darbų (t. y. straipsniai, straipsnių rinktinės ir žurnalai, monografijos, nerecenzuota mokslinė literatūra, žinynai, žodynai, edukacinė literatūra, disertacijos, mokslo darbų bibliografija ir t. t.), kuriuos finansuoja valstybė, Europos Sąjungos fondai ir pan.

    Siekis išties paprastas: 1) kad visi be išimties mokslo darbai, finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais, būtų pasiekiami per atvirąją prieigą laisvai ir nemokamai; 2) kad tokie mokslo darbai nebūtų pasisavinami privačių leidyklų, kitaip sakant, kad būtų užkirstas kelias žinių privatizacijai.

    Jeigu manote, kad problemos nėra ir Aarono manifestas jūsų neįtikina, pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių iš užsienio ir Lietuvos, parodydamas, jog problema visgi egzistuoja.

    Pradžiai siūlau perskaityti tekstą In solidarity with Library Genesis and Sci-Hub („Vienijantis su Library Genesis ir Sci-Hub“), kuris greitai bus išverstas ir publikuotas Aplinkkeliuose. Štai ištrauka:
    ———-
    „Šiandien daugybė verslininkų tapo žinių savininkais. Geras pavyzdys yra Elsevier, didžiausias mokslinių tekstų leidėjas, kurio 37% pelno marža aiškių aiškiausiai kontrastuoja su kylančiais mokesčiams, didėjančiais studentų įsiskolinimais už paskolas ir apverktino dydžio fakultetų darbuotojų atlyginimais. Elsevier priklausančios kelios didžiulės akademinės medžiagos duomenų bazės apmokestintos tokiomis protu nesuvokiamomis kainomis, jog net Harvardas, turtingiausias šiaurės pusrutulio universitetas, pranešė nebegalintis jų įpirkti. Robertas Darntonas, buvęs Harvardo bibliotekos direktorius, pareiškė: „Mūsų mokslininkai atlieka tyrimus, rašo straipsnius, vertina kitų tyrėjų tekstus, dirba redakcinėse kolegijose, ir visa tai nemokamai… o tuomet mes vėl turime pirkti savo darbų rezultatus šokiruojančiomis kainomis.“ [R. Darntonas pateikė konkretų pavyzdį: vienerių metų The Journal of Comparative Neurology prenumerata kainuoja tiek pat, kiek 300 monografijų išleidimas. – past. lj] Be to, mokslininkų darbus, remiamus valstybės lėšomis, dar recenzuoja jų kolegos, taigi mokslinių tekstų leidėjai gauna dvigubą naudą, pagrindžia savo teisėtumą ir įkainoja žurnalų straipsnius tokiomis kainomis, kad daugeliui akademikų – ir visiems kitiems žmonėms – visame pasaulyje užkertamas kelias į mokslą, padarant jį privilegijos simboliu.

    Elsevier neseniai pateikė teismui autorinių teisių pažeidimo ieškinį prieš Science Hub ir Library Genesis, reikalaudami atlyginti patirtą žalą, įvertintą milijonais dolerių. Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus ne tik tinklapių administratoriams, bet ir tūkstančiams tyrėjų visame pasaulyje, kuriems tos internetinės svetainės yra vienintelis gyvybingas akademinių tekstų šaltinis. Socialines medijas, elektroninio pašto dėžutes ir IRC kanalus užpildė jų nerimastingi pranešimai, desperatiškai klausdami, kurgi dabar ieškoti straipsnių ir publikacijų.“

    http://custodians.online/
    ———-
    Science Hub ir Library Genesis suteikia galimybę pasiekti privačių leidyklų apmokestintą akademinę medžiagą, kuri iš tiesų turi būti nemokama, nes mokslininkai patys tiria, rašo, redaguoja ir ruošia savo tekstus, o visus jų darbus finansuoja valstybė. Tačiau verslininkai paprasčiausiai nuperka mokslininkų tekstų autorines teises ir uždaro mokslo darbus į mokamas prieigas.

    Liūdniausia, kad įstatymai ir teismai palaiko godžius privačius leidėjus. Elsevier byloje prieš Science Hub ir Library Genesis teisėjas paskelbė: „Galimybė užsienio tinklapiuose nemokamai naudotis autorinėmis teisėmis apsaugotu turiniu kenkia viešajam interesui.“

    Nuo kada verslininkų pelnai tapo viešuoju interesu?..

    Tokia padėtis mokslininkus ir visus besidominčiuosius verčia ieškoti landų sugedusioje sistemoje: tekstai gaunami aplinkiniais keliais, bet įstatymas tai jau vadina piratavimu!

    Štai čia ir problema, kai sakote „Kolega su kolega visada dalinasi turima medžiaga. Jei nesidalina, vadinasi, reikia mokėti“. – Kodėl gi mes turime slapta dalintis su kolegomis medžiaga ir kodėl reikia mokėti už tai, kas iš tiesų turi būti nemokama?

    ***

    Lietuvoje taip pat yra privačių leidyklų, kurios yra pasisavinusios dalį žinių, kurios turi būti prieinamos nemokamai. Konkretus pavyzdys – leidykla „Baltos lankos“ (UAB „Baltų lankų“ leidyba): ji Druskininkuose organizuoja mokslinę konferenciją „Baltos lankos“, sukviečia mokslininkus su jų darbais, finansuotais valstybės, ir vėliau išleidžia privatų leidinį „Baltos lankos“, kurį skaitytojas turi pirkti. (Be abejo, nemokamų elektroninių leidinio „Baltos lankos“ versijų nėra – tuo galima įsitikinti Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo publikacijų duomenų bazėse: http://internet.unib.ktu.lt/www/publik_lietuvoje.htm.)

    Deja, yra daugybė Lietuvos mokslininkų, kurie pardavė savo darbus tai pačiai Elsevier leidyklai: tereikia duomenų bazėse įrašyti „Elsevier“, kad pamatytum bendrą vaizdą (pvz., vienas toks straipsnis gali būti įvertintas 40 eurų ir daugiau).

    Bendrai kalbant apie straipsnių ir mokslinių žurnalų atvirą publikavimą internete, mūsuose padėtis nebloga, bet ir čia neidealu: atsidarius minėtas duomenų bazes, – aiškiai matoma, kad ne visi mokslininkų straipsniai pasiekiami elektroniniu formatu.

    Žymiai blogesnė padėtis yra su Lietuvos mokslininkų monografijomis, rinktinėmis ir kitomis knygomis. Štai čia internete atsiveria ištisi skurdūs plotai. Nors šie leidiniai taip pat yra finansuojami iš mokesčių mokėtojų pinigų, jie kažkodėl iš esmės nepasiekiami elektroniniu formatu (žvilgsnis į tas pačias bazes tai aiškiai rodo), o jeigu kai kurie ir pasiekiami, kai jie paslėpti universitetų vidiniuose tinkluose, į kuriuos, neturėdamas saviškio statuso, nepateksi. Išties keista ir nesuprantama padėtis, kodėl susidomėjęs skaitytojas priverstas pirkti tokius leidinius, kurie apmokami iš mokesčių mokėtojų pinigų.

    Pateiksiu kelis leidinių pavyzdžius:

    1) „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. III tomas“; išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas 2011 m.
    Knygoje parašyta: „Knygos parengimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2016 metų programą.“

    2) Arvydas Šliogeris „Lietuviškosios paraštės“; išleido Vilniaus universitetas 2011 metais.
    Knygoje parašyta: „Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba.“

    3) Jeronimas Stroinovskis „Prigimtinės teisės mokslas“; išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas 2011 m.
    Knygoje parašyta: „Knygos parengimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Tarybos remiamos veiklos kryptį: „Mokslininkų iniciatyva parengti projektai“.“

    4) Andrius Bielskis „Apie filosofijos ir meno prasmę“; išleido Mykolo Riomerio universitetas 2015 m.
    Mokslo studija parengta vykdant Europos socialinio fondo visuotinės dotacijos priemonės finansuojamą projektą „Prasmės struktūros“; čia iškalbinga MRU paraiška:
    https://www.mruni.eu/lt/universitetas/struktura/projektu_rengimo_centras/igyvendinami_projektai/paraiskos/duomen_baze/v_paraiskos_detail.php?id=30

    Ir taip daugybės knygų „leidybą finansavo“, „tyrimą finansavo“, „parėmė“ valstybė, ES fondai, o žmonės vis tiek turi papildomai sumokėti, kad galėtų skaityti ir šviestis.

    Kodėl gi nėra tokių leidinių nemokamų elektroninių versijų?..

    ***

    Taigi aišku, kad toliau taip tęstis negali. Negali būti taip, kad iš tavęs atima ir apmokestina tai, kas tau priklauso nemokamai, o tu tik nuleidi akis ir susitaikai, guosdamasis ir net pateisindamas sugedusią sistemą: „Kolega su kolega visada dalinasi turima medžiaga. Jei nesidalina, vadinasi, reikia mokėti.“

    Jeigu nepavyks teisėtu keliu iškovoti atvirosios prieigos, tuomet beliks sutikti su Aaronu Swartzu:

    „Mes turime imti informaciją, kad ir kur ji patalpinta, daryti savo kopijas ir dalintis jomis su pasauliu. Turime rinkti tekstus, kurių autorinės teisės nebegalioja, ir kaupti juos archyve. Turime pirkti slaptas duomenų bazes ir viešinti jas internete. Turime siųstis mokslinius žurnalus ir kelti juos į rinkmenų dalinimosi tinklus. Turime kautis už partizaninę atvirąją prieigą. Jeigu pasaulyje mūsų bus pakankamai daug, mes ne tik priešpastatysime stiprų pranešimą žinių privatizacijai – mes ją padarysime atgyvenusiu dalyku. Ar prisijungsi prie mūsų?“

  4. T. parašė:

    Piktnaudžiavimas galia, žinoma, yra viena iš korupcijos formų. Tenka pripažinti, kad šis socialinis vėžys ir toliau graužia Lietuvą. Įdomu, ar bus pradėtas tyrimas dėl lėšų iššvaistymo „Vilnius – kultūros sostinė“ projekte. Girdėjau, kad dabar Kaunas rengiasi tapti Europos sostine:)

  5. Linas lj parašė:

    Dar kalbant apie knygų, finansuotų iš mokesčių mokėtojų kišenės, pasiekiamumą; vėl pasitelksiu pagalbon Andriaus Bielskio knygą „Apie filosofijos ir meno prasmę“, nes ji yra labai ryškus pavyzdys.

    Knyga išleista gavus ES fondo lėšas; knygos tiražas 400 vnt.

    Remiantis LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema), šiandien šią knygą iš visų viešųjų Lietuvos bibliotekų turi tik Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka:

    LIBIS nuoroda (laukelyje „Antraštė“ įveskite „Apie filosofijos ir meno prasmę“)

    Remiantis eLABa (Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka), knygą dar galima rasti Mykolo Riomerio universiteto centrinėje bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje (Filosofijos skaitykloje, su prierašu „Andriaus Bielskio dovana“) ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje:

    eLABa nuoroda

    Viskas – daugiau šios knygos viešai niekur negausite paskaityti; likęs knygos tiražas tikriausiai po truputį pardavinėjamas MRU ar kokiame kitame specifiniame knygyne, žodžiu, dūla nepasiekiamas ir neskaitomas.

    Taigi klausimai:

    Kodėl knygos, finansuotos mokesčių mokėtojų pinigais, nepasiekiamos tiems paties mokesčių mokėtojams?

    Kodėl tokios knygos automatiškai nesiunčiamos visoms viešosioms bibliotekoms (bent po vieną egzempliorių į kiekvieną savivaldybę)?

    Kodėl tokios knygos nėra skaitmeninamos ir pasiekiamos bibliotekose arba kitose žiniatinklio vietose?

  6. T. parašė:

    Atsirado matai kodėlčiai:) Todėl, kad mūsų tauta išsikristalizavo ne natūraliai, o iš kalbos, kaip kalbėjo tasai, kur dar „kabino“ kažką iš esmės.
    Esame istorinių pervartų žaloto filologinio projekto „Lietuva“ ainių, augusių sovietmetyje, palikuonys,kurie vargu ar begali dar atlikti bent jau tikrą, neapsimetėliškai kairuolišką, judesį. Bent simbolinį. Nes apsilankius daugelyje šiuolaikinių visuomeninių akademinių renginių, iki šiol gali patirti tik vieną visuomet nesmagiai nudelgiantį pojūtį – melą, kuris reiškiasi kalbos neatitikimu tam, ką galvoji. Tai jautresnis mąstantis žmogus gali matyti iš daugelio dalykų, pavyzdžiui iš tų šlykščių „ezopinių“ šypsenų susižvalgius, kurios gi iš tikrųjų atėjo ne iš kur kitur, o iš sovietmečio prirukytų virtuvių, kaip pastebėjo vienas šviesesnis profesorius. Bet baisiausia, kad tas šypsenas perima ir ateinanti karta, vadinasi apie tai reikia kalbėti, juk tai nėra sveika, nėra gerai bendram kultūriniam klimatui; kaip tikėti tokia šalim, auginti vaikus joje, tikėti šviesiu tautos rytojum? Kaip dar dalyvauti rinkimuose balsuojant, jeigu dar bent kiek mąstai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.